Vargonų ir fortepijono maestro

1998 Nr. 9–10 (242–243), Rima Katinaitė

Pagaliau tikras pavasaris! Dar tik balandžio pabaiga, o saulė jau įsismagino džiugindama ir lepindama žmones seniai išsiilgta šiluma. Iš sekmadieninio rytmečio karščio įžengęs į sostinės Arkikatedrą pajunti, kaip kartu su “dešimtinių” mišių (sekmadieniais dešimtą valandą ryto vykstančios jaunimo mišios) malda užplūsta maloni gaivinanti vėsa. Bažnyčios prieangio dešinėje už grubių medinių durų esantys siauručiai sraigtiniai laipteliai veda į vargonų choro tribūną. Masyvių vargonų garsų skendesy atsiveria iškilmingas katedros didingumas. Nejučia atsigręži ieškodamas - iš kur sklinda tie garsai, ir pamatai prie griežyklos mokinių aura apsuptą smulkaus sudėjimo vyriškio figūrą. Tai mokytojas – metras ir jo liturginę mišių praktiką stebintys mokiniai. Ko gero, būtent vargonų specialybę studijuojantiems jaunuoliams Muzikos Akademija sudarė palankiausias sąlygas stebėti vieno žymiausių Lietuvos vargoninkų - Bernardo Vasiliausko vargonavimą Vilniaus Arkikatedroje. Ši realizuota vargonininko svajonė - tai reta galimybė jauniesiems vargonų muzikos atlikėjams pamėginti groti geriausiais Lietuvos vargonais. Juk dar taip neseniai jauniems žmonėms buvo draudžiama lankytis Dievo namuose, o tuo labiau prisiliesti prie Dievo tarnystę puošiančio instrumento – žymiajam Lietuvos vargonininkui kaip tik teko patirti šią nuoskaudą. Tokiu laikotarpiu brendo pirmojo M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso (1968) I-osios premijos laureato Bernardo Vasiliausko, garsiosios muzikų šeimos atstovo, talentas.

Baigęs M.K.Čiurlionio meno mokyklą (dabar – menų gimnaziją), būsimasis vargoninkas Konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos Muzikos Akademijoje) studijavo fortepijono specialybę. 1961 metų laidos diplomantas iki 1977 liko dėstyti bendrąjį fortepijoną, dirbo koncertmeisteriu. Jaunasis muzikas jau nuo septyniolikos metų Lietuvos Operos ir Baleto teatro orkestre skambino visais klavišiniais instrumentais – fortepijonu, klavesinu, čelesta, žinoma ir vargonais. Juk teatro repertuare yra nemaža partitūrų, kuriose kompozitoriai vargonus naudojo kaip orkestro sudėtį papuošiantį instrumentą (G.Puccini “Toska”, E.Griego “Peras Giuntas”, Ch. Gounod “Romeo ir Džuljeta”…). Bet rimtoji vargonininko karjera Bernardui Vasiliauskui prasidėjo visai netikėtai. Vilniaus Konservatorijoje 1964 metais pastačius vargonus ir įkūrus vargonų klasę, profesorius Leopoldas Digrys jam pasiūlė studijuoti profesionalųjį vargonų atlikimo meną. Taip gimė puikus šios srities specialistas, kuris, beje, neišdavė ir pirmojo pašaukimo - taigi ir dabar maestro mielai skambina fortepijonu. Jo manymu, akomponuojant fortepijono galimybės daug platesnės, pranoksta tam tikrą vargonų “nelankstumą”, pavyzdžiui, reikalaujant išankstinio registrų plano pasiruošimo. Kaip koncertmeisteris B.Vasiliauskas akomponavo daugeliui mūsų geriausių vokalistų - V.Noreikai, E.Kaniavai, N.Ambrazaitytei, G.Apanavičiūtei, G.Kaukaitei. Su smuikininkais J.Fledžinsku ir A.Livontu išleistos plokštelės.

Maestro tęsė ir šeimyninio muzikavimo tradicijas. Šeimos surengtame vakare yra griežę du Vasiliauskų smuikai dvi violončelės, skambėjo brolio Andriaus fortepijonas ir Bernardo vargonai.

Tačiau Bernardą Vasiliauską savo neaprėpiamomis garsinėmis galimybėmis, spalvine registrų įvairove labiausiai traukė vargonai. Taip pat daug yra tekę koncertuoti su įvairiais orkestrais – tai J.Domarko vadovaujamas Lietuvos nacionalinis, su Lietuvos kameriniu orkestru ir jo vadovu S.Sondeckiu įrašė A. Vivaldi koncertus vargonams. Tačiau ypatingą aistrą B.Vasiliauskas jaučia chorinei muzikai. Daug originalių ir vargonams perdirbtų orkestrinių kompozicijų ansamblinį muzikavimą pamėgęs vargonininkas atliko su įvairiais Lietuvos chorais. Kartu su kitais Lietuvos vargonininkais B. Vasiliauskas dalyvavo plokštelių ciklo “Skamba Lietuvos vargonai” projekte.

Kiekvienas mūsų savo gyvenime yra sutikęs didįjį mokytoją. B.Vasiliausko kelyje - tai fortepijono dėstytoja profesorė Olga Šteinbergaitė. Jos dėka jaunasis atlikėjas pažino ir atvėrė savyje slypinčias kūrybines gelmes. Būtent Ji pianisto sieloje sužadino romantinį polėkį. Galbūt todėl ir romantizmo muzikos dvasia artimiausia B.Vasiliausko interpretacinei prigimčiai. Savo kompozitoriais maestro vardija J.Brahmsą, R.Schumanną. Tačiau tokie vargonų “galiūnai” ir virtuozai kaip C.Franckas ar Maxas Regeris jo teigimu netraukia dėl per didelės šių kompozitorių kūrybos eksploatacijos. Vargonininko atlikimo maniera, stiliaus pojūtis glaudžiai susiję su atlikėjo potraukiu romantinei muzikai. B.Vasiliauskas šiuo metu rečiau groja barokinę muziką, kadangi, jo manymu, šios epochos kūrybos mieliau klausytis nei pačiam atlikti. Beje, vargonų muzikos literatūros padėtis Lietuvoje gana kritiška, esant labai ribotam natų, įrašų kiekiui. Informacijos stoka tapo pagrindine priežastimi, kodėl retai atliekama Vasiliausko nuomone genialaus anglų kompozitoriaus E.Elgaro (1857 – 1934) vargonų muzika. Jo kompozicijos vargonams solo, vargonams ir chorui, vargonams ir vokalui skambėjo jubiliejiniame Bernardo Vasiliausko koncerte.

Žavėjimasis romantine muzika galbūt paaiškintų vargonininko susidomėjimo vargonų intonavimo amatu priežastis. Intonuotojo uždavinys – surasti ir išgauti gražų garsą, norimo tembro atspalvį. Bernardui Vasiliauskui ši darbo sritis tapo lygiaverčiai reikšminga kaip ir vargonų muzikos interpretatoriaus veikla. O prasidėjo viskas tuomet, kai tik pradėjus kurtis Vilniaus vargonų dirbtuvėms, jų direktorius, Rimantas Gučas pakvietė vaikystės ir mokslų draugą Bernardą imtis intonuotojo amato. Būsimasis derintojas intonavimo pagrindus įsisavino savarankiškai skaitydamas vokišką literatūrą. Kelionių į Čekiją bei Vokietiją metu Vasiliauskas daug bendravo su garsių vargonų dirbtuvių meistrais, kuravo statomus Vilniaus Baroko salės vargonus. Maestro nuomone, svarbiausia ir neatskiriama profesionalaus intonuotojo darbo dalimi turėtų būti meistriškas instrumento valdymas. Juk ir pats muzikos atlikimo menas gali būti traktuojamas ir suvokiamas kaip skambesio tobulumo ieškojimas. Taigi, ir vargonų intonatoriaus darbas susijęs su gražaus tembro išgavimo paslaptimi. Būtent toks glaudus ryšys ir paaiškina abiejų darbų paralelizmą Bernardo Vasiliausko gyvenime. “Kai daugiau užsiimu intonavimu, norisi eiti ir groti. Ir atvirkščiai – suintensyvėjus koncertinei veiklai, ima graužti sąžinė dėl laukiančių, nebaigtų darbų” – sako maestro.

Bernardo Vasiliausko - intonuotojo sąskaitoje jau skaičiuojama jo rankomis palytėtų apie penkiasdešimt Lietuvos parapijų vargonų. Tačiau šių instrumentų bažnyčiose padėtis vis dar apgailėtina. Lietuvos vargonai labai įdomūs ir vertingi, originalūs, tačiau labai apleisti, jiems būtini nedelsiami restauravimo darbai. Galbūt todėl Lietuvos miestuose kol kas retokai skamba vargonų muzika. Atlikėjai nusivilia, o gal paprasčiausiai neįvertina konkretaus instrumento unikalumo ir jo specifinių galimybių. Juk kiekvieniems vargonams būtina parinkti programą, atsižvelgiant į registrų specifiką, esančius manualus, pedalų apimtį ir pan.

Universalūs, geriausi Lietuvos vargonai pastatyti 1969 metais Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje. Deja, dabar jie dažniausiai gaudžia tik mišių metu. Sunku prisiminti, kada paskutinį kartą Arkikatedroje klausėmės orkestro, vargonų kūrinių koncertų. Galbūt profesionaliosios pasaulietinės muzikos problema bažnyčioje susijusi ir su nepakankamu būsimų kunigų muzikiniu išsilavinimu jiems dar besimokant Kunigų seminarijoje. Todėl patraukli atrodo Bernardo Vasiliausko iškelta idėja Seminarijoje rengti pažintinius profesionalios muzikos koncertus. Ji turėtų įsitvirtinti, kadangi aukštosios mokyklos nuosavybėje esančių vargonų galimybės tikrai įgalina atlikti meniškai brandžias bei techniškai sudėtingas kompozicijas.

Nors pastaruoju metu maestro daugiausia darbavosi intonavimo srityje, tačiau jubiliejinio kūrybinės veiklos 40 – mečio, sutapusio su maestro 60 – mečiu, koncerto metu (balandžio 28 – ąją) vėl suskambėję Filharmonijos vargonai dar kartą patvirtino anaiptol negęstantį Bernardo Vasiliausko vargonininko ir ansamblisto talentą. Koncerte dalyvavo jau seniai maestro pamiltas choras “Ąžuoliukas” ir tenoras Algirdas Janutas. Programos kūriniai – Petro Ebeno (1929) ir Edwardo Elgaro (1857 – 1934) kompozicijos, nebuvo derinamos pagal kažkokius specifinius kriterijus. P.Ebeno kūryba nuolatos figūruoja B.Vasiliausko repertuare. Maestro atliko jo kūrinius ir Prahoje, klausantis pačiam kompozitoriui. Koncerto metu atliktoje kompozicijoje “Faustas” Ebenas vargonų garsais viduramžių mistikos fone nutapė spalvingą Fausto portretą. Iš pradžių buvo sukurta muzika dramos spektakliui, kuri vėliau perdirbta į devynių dalių siuitą vargonams solo.

E.Elgaro muzika ypač artima sukaktuvininkui. Jubiliejinio vakaro metu skambėjo trys šio kompozitoriaus kūriniai: Sonata vargonams G - dur, op.28 (1895), “Anglijos dvasia” op.80 (1916) chorui, solistui ir orkestrui, bei Dovydo psalmė op.80 (1916) chorui ir orkestrui. Trijų dalių ciklas “Anglijos dvasia” Lietuvoje buvo atliktas pirmą kartą. Orkestro partiją vargonams pritaikė pats B.Vasiliauskas, o atlikėjų pasirinkimą galbūt nulėmė emociniu pakilumu persisunkusi kūrinio tematika ir pati ciklo struktūra: kompoziciją pradeda pompastiškai didingą Anglijos galybę simbolizuojanti pirmoji dalis “Rugpjūčio ketvirtoji” (tai toji 1916-ųjų diena, kai Anglija stojo į Pirmąjį pasaulinį karą). Karo beprasmybė pasireiškia jau antroje dalyje, pašvęstoje Kenčiančiai Moteriai, ir ciklą užbaigia visuotinas gedulingas maršas.

Kukliai pažymėjęs jubiliejinę sukaktį, maestro grįžo į kasdienybę – po dviejų dienų išskubėjo į Maskvą derinti vargonų, restauruotų Vilniaus vargonų dirbtuvėse. Darbai nelaukia…

Prenumeruokite „Muzikos barus“!