“Blogas žmogus negali būti artistu”

“Visos sukurtos vaidybos ir dainavimo sistemos nieko nevertos, jei Dievas nedavė tau galimybės tapti artistu”, - šiandien mąsto 75 -erių metų sukaktį švenčiantis, keturiasdešimt metų dainavęs operos scenoje Henrikas Zabulėnas. Sukakties išvakarėse pakvietėme žymųjį mūsų praeities bosą pasidalinti prisiminimais su “Muzikos barų” skaitytojais.

- 1940 m. Jūs, septyniolikmetis, debiutavote Kauno IX gimnazijos salėje. Ar pamenate tą vakarą?
- Buvau ką tik po mutacijos. Mūsų reformuotoje Jėzuitų gimnazijoje dirbo labai geras muzikos mokytojas B. Jankauskas. Jis mane ir pastebėjo. Tą vakarą, kaip šiandien pamenu, dainavau dainą J. Janonio tekstu “Trauk, bėruti, trauk greičiau...” Salėje buvo pilna publikos - gimnazistų, mokytojų. Man pavyko. Po to visi ėmė vadinti mane dainininku. Mano gyvenime tai buvo lemtingas vakaras.
- Jūs jau buvote bosas...
- ... iki mutacijos turėjau labai aukštą balsą, todėl mokyklos chore dažniausiai dainuodavau su mergaitėmis. Po mutacijos “nusiritau” tiesiai į bosus.
- Po gimnazijos tuoj patraukėte į Konservatoriją?
- Studijuoti pradėjau dar prie vokiečių okupacijos metais, bet greitai Konservatoriją uždarė. Po karo, 1945 m., vėl grįžau, jau tiesiai į antrą kursą pas pedagogą J. Biliūną. Mokiausi pas jį, kol 1949 m. Konservatorija buvo perkelta į Vilnių. Čia likimas suvedė mane su maestro A. Sodeika - ne tik puikiu pedagogu, bet ir nuostabiu žmogumi.
- Ar pamenate, kaip pirmą kartą pravėrėte teatro duris?
- Dar Kaune Operos studiją lankiau pas dirigentą M. Bukšą. Jis man ir atvėrė duris į operos teatrą. “Eik, sako, tiesiai į teatrą pas direktorių ir pasakyk, kad aš liepiau, jog tave priimtų”. Kitą dieną tiesiog nukūriau į teatrą ir stabtelėjau tik prie direktoriaus Lukaševskio durų. Įeiti taip ir neišdrįsau. Laimei, ten, prie durų, mane suradęs M. Bukša suprato, kad taip ir nebuvau pas direktorių. Jis nusivedė mane į kabinetą. Taip mane ir priėmė. 1950 m. baigiau Konservatoriją.
- O 1949 m. jau dainavote Sparafučilę G. Verdi’o “Rigolete”?
- Dar Kaune buvau parengęs Mefistofelio partiją “Fauste”. Lukaševskis tuomet patarė “čiupti bulių už ragų” ir dainuoti Mefistofelį. Bet aš tuomet pagalvojau, jog man dar visas gyvenimas prieš akis, spėsiu.
- Tad ar teko vėliau dainuoti šią partiją?
- Keletą kartų dainavau.
- Ar sunkus buvo pirmas išėjimas į didžiąją sceną?
- Ne. Apskritai scenos baimės niekad nejutau. Be abejo, prieš kiekvieną spektaklį šiek tiek jaudiniesi. Bet pasigirdus pirmajam akordui visa tai tarytum išnyksta ir lieka tik kūryba. Man pasisekė. “Rigolete” dainavo ir mano mokytojas A. Sodeika, o pirmas Sparafučilės duetas yra kaip tik su Rigoletu. Buvo gera greta jausti draugišką mokytojo petį. Po spektaklio mane visi sveikino, o draugai net pobūvį suruošė.
- Koks buvo tuomet Operos teatras, kokie jo žmonės?
- Tai buvo nepaprastai draugiški žmonės. Sakyčiau, gal kiek intriguojantys, bet nepiktybiški. Mes visi labai draugiškai sutardavom. Teatras tiesiog alsavo kūrybiška savo dvasia. Tuomet į operą atėjo labai daug talentingo jaunimo. Dirbo ir puikūs režisieriai, o vėliau teatro direktorius J. Grybauskas mėgdavo sakyti, kad scena negali būti laisva: joje nuolatos turi kažkas vykti. Kitaip teatras negali egzistuoti.
- Kada solistas supranta, kad jau pasiekė karjeros viršūnę?
- Jeigu jis tikras artistas, tuomet, kai pradeda galvoti apie išėjimą iš teatro.
- O koks turi būti tikras artistas?
- Pirmiausia - tai negali būti blogas žmogus. Blogas žmogus negali gerai vaidinti. Dažniausiai tokie žmonės visą savo energiją išeikvoja pykčiui.
- O kaip su ambicijomis? Juk sako, kad dainininkai ypač ambicingi?
- Kuo menkesnis žmogus, tuo didesnės jo ambicijos.
- Ar gali vaidmuo veikti asmeninį žmogaus gyvenimą ir atvirkščiai?
- Jokiu būdu. Gyvenime visko pasitaiko, o scenoje išlieka tik kūryba. Pamenu, kai būdavau nuvargęs ar susierzinęs, prieš išeidamas į sceną kurį laiką stovėdavau užkulisiuose ir stebėdavau draugų darbą. Tiesiog analizuodavau kiekvieną jų judesį, balso skambesį. Ir taip pasinerdavau į scenos veiksmą, kad visos kitos emocijos tarsi kažkur išgaruodavo.
- Ar galėtumėt iš savo vaidmenų išskirti sau patį mieliausią?
- Greičiausiai - ne. Visi vaidmenys priklauso nuo artisto, kiekvienas iš jų man buvo įdomus ir vertingas. Man patiko ir Končiakas, ir Varlamas, ir Ramfis, ir Inkvizitorius, ir Osminas, ir Kecalas... Ypač vaidmenį pajusti padėdavo užsieniai. Pamenu, kai J. Grybauskas statė “Borisą Godunovą”. Kiek kartų jis mane varė lauk iš scenos ir šaukė: “Netikiu! Argi čia Varlamo eisena? Juk jis senas, visko matęs, prasigėręs vienuolis - gremėzda. O tu savo aristokratiškas rankutes kilnoji!” Tuomet buvau jaunas, laibas, o kolegos juokėsi, jog ne man grimuotojas barzdą priklijuodavo, o mane prie barzdos. Pamenu mūsų grimuotoją P. Ilgūną-Petriuką. Kaip jis dirbo, kaip ieškojo charakterio! Su tokiais žmonėmis bendraujant gimsta fantazija, mokaisi kurti.
- Scenoje Jūs dainuodavote ir su žmona, taip pat operos žvaigžde Elena Saulevičiūte. Ką reiškia du artimi žmonės scenoje?
- Scenoje darbas ir asmeninis gyvenimas neturi nieko bendra. Mes visuomet stengdavomės vienas kito nekritikuoti, gal tik pasidalindavome nuomonėmis. Asmeniškumai neturi trukdyti kūrybai.
- Jūs drauge, ir ar tai teatro dėka?
- Mes drauge jau 34 metus. Teatras mus ir suvedė.

Elena Saulevičiūtė: Aš Henriką pirmą kartą pamačiau Kretingoje 1949 m., kai jie atvežė koncertinį “Fausto” variantą. Jau tada pamaniau: simpatiškas vaikinas ir balsas gražus. Bet aš tuomet dar buvau mokinė.
H. Zabulėnas: Kiek vėliau mus tikrai suvedė likimas. Palangoje mes susidūrėme ant parduotuvės slenksčio - Elena nešėsi rankose tinklelį, ir jis užsikabino už mano švarko sagos. Šis “kabliukas” buvo lemtingas.
- Kokių svarbiausių taisyklių reikėtų laikytis dainininkui?
- Man visuomet labai imponuodavo K. Petrauskas. Dieną prieš spektaklį jis beveik nekalbėdavo, būdavo susikaupęs, pamažu tarsi įsiliedavo į savo vaidmenį. O solistui visų svarbiausia disciplina - ir išorinė, ir vidinė. Už teatro durų turi palikti vidines nuoskaudas, kasdienybę, buitį ir į sceną išeiti, tarsi nieko nebuvę. Nes publika laukia scenoje aktoriaus, o ne žmogaus.
- Kuo skiriasi šiandieninis teatras nuo Jūsų laikų teatro?
- Šiandien teatre lankausi jau rečiau. Man atrodo, jog mūsų laikais teatras kunkuliavo, buvo gerokai daugiau premjerų. O tai dažniausiai priklauso nuo jame dirbančių žmonių. Galbūt ir šiandieninis teatras geras, bet mūsiškiame buvo daugiau įtempto darbo, užsidegimo, net aistros. Be to, šiandieniniai solistai stengiasi išsiveržti, kažkur išvažiuoti, pasisemti naujų žinių. Mes buvome tiesiog fanatikai.
- Ar daug ką dėl teatro teko paaukoti?
- Be pasiaukojimo būti artistu neįmanoma. Kita vertus, jei beprotiškai myli savo darbą, aukos dydžio niekad neskaičiuoji. Bet aš manau, kad vis dėlto žmogus teatrui duoda daugiau nei teatras žmogui. Be artisto nebūtų ir teatro.
- Ar niekad nemėginote dėstyti dainavimo?
- Z. Paulauskas kvietė mane į Konservatoriją, bet aš atsisakiau. Be to, buvau labai užimtas teatre. Mano žmona Elena, kuri taip trumpai dėstė dainavimą, labai teisingai sakė: “Aš galiu atsakyti tik už save, bet ne už kitus”.
- Jūsų kūrybinis pakilimas buvo...
- ... tarp 30-50 metų - kai jauti, kaip ateina meninė branda, užplūsta kūrybinės jėgos. Manau, artistui labai svarbu ne tik pakilimas, bet ir kelias iki jo. Pats įdomumas, kai reikia daug ką perprasti. Žmogus juk negimsta scenoje. Ypač didelis pakilimas teatre vykdavo per dekadas, kai važiuodavome į Maskvą, Leningradą.
- Kaip tada jausdavotės Didžiojo teatro scenoje?
- Tas pats darbas. Tik scena didesnė, todėl vaikščioti reikėjo daugiau, - (šypsosi maestro). - Prie to jau buvome pripratę. O kiek spektaklių vykdavo Lietuvos kolūkių laukuose! Pastatydavo paaukštinimą - sceną, iš autobusų padarydavo “užkulisius”, kur rengdavomės, grimuodavomės. Kartą, pamenu, turėjome vaidinti “Pilėnus”. Dangus apsiniaukė, pradėjo lynoti. O publikos susirinko - galybė... Režisierius Gustaitis, išėjęs į sceną, sako: “Draugai, spektaklis neįvyks, nes orkestras negali griežti”, o iš publikos šūksniai: “Nereikia orkestro, tegul taip vaidina, apsieisime be muzikos!” Tai laikai būdavo...
- Dainuodavote ir vaikiškose operose?
- Tai būdavo tarsi egzaminas. Tuojau pat gali pasitikrinti, ar gerai dirbi, ar ne. Kam kam, o jau vaikams tai tikrai nesumeluosi. Buvau ir Vilkas “Raudonkepuraitėje”, ir Karabasas “Buratine”.
- Gamta Jus apdovanojo bosu. Ar niekad nepavydėjote tenorams?
- Pavydėjau... taip norėjau sudainuoti Otelą. Niekaip nesuprantu Verdi’o, kodėl jis parašė šią partiją tenorui? Nors niekuomet nepamiršiu K. Petrausko plastiškumo ir vaidybos “Otele”. Tokiems tenorams pavydėjau. O lyriniai - tai tik moterims vilioti. Tegul bosai, anot V. Prudnikovo, ir “banditų galerija”, bet užtat kokie vyrai!
- Ką šiandien Jums reiškia Nusipelniusio artisto vardas?
- Nesuprantu tų žmonių, kurie taip lengvai atsisako gautų vardų, lyg kokios nuodėmės. Ir tuomet vardai nebuvo dalijami už gražias akis. Juk tai yra tavo uždirbtas pripažinimas, įvertinimas. Paneigdamas tokį vardą, žmogus tarsi prisipažįsta, kad gimė ne laiku. O man didžiausias įvertinimas, jog 40 metų aš atsidavęs dirbau sunkų darbą ir galiu vadinti save artistu.

- Ačiū už pokalbį.