Dangun žengimas

Įvyko antrasis prancūzų kompozitoriaus Olivier Messiaeno muzikos festivalis Vilniuje, trukęs š. m. vasario 9-13 dienomis ir pavadintas O. Messiaeno (1908-1992) muzikos savaite “Dangun žengimas”. Daugelis pakankamai gerai atsimename dar ir pirmąjį išsamesnį susitikimą su šio kompozitoriaus muzika 1989 m. kovo 18-26 d. Per devynetą metų daug kas pasikeitė mūsų visuomenėje, muzikinėje aplinkoje, pasikeitė ir reakcija į šio didžiojo muzikos autoriteto kūrybą, pakito ir apskritai reikmių meno objektams pavidalai, apraiškos. Tuo galime įsitikinti nesunkiai. O. Messiaeno muzikos skambėjimas tada (1989) ir dabar (1998) ganėtinai ryškiai iliustruotų tuos pokyčius, tad pasekime abiejų renginių pėdsakais.
Anuomet renginys mūsų publiką užklupo kiek netikėtai, be didesnės reklamos, informatyvumo, tačiau sukėlė dabarty bemaž neįtikėtiną reakciją - bilietai tada buvo išpirkti bematant, visos salės užpildytos. Prisiminkime: O. Messiaeno kūryba bent muzikams jau tada buvo nemenkai pažįstama, net savotiškai graibstoma, nors dar ne itin prigijusi koncertinėje praktikoje. Tuometinėje konservatorijoje ne tik pianistus, bet ir teoretikus masino daugiaženklės, plastiškos, rafinuotos O. Messiaeno opusų faktūros, kompozitoriaus muziką galėjai dažnokai išgirsti skambinamą klasėse. Tada O. Messiaenas dar tebegyveno, tebekomponavo, kai kurie opusai dar laukė paskutiniųjų, užbaigiamųjų akcentų, kiti - dar buvo net neparašyti. Pagaliau į pirmąjį festivalį Vilniuje įtraukti keli kūriniai dar buvo nė sykį neskambėję Lietuvoje (ano meto periodikoje skaitome, jog neskambėję ir TSRS). O “mesianiški” garsų potepiai, sąskambiai atvirai bylojo Dievo tiesas, religijos išpažinimą, aistrą paukščiams, gamtai, dėmesį spalvoms, simbolikai. 1989 m. dar buvo kalbama, apie tai, kad gal į Vilniuje rengiamą festivalį atvyks ir pats Maestro, save jau spėjęs įvardyti net mūsų Čiurlionio gerbėju. “(...) Reikia paminėti neeilinį kompozitorių ir dailininką (ypač dailininką!), didįjį žmogų iš Lietuvos, koks buvo Čiurlionis”, - tai O. Messiaeno žodžiai, pasakyti 1978 m. vienoje konferencijoje Paryžiuje.
Vis dėlto prieš devynerius metus O. Messiaenas buvo ir žinomas, ir - drįsčiau teigti - visgi labiau dar nežinomas mums menininkas. Tai konstatuodama dar ir paabejojau, ar visi taikliai tuomet jautėme, suvokėme giliąsias jo kūrybos versmes, autentiškas intencijas, ar supratome vardan ko ir kur link jo muzika keliauja?
O dabar grįžkime prie šiųmetinės “Dangun žengimo” savaitės. Išoriškai ji pasižymėjo atvirkštiniu kiekybiniu muzikos ir publikos santykiu - nesukėlė didesnio publikos susidomėjimo, tačiau buvo kiek daugiau pareklamuota, geriau parengta (išleistas puikus bukletas), koncertai kas vakarą vyko vis toje pačioje Filharmonijos Didžiojoje salėje. Susikaupimas ir atidumas, lydėję visus koncertus, liudijo apie jau tvirtesnį, tampresnį užsimezgusį ryšį tarp O. Messiaeno kūrybos šaltinių ir sąmoningo publikos nusiteikimo.
Aptariant ir palyginant 1989 m. ir 1998 m. festivalių kompoziciją, pirmajame pastebėtume daugiau ir įvairesnių šio kompozitoriaus kūrinių žanrų, vien lietuvių atlikėjų pavardes, ir vis skirtingas Vilniaus koncertų vietas (VU Mokslo muziejus, Menininkų rūmai, Mažoji baroko salė, Arkikatedra, - pavadinimai nekeisti). Tokiam savotiškam kaleidoskopiškumui būta objektyvių priežastis: Filharmonijos remontas. Tačiau žvelgiant iš dabarties nuotolio, pirmajame O. Messiaeno muzikos festivalyje apskritai pasigesčiau konceptualumo, nuoseklumo, vieningumo, kitaip tariant - išbalansuotos bendros kompozicijos ir visų jos privalomų atributų. Minėti dalykai kur kas ryškiau pasireiškė “Dangun žengimo” savaitės metu, kurioje gana nesunkiai atsektume apgalvotą, konceptualų O. Messiaeno kūrybos išdėstymo kontūrą - tarsi kokią... na, sonatos formą. Antai ekspozicija. Su svaria įžanga (“Dangun žengimas” vargonams, “Poemos Mi” sopranui ir fortepijonui), čia ir pagrindinė - religinė (“Šv. trejybės Meditacijos” vargonams) ir šalutinė - paukščių (“Juodasis strazdas” fleitai ir fortepijonui, ištraukos iš “Paukščių katalogo” fortepijonui) temos. Išsidriekia ir temų perdirbimas - savaip visa apjungiantis ciklas “Jaravi, meilės ir mirties giesmė” sopranui ir fortepijonui. Galiausiai įspūdinga, tarsi virš materijos pakylėta, repriza ir koda - R. Muraro paskambinti “Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėliį Jėzų”.
Nebūčiau linkusi manyti, kad lietuvių atlikėjų pastangos ir išmonė, atsiskleidę 1989 m. sumenkino anuometinio renginio vertę. Anaiptol ne. Nors kai kurių partitūrų tąsyk teko klausytis dar visai “žalių”, kiek neišbaigtų, tačiau, regis, tinkamai buvo įprasminta ir rizika, ir ryžtas, ir kūrybinė kaitra, idant tos interpretacijos publikai atskleistų unikalų O. Messiaeno mąstymą, kūrybos alsavimą, jo idėjų orbitą. Dabartiniame festivalyje kompozitoriaus muzikinių, teologinių tiesų iškalba buvo patikėta, jo kūrybos specialistams. Atėjus jų klausytis, išankstinė nuostata diktavo ramybę ir pasitikėjimą, jog viskas bus kiek įmanoma geriau atlikta. Paskutinis “Dangun žengimo” koncertas, kuriame Roger Muraro įtaigiai skleidė į aplinką “mesianišką” religinę šviesą, kilstelėjo visą penkių koncertų ciklą į transcendentines padanges, į sakralines erdves, į paslaptingą užsimiršimą.