Gyvenimą paaukojęs plunksnai

Maestro S. Sondeckis apie V. Juodpusį yra sakęs: “Jo erudicija, gilios žinios, pareigingumas, nuoširdumas ir kuklumas didelių darbų baruose ir smulkiuose kasdienybės verpetuose visada puošė jo taurią asmenybę...”

Kažkur tarp didelių šūsnių korespondencijos, gaidų, partitūrų, knygų, straipsnių bei kitų darbų - didelę, išliekamąją vertę kultūroje turinčių, ar visai mažų, tokių kaip koncertų programos, anotacijos, informacijos, bukletų ruošiniai - slepiasi ir vienos studentės iš Vilniaus universiteto diplominis (maždaug 800 puslapių) darbas. Jame - muzikologo Vaclovo Juodpusio straipsnių bibliografija. Panašūs diplominiai darbai apie V. Juodpusį buvo rašyti Universitete ir 1983-aisiais, 1985-aisiais, ir 1986-aisiais. Po to muzikologas jau seniai nebeskaičiuoja, kiek straipsnių parašęs. Sako, jų skaičius jau senokai 1000 viršijo. O kur dar tie smulkieji, kur net autoriaus pavarde nepažymėta. Darbai juk tokie skirtingi. Štai ir dabar Lietuvos atstovybė Venesueloje užsakė iškilmingo Nepriklausomybės paminėjimo proga paruošti partitūras su kūrinių anotacijomis. Ir vėl muzikologas rašo apie E. Balsį, M. K. Čiurlionį, J. Pakalnį.

* * *
Dar praėjusią vasarą keliaudamas iš Šventosios į Vilnių, V. Juodpusis su dukromis pravažiavo pro gimtąsias vietas. Kažkada ten buvo Kapėnų kaimas. Čia, pačiame Mažeikių apskrities krašte, ir prabėgo muzikologo vaikystė. Juodpusių šeimoje nebuvo nė vieno muzikanto, nors muziką visi mylėjo. Ir tėtis, palinkęs ties siuviniu, mėgdavo kažkada niūniuoti, ir mama gražiai dainavo. Iš keturių šeimoje augusių brolių karo nepritekliai ir ligos jauniausiąjį dar vaikystėje išplėšė. Praūžus karui ir prasidėjus ne mažiau baisiam pokariui, šeimą paliko ir tėtis, su NKVD pagalba į kapus nuvarytas. Tik atsitiktinumo dėka Juodpusių nepalietė deportacijos. Vaikai namuose ant sienos kabančiame didžiuliame žemėlapyje vis dažniau ieškodavo Irkutsko, Novosibirsko, kai o tarpu už lango matydavo nešuliais nešinus, stoties link traukiančius žmones.
Pirmieji V. Juodpusio žingsniai žinių link buvo žengti Viekšniuose. Tuose pačiuose Viekšniuose kažkada vargonininkavo ir kompozitoriaus Jeronimo Kačinsko tėvas (čia ir palaidotas). Būsimasis muzikologas vis dažniau ir dažniau užbėgdavo pas mokyklos mokytoją Vincą Deniušį. Nors ir trimitininkas, mokytojas mokykloje buvo subūręs skudutininkų ansamblį. Jame skudučius pūtė ir V. Juodpusis. O kaip traukė pianino klaviatūra! Dainų šventėje Vilniuje pamuzikuoti su skudučiais teko. Taip prabėgo vaikystė. Galų gale atėjo ir pasirinkimo valanda. Ar toliau, baigus devynias klases mokytis vidurinėje, ar skubėti į muzikos mokyklą? Apsispręsti tuomet kiek uždelsė. O kai pasiteiravęs sužinojo, kad tik į Klaipėdos muzikos mokyklą suspės, susiklosčiusios palankios aplinkybės bet kokias abejones išsklaidė. Mat kaip tik kolūkio sunkvežimis vežė daržoves į Klaipėdos turgų. Pasičiupęs medinį “čemodaną”, berniukas sėkmingai pasiekė uostamiestį. Pirmą naktį, kaip šiandien pamena, ant grindų miegojo. O patekėjus saulei, prasidėjo ir naujas savarankiško gyvenimo laikotarpis. Klaipėdos muzikos mokykloje V. Juodpusis sutiko tarsi likimo jam skirtą žmogų, obojaus mokytoją Kazimierą Biliūną. Visus ketveris metus, praleistus Klaipėdoje, mokytojas globojo ir rūpinosi gabiu berniuku, tarytum atstojo anksti mirusį tėvą. O V. Juodpusis čia uoliai pūtė ir obojų, ir anglų ragą, pramoko griežti saksofonu. Į gimtąjį kaimą atsipūsti sugrįžęs mėgdavo gegužinėse muzikuodamas pasipuikuoti. Klaipėdoje pragyvenimui užsidirbdavo perrašinėdamas natas. Tai vienas, tai kitas jo pagalbos paprašydavęs.
Baigus muzikos mokyklą, vienintelis kelias vedė į Konservatoriją. Ten V. Juodpusis ėmė studijuoti teoriją. Tačiau ne ji traukė. Svajojo tapti kompozitoriumi. Dar muzikos mokykloje gana sėkmingai bandė kurti. Rašė muziką fortepijonui, styginių kvartetui. V. Juodpusio kūriniai buvo atlikti ir mokyklos koncertuose. Klaipėdoje tuomet dirbo kompozitorius A. Poznejevas, davęs nemažai profesinių patarimų. O J. Karosas sakydavęs, kad Vilniuje nedelsiant susitiktų su E. Balsiu. Tačiau kompozicijos studijos taip ir liko svajonė. Sėkmei koją pakišo nepalankus sutapimas. Tuomet į kompozicijos klasę priėmė tik tris studentus. Laimingaisiais tapo su pagyrimu mokyklą baigę A. Raudonikis, G. Vanagaitė ir Merkšaitis. Ir nors V. Juodpusis sėkmingai išlaikė visus egzaminus, konkurso nepraėjo. Skubiai reikėjo išlaikyti muzikos teorijos egzaminą. To pakako, kad būtų priimtas studijuoti teorijos specialybės. Likimo ironija - tais pačiais metais į muzikos teoriją neįstojo B. Kutavičius. Šiandien drauge susėdę V. Juodpusis ir B. Kutavičius smagiai pasijuokia, kad vienas garsiu kompozitoriumi tapo, nes neįstojo į teoriją, o kitam, žinomam muzikologui, likimas nelėmė studijuoti taip išsvajotosios kompozicijos. Tačiau troškimas kurti kiek vėliau atgimė dirbant Tautosakos centre. Jame V. Juodpusis pradėjo dirbti dar studijuodamas. Darbo kabinete stovėjo instrumentas. Betyrinėjant tautosakos lobynus, gimdavo ir viena kita dainelė. Tai buvo lyg dėsningumas, kai prisiliesdavo prie pačios pradžios, kūrybinės esmės, prie pirmojo taško, muzikos ištakų - liaudies dainos. Kartą tokią išplėtotą liaudies dainą, pritaikęs vyrų chorui, pasiryžo parodyti savo profesoriui - K. Griauzdei. Profesorius skambino jį ištisai kokius 5-6 kartus, kažką mąstė, vėl skambino, tarytum bandydamas surasti kokią spragą. Pagaliau atsisukęs į studentą ištarė: “Negaliu nieko prikišti. Viskas padaryta idealiai”. Iš plačios erudicijos, puikaus savo amato žinovo prof. K. Griauzdės tikrai buvo ko pasisemti, pasimokyti. Beje, čia ir vėl likimo šypsena. Tas pats K. Griauzdė, stojant į Klaipėdos mokyklą, padėjo praverti mokslo įstaigos duris jaunesniam, nei buvo oficialiai leista, berniukui iš Kapėnų kaimo (mat mokytis tegalėjo sulaukę šešiolikos, o V. Juodpusiui ėjo tik penkiolikti). Dar tuomet mandatų komisijos pirmininkas K. Griauzdė įsiminė gabų vaiką ir globojo jį visus tuos Klaipėdoje praleistus metus. O vėliau, bestudijuojant Konservatorijoje, V. Juodpusiui nusišypsojo laimė mokytis pas didelės vidinės inteligencijos ir reiklų profesorių. O jis tikrai nenuolaidžiavo. Tikėsit ar ne, bet V. Juodpusis studijų laikais sukonspektavo visas lietuviškas muzikines knygas, pervertė visus natų leidinius - ir praėjusio, ir šio šimtmečio - iki 1940 metų. Profesorius skatino, tiesiog reikalavo pažinoti visą lietuvišką muzikinę literatūrą, aprašyti, recenzuoti visus girdėtus koncertus, aplankytus spektaklius, kitus renginius. Dar ir šiandien, turėdamas minutėlę laisvo laiko, V. Juodpusis pavarto 1958-ųjų, 1959-ųjų metų sąsiuvinius, kartais net nustemba, kad beveik kasdien lankytasi koncertuose, spektakliuose, susitikimuose.
Šiandien muzikologas sako, jog nuo 1957 m. visą savo gyvenimą iškeitė į plunksną. O rašyti reikėdavo net pačiais sunkiausiais gyvenimo tarpsniais. Prieš ketverius metus Juodpusių šeima patyrė neišmatuojamą netektį. Po kelerių metų sunkios ir negailestingos ligos mirė muzikologo žmona. Liko dvi dukros (vyresnioji šiandien jau diplomuota balerina, jaunėlė - gimnazistė). Po žmonos mirties teko būti ir virėju, ir skalbėja, ir, be abejo, tėčiu... O ką jau kalbėti apie tas dienas, kai tapo aišku, jog neišvengiamas išsiskyrimas su mylimu žmogumi milžiniškais šuoliais artėja. Tačiau net ir tuomet muzikologo darbas nenutrūko. Plunksną rankose tekdavo laikyti visur - netgi ligoninės koridoriuje, kai tekdavo laukti sudėtingiausių operacijų rezultatų. Rašė todėl, kad gyvenimo negalėjo sustabdyti (kas savaitę radijas laukė “Tautiečių balsų” valandėlių), todėl, kad bent akimirkai galėtų nustumti įsigalėjusį vidinį skausmą.
Dar studijų metais V. Juodpusis pradėjo dirbti radijuje muzikos redaktoriumi. Potraukis šiam darbui išliko ir iki šiandien. “Iš miško atėjęs, į mišką ir žiūri”, - juokauja muzikologas. Štai jau penkeri metai V. Juodpusio rengiamai valandėlei “Tautiečių balsai”. Tiksliau, penkeri metai tik laidos pavadinimui. Kai atkuriant nepriklausomybę buvo užimti Lietuvos radijas ir televizija, V. Juodpusis ėmė ruošti laidas apie lietuvių muzikos veikėjus išeivijoje. Reikėjo surinkti įrašus. Laidas tuomet įrašinėjo Kompozitorių sąjungoje, o iš ten veždavo į Aklųjų ir silpnaregių sąjungą, kur buvo įsikūrusios radijo studijos. Ir taip kas savaitę - pradedant nuo įrašų, baigiant laidomis kūrybinėms sukaktims pažymėti. Rengė laidas ir taip pamėgtomis folkloristikos temomis, kaip antai keliolikos laidų ciklą “Lietuvių liaudies rinkėjai ir puoselėtojai”, “Lietuvių liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai”, kuriose buvo naudojami įvairūs įrašai iš Tautosakos instituto. Paruošė laidų apie muzikologą J. Gaudrimą, Šimą, latvį J. Vytuolinį.
16 metų praleista ir televizijoje, kur kelerius metus V. Juodpusis dirbo Muzikos skyriaus vyr. redaktoriumi. Pirmosios muzikologo laidos buvo apie J. S. Bachą, F. Lisztą. O kiek vaizdinės medžiagos surinkdavo. Vaizdo įrašo tuomet dar nebūdavo, tad pirmyn į tiesioginį eterį! Darbas virte virdavo: už kadro skaitomas tekstas, groja atlikėjas, čia pat dėliojamos nuotraukos. Gerai, jei kokia ištrauka iš filmo pasitaikydavo. Neišblėstančiais prisiminimais tapo bendravimas su D. Oistrachu, L. Koganu, M. Rostropovičium, S. Kondrašinu, T. Nikolajeva ir kt. V. Juodpusis kalbindavo įžymybes, supažindindavo su jais radijo, televizijos žiūrovus. Kartą M. Rostropovičius, nesutikęs, kad jo koncertas Filharmonijoje būtų įrašinėjamas, mielai priėmė V. Juodpusio pasiūlymą griežti televizijos žiūrovams, pasidalinti laidoje savo mintimis. Net pažadėjo Lietuvos televizijai filmą, sukurtą Prancūzijoje (tai, pasak muzikologo, buvęs 6-7 dalių filmas apie violončelės Maestro). Deja, kito karto nebuvo. Maestro buvo priverstas apsigyventi svetur. Būtent V. Juodpusis prikalbino T. Nikolajevą skambinti M. K. Čiurlionio preliudus Maskvoje, kai minėjome kompozitoriaus gimimo 100-ąsias metines. Kad ir kaip būtų paradoksalu, šiandien V. Juodpusis visiškai atsisako televizijos. “Negaliu klausytis visos tos bjaurasties, kuri tiesiog liejasi iš ekrano. Šiandien man pakanka Lietuvos radijo laidų”. Radijas tarytum muzikologo šešėlis ar draugas. Kiaurą dieną jis įjungtas muzikologo kabinete Kultūros ministerijoje. Jį V. Juodpusis gali įsijungti net vidurnaktį nubudęs.
1972 m. dienos šviesą išvydo V. Juodpusio knygelė apie J. Pakalnį. Šio kompozitoriaus gyvenimu ir kūryba muzikologas domėjosi dar studijų laikais. J. Pakalnio baletui “Sužadėtinė” buvo skirtas baigiamasis diplominis V. Juodpusio studijų darbas. Jam teko perrašyti ir sudėlioti paeiliui visą “Sužadėtinės” klavyrą (mat jis buvo parašytas ant atskirų lapų). Beje, V. Juodpusis yra perrašęs ar perfotografavęs visą J. Pakalnio kūrybą. Likimo ironija - vienintelė “Romantiškoji” uvertiūra tuomet praslydo pro akis. Bet laikas padarė savas pataisas. Kaip tik šiemet Kultūros ministerija iš Venesuelos gavo prašymą atsiųsti J. Pakalnio “Romantiškosios” uvertiūros partitūrą. Mat Lietuvos atstovybė Venesueloje norėjo įtraukti šį kūrinį į iškilmingą Nepriklausomybės dienos 80-mečio paminėjimo koncertą. Tačiau ten niekas nežinojo, kad šio kūrinio partitūra buvo pamesta (kažkada ją repetavusiam J. Fledžinskui pavogė portfelį su partitūra ir jau 20 metų šis kūrinys Lietuvoje neskambėjo). V. Juodpusiui teko rūpintis uvertiūros atkūrimu iš partijų. Taip buvo tarytum atlyginta skriauda “Romantiškajai”.
Pažintis su J. Pakalnio muzika prasiplėtė aplankius kompozitoriaus tėviškę, kur V. Juodpusis kažkada užrašinėjo liaudies dainas, skambėjusias kompozitoriaus gyvenamojoje aplinkoje. Taip kaupėsi medžiaga monografijai. Tačiau ši pasirodė kur kas plonesnė. Redaktorius K. Ambrasas išbraukė ištisus puslapius - okupacijos, karo metus - galima sakyti, reikšmingiausią kompozitoriaus kūrybinės biografijos laikotarpį. Būtent tada ir buvo pastatytas baletas “Sužadėtinė”. Net nepaminėta libretisto S. Santvaro pavardė. Dar ir šiandien V. Juodpusis saugo taiklią, vertingą V. Landsbergio knygos recenziją. Tačiau į daugelį kolegos pastabų tiesiog nebuvo galima ir leista atsižvelgti. Kaip antai ir į šešėliais apipintą, paslaptingą J. Pakalnio mirtį. Tokia buvo tarybinio gyvenimo tikrovė…... Neretai rausvomis spalvomis dažoma. Kad ir lektoriaus darbas, kurį ne vienam muzikologui, taip pat ir V. Juodpusiui, teko dirbti. Įsiminė įvykis dar iš studijų laikų, kai kartą prof. J. Gaudrimas atsinešęs knygelę “Muzika Lenino gyvenime” perplėšė ją į 4 dalis ir padalino studentėms. Reikėjo šia tema paskaityti pranešimą kažkokioje konferencijoje... Tačiau lektoriaus darbą V. Juodpusis mėgo. Ir ne vieną Lietuvos kampelį aplankė, skaitydamas pranešimus apie J. Pakalnio, J. Karoso ar kitų kompozitorių gyvenimą ir kūrybą.
|Ypač svarbi V. Juodpusio veiklos sritis - muzikinė folkloristika. Iš dešimties išleistų lietuvių liaudies dainynų, penkis rūpestingai globojo V. Juodpusio plunksna. Juose - iššifruotos ir užrašytos ar suredaguotos liaudies dainų melodijos. Su liaudies dainų rinkimo ekspedicijomis V. Juodpusis apkeliavo beveik visą Lietuvą. Išvaikščiota Rimšė, Gaidė, Adutiškis ir kiti kampeliai dar tuomet, kai žmonės tik spėliojo apie kažkokį gigantišką statinį (vėliau ten iškilo atominė elektrinė). Takai takeliai išminti su Jurgiu Dovydaičiu, o kiek pravaikščiota su Norbertu Vėliumi! Kai šis iš Saratovo apskrityje esančio lietuvių kaimo parsivežė kelis šimtus liaudies dainų, iššifruoti patikėjo V. Juodpusiui. Iš viso muzikologas užrašė ir iššifravo apie 4000 melodijų. Kurį laiką V. Juodpusis dirbo Tautosakos institute. Ten niekam nereikalingas, sugedęs ir apleistas tūnojo senutis fonografas. Dainos į vaškinius volelius užrašytos - tikra autentiška senovės dvasia. Nemažai teko prie jo pasikrapštyti. Suremontavo ir daugiau nei šimto dainų lobį į šviesą išleido. V. Juodpusio plunksnai priklauso darbai III, IV ir V tautosakos tomuose. Jis parengė knygų “Pasakos su dainuojamaisiais intarpais”, “Smulkioji tautosaka - garsų mėgdžiojimas” melodijas, rašė straipsnius enciklopedijai “Lithuania”, parengė V. Jakubėno, J. Pakalnio kūrinių rinkinius. Visko tiesiog nesuminėsi. Platūs darbo barai, o ypač ryšiai su lietuvių išeivijos kultūros šviesuliais suteikė progą pažinti įdomias asmenybes. Šiandien kartais tiesiog pritrūksta laiko su visais palaikyti nenutrūkstamą ryšį. Tačiau V. Juodpusis dėkingas likimui už galimybę bendrauti su J. Žuku, V. Strolia, solistais J. Krištolaityte, J. Liustikaite, S. Baru, kompozitore G. Gudauskiene, E. Šulaičiu, žymiu JAV kultūros veikėju S. Valatka ir kt. Kažkada bendrauta ir su S. Balasanjanu, J. Meitusu, N. Rakovu, L. Auster...
Septynerius metus V. Juodpusis redagavo “Muzikos barus”. “Kai metų daugėja, reikia mažinti nešamą naštą arba persėsti į lengviau riedančius ratus”, - sako muzikologas, paklaustas, kodėl atsisakė redaktoriaus darbo. Kažkada ilgai kalbino P. Dikčius, jau amžinybėn išėjęs tuometinis LMD vadovas, V. Juodpusį tapti “Muzikos barų” redaktoriumi. Nugalėjo noras pratęsti pirmųjų, prieškario metų, “Muzikos barų” tradiciją, svajonė, kad laikraštis atgims senąja M. Budriūno, V. Jakubėno dvasia. Taip V. Juodpusis tapo žurnalistu. Buvo 1989-ieji. Pirmasis “Muzikos barų” numeris pasirodė simbolinę birželio 14-ąją. Ne veltui Gedulo ir Vilties dieną. Vėliau “Muzikos barų” leidybos istorija taip ir sukosi tarp grėsmės pražūti ir vilties išlikti. Kiek kartų buvo prieitas slenkstis, kai atrodė, kad durys tuoj ims ir užsidarys. O ypač tada, kai po P. Dikčiaus mirties Draugijai vadovavo žmonės, kuriems laikraščio reikalai visai nerūpėjo. Kai ėmė sekti “Muzikos barams” skirtos lėšos, o naujomis niekas nesirūpino, atsisakė dailininkai maketuotojai. V. Juodpusis ėmėsi maketuoti pats. Braižė schemas, stumdė, dėliojo straipsnius. Pagaliau nebeliko lėšų ir redakcijos darbuotojų algoms. Sustojo visas darbas. Leidybą V. Juodpusiui teko nešti ant savo pečių. “Muzikos barus” tuomet spausdino Panevėžy. Redaktorius bėgdavo į stotį, tardavosi su vairuotojais, kad šie nuvežtų maketą į spaustuvę, sumokėdavo jiems iš savo kuklios algos. Išspausdintą laikraštį reikėdavo parsivežti. Ir vėl lėkdavo į stotį, o iš ten ryšuliais apsikrovęs troleibusu važiuodavo į Draugiją. “O jau! “Muzikos barai” yra?” - lyg tarp kitko praeidamas pro šalį paklausdavo tuometinis LMD vadovas...
Nuo 1986 m. V. Juodpusis dirba Kultūros ministerijoje. Muzikologas “pergyveno” penkis ministrus. Jis dirbo prie J. Bielinio ir D. Kuolio, D. Trinkūno ir J. Nekrošiaus, S. Šaltenio. “Man tiesiog nėra kada gilintis į visas politines sroves”, - sako muzikologas. Suspėti reikia visur. Kultūros ministerijoje šiandien yra po vieną visų sričių specialistą, o popierių srautas, nesibaigiančių darbų bei rūpesčių upės nesenka. Ir nuo tų begalinių darbų taip dažnai nukenčia patys artimiausi - šeima. Visas išganymas, sako, artėjanti pensija. Mat kažkur Biržų rajone žiemą sniege besiilsinti, o vasarą gyvenimo dvasia atgimstanti stūkso sena sodyba - žmonos tėviškė. Tai lyg svajonių kampelis, su neišmatuojama ramybe ir dūzgiančiais aviliais (kuriuos, beje, pats muzikologas prižiūri). Jo V. Juodpusis į nieką neiškeistų. Ten, prie spingsinčios žvakės, galima rašyti ką širdis geidžia, net ir prie natų lapo pasėdėti...