Kraujas ir vynas iš Vienos

Vienos operetė - jau truputį nostalgiškas žaviai atrodyti troškusios epochos atspindys. Kartais dirbtinėm gėlėm padabintas ir visada truputį panašus į pasaką. Prašmatniai ūžtelti, suspindėti, apgauti... Ir nebežinia, ką labiau - kitus ar save?

Glücklich ist, wer vergisst,
was dich nicht zu ändern ist.

(Laimingas pamirštantis tai, ko neįmanoma pakeisti).

Tai iš “Šikšnosparnio”. Bet gali būti ir iš jo muzikos autoriaus Johanno Strausso gyvenimo filosofijos.

Sakytum, jau Straussų giminės istorijoje formavosi operetės dvasia. Ir ten būta skaudžių, drastiškų įvykių, nuo kurių nusigręžiant gal ir nejučia susireikšmindavo akimirkų kerai. J. Strausso vaizduotėj užsimiršimo svaigulys įsisuko valsais, kur intymus poetiškumas puikiai jaučiasi šalia himniškai pakilių strofų. Dar viena moteriškojo ir vyriškojo prado vienybės iliuzija?
Visa tai būtų lėkštoka, laikina, šiandien gal jau ir užmiršta, jei ne genialumo genas, daug ką savaip parikiavęs to atkaklaus lengvabūdžio galvoje.
Taigi, šeima kūrė muziką, šokdindama miestą, išgriovusį viduramžių mūrus, bokštus, romantines gatveles. Naujųjų pastatų eklektika, totalus fasadiškumas... Bet pasaulis patikėjo, jog konditerių meną primenanti naujoji Viena ir Johanno Strausso partitūros - du vienas kitą nuostabiai atitikę dalykai. Žmonės jais žavėjosi, nelyginant genijaus ir subretės santuoka. Jau vien tai būtų operetė, jei ne mažytė smulkmena - abipusė sutuoktinių ištikimybė. Vienas be kito jie šiandien nebeįsivaizduojami.
O gal ir tai iliuzijos? Tačiau neskubėkime jų sklaidyti, nes operetė iš pernelyg išvalytos erdvės kaipmat pasitrauktų. Verčiau atkreipkim dėmesį į tai, kaip grakščiai libretistai Victoras Leonas ir Leo Steinas surezgė dar vieną mesalliance, apjungdami Strausso ir Schuberto laikus. Ir sutikim (žvelgdami operetiškai), jog Viena buvo ir liko tokia pat.
Režisierė ir choreografė Monika Wiesler darnion visumon apjungia vaidybą ir šokio plastiką. Spektaklyje yra scenų, kur baletui suteikta pirmenybė truputį metaforiškai (tenepasirodo perskambus šis žodis) sutelkia ir išreiškia mitologizuotą to miesto dvasią, supoetina tiek jo aristokratizmą, tiek plebėjiškumą. Baliaus veiksmą pradedančio valso choreografija įsimena, nelyginant puiki melodija (turiu ir tokį primityvoką šokio vertinimo kriterijų). Šokėjų lengvumas bei elegancija atitinka muzikinį valso interpretavimą. Ypač diriguojant Jonui Aleksai ryškėja grakšti skambesių ir plastikos vienybė, džiugina giluminę muzikos jėgą išlaisvinantis santūrumas - klausytoją aktyvinantis, keliantis nostalgiškų asociacijų. Tarytum iš švytinčio rūko išnyra choro frazės, įsijungiančios į didingą valso kulminaciją, po kurios priartėja susimąstymo akimirka. Šši kaita - lyg gamtos pulso atgarsis, kurio neniekina iškilusis menas. Beje, subtilus apšvietimas (šviesų dailininkas Levas Kleinas) irgi padėjo deramai išgyventi šias neeilines minutes. Lyg norėta mums priminti - “taip, čia vis dar ta pati anoji Viena”.
Sietynų nušviestoje, par excellence operetinio scenografo Eldoro Renterio ranka dosniai išdabintoje salėje maišosi luomai, manieros, kalbos ir jų žargonai. Lyg iš empire epochos paveikslo atrodo ant laiptų arba ties didžiuliu veidrodžiu besišnekučiuojančių, vaikštinėjančių svečių grupelės. Visa tai - orus akompanimentas žymiai laisvesne maniera besiplėtojančiam siužetui. Stebėtinai įvairiai bei natūraliai į šį laisvumą, į kupletus ir šnekas įsilieja šokis arba artistų bendravimo raišką ir stilingumą pabrėžiantys choreografijos pradmenys. Jie - lyg gerai pagamintame valgyje “išnykstantys” prieskoniai. Bet protarpiais dainininkų šokis griebia ir taip įsuka, jog tą regėdamas patiki - šokdami jie įtvirtina tai, ką pasakė arba padainavo. Šokis bravūriškai pabrėžė siuvyklos parankinės Pepi Pleininger vaidmens operetiškumą, ir muzikalioji, artistiškoji Irena Zelenkauskaitė po premjerinio spektaklio buvo visų išskirtinai giriama. Regis ir Regina Šilinskaitė šiame vaidmenyje atrado -avaus natūralumo (tokio svarbaus kalbamuose dialoguose) ir lengvumo, o jos “tour de force” ne ką nusileidžia netikėtumu apstulbinusios kolegės sukiniams.
Beįsimylintys sutuoktiniai (verčiau vėliau, negu niekad...) grafas ir grafienė Zedlau duete pagal “Vienos kraujo” valsą irgi ne tik dainuodami paklūsta šokių karaliaus pulsui. Ypač elegantiškai tai pavyksta Sofijai Jonaitytei ir Broniui Tamašauskui. Abu jie tarsi gaivinami operetės šypsnio - lengvi, jaunatviški, vienietiški (gaila, kad to visiškai neperteikia spaudoje matytos nuotraukos). Almos Buzaitės kuriamai grafienei aukštuomenės konvenansai, reikalaujantys “įgimtos” (todėl tarsi nepastebimos) elegancijos kol kas, regis, ne visada prie širdies. Užtat ši širdis prabyla šiltų tonų prisodrintu balsu, tad visai natūralu, jog simpatingasai grafas Zedlau (šį kartą gyvenime jis Vaidas Vyšniauskas) tokį dainavimą išgirdęs atsitokėja - “štai kokia ji, manoji žmona”. Mat dar neseniai grafas buvo tik iš šiaurės užkampio atvykęs prasčiokas, bet Viena jį “apšlifavo”, atvėrė akis ir ausis... Galėjo dar mažumėlę pašlifuoti balsą ir dainavimo manierą.
Tie dalykai publikos ausis glamonėjo grafienės scenose su kuoktelėjusiu Roiso-Šleico-Greico ministru pirmininku, kunigaikščiu Ypsheim-Gindelbachu. Tai išties puikus Vytauto Juozapaičio vaidmuo! Žvalumą forsuojantį senioką kuriant panaudota nemažai operetinio komizmo “pusfabrikačių”, kuriuos būtina papildyti, atgaivinti autentišku (taigi vėl - įgimtu) humoro jausmu. V. Juozapaičiu tą daryti, regis, tikrai smagu.
Manau, jog Monikai Wiesler repetuojant kasdienybės pilkuma, tegu ir pagrieždama dantimis, likdavo už durų. Spektaklis visaip rodo buvus aukštą darbo (ne visai išsamus čia šis žodis) temperatūrą, kuriai veikiant pakinta nusistovėję ir tarsi nebekintantys dalykai. Galvoju tiek apie visumą, tiek apie paskirus vaidmenis. Labai sumažėjo “apytikriai” suvaidinamų vietų. Nors kartais ir gabių žmonių kultivuojamos, jos juk vis tiek gerina teatro rangą ženklinančias žvaigždutes. Smagu neseniai pasidžiaugus komišku Vytauto Bakulos ir Arūno Malikėno vaidmeniu “Toskoj” juos vėl stebėti kitokiais potėpiais kuriančius karuselės savininko, “gudraus” bukagalvio Kaglerio portretą. Ir vėl dainininkai skirtingi, nors abu sodriai ryškūs. Jų personažas čia nešaržuojant komiškas, nestokojantis iškalbingų detalių, tačiau ir jomis neperkrautas. Kaglerio dukrelė Franziska Cagliari (taip ji “sutaurino” pavardę) teko panašias mergytes seniai perpratusiai Romutei Tumuliauskaitei, kaip visada tokiose rolėse nestokojančiai nuo štampų serginčio natūralumo. Grafo kamerdinerio Josefo operetiškumą pasigėrėtinai pajautė ir tarsi žasdami įvaldė scenos naujokai Kęstutis Alčiauskis ir Liutauras Navickas.
Po tviskančios puotos - be ceremonmeisterių apsieinančios linksmybės Hycinge. Pritariant gatvės muzikantams, aštrialiežuvė grafo meilužės kambarinė Anna skelia valdžios ponams skirtą “nuogą teisybę”. Ir Laima Jonutytė, ir Eugenija Klivickaitė vertos šios “nekarūnuotos primadonos”, tik pirmoji jų dosniau įžeria teksta pariebinančių spirgų. Na, tokiais atvejais skanu būna tol, kol saiko jausmas daboja artisto natūralumą, o ši savybė kiekvieno mažumėlę kitokia.
Šampanu putojantis, žaižaruojantis paskutinis veiksmas įsisiautėja, siekdamas nenusileisti garsiosioms ano šimtmečio pabaigos Paryžiaus linksmybėms, bet drauge išsaugodamas savitą vietos ir operetiškai suvokto laiko (Vienos kongresas) koloritą. Restorano “kabinetėliuose” besirezgiančios pikantiškos situacijos primena po penkerių metų (1905) rampos šviesą išvydusią F. Leharo “Linksmąją našlę”. Ir nenuostabu, nes abiejų operečių libretistai tie patys. Manytina, jog jų sugebėjimas žaismingai plėtoti siužetą irgi populiarino “Vienos kraują”. Tai buvo paskutiniai devynioliktojo šimtmečio ir Johanno Strausso gyvenimo mėnesiai... Operetės partitūrą jos pasaulinei sėkmei parengė Adolfas Mmulleris. Ji nemaža dalim sukomponuota iš jau paplitusių Strausso melodijų, tačiau labai vykusiai praturtina sceninei žanro specifikai būtinais epizodais.
Apgalvota ir tiksli dirigento Martyno Staškaus interpretacija kol kas (šituo nuoširdžiai tikiu) truputį tiesmuka tiek parodant orkestro “materiją”, tiek išreiškiant muzikos charakterį bei nuotaiką. Po Jono Aleksos spektaklio joje pasigendi į kameriškumą linkstančio paslaptingumo, visą scenos vyksmą galantiškai įsupančios tėkmės, vos pastebimų užuominų. Bet, kita vertus, tai visiškai natūralu. Juk ir iš puikiausių vynuogių nesitikime to, ką mums suteikia laiko magijos praturtintas vynas.