“...mokomės vieni iš kitų.”

1998 Nr. 5–6 (238–239), Neringa Svetikaitė

Su profesoriaus Davido Geringo klasės studentais susitikau jaukioje “Rūdininkų” viešbučio kavinėje. Po ilgos repeticijos jie buvo kiek nuvargę, tačiau, nepaisant to, kalbėdamasi su jais, patyriau tą patį įspūdį, kaip ir pirmojo jų koncerto metu - šiltą, malonią jų tarpusavio bendravimo atmosferą, tarytum jie būtų viena darni šeima. Tai penki jauni menininkai: Vytautas Sondeckis iš Lietuvos, Aleksandras Neustrojevas ir Borisas Andrijanovas iš Rusijos, Timothy Park iš Pietų Korėjos ir Monika Leskovar iš Kroatijos. Kiekvienas jų - įdomi, ryški ir savita asmenybė. Bendrauti teko net keturiomis kalbomis: lietuvių, rusų, vokiečių ir anglų. Skirtingos ne tik jų tautybės, bet ir charakterio bruožai, bendravimo bei kalbėsenos būdas. Jauniausioji, Monika,- kiek uždaresnė, tylesnė nei jos draugai. Bendrauti mėgstantis Timothy savo iškalba pralenkė visus, o Aleksandras paliko labai nuoširdaus žmogaus įspūdį. Vytautas - mielai, šiltai bendraujantis ir galantiškas, o greitakalbis Borisas - pasitikintis savimi, pasveriantis žodį, bet jo nešykštintis. Nors jie dar labai jauni, tačiau jų kūrybinės biografijos jau iškalbingos.

Vytautas Sondeckis gimė 1972 m. Vilniuje. Penkerių metų pradėjo mokytis skambinti fortepijonu, o kiek vėliau - griežti violončele. Lankė prof. A. Nikitino klasę Specialiojoje muzikos mokykloje prie Sankt Peterburgo konservatorijos, o vėliau studijavo pačioje konservatorijoje. Nuo 1993 m. studijuoja Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje pas prof. Davidą Geringą. 1993 m. violončelininkų konkurse Mursijoje (Ispanija) V. Sondeckis laimėjo I premiją, specialų prizą Sankt Peterburge vykusiame festivalyje “Virtuozai 2000”, o 1997 m. gavo I premiją Naujojoje Zelandijoje vykusiame violončelininkų konkurse. Jis koncertavo su įvairiais žinomais orkestrais, gastroliavo Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje, Belgijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. 1996 m. pakviestas dirbti NDR (Šiaurės Vokietijos radijo) simfoninio orkestro (Hamburge) violončelininku - solistu. Su plokštelių firma Naxos” susitarta išleisti jo solinį CD.

Aleksandras Neustrojevas kilęs iš Novosibirsko. 1981 m., būdamas penkerių metų, gavo pirmąsias violončelės pamokas iš prof. J. Nilovo. Po dvejų metų debiutavo kaip solistas. 1988 m. tapo tarptautinio konkurso Krasnodare laureatu. 1990 m. jis, jau laimėjęs daugelio tarptautinių konkursų premijas, buvo pakviestas į tarptautinį Kolmaro festivalį, kur baigė kelerius meistriškumo kursus - A. Federtčenko, O. Rostropovič ir kitų. 1992 - 1995 m. studijavo Centrinėje muzikos gimnazijoje Maskvoje pas M. Jurlovą ir K. Rodiną. Nuo 1995 m. A. Neustrojevas studijuoja Liubeko aukštojoje mokykloje. Jis koncertavo įvairiose Europos šalyse - Olandijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje.

Borisas Andrijanovas gimė 1976 m. muzikų šeimoje. Dvylikos metų pradėjo violončelės studijas Gnesinų aukštojoje muzikos mokykloje prof. V. Birinos klasėje. Šešiolikos metų tapo I tarptautinio Čaikovskio konkurso jaunimui laureatu, septyniolikos - laimėjo tarptautinio muzikos festivalio Pietų Afrikos respublikoje Grand Prix. Maskvos konservatorijoje B. Andrijanovas studijavo pas prof. N. Šachovskają. Nuo 1996 m. tęsia studijas Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje.

1991 m. B. Andrijanovas tapo Tarptautinės labdarybės programos “Nauji vardai” laureatu; nuo tada prasidėjo jo gastrolės daugelyje Rusijos ir viso pasaulio miestų. Šis jaunas violončelistas daug kartų griežė su simfoniniais orkestrais. Jam buvo suteikta garbė atstovauti “Naujiems vardams” Vatikane - griežti popiežiui Jonui Pauliui II, Londone - Didžiosios Britanijos karalienei, UNO Ženevoje ir UNESCO Paryžiuje. Violončelistas dalyvavo Ludvigsburgo, Nižnij Novgorodo, Stokholmo festivaliuose. 1996 m. jo vardas buvo įtrauktas į tarptautinės labdarybės programos Nauji 20 - to ir 21 - mo šimtmečių vardai mūsų žemėje” Aukso knygą. B. Andrijanovas grojo garsiausiose pasaulio koncertų salėse - Didžiojoje Maskvos konservatorijos, Amsterdamo “Concertgebouw” ir daugelyje kitų - Slovakijoje, Anglijoje, Italijoje, JAV, Šveicarijoje, Vokietijoje.

Timothy Park gimė 1975 m. Pietų Korėjoje. 1986 - 1993 m. studijavo Juiliardo muzikos mokyklos paruošiamajame skyriuje, 1993 - 1995 m. - Jeilio universitete pas A. Parisot. Nuo 1995 m. yra Davido Geringo klasės studentas Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje. T. Parkas lankė D. Geringo, A. Noras, Young - Chang Cho, Tokijo styginių kvarteto ir W. Levino meistriškumo kursus. Jis dalyvavo ir tapo laureatu keliuose konkursuose: Juiliardo mokykloje - koncertų violončelei (1989 m., 1990 m.), ASTA nacionaliniame solistų (1991 m.), “General Motors” - “Seventeen Magazine” nacionaliniame koncertų (1993 m.), I Austrijos - Azijos tarptautiniame violončelininkų konkurse N.Zelandijoje. Koncertavo ir surengė rečitalių JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje, Šveicarijoje.

Monika Leskovar gimė 1981 m. Vokietijoje. Mokėsi Zagrebo (Kroatija) aukštesniojoje muzikos mokykloje, o vėliau ir Zagrebo muzikos akademijoje pas prof. V. Despali. Šiuo metu studijuoja Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje. Violončelininkė dalyvavo daugelyje konkursų - Kroatijoje, Italijoje, Austrijoje, Japonijoje - ir laimėjo pirmąsias jų premijas. M. Rostropovičiaus violončelininkų konkurse ji laimėjo III premiją ir specialų prizą už šiuolaikinės muzikos atlikimą. M. Leskovar surengė rečitalių Lichtenšteine, Izraelyje, Austrijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Italijoje. Grojo su Maskvos, Sendai (Japonija), Slovėnijos filharmonijų orkestrais, su Vengrijos valstybiniu simfoniniu, Kroatijos kameriniu ir kitais. Yra įrašiusi du CD.

Jaunieji violončelininkai maloniai sutiko atsakyti į mano pateiktus klausimus.

N.S.: Kiek iš viso studentų yra prof. D. Geringo klasėje?

Vytautas: Tikslų skaičių pasakyti būtų sunku, nes yra daug studentų, važinėjančių po pasaulį. Kiti, nors jau baigę, nuolat būna mokykloje. Treti jau dirba ir neturi laiko dažnai atvažiuoti į klasę. Todėl mokiniai, kuriems specialybės paskaitos vyksta nuolatos, yra gal šeši.

N.S.: Kodėl į Lietuvą atvyko būtent ši sudėtis?

Vytautas: Todėl, kad mes esame vieninteliai, studijuojantys dar konservatorijoje, o ne magistrantūroje.

N.S.: Ar dažnai vyksta specialybės paskaitos?

Borisas: Profesorius dažnai būna išvykęs, bet jeigu jis atvažiuoja savaitei, jos vyksta 3 - 4 kartus per savaitę.

Vytautas: Galiu pasakyti, kad profesorius dirba daugiau, nei yra privaloma.

Timothy: Kai profesoriaus Liubeke nėra, mes turime daug laisvo laiko. Grojame savarankiškai, be to, turime asistentą ir visada galime groti jam.

N.S.:Kiek laiko per dieną grojate? Kaip praleidžiate laisvalaikį?

Monika: Mėginu atrasti laiko kasdien reguliariai pagroti maždaug po keturias valandas. Žinoma, ne visada tai pavyksta. Laisvalaikio, žinoma, yra, bet nelabai daug. Paprastai einu į kiną ar šokius.

Borisas: Neturiu griežto režimo. Kai turiu laiko ar artinasi koncertas - groti reikia daug.

Vytautas: Tam, kad gerai grotum, reikia efektingai gyventi. Rekia, kad kraujyje būtų adrenalino. Atlikėjui reikėtų groti po 4 - 5 valandas per dieną, bet daug kas priklauso nuo žmogaus ir nuo to, kaip smegenys pirštus judina. Nors aš visgi esu vienas iš tų, kuriems reikia daug dirbti.

Aleksandras: Šiuo metu turiu labai daug darbo. Jeigu turiu laisvą dieną, stengiuosi pagroti maždaug 5 valandas. Bet, deja, tai ne visada pavyksta. Laisvalaikiu galiu pasižiūrėti televizorių, nueiti į baseiną ar paskaityti įdomią knygą. Kad save išlaikyčiau, turiu dirbti - aš dėstau. Gal per skambiai pasakyta, dėstau, - turiu privačių mokinių. Tai irgi reikalauja laiko, bet man patinka, nes tai mane labai stipriai organizuoja. Nemažai laiko atima ir kitos disciplinos: solfedžio, harmonija, muzikos istorija.

N.S.: Ar turite tradiciją muzikuoti laisvalaikiu?

Vytautas: Taip, tokia tradicija yra. Grojame Paganinio kaprisus, dvigubą Brahmso koncertą...

Borisas: Kai laukiame pamokos, kai turime instrumentus ir esame kartu, visada grojame.

Timothy: Mes visada grojame vienas kitam ir, iš dalies, padedame vienas kitam. Prieš paskaitą ar koncertą mes galime groti kartu. Galime matyti vienas kitą ir mokytis. Vytas turi nuostabų vibrato. Aš galiu stebėti, kaip dirba jo ranka. Borisas turi puikų spiccato, ir aš žiūriu, kaip jis tai daro. Aleksandro puikus staccato.

Borisas: Mokomės pas profesorių ir tuo pat metu nuolat mokomės vienas iš kito.

Timothy: M. Rostropovičiaus konkurse dalyvavo 97 žmonės. Iš penkių geriausių - 4 D. Geringo klasės studentai. Visi grojo labai skirtingai, individualiai, kiekvienas turėjo savo interpretaciją, tačiau vienas dalykas juos vienijo - tikslumas: dinamika, artikuliacija ir t.t.

Vytautas: Kiekvienas mūsų turi savo stiprią pusę. Mūsų klasę iškart galima išgirsti pagal garsą. Čia niekas nesislepia - kiekvienas sėdasi ir groja.

N.S.: Kokią muziką labiausiai mėgstate groti patys?

Vytautas: Mėgstu groti įvairią, gražią muziką. Yra blogų, yra ir gražių kūrinių. Labai mėgstu groti orkestre.

Aleksandras: Mano mėgiamiausi kompozitoriai: Schubertas, Bachas, Čaikovskis. Apskritai, gana daug kompozitorių. Kiekvienas turi savo nepakartojamas geras puses. Taip pat mielai groju ir šiuolaikinę muziką, nes ji atskleidžia ir lavina kitas muziko - atlikėjo puses. Kiekvieną epochą groti yra labai įdomu, nes tai lavina muziko asmenybę, mąstymą, įgyjama tam tikra patirtis.

Borisas: Objektyviai žiūrint, yra gera ir nelabai gera muzika. Tai, kas genialu, akivaizdžiai girdima. Kiekviena kryptis turi savo lyderius. Reikia labai mėgti viską, ką groji.. Jeigu nemėgsti to, ką groji, salėje tai bus iškart matyti ir girdėti, nebus jokio kontakto su klausytoju.

Monika: Negaliu pasakyti, kokia muzika man patinka labiausiai - ar Schubertas, ar Čaikovskis, ar Bachas. Visa muzika man labai brangi.

Timothy: Aš mėgstu romantinę muziką. Tą muziką, kurios klausytojai išties klausosi. Grojant ką nors labai gražaus, gali ištrykšti ašaros ar kilti noras šypsotis. Galima prisiminti savo praeitį, praeities emocijas, idėjas ar meilę. Atėjus į D. Geringo klasę, mane apėmė depresija, pamačius, jog visi groja labai jausmingai ir gyvybingai. Aš atėjau, grodamas techniškai, neturėdamas suvokimo apie muziką. Profesorius padėjo man suvokti tą pasaulį, emocijas. Jis padėjo man suprasti, kaip išgauti muziką.

Vytautas: Timas mums yra lyg dvasinis tėvelis. Jis labai protingas, supratingas, turintis jumoro jausmą ir mokantis bendrauti žmogus. Mes visi, kai turime kokių nors problemų, ar norime su kuo nors pasikalbėti - visada einame pas jį. Pabendravus su juo kyla daug įdomių idėjų. Timas - tikrai neeilinė asmenybė.

Mes, mokiniai, susikuriame sau labai puikią atmosferą.

N.S.: O kokie jūsų santykiai su profesoriumi?

Borisas: Klasėje jaučiamės labai laisvai. Nėra tos “pagarbios” baimės. Su kiekvienu iš mūsų jis atranda pokalbio temą. Jis žino, kokie mūsų pomėgiai. Mes nebijome jam paskambinti, ko nors pasiklausti ar pasitarti.

Monika: Žaviausia yra tai, jog jis rūpinasi kiekvienu iš mūsų, vienodai myli kiekvieną. Jis galvoja apie kiekvieną, ir kas yra kiekvienam geriausia.

Vytautas: Paskaitos dažnai vyksta profesoriaus namuose. Mes grojame, kalbamės, juokaujame. Labai linksma atmosfera. Jis turi visus privalumus - reiklus, geraširdiškas, juokingas ir t.t.

Timothy: D. Geringas niekuomet nesako: “jūs turite būti tokie kaip aš, groti taip, kaip aš”. Jis priima tai, ką mes turime geriausio ir niekada neprimeta savo. Jis lyg mano antrasis tėvas.

N.S.: Kokie artimiausi jūsų ateities planai?

Vytautas: Planų yra daug, bet nežinau, ar viskas pavyks. Visi, išskyrus Moniką, važiuosime į Čaikovskio konkursą. Tai, ko gero, svarbiausia. O visa, kas liko - tai lyg pasiruošimo etapai.

Ačiū už pokalbį. Geros jums kloties.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!