Mūsų Violeta

1998 Nr. 5–6 (238–239), Irena Mikšytė

Pavasario lietui lyjant, pašarvojo ją teatre. Nešė puokšteles žibuoklių vaikai, rašydavę: „Jūs mums pati gražiausia Raudonkepuraitė pasaulyje“; klojo vainikus suaugusieji. Už tas valandas, nuskaidrinančias sielą, išgyventas jos dainuotuose spektakliuose... Vyto pamerktos kamelijos, blausiai švytėjo greta patiestas bedvasis scenos rūbas ir balta Violetos vėduoklė... Lemtinga liga ir ankstyva mirtis lyg sutapatino artistę su jos mylimiausia operos heroje.

* * *

“Scena – mano gyvenimas!“ – mėgsta kartoti artistai. O iš tiesų teatruose kartais susiduri su egoistiškomis ambicijomis, savanaudiškumu. Elenai Čiudakovai scena buvo tikrai visas gyvenimas. Scenoje ji užmiršdavo savo negandas, persikeldavo į kitą – nebuitišką, didelių emocijų pasaulį. Scena buvo jos vaistas. Vos pakilusi iš ligos patalo, ji vėl verždavosi dainuoti. Nedarė sau jokių nuolaidų, jokių palengvinimų ar kupiūrų, kurios padėtų jai, bet pakenktų muzikai. Dainuodavo iki nualpimo, lyg skubėdama kuo daugiau savęs atiduoti žmonėms, išdainuoti visą savo širdį. Matydama ją scenoje lengvą ir trapią, prisimindavau Snieguolės ariją iš Rimskio-Korsakovo operos, kurią Lena mėgdavo dainuoti:
“Ištirpsiu aš, pažinus meilę,
dėkodama už didį džiaugsmą...“
Snieguolė veržiasi prie žmonių, kad, pati ištirpdama, atneštų jiems pavasarį.

Eidavome klausytis to paties Čiudakovos vaidmens po keletą kartų. Nepabosdavo. Kaip nepabosta pavasaris; kasmet, atrodo, toks pat, bet vis naujas.
Lena – Rozina. Nenustygstanti, nesuvaldanti savo audringo temperamento, koketuojanti su Figaru, grakščiai apgaudinėjanti senbernį globėją, žerianti blizgančias koloratūrų ruladas ir nenuvagianti nė vienos Džakomo Rosinio gaidelės.
Lena – Džilda. Didelės patiklios akys, tyra, kaip pati mergaitės siela, kantilena pirmame operos veiksme ir dramatiškas, prieštaringų jausmų suaudrintas balsas – paskutiniame. Rodos, regi, kaip augant dramatizmui, skaidrūs koloratūrų vėriniai virsta ašarų karoliais, o vėliau ir kraujo lašais...
Koloratūra – pats judriausias, linksmiausias, žaismingiausias moters balsas, o kiek tragiškų partijų sukūrė jai kompozitoriai! Džilda žūsta nuo žudiko peilio, Lakmė miršta greta savo mylimojo, Džuljeta, Manon, Violeta – taip pat tragiškų likimų moterys. Iš Lenos dainuotų dvidešimties partijų bene du trečdaliai tokių. Daug kartų artistei teko žūti arba mirti scenoje, bet labiausiai ją jaudino Verdžio ir Diuma herojės likimas. Ji pavydžiai mėgo šią partiją, visados dainuodavo ją tradiciniame Naujųjų metų spektaklyje.
Pirmasis veiksmas. Violeta – žavi, žaižaruojanti, tarsi šampano taurė. Garbanos krinta ant nuogų pečių, gracingas galvos posūkis, koketiškas vėduoklės žaismas. Krištolo tyrumu skamba balsas, žėrinčios „viršūnės“. Plazda jose Violetos širdis, kamuojama abejonių: „Tuštybė! Tuštybė! Kam tos svajonės!“
Antrasis veiksmas. Trumpas Alfredo ir Violetos laimės duetas ir ilga, skaudi scena su Žermonu. „Jūs nežinot, aš ligonė, man gyventi – vien svajonė“...
Ir trečiojo veiksmo tylus tragizmas: „Kūnas dar kenčia, bet siela jau nurimo“... Skaidrus, lyg ir nebematerialus Violetos – Čiudakovos balsas skamba kaip laimės dienų aidas. Pamačiusi Alfredą, sekundei vėl sužėri pirmykštė Violeta, bet krinta ant mylimojo rankų: „Ak, dangau, sunku jaunatvėj mirti“...
1973 metų išvakarėse Čiudakovos Naujųjų metų „Traviatoje“ nebeišgirdome. Mūsų Violeta, senu papratimu pasipuošusi kaip šventei, gulėjo ligonės patale. Dar prieš keletą dienų blaškėsi, veržėsi į sceną, vėliau nurimo, paguosta vilties, kad ateinančiais metais jos laukia „Traviatos“ spektaklis naujuose Operos ir baleto teatro rūmuose...
Paskutinį kartą Elena Čiudakova dainavo mūsų scenoje pereitų metų gruodžio 2-ąją dieną. Ėjo Verdžio „Rigoletas“. Tą naktį ją išvežė ligoninėn. Ne, ji ir nemanė skirtis su teatru. Išvežama neužmiršo pasiimti Pučinio operos „Madam Baterflai“ klavyro. Svajojo dainuoti dar vienos tragiškos moters partija – Čio-čio-san...
Lena planavo dar daug ką. Štai guli prieš mane lapeliai, išmarginti romansų ir dainų pavadinimais, raudonai apvedžiotais, pažymėtais jai vienai tesuprantamai ženklais: Čaikovskio romansai, senoviniai rusų romansai (juos galvojo dainuosianti su gitara), prancūzų kompozitorių vokaliniai kūriniai, lietuvių autorių – Pakalnio, Gruodžio, Žigaičio dainos ir romansai. Tai Lenos ir jos nuolatinės partnerės – pianistės Halinos Znaidzilauskaitės sudarytos naujų koncertų programos. Surašyti penkiasdešimt šeši kūriniai! Tarsi jai maža būtų ankčiau dainuotų Rachmaninovo, Glinkos, to paties Čaikovskio ir Dargomyžskio romansų, Vekerleno, Dvariono dainų, pluošto koncertinių arijų – viso to didžiulio koncertinio bagažo, kurio kitam solistui pakaktų keliems gyvenimams! Pati stebiuosi, bet prisimenu kone visų Lenos Dainuotų romansų tekstus. Ir ne vien todėl, kad jos puiki dikcija. Kiekvienas jos dainuotas žodis buvo prasmingas, tarsi nuspalvintas, jos dainuojamas kūrinys – tai paveikslas, scena. Galima valandas kalbėti apie tokius paveikslus: trapi, baltai rausva Belazaro daina „Obelys“, saulės nutvieksta Gruodžio „Aš svajojau svajonėlę“, tarsi iš margų lopinėlių susiūta Čaikovskio „Mano Lizutė“, vasaros nakties svaigulio įaudrintas romansas „Langą atidariau“, Rachmaninovo žalsva barkarolė „Jie atsakė“, vaiskus, perregimas jo romansas „Čia taip gera“... Noriu prisiminti kokį tuščią niekniekį jos repertuare, kokį romansą ar dainelę, numatytą vien lengvam pasisekimui, efektui. Nesiseka. Ar ji tikrai buvo be galo išranki repertuarui, ar visa, ką paliesdavo savo talento burtų lazdele, virsdavo auksu? Netgi Štrauso valsai, parašyti naivoku tekstu ir išgražinti virtuoziškomis ruladomis, jos dainuojami skambėjo himnais pavasariui, meilei jaunystei.
Dainuoti Lena niekada neatsisakydavo. Dainuodavo bet kur ir bet kada. Ypač mielai dalyvaudavo koncertuose šefuojamiems kariams. Gal dėl to, kad būtent kariai prieš daugelį metų buvo pirmieji jos klausytojai: 1942 metais ji – dešimtos klasės mergaičiukė – dainuodavo kuklias daineles sužeistiesiems mokyklos šefuojamoje karo ligoninėje. Visuomet jautri svetimam skausmui, buvo nutarusi studijuoti mediciną, baigė net medicinos seserų mokyklą, bet patyrė, kad jos dainuojamos dainos kartais žmones paguodžia labiau, nei įšvirkščiami vaistai. Tada ir pasikeitė jos planai. 1944 metais karo keliai devyniolikmetę Leną atvedė į Vilnių... Padainavusi kurį laiką karių saviveiklos ansamblyje, ji stojo mokytis į Vilniaus muzikos mokyklą, paskui į Konservatoriją, kurią baigė 1952 metais. Tais pat metais debiutavo ir operoje, dainuodama savo numylėtąją Violetą. Paskutiniaisiais metais ji galėjo drąsiai jaustis bet kurioje pasaulio scenoje. Kas ją išgirdo – tuo įsitikino. Nereikia nė cituoti recenzijų, pasiekusių mus iš Maskvos, Leningrado, Bulgarijos, VDR, iš pernai aplankytų Pavolgio miestų ir JAV. Pati Lena labiau už laikraščių gražbylystę vertino eilinių klausytojų laiškus, jų dėkingą rankos paspaudimą. Mielai pasakodavo apie Kazanę, kur, spiginant 40 laipsnių šalčiui, susirinko pilna salė, o po koncerto senas žilaūsis totorius užlipo į sceną ir ją išbučiavo: „Padarei tu stebuklą, balandėle, viduržiemį nugalėjai speigą, privertei mane, senį, atjaunėti dvidešimčia metų“. Tarp kitų saugojo laišką iš Leningrado. Rašė senas architektas. Prisipažino norėjęs išjungti televizorių, kai diktorius paskelbė „Traviatos“ transliaciją iš Vilniaus. „... Bet išgirdau Jus, ir prasėdėjau prie aparato visą vakarą (nors, patikėkit, šią operą esu girdėjęs bent dvidešimt kartų). Lankau teatrą nuo 1907 metų, klausiausi Neždanovos, Barsovos, Gorskajos, bet Jūsų Violeta vėl mane sujaudino...“
Žmonių meilė, kurią Čiudakova pelnė savo talentu, paprastumu, kitą užjaučiančia širdimi, jos asmenybės orumas buvo tie bruožai, kurie paskatino respublikos darbo žmones pareikšti jai pagarbą ne tik kaip menininkei, bet ir kaip žmogui – ji buvo apdovanota Garbės ženklo ordinu ir medaliais, 1971 metais išrinkta LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputate.
Spektaklis, koncertas – tai jos šventės, kurioms rengdavosi skrupulingai, su džiaugsmu, Išplaukdavo į estradą ar sceną visuomet baltu rūbu, grakšti, sakytumei, pasiruošusi šokti, o ne dainuoti. Scenoje Lena mėgdavo būti puošni, bet, užgesus prožektoriams, kartu su grimu nusimesdavo ir visą artistišką žvilgesį, kuris jos gyvenime priklausė tik scenai. Niekada nepastebėjau kokiame žmonių susibūrime ar viešoje vietoje pasirodant jos su holivudiška šypsena veide ar pasirėdžiusia ryškiais užsienietiškais pašvitalais, kurie šauktų – pasižiūrėkite, štai aš – primadona! Ir vis dėlto visi į ją atkreipdavo dėmesį. Teko ne kartą stebėti ją televizijos studijoje. Triukšminga būna čia prieš laidą ar repeticiją. Bet pasirodžius tarpduryje E. Čiudakovai, iškart, būdavo, prityla šurmulys, žmonės su neslepiama pagarba ir simpatija siūlo jai savo paslaugas, saugo ją lyg trapią gėlę.
Nemėgdama visko, kas dirbtina, netikra, nemėgo Lena ir televizijos praktikos – dubliuto save pagal iš anksto padarytus įrašus. Verčiau ji dainuodavo su akompaniatoriumi. Atsistos, būdavo, prie fortepijono, susikaupusi nuleis minutėlei akis ir vėl pakels jas – šelmiškas, melancholiškas ar nukreiptas ka-kur į jai vienai tematomus tolius. Ir Lena jau nebe Lena. Ji Gražuolė iš Kadikso, Šemachano caraitė, Pažas, Solveiga... Dainuodavo viską lietuviškai, išskyrus originaliąją rusų klasiką. Paliko mums kelias plokšteles: operų arijų, J. Pakalnio, E. Grygo dainų, Vekerleno pastorales su kameriniu orkestru ir J. Gruodžio dainų pynę...
Rodos, išdėsčiau apie Čiudakovą viską – kur mokės, kelintais metais baigė konservatoriją, kuriose dainavo operose, ką mėgo, kokius koncertų planus kūrė ateičiai. Bet taip ir nesugebėjau pasakyti – kokiu būdu paprasta rusė mergina, prieš trisdešimt metų karo atblokšta iš gimtojo Briansko į Lietuvą, pasidarė čia operos mėgėjų numylėtine. Ne gražuolė ir ne iš tų, kurias „nors prie žaizdos dėk“, niekad nesistengusi specialiai patikti ir įtikti, ji savo sidabro balsu apžavėjo žmones, dainuote įsidainavo į kiekvieno širdį. Talentas – sunkiai nusakomas.

* * *
Tą lietingą balandžio septintąją draugai nupjovė prie teatro augančiam gluosniui šaką. Ilgas žalsvėjančias kasas jis nusvarino ties karste gulinčios Lenos galva. Šiandien gluosnis žalias, kaip žaliavęs. Toliau vyksta spektakliai ir Operos teatre, nors juose nebedalyvauja Tarybų Lietuvos liaudies artistė, respublikos premijos laureatė Elena Čiudakova. Bet ar užmiršime ją kada?

Prenumeruokite „Muzikos barus“!