“Muzikos Magas ir jo mokiniai”

Norint aprašyti šį reiškinį, nebūtina išklausyti milijoną natų fonotekoj ar išstudijuoti kūrėjų, mylėjusių violončelę ir rašiusių jai, veikalus, užtenka patirti katarsio akimirkų, kai žavus savo betarpiškumu jaunasis Vytautas Sondeckis mokinių vardu, besibaigiant koncertui, pasveikino profesorių Davidą Geringą ir jo žmoną pianistę Tatjaną Schatz 31-erių vestuvių metinių proga. Vasario aštuonioliktoji, Vilnius, Didžioji filharmonijos salė... Tobulai paprastutė violončelių Daina, šiltas apsikabinimas, ir, atrodo, pačią begalybės tylą pasiekiantis profesoriaus muzikavimas su savo mokiniais. Paprastutės, populiarios, “popsinės” dainos, - lyg šampano purslai po jau nuskambėjusių R. Schumanno, C. Debussy, A. Schnittkes, A. Šenderovo opusų, jau atvėrusių klausytojų širdis ir protus, privertusių suklusti, palyginti, įvertinti. Tik harmoninga pati su savimi, su aplinka ir su pasauliu asmenybė geba kurti ar bendrauti visiškai atvirai ir betarpiškai. Šio žavesio kerus skleidė ir puiki pianistė Tatjana Schatz-Geringas, itin laisvai pagrojusi R. Schumanno Adagio ir Allegro op. 70 su Aleksandru Neustrojevu, ir diametraliai priešingai, tarsi erdvinę skulptūrą suformavusi sykiu su Borisu Andrijanovu A. Schnittkes Sonatą Nr. 1. Nuostabus kūrinys! Sukūrimo data - 1978-ieji, toks pažįstamas tamsos koloritas... Daug nuoširdaus palankumo aplodismentų pelnė C. debussy Sonata violončelei ir fortepijonui d-moll, atlikta drauge su jaunute šešiolikmete kroate Monika Leskovar, sužavėjusia savo subtiliu efemeriškumu. D. Geringo mokiniai gauna didelę dovaną, galėdami muzikuoti drauge su tokio meninio lygio pianiste, kaip T. Schatz. Vasario 18 d. koncerte skambėjo ir violončelių ansambliai (R. Wagnerio “Iškilminga muzika” iš operos “Lohengrinas” bei F. Schuberto Maršas D-dur keturioms violončelėms), ir solo kūriniai: violončelistas iš Pietų Korėjos Timothy Park pagrojo G. Crumbo Sonatą, sukurtą 1955-aisiais, o įspūdį apie save įtvirtino, pagrodamas C. Saint Saenso Koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 1 a-moll. Šioje vietoje tarsi persikėliau mintimis į vasario 21-ąją dieną, kai Lietuvos kameriniam orkestrui ir savo mokiniams solistams dirigavo prof. D. Geringas. Ir tai darau neatsitiktinai. Atskirai noriu pristatyti žymių Lietuvos muzikų, prof. Silvijos ir Sauliaus Sondeckių sūnų Vytautą. Ryškus, sakyčiau, išskirtinis muzikalumas, tarytum pati violončelės siela vibruotų šiame jauname žmoguje. Taip skambėjo A. Šenderovo Cantus II pirmajame koncerte. Na, o prie S. Rachmaninovo Vokalizo, atlikto su kameriniu orkestru, programėlėje pasižymėjau “kažkas fantastiško”... (Beje, šį ir kitus du kūrinius, K. Davydovo “Prie fontano” bei N. Rimskio-Korsakovo Serenadą instrumentavo Borisas Traubas) Nuo 1993 m. rudens V. Sondeckis studijuoja Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje, prof. Davido Geringo klasėje, dar prieš tai, studijuodamas Sankt Peterburge pelnęs I premiją violončelistų konkurse Mursijoje (Ispanija). 1996 m. V. Sondeckis pakviestas dirbti Šiaurės Vokietijos radijo simfoninio orkestro Hamburge solistu violončelistu.

- Labai džiaugiuosi, kad jam pavyko gauti tokias aukštas pareigas, - dalinasi mintimis profesorius Davidas Geringas, žinant jo užimtumą tuo ypatingai pagerbdamas “Muzikos barų” skaitytojus. - Aš pats, prieš daugelį metų atvykęs į Vokietiją, pradėjau nuo tokio darbo, ir šiandien galiu pasakyti, kad esu gal būt vienas iš nedaugelio pasaulio violončelistų solistų, pagrojęs visas Mahlerio, Brucknerio simfonijas, visą Brahmsą ir, aišku, visą Beethoveną. Teko susitikti su pasaulinio masto dirigentais - ir visa tai ugdė mano muzikalumą. Hamburgo orkestre man teko dirbti keturis metus. Būtent čia aš ir pradėjau savo pasaulinę karjerą. Beje, griežiant man orkestre teko bendradarbiauti ir su dabarties kompozitoriais. Vienas jų - Stokhausenas. O dabar tame orkestre daugiau nei pusė violončelių grupės - mano mokiniai.

Į Vilnių atsivežiau šįkart pačius jauniausius klasės mokinius, kuriems labai reikalinga koncertinė praktika, grojimas su orkestru. Jau šių koncertų metu pamačiau, kaip jie atsiskleidžia, ir labai aiškiai pamačiau, ką aš, kaip pedagogas, jau turiu taisyti, koreguoti. Be abejo, labai talentinga turinti puikią intuiciją yra Monika Leskovar. Pirmą kartą ją išgirdau trylikos metų, ir labai nustebau, kad tokia jaunutė mergaitė gali taip groti. Ji, kaip ir didelė dalis mano klasės mokinių, yra konkursų laureatė, M. rostropovičiaus konkurse laimėjo III premiją, bet šiuo metu ji pati nenori jokių konkursų, nori tik groti, augti, tobulėti. Su B. Andrijanovu, taip pat konkursų laureatu, mes darbam dar tik apie metus laiko, dar ieškom, turim daug ką surasti, ir man labai svarbu buvo stebėti jį šiuose koncertuose. Saša Neustrojevas, kai su juo dirbam, visuomet stengiasi viską gerai suprasti, o koncertuose - priešingai, tai perauga į didelį emocionalumą, ir visi sako, kad jis groja emocionaliai. Virtuoziškumas jam jau nėra pirmoje vietoje, jis jau nori išgyventi. Su orkestru ji jau grojo, dar būdamas keturiolikos metų, jis jau yra I-os premijos laureatas. Su juo daug dirbom dėl garso, stiliaus pajautimo, nes ta aplinka, kurioje jis augo, negalėjo to jam duoti, ir to jo nemokė. Tim Park į mano klasę atvažiavo iš Niujorko; aš labai dažnai pravedinėju tarptautinius kursus, o kai mano mokiniai ėmė užiminėti aukštas vietas konkursuose, mano klasė tapo labai populiari, ir ypač Amerikoje. Tim Park pasisekė patekti į mano klasę, nes konkursas čia didelis. Dabar stengiuos surinkti naują klasę iš jaunųjų muzikantų, ir tai jau bus ketvirtoji karta. Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje, kurioje aš dirbu pedagoginį darbą, ypač stiprūs styginiai. Liubeko mokykla pasižymi labai puikia, stipriai suroganizuota kamerinio muzikavimo tradicija, kas ne kiekvienoje mokykloje funkcionuoja, su pasaulinio masto pedagogu Valter Levin. Iš jo kamerinės klasės išeina įžymiausi kvartetai, galiu pasidžiaugti, kad pusė iš jų - mano mokiniai. Tai labai svarbu ir būtina - groti kamerinę muziką, nes kaip tik ji yra muzikanto augimas. Be to, ir mes kartu grojam violončelinius ansamblius, nes muzikavimas kartu labai išugdo skonį, muzikalumą, plečia repertuarą, tas labai svarbu išsilavinimui.

- Tikriausiai visos pusės labai padeda žmogui tobulėti: būti ir solistu, ir kameristu, ir diriguoti, kaip kad Jūs?

- Taip, mes stengiamės išugdyti vsiapusiškai. Buvę mokiniai ne tik kad visi turi puikų darbą, yra gerai įsidarbinę, bet savo miestuose yra “matomoje vietoje”, turi labai įvairią veiklą: yra pirmi violončelistai orkestre, groja kaip solistai, daro įrašus su retais kūriniais. Vienas jų pirmasis pasaulyje įrašė visas Reinek Sonatas, kitas, Kopenhagoje - visi Regerio kūrinius. Stengiamės kuo daugiau savo klasėje sužinoti apie repertuarą, suieškoti nežinomų retų kūrinių, o mokiniai savo reputacija pratęsia šį darbą.

- Esate globalinio masto menininkas, todėl noriu paklausti, kokios pasaulyje yra muzikavimo tendencijos: ar tai yra integravimasis, ar kaip tik - gilinimasis į siaurą specializaciją? O gal skirtingai atskirose šalyse?

- Labai įdomus klausimas. Dėl to aš galiu pasakyti: tas laikas, kai virtuoziškumas ir specializacija vienu instrumentu labai ir publiką džiugino, ir atrodė, kad yra svarbiausia, jau praėjo. Dabar taip daug muzikų! Ir gerų muzikų visam pasaulyje, tad nepaprastai sunku yra daryti solinę karjerą. To rezultate - muzikai ieško kitų formų. Deja, styginių instrumentų rečitaliai darosi retesni. Ir žymiai daugiau, ačiū Dievui, darosi kamerinės muzikos koncertų. Daug yra įvairių festivalių, kur daug žymių muzikantų susitinka, ir kartu išmoksta naujus kūrinius. Tai praplečia jų akiratį, be to, patinka publikai, duoda galimybę groti kūrinius, kurie retai atliekami. Kvartetai, pavyzdžiui, tikrai yra populiarūs visame pasaulyje. O jei prie jo prisideda ar fortepijonas, ar fleita, ar fagotas - jau prasideda tokia sfera, kuri žymiai mažiau atliekama. Kad tokia tendencija yra - visai muzikinei kultūrai pažanga. Daugiausia publikos visur surenka orkestrinis renginys. Deja, pirmas dalykas, apie ką turi galvoti koncertų rengėjai - tai komercinis pelnas, ir jie turėdami baimę ruošti eksperimentus, šiuolaikinius kūrinius, stabdo fantaziją: ir savo, ir publikos. Bet yra ir kitų koncertų suruošėjų, kurie galvoja, kad naujumu mes galim sau padėti, ir klasikinės muzikos koncertų darosi mažiau. Su tokiais ruošėjais labai įdomu dirbti, ir mėgstu dalyvauti tokiuose projektuose, kur pirmoj vietoj yra programa. Man atrodo, šita tendencija yra visam pasauly.

- Na, o kaip senoji muzika? Teko girdėti, kad anksčiau grojote gamba?

- Dabar aš tuo jau nesidomiu, mane dabar labai domina dirigavimas. Senovinio muzikavimo “sostine” pavadinčiau Kiolną. Ten daug žymių orkestrų, kurie susidarė daugiausia iš jaunų muzikų, besidominčių autentiniais instrumentais ir atlikimu. Yra mokyklos Vokietijoje, kur galima tiesiog studijuoti senovinę muziką. Bet vien senovinę muziką groti yra sunku. Londone, pavyzdžiui, yra muzikų, kurie taip toli pažengę, kad groja ir senovinę, ir šiuolaikinę muziką žinomiausiuose orkestruose. Tas laikas, kai skeptikai kalbėjo, jog Paganini ir Vieniavskis yra smuiko technikos kulminacija - jau praėjo, nors ir labai nepalankiai jie žiūrėjo į tuos žmones, kurie mėgsta pagroti tuščiom stygom ir be vibracijos. O dabar - atvirkščiai, nebeįdomus yra tas muzikas, kuris gali pagroti tiktai Paganinį...

Mūsų pokalbyje dalyvauja ir Tatjana Geringas, kuri, būdama šalia ir scenoje, ir gyvenime, manau, tikrai nemaža dalimi prisideda prie gerbiamo Maestro šlovės spindesio. Kilusi iš Maskvos muzikų šeimos, studijavo pas prof. H. ir S. Neihauzus.

- Ar nepasiilgstate solinių programų?

- Ne, nepasiilgstu... (juokiasi) Kamerinės muzikos plačiaja prasme groju mažai, daugiausia muzikuojame kartu su vyru, jo mokiniais. Ir todėl galiu pasakyti, kad per tą laiką tapau vos ne violončeliste! Nes groju praktiškai visą violončelės repertuarą, ir naujus, specialiai mūsų duetui parašytus kūrinius. O pasaulyje yra tiek daug solistų-pianistų, kad jie puikiausiai patenkina publikos poreikius.

Labai daug ir įdomiai ponia T. Geringas pasakojo apie sūnū Aleksandrą, šiandien jau žymų, plataus profilio (“nuo kabare iki Šekspyro”) muzikos veiksmo aktorių, kuris vaikystėje susipažino su violončele, gavo netgi apdovanojimą šioje srityje, tačiau devynerių metų pradėjo domėtis daugeliu dalykų (“pasakė, kad šeimoje užtenka vieno violončelisto”).

- Mes buvome tolerantiški, - tæsia T. Geringas. - Ir buvome teisūs, nes jau pakankamai jaunas, 13-14 metų, jis apsisprendė, kur mokysis: išvardino geriausius šokio, kalbos kultūros, aktoriaus meno mokytojus Hamburge. Mes, be abejo, supratome, kad tai reikia palaikyti, ir nuo to meto jis pradėjo intensyviai ruoštis. Po to - vienu metu įstojo į dvi, Miuncheno ir Hamburgo, aktorines mokyklas, kur konkursas - 800 į porą vietų. Taip prasidėjo jo, universalaus, plačios erudicijos menininko, labai reikalingo ir labai pateisinančio save šių dienų socialinėje visuomenėje, kelias. Baigė Hamburgo Aukštąją muzikos mokyklą, aktorinį fakultetą, kur buvo visų menų sintezė. Šiandieninėje visuomenėje reikalingi žmonės, kurie daro praktiškai viskq, bet kurioje srityje ar profesijoje. Tarsi asocijuojasi su Renesanso epocha, Leonardo da Vinči veikla. Taigi kažkuria prasme mes netgi turime “pasitempti” iki Aleksandro lygio, ir tai visai natūralu. Dažnai einame į teatrus, spektaklius, o tai, kad mes visi trys esame scenos žmonės aukštąja prasme - mus jungia...