Penki vakarai Olivier Messiaenui

1998 Nr. 5–6 (238–239), Tomas Bakučionis

1908-ųjų gruodžio 10 dieną virš Avinjono sužibo Žvaigždė. Ar ji panašiai įsirėžė į mūsų civilizacijos istoriją ir sąmonę panašiai kaip ta, kuri sužibo beveik prieš 200 metų virš Betliejaus, aiškiai atsakys gal tik mūsų anūkai. Kaip žinia, menininko ir jo kūrybos “įrašymai” į istoriją yra netrumpas procesas, todėl laikas - gal ne visuomet teisingas, bet pats objektyviausias meno vertintojas. Tačiau kai kalbame apie jau besibaigiančio XX a. muziką, Olivier Messiaeno kūryba kaip ta žvaigždė suspindi akinančiai balta šviesa, į vientisą spektrą sujungdama daugybę spalvų - senovės Indijos muzikos intonacijas, antikinės Graikijos ritmus, egzotiškų šalių dermines struktūras, Grigališką giedojimą ir tūkstantmetę Vakarų muzikinę kultūrą. Pagaliau netgi XX a. daugybė srovių ir srovelių sutekėjo į Messiaeno kūrybą tarsi į milžinišką vandenyną. Šį vandenyną “maitina” bent trys svarbūs filosofiniai šaltiniai - krikščioniškas tikėjimas, panteizmas ir senovės indų religinė filosofija. O. Messiaenas, sukūręs visiškai savitą muzikos kalbą, pats tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu kitiems kompozitoriams, tame tarpe ir lietuviams (prisiminkim kad ir A. Martinaičio “Cantus ad futurum” vingrias paukščių giesmes).
Šiek tiek avansu, vasario 9-13 dienomis Nacionalinėje filharmonijoje buvo surengtas O. Messiaeno 90-osioms gimimo metinėms skirtas festivalis, skambiai pavadintas “Dangun žengimas” (L’Ascension). Penkias dienas turėjome progos klausytis O. Messiaeno vargoninės, fortepijoninės ir vokalinės muzikos. Suprantama, kad neretai vienokias ar kitokias festivalių programas lemia labiau materialūs dalykai, vis dėlto gaila, kad neišgirdome nė vieno Messiaeno opuso orkestrinui. Juk orkestras, vargonai, fortepijonas ir žmogaus balsas yra pagrindinės ir bene vienintelės Messiaeno kūrybos priemonės. Kita vertus, itin kameriška (taip pat ir apšvietimas) festivalio atmosfera buvo tarsi iš anksto užprogramuota - atlikėjai daugiausia “savi” (išskyrus du svečius), penkių koncertų programos buvo sudarytos tarsi “jam session” ar namų muzikavimo principu. Tačiau labai svarbu, kad buvo paliesti svarbiausieji kompozitoriaus kūrybos laukai - religinis, egzotinis ir gamtos (paukščių).
Pirmasis koncertas buvo kaip tik ir pradėtas kūriniu, pagal kurį buvo pavadintas visas festivalis. “Dangun žengimas” buvo sukurtas 1933 metais orkestrui, tačiau po metų Messiaenas jį perrašė vargonams. Tuo metu jaunasis kompozitorius jau keleri metai dirbo Šv. Trejybės bažnyčioje vargonininku. “L’Ascension” buvo ketvirtasis iš publikuotų vargoninių kūrinių - “Dangiškosios puotos” (1928), “Diptiko apie žemiškąjį gyvenimą ir amžinąją palaimą” (1930) ir “Amžinosios bažnyčios vizijos” (1932). “L’Ascension” atlikęs vargonininkas Dainius Sverdiolas tarsi vėl priminė esąs “mesianistas”. Bene prieš dešimtį metų šešių koncertų cikle jis atliko visus Messiaeno vargoninius kūrinius: nuo “Dangiškosios puotos” iki “Šv. Trejybės paslapties meditacijų”. Atliekant Messiaeno vargonų muziką, visuomet aktualus instrumento kokybės klausimas. Filharmonijos salėje 1964 m. pastatytų“A. Schuke” firmos vargonų dispozicija pagal tuometines “Orgelbewegung” tradicijas labai skiriasi nuo tų instrumentų, kuriais grojo pats Messiaenas. Apskritai, net to paties pavadinimo registrai vokiškuose ir prancūziškuose vargonuose vieni nuo kitų labai skiriasi. Anot D. Sverdiolo, iškyla net ir vargonams per “sausos” salės akustikos problema, nors pastarąją vargoninkas tikrai sėkmingai išsprendė.
Antroje koncerto dalyje dainininkė Sigutė Stonytė ir pianistas Jurgis Karnavičius pirmą kartą Lietuvoje atliko Messiaeno1936 metais sukurtą ciklą “Poemos Mi” (“Poemes pour Mi”), beje, sukurtą savo paties tekstais. Po metų kompozitorius orkestravo šį 9 dalių ciklą, paskirdamas jį savo pirmajai, netrukus mirusiai žmonai, kurią vadino mažybiniu vardu - Mi. Ciklas įdomus ir sudėtingas tuo, kad vokalas ir fortepijonas tarsi pasikeičia vietomis: vokalas tampa “tik” komplikuotos harmonijos audinio puošybos elementu, dalį savo solinės funkcijos lyg ir perleisdamas fortepijonui. Iš to kyla daug sudėtingų intonacinių ir spalvinių užduočių vokalui, su kuriom S. Stonytė sėkmingai susitvarkė. Svarbu ir tai, kad preciziškai išryškindami sudėtingą kūrinio harmoniją, spalvas ir ritmą, abu atlikėjai rado tinkamą jų visumos balansą.
Antrajame koncerte festivalio svečias švedų vargonininkas Hansas Hellstenas atliko monumentalų ciklą “Šv. Trejybės paslapties meditacijos”, kurį sudaro devynios dalys. 1969-aisiais sukurtą ciklą nuo pirmąją dieną girdėto “L’Ascension” skiria daugiau nei tris dešimtmečiai (Antrojo pasaulinio karo peripetijos, “paukščių” kūrybinis etapas). Šis ciklas žymiai sudėtingesnis savo klausymo ir suvokimo prasme klausytojui, nes ir sudėtingesnė net ir kompozicinė technika, kuri apibūdinama kaip “komunikabilioji kalba”. Pats kūrinio objektas - Tomo Akviniečio mokymas apie Šv. Trejybę. H. Hellsteno interpretacija - iš pirmo žvilgsnio tarsi “sausoka” ar formali, vis dėlto palaipsniui užvaldė klausytojus savo objektyvumu ir bekompromisiškumu. Beje, Hansas Hellstenas vargonų meną studijavo pas žymiausius Europos vargonininkus trijose šalyse - Danijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Dabar jis priskiriamas prie geriausių vargonų meno meistrų Europoje.
Trečiajame koncerte vartus į Messiaeno paukščių pasaulį pravėrė nedidelė, vos 12 minučių trunkanti, 1951 m. sukurta pjesė “Juodasis strazdas” (Le merle noir), kurią atliko Didžiojoje Filharmonijos salėje debiutuojantys solistai - Nacionalinio simfoninio orkestro fleitininkas Darius Gedvilas, grojantis pačią įvairiausią muziką - nuo baroko iki avangardo su įvairiais kameriniais ansambliais - bei pianistė Rūta Mikelaitytė, dar studijuojanti Muzikos akademijoje. Didžiausias krūvis šioje nedidelėje pjesėje tenka fleitininkui. Darius Gedvilas labai lengvai ir virtuoziškai atliko toli gražu ne kiekvienam “įkandamas” begalines Juodojo strazdo treles, sudėtingos ritmikos ir intonaciškai komplikuotus pasažus. Sekantį žingsnį į paukščių pasaulį šiame koncerte žengė pianistė Živilė Karkauskaitė, atlikdama 6 dalis iš Messiaeno žymaus fortepijoninio ciklo “Paukščių katalogas”. Imponavo pianistės dvasinis artumas atliekamai muzikai, ištikimybė stiliui, apgalvotos detalės (gal ir kostiumas). Ji įtikinamai mums perteikė du esminius ciklo planus - paukščių balsus (tai - giliai improvizacinė muzika) ir paukščių aplinką.
O. Messiaeno egzotinė muzika skambėjo ketvirtajame koncerte. Regina Maciūtė ir Gražina Ručytė-Landsbergienė atliko 1945 m. sukurtą vokalinį ciklą “Jaravi, meilės ir mirties giesmė”. Dvylikoje charakteringų dalių gausu egzotiško Peru folkloro elementų, siurrealistinių motyvų, kurie yra tarsi aliuzija į savotišką pagonišką sakralinį ritualą. Atlikėjos tiesiog intuityviais saitais sujungė dvyliką skirtingų dalių į vientisą visumą, atskleisdamos būtent ritualinę dvasią. Galbūt, dėl visiškai uždaryto fortepijono dangčio pasigedau aiškesnių ir sodresnių spalvų, labiau apčiuopiamos harmonijos.
Festivalį vainikavo penktasis koncertas, kuriame vienas ryškiausių ir įdomiausių šiuolaikinių pianistų Roger Muraro atliko karo metais O. Messiaeno sukurtą ciklą “Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų”. Publiką pavergė atlikėjo įtaigumas ir teatrališkumas. Fenomenali technika, labai plati dinamikos amplitudė - nuo neįtikėtinai galingo (bet minkšto!) forte iki subtiliausio pianissimo - tai tik dalelė šio menininko interpretacijos bruožų. R. Muraro - O. Messiaeno ir Yvonne Loriod mokinys. Praslinkus šešiems metams po Messiaeno išejimo į TEN, Muraro lieka jo idėjų, muzikinės filosofijos tęsėju ČIA, tarp mūsų.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!