Didis artistas

Jau vis mažiau lieka žmonių, betarpiškai susitikusių Kiprų Petrauskų, prisimenančių jo kurtus vaidmenis. Alio dija Ruzgaitė - viena iš tų, kurie matė, girdėjo ir bendravo su mūsų Didžiuoju artistu. Tikimės, kad jos prisiminimai dar labiau papildys Kipro Petrausko portretų jo atminčiai skirtuose puslapiuose.

Vienas ryškiausių mano vaikystės įspūdžių - tai Kauno Laisvės alėja. Prieškario Kaune V. Kudirkos skaitykla ir Pedagoginis muziejus, o kartu ir mano tėvų butas buvo antrame vieno Laisvės alėjos namo aukšte. Aš labai mėgau sėdėti balkone ir stebėti gatvę. Tai, žiūrėk, triukšmą sukelia bėgiais garsiai pravažiuojanti „konkė", primenanti miniatiūrinį traukinio vagonėlį. Tai akį patraukia iš minios išsiskirianti ryški asmenybė: žingsniuoja sau ramiai ponas su auskaru ausyje, kitas - aukštas, galifė kelnėmis, ar dar vienas gan ryškiai išsi- skirdavęs iš minios - ponas su aštria barzdele. Tik vėliau sužinojau, kad tai mano akį patraukė B. Dauguvietis, B. Sruoga, L. Gira. Įsidėmėjau dar vieną labai išvaizdų poną su truputį į šoną pakreipta skrybėle ir balta nosinaite švarko kišenėje. Kai tėvelis į namus parnešė gražią knygą - Balio Sruogos monografiją „Kipras Petrauskas“ - iš karto atpažinau tą patį man į akį kritusį žmogų.

Pirmą kartą Kiprą Petrauską pamačiau scenoje G. Verdi operoje „Otelas“ dainuojantį pagrindinę Otelo partiją. Mane, tuomet dar gimnazistę, sužavėjo ne tik nuostabus balsas, bet ir Otelo grimas, įspūdinga laikysena. Net negalėčiau suskaičiuoti, kiek kanų mačiau K. Petrausko Otelą! Ėjau jo klausytis net ir tada, kai senstančio solisto balsas jau nebebuvo toks lankstus ir galingas... Bet ir tada žavėjo K. Petrausko asmenybė, savita Otelo interpretacija.

Pirmajame operos paveiksle K. Petrausko Otelas išsiskyrė santūrumu, kilnumu. O, kaip jam tiko Liudo Truikio sukurti kostiumai! Ir dabar su virpuliu prisimenu Otelo ir Dezdemonos-Dambrauskaitės gilia meile alsuojantį duetą. K.Petrauskas vaidino ne pavydo, o apvilto

pasitikėjimo tragediją. Jo kilnus Otelas patikėjo Jago šmeižtu.

Jaudindavo ir rūmų scena, kurioje Otelo sieloje kunkuliuojančias aistras K. Petrauskas perteikdavo itin tyliu balsu, tarytum rečitatyvu iškalbėdamas. ..

K.Petrausko vaidmens plastika buvo skirtinga kiekviename spektaklyje. Taupūs jo gestai kiekvieną sykį pasiekdavo reikiamą tikslą - su-jaudindavo klausytoją.

Kiek kartų klausiau - tiek kartų vis dar ir dar labiau susijaudindavau finalinėje operos scenoje. Nepaprastai švelniai pabučiavęs paskutinį kartą nuosavomis rankomis nužudytą Dezdemoną, Kipras Petrauskas tarytum iš tiesų smeigdavo durklą tiesiai sau į krūtinę ir krisdavo nepaprastai aukštais laiptais žemyn...

Kipro Petrausko kuriamas Germanas P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“ taip pat gyvas, tarytum šiandien matytas. Baltas perukas, trikampė kepurė, juodas kostiumas. Ne tik Lizą, bet ir kiekvieną salėje sėdintį hipnotizuodavo jo karštligiškas žvilgsnis ir vidinės aistros kupinas dainavimas. Gal tik K. Petrausko Germanas ir kito dainininko - J. Mažeikos Oneginas ir Demonas buvo verti mūsų scenoje romantiškųjų A. Puškino ir M. Lermontovo herojų vardų.

Visiškas kontrastas K. Petrausko Germanui - Lohengrinas Richardo Wagnerio to paties pavadinimo operoje. Įgimta artisto dovana: jis sukuria nežemišką viduramžių riterio paveikslą, skleiste skleidžiantį trapią meilę ir amžiną būtį.

Esu laiminga, kad šokdama teatre, mačiau Maestro iš arti, toje pačioje scenoje. Nepapras-tai jaudinausi, kai šešių vaidilučių būryje G. Verdžio „Aidoje“ lydėjau K.Petrauską-Radamesą į šventyklą, nešdama virš jo baldakimą. Tada pastebėjau, kad net ir toks didis, jau garbės pasiekęs artistas, užkulisiuose prieš išeidamas į sceną kiekvieną sykį jaudinasi. Tame spektaklyje režisierius P. Oleka stengėsi atkurti egiptiečių vaizduojamojo meno pozas, grupuotes. Vaizdingas buvo ir Radameso grimas - žiūrint į Radamesą iš profilio, matydavai susijungusias kaktos ir nosies linijas. Ir vėl tik stebėtis galėjau stilizuotais artisto judesiais, pozos ir muzikos vienove.

Gyvenime Maestro buvo labai paprastas ir malonus. Tiksliai nepamenu datos - žinau tik, kad tai nutiko karo metais. Lenskį tąsyk dainavo K. Petrauskas, o Oneginą - J. Mažeika. Kalbėjausi užkulisiuose su A. Kučingiu-Greminu, kai prie mūsų priėjo K. Petrauskas ir pasikvietė po spektaklio koldūnų valgyti. Manėme - užbėgsime trumpai valandėlei. Atėjo drauge ir J. Mažeika su savo gražuole žmona. Koldūnai buvo labai gardūs ir, ilgai neužsibuvę, pakilome eiti.. .Tačiau sukaukė oro pavojų skelbiančios sirenos ir teko pabūti visiems drauge gerokai ilgiau, nei planavome. Bet tai buvo labai gera proga pastudijuoti Kipro Petrausko namų aplinką, nuotraukų archyvą.

Dažnai einu Basanavičiaus gatve pro senąjį Operos ir baleto teatrą. Kadaise ten buvo medinis suolas, ant kurio mėgdavo susėsti po repeticijų susirinkę teatro dainininkai, šokėjai, orkestrantai. Dažnai ateidavo ir jau pražilęs, sublogęs, tačiau vis dar labai tiesus Maestro. Kartais jis užeidavo ir į teatrą - turėjo savo nuolatinę vietą. Mėgdavo užsukti ir į užkulisius, paklausinėti kaip kam sekasi. Sykį ruošiausi eiti į sceną šokti Zaremos B. Asafjevo „Bachčisarajaus fontane”, o čia prieina Maestro ir klausia:

- Ką tamsta šoksi?

Man atsakius, padėkojo ir nuėjo į žiūrovų salę... O aš dar ir šiandien prisimenu kiekvieną susitikimą su juo taip, lyg šitai būtų tik vakar įvykę.