Fortepijoninės Igno Prielgausko teorijos sampratos

1999 Nr. 2 (253), Nemira Pipikaitė

,,…Atsipalaidavimo keliu įvyksta technikos plėtojimasis.
Sąmonei pribrendus, išsiveržia ji į paviršių ir lyg pasakiška

karalienė skleidžia žmonėms užburtas garsų pavidalu dovanas.”
I. Prielgauskas

Svarbų vaidmenį Lietuvos valstybės muzikiniame gyvenime suvaidino pianistas ir pedagogas Ignas Prielgauskas (1871-1956). Jo kūrybinis palikimas, kaip ir praktinė veikla, - unikalus reiškinys lietuvių muzikos istorijoje.

Nepriklausomos Lietuvos pianizmo raidai didelę įtaką darė Vakarų kultūros centrai. Viename iš jų - Varšuvoje - 1891-1924 metais studijavo ir dirbo I.Prielgauskas. Atostogų metu I. Prielgauskas daug keliavo, tai plėtė bendrą akiratį, teikdavo naujų minčių, reikšmingų pažinčių su žymiais muzikais ir pedagogais. Vokiečių ir lenkų kalbų mokėjimas leido sekti naujausią mokslinę, taip pat ir pedagoginę muzikos literatūrą. Jis domėjosi psichologijos, filosofijos, pedagogikos mokslais, fizine kūno kultūra, buvo įsigilinęs į pianistų pedagogų Ludwigo Deppe’s, jo mokinės Elizabeth Caland, Rudolfo Maria Breithaupto ir kitų “svorio” teorijos pasekėjų darbus. Įgytos žinios, svarbiausios jų mintys rado atgarsį menininko sieloje ir buvo sėkmingai jungiamos su savo pastebėjimais ir išvadomis. Dalis fortepijoninės teorijos darbų publikuota periodinėje 1924-1940-ųjų spaudoje, tai straipsniai: "Mintys apie fortepijono techniką", "Žiburėliai", "Muzikos technikos psichologija", "Muzikalinės rekolekcijos", "Fortepijoninės technikos slėpiniai", "Tiesos kelio beieškant", "Šis tas apie kūrinio atlikimą". Dalis darbų likusi rankraščiuose: "Fortepijoninės technikos vystymosi keliai", "Fortepijoninės gamos aplikatūra ir jos pašaukimas", "Fp. technikos įveikimo keliai", "Tas, ko ieškojau", "Fortepijoninės technikos mistika" ir kt. Ir darbuose, ir mokymo sistemoje jaučiama I.Prielgausko pasaulėžiūra pagrįsta psichinių ir fizinių veiksmų harmonija.

Yra išlikę rankraštis ir lenkiško laikraščio žinutė apie I.Prielgausko paskaitą “O znaczeniu fizjologii i psychologii w pedagogice gry fortepjanowej” ("Apie fiziologijos ir psichologijos reikšmes fortepijono grojimo pedagogikoje"), skaitytą kolegoms ir plačiajai visuomenei Varšuvoje. Jame daug įdomių minčių apie muzikos bei gyvybės pradus, ausies ir rankos struktūrą, sielos savybes, polinkius, gabumus, dėmesio ugdymą, alsavimo pratybas ir raumenų atpalaidavimą, trijų rūšių virtuozus - technikus, kombinatorius ir muzikus; dangaus kūnų astralinę įtaką žmogaus gyvenimui ir sielos slėpinius, be kurių muzika nebūtų menas. "Smegenys ir širdis sukuria kūrinį, smegenims ir širdžiai liepiant, jis turi suskambėti… Kiekvienas užgavimas, kiekvienas klavišo palytėjimas privalo turėti savo paskirtį. Atsitiktinumo muzikoje negali būti, nevalia švaistyti veltui energijos. Tuomet klausytojas nesistebės atlikėjo pirštų bėglumu, jėga, o tartum atsidūręs septintame danguje, persikels mintimis į grynosios muzikos, idealų pasaulį…"

Į Lietuvą prof. I.Prielgauskas atvyko 1924 metais kaip susiformavęs koncertuojantis pianistas ir pedagogas, su dvidešimties metų pedagoginiu stažu Varšuvos konservatorijoje, turėdamas aiškų požiūrį į atlikimo meną, sulaukęs brandos - 53 metų - amžiaus. Iš dviejų pasiūlymų: J.Naujalio dėstyti Kauno muzikos mokykloje ir S.Šimkaus - Klaipėdos muzikos mokykloje I.Prielgauskas pasirenka antrąjį. Ši mokykla buvo vadinama Klaipėdos konservatorija. Joje profesorius praleido penkiolika metų (1924-1936), vedė fortepijono klasę, koncertavo, skaitė paskaitas apie muzikos meno prigimtį, interpretaciją, pedagoginio darbo metodikas ir kitomis panašiomis temomis. Vokiečiams okupavus Klaipėdą, 1939 metais mokykla, o kartu su ja ir profesorius persikėlė į Šiaulius, kur gyveno ir dirbo iki pat mirties. Šioms mokykloms I.Prielgauskas paaukojo savo antrąją gyvenimo dalį, stebindamas aplinkinius darbingumu ir išmintimi.

Visuose savo darbuose profesorius stengėsi atskleisti esmę. Kūryba jam buvo dvasinės būsenos išraiška, kurią perteikti galima tik padedant materijai. Jis buvo įsitikinęs, jog kūnas ir siela, egzistuojant žmogaus gyvybei, yra neatskiriami, todėl atlikėjų rengimo praktikoje judesį ir jausmą laikė lygiaverčiais komponentais. Skatino jaunuosius muzikus vienodai skirti dėmesio tiek fiziniams, tiek psichiniams gebėjimams. Jis ypač pabrėžė šių komponentų pusiausvyrą, nes kūno lavinimą traktavo ne kaip savitikslį aktą, o kaip dvasios pasireiškimo turtinimą. Jis kvietė pažinti savo kūno gyvenimą, rūpintis jo sveikata, lavinimu, atkreipti dėmesį į jo sudėjimą, nes tai reikalinga technikai. Siūlė nekaltinti pirštų, jeigu jie nejuda, kaip norėtume, bet pradėti nuo viso kūno kontrolės. Ką darysime nenatūraliai, prieš prigimtį, visa tai bus priešinga harmonijai. "Lavinkime kūną ir sielą natūralės harmonijos pagrindais ir lavindami pasistenkime patys save ten surasti, pamatyti; tokiu keliu eidami niekuomet nepaklysime…"

Pianistinės technikos uždavinius I.Prielgauskas siejo su psichologiniais žmogaus mąstymo bei dvasinio gyvenimo procesais, o atlikėjo technikos įgūdžių formavimą suvokė ne kaip mechaninį pirštų treniravimą, bet kaip darnią centrinės nervų sistemos veiklą. Teigiamai vertino R.M.Breithaupto (1873-1945) “Die natürliche Klaviertechnik” ("Natūralioji fortepijono technika") darbe suformuluotas sąvokas: "smegenų miklumas", "rankos svoris" ir "plaštakos legvumas". Tačiau visiškai nesutiko su "pirštų miklumu", šią sąvoką laikė klaidinga kaip ir dirbtiniu būdu įgytą pirštų bėglumą. Straipsnyje "Žiburėliai" I.Prielgauskas rašė: “Pirštai, be abejonės, fortepijoninėje technikoje vaidina didelį vaidmenį, nes betarpiškai susijungia su klaviatūra. Tačiau įsigilinę į grojimo technikos esmę ir supratę, kad žmogus yra proto ir jausmų individas, turime daryti išvadą, jog pirštų lankstumas ir miklumas yra suma psichofizinių procesų, gal ne tiek apgalvotų, kiek atjaustų. Virtuozumas kiekvienoje srityje yra sukondensuota veikla, pasireiškianti inteligencija ir temperamentu”. Technikos kūrimo centro perkėlimas į smegenis profesoriui atrodė pagrindinė meno reprodukavimo pažangos prielaida ir tapo kertiniu akmeniu jo kuriamos mokymo sistemos pamatams.

I.Prielgauskas gerai suvokė, kad pianistinių įgūdžių ugdymas koncentruoto mąstymo būdu yra sudėtingas procesas ir net vadino jį psichofizine kova, kuriai vykstant emocijų pažadintas sąmoningumas, aktyvusis “aš”, sukelia motorinę reakciją. Sėkmingas šio proceso vyksmas priklausąs nuo trijų ypatybių, kurias kiekvienas reprodukuotojas, norintis išreikšti jausmą muzikoje, turįs atrasti. Tai: 1) gerai ištobulinta klausa; 2) vaizdo vidinis regėjimas; 3) vaizdo įsikūnijimas.

Kalbėdamas apie klausos tobulinimą, jis pasitelkė chaoso ir organizuoto pasaulio pavyzdį. Gerai įsiklausius, vieni garsai girdėti stipriau, kiti - silpniau, kai kurie dingsta visai. Būtent girdėjimas geriau skambančių garsų, jų siejimas tarp savęs ir atskyrimas leidžia atrasti organizuotą pasaulį ir muziką. Geresniam registrų girdėjimui pagrindu laikė jausmų muzikoje ugdymą, nes naujų jausmų atsiradimas suteikia intonacinius žmogaus balso pakitimus. Jis atkreipė dėmesį, kad širdingų žmonių balsas būna žemas, kalba turi daugiau moduliacijų, banguoja lyg jūrų vilnys; aukštas balsas reikalauja daugiau sukauptos energijos diafragmoje ir pan. Jo nuomone, kiekvienas žmogus gali tapti daugiau ar mažiau talentingu menininku. Šią mintį grindė psichologijos eksperimentų duomenimis, įrodinėjusių, kad tarp vidutinybės ir genijaus psichikos nėra jokio skirtumo, išskyrus emocijų išvystymo laipsnį.

Antroji ypatybė - vaizdo vidinis regėjimas - yra atliekamo kūrinio supratimas ir su juo susigyvenimas. Jis glaudžiai siejasi su klausa ir padeda proto energijai nugalėti fizinį pasipriešinimą. Todėl profesorius siūlė įsijausti į kūrinio autoriaus vidinį pasaulį: detaliai susipažinti su kompozitoriaus gyvenamąja epocha, asmenybe, kūrinio parašymo istorija, sandara, akimis ir vidine klausa analizuoti klavyrą išgirstant ne tik kiekvieną garsą, bet ir suvokiant jo vietą bei prasmę. I.Prielgauskas siekė kuo pilnesnio skambinamos muzikos įprasminimo ne tik emocinio turinio bei formos, bet ir kiekvieno sąskambio, garso požiūriu. Žadino mokinių pasąmonėje vaizdinius, atitinkančius atliekamo kūrinio autoriaus menines vizijas.

Trečioji ypatybė - vaizdo įsikūnijimas - atsiranda savaime, perėjus dvi pirmąsias. Tai muzikinio sakinio įaugimas, prigijimas kūne.

Žvelgdamas į “tradicinį” darbą, I.Prielgauskas pastebėjo, kad visas mokymas nukreiptas į formalią pusę, į prievartos keliu plėtojamą vadinamąją muzikinę techniką, nuslopinant vaiko emocionalias funkcijas. Privalu vaikui duoti daugiau iniciatyvos, t.y. įvesti jį į neriboto galėjimo pasaulį. Pedagoginį procesą profesorius suvokė kaip kūrybinę veiklą. Jis pats patyrė, kad įdomiai dėstant muzikos disciplinas emocijos didėja, o mechanizavus darbą - silpnėja; netikslingas kartojimas savyje slepia puvimą. Todėl pamokose siūlė taikyti naujus pedagoginius terminus, paremtus savęs pažinimu. I.Prielgauskas nuosekliai kritikavo mechanišką kartojimą, atsietą motorinį pianisto technikos lavinimą. Mokinio darbe būtinas susikaupimas, savęs, tiesos ir prasmės ieškojimas. Šie dalykai ir yra kūryba, vienintelė iš tikrųjų ugdanti žmogų, teikianti jam menininko atlyginimą - džiaugsmą.

I.Prielgausko pamokos buvo kūrybingumo pamokos. Profesorius pabrėždavęs, kad pianisto darbas neprasideda nuo fizinio sąlyčio su klaviatūra ir nesibaigia, kai uždaromas fortepijono dangtis. Jo dėstymo pagrindas - sąmoningas ir kryptingas visų mokinio gabumų vystymo metodas. Buvęs mokinys J.Šepaitis (Pocius) yra kartą pasakęs, ko mokė juos profesorius: norėdami pamatyti, turime mokėti žiūrėti, norėdami išgirsti, turime mokėti klausytis, norėdami suprasti, turime mokėti galvoti. O kaip išmokti mokėti - to ir mokė profesorius I.Prielgauskas.

Ignas Prielgauskas - pirmasis ir gal vienintelis lietuvių pianistas bei pedagogas, visą gyvenimą nuosekliai gilinęsis į fortepijono dėstymo metodiką. Jo lietuviškos muzikinės pedagogikos palikimas buvo ir yra reikšmingas mūsų muzikinei kultūrai.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!