Gimtadienis po naujos salės skliautais

1999 Nr. 2 (253), Daiva Rinkevičiūtė

1999-ųjų sausio 30-oji – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienis: jam sukanka dešimt metų. Tarsi ir kukli sukaktis – garsiausieji pasaulio simfoniniai švenčia šimtmečius. Tačiau per šį dešimtmetį visas Lietuvos gyvenimas vertėsi ir keitėsi iš esmės. Atgimimo išvakarėse atsiradęs Jaunimo simfoninis išgyveno, subrendo į Valstybinį, tapo pilnakrauju meno kolektyvu, aktyviai dalyvaujančiu šių dienų Lietuvos kultūros gyvenime.

Dešimtojo gimtadienio koncertą orkestras pagaliau griežia po savo stogu – naujoje, dar iki galo neįrengtoje salėje Kongresų rūmuose. Jo vadovų iniciatyva orkestras dabar turi ne tik savo kūrybos ir veiklos erdvę – uždegtas dar vienas kultūros židinys.

Gimtadienio koncertas – taip pat neeilinis. Monumentalius kūrinius mėgstantis orkestro įkūrėjas, dirigentas ir meno vadovas Gintaras Rinkevičius šį kartą pasirinko L.van Beethoveno „Missa solemnis“ – „Iškilmingąsias mišias“. „Missa solemnis“ kompozitorius sukūrė paskutiniais savo gyvenimo metais, grandioziškumu ir menine įtaiga jis prilygsta kitam L.van Beethoveno šedevrui – Devintajai simfonijai. Kūrinį kartu su orkestru atliks ištikimas ir senas jo bendražygis choras „Latvija“. Solistai – Olga Kondina iš Sankt Peterburgo Marijos teatro bei mūsų dainininkai Inesa Linaburgytė ir Vladimiras Prudnikovas.

G.Rinkevičius ne kartą tvirtino, kad kultūros gerovė valstybėje priklauso ne tik nuo jai palankių įstatymų, bet pirmiausia nuo už kultūrą nuoširdžiai „sergančių“ konkrečių valdžios atstovų. Paskutiniais sovietmečio metais šviesios atminties finansų ministrą R. Sikorskį bei švietimo ministrą H. Zabulį dažnai galėjai matyti simfoninės muzikos koncertuose. Mintis apie Jaunimo simfoninį priklauso pastarajam. Su jauno gabaus dirigento, tarptautinių konkursų laureato G. Rinkevičiaus atsiradimu ši iš pradžių atrodžiusi utopinė idėja įgijo realų pagrindą. 1988-ųjų rudenį paskelbtas konkursas, atrinkti orkestro dalyviai. Prasidėjo repeticijos. Jaunimo simfoninį laikinai priglaudė Vilniaus universiteto aula. Jo vadovai intensyviai ieškojo nuolatinės pastogės. „Pirmiausia reikia pastatyti tvartą, o tik tuomet pirkti karves“, – ištarė tuomet aukštas pareigūnas dabar jau anekdotine tapusią frazę. Pastogės ieškojimo vargai užtruko dešimt metų.

1989 metų sausio 30-ąją – per savo pirmąjį koncertą – orkestras griežė M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ bei L. van Beethoveno Penktąją simfoniją. Tokio anšlago Operos ir baleto teatras, kuriame vyko koncertas, jau seniai nebuvo matęs. Būrys jaunimo, nebegavęs bilietų stovėti, šturmu įsiveržė į prestižinę sostinės salę.

Šalia pakilios gerbėjų reakcijos netrūko ir skeptikų. „Jeigu publika retai lanko vieno orkestro koncertus, tai kam reikalingas antras?“ – tuomet pareiškė konkurento – Nacionalinio simfoninio orkestro – meno vadovas.

„Taip, naujo orkestro sukūrimas pradėjo konkurenciją, kuri, nepaisant jos šešėlių, yra geras dalykas. Ji verčia galvoti apie įdomesnes programas, geresnį grojimą ne tik mus, bet ir konkurentus. Laimėjo visi: ir muzikantai, kurie nuolat tobulėja ir turi pasirinkimo galimybę, ir publika, kuriai siūloma pasiklausyti daugiau ir įvairios geros muzikos“, – mano G. Rinkevičius.

Dešimties metų Valstybinio simfoninio orkestro biografija neilga, bet turtinga ir įvairi. Tai – ir madingi XX amžiaus kūriniai, ir klasikos aukso fondas: tradicinė simfoninė klasika, gausybė instrumentinių koncertų, bažnytinė muzika, koncertai su garsiausiais solistais.

Pradėjęs dirigento karjerą, G. Rinkevičius „susirgo“ teatru. Pastatęs keletą operų ir baletų svetur, šia aistra uždegė ir savo orkestrą.

1995-aisiais jis su grupe bendraminčių pastatė R.Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Ir ligtolinėje orkestro biografijoje – ne vien simfonijos. Tai teatralizuoti kūriniai: A.Honeggerio oratorija „Žana d'Ark ant laužo“, G.Verdi „Requiem“, C.Orffo kantata „Carmina Burana“. Įsidėmėtini ir vėlesni orkestro darbai: G.Puccini operos „Toska“ koncertinis atlikimas, pastatyta R. Strausso „Salomėja“, E.Elgaro oratorija „Geroncijaus sapnas“.

Naujasis orkestras atliko ne vieną kūrinio premjerą Lietuvoje. Tai G.Puccini „Messa di Gloria“, F.A.Danican Philidoro „Caemen saeculare“, grandiozinė G.Mahlerio Aštuntoji simfonija, su kuria orkestras šventė savo penktąjį gimtadienį. Madingas šiuolaikinis amerikiečių kompozitorius P.Glassas orkestrui patikėjo europinę savo kūrinio „Itaipu“ premjerą. Tai pat pirmą kartą Lietuvoje orkestras atliko Šeštąją G. Mahlerio simfoniją.

1995-ųjų rudenį, Lietuvai minint klasiko M. K. Čiurlionio 120-ąsias gimimo metines, Valstybinis simfoninis orkestras pirmą kartą atliko šio autoriaus simfoninę poemą „Kęstutis“.

Įsivirtinęs Lietuvos kultūros žemėlapyje, orkestras deramai savo šaliai atstovauja užsienyje. Nesulaukęs dvejų metų, jis jau buvo pakviestas griežti į UNESCO rūmus Paryžiuje, kur surengė du koncertus.

Dar po metų Lietuvos orkestrui plojo Paryžiaus „Paley la Mondial“ ir „Eglise de la Trinitte“ salėse. Kitąmet jauno kolektyvo atliekamų lietuvių autorių M.K.Čiurlionio, O.Balakausko bei F. Bajoro kūrinių klausė apie 50 milijonų Europos gyventojų. Orkestras dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Europamusicale“, kuris vyko Miunchene ir kurį tiesiogiai transliavo visos Europos radijo stotys.

Devyniolikai spektaklių su Sankt Peterburgo Marijos teatro baleto solistais orkestras grojo Olandijoje. Buvo atlikti P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“ bei A. Adamo „Žizel“. Gastrolių Ispanijoje metu Lietuvos kolektyvui teko garbė akompanuoti vienai garsiausių pasaulio sopranų Katiai Ricciarelli.

Nesunku pastebėti, kad orkestras turi savo pamėgtų autorių. Atlikdamas G.Mahlerio (sugrotos beveik visos šio vokiečių kompozitoriaus simfonijos), R.Strausso, E.Elgaro, D.Šostakovičiaus, B.Bartoko muziką, kolektyvas visiškai atskleidžia plačias savo galimybes ir meistriškumą.

Per dešimtmetį Valstybinis simfoninis orkestras įgijo ištikimų koncertinių partnerių. Pirmiausia paminėtinas Latvijos valstybinis choras „Latvija“, dalyvavęs dideliuose orkestro pasirodymuose nuo pat pirmųjų dienų. Dažnai ir mielai su juo koncertuoja Lietuvos solistai I. Milkevičiūtė, A. Buzaitė, I. Linaburgytė, S. Stonytė, V. Noreika, V. Prudnikovas, smuikininkas R. Katilius ir pianistas P. Geniušas.

Valstybinis orkestras didžiuojasi pasaulinio garso atlikėjais, su kurias grojo. Tai – svetur išgarsėjusi solistė V.Urmanavičiūtė, smuikininkai V. Tretjakovas, S. Stadleris, L. Isakadzė, V. Zarinis, pianistai N. Petrovas, K. Randalas, V. Ovčinikovas.

Gabiausiems Valstybinio simfoninio orkestro muzikantams pavyko sukurti dar ir savo kolektyvus: gerai žinomas perkusininkų ansamblis „Vilniaus mušamieji“, neseniai susibūręs styginių kvartetas „Chordos“, solinius koncertus rengia varinių pučiamųjų kvintetas.

Praėjusią vasarą orkestro vadovai ir kolektyvas pradėjo dar vieną veiklos kryptį. Tai – Trakų festivalis, kurį globoti ėmėsi Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.

Valstybinis simfoninis orkestras – tai beveik šimtas muzikantų bei jo įkūrėjas, meno vadovas ir dirigentas G.Rinkevičius. Šis 39-erių metų menininkas – kelių tarptautinių konkursų laureatas. Jo veikla – ne vien darbas savo įkurtame orkestre. Maestro yra pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją, jis tapo IV laipsnio Gedimino ordino kavalieriumi. G.Rinkevičius dirigavo Rusijos simfoniniam, Sankt Peterburgo filharmonijos simfoniniam, Rusijos valstybiniam simfoniniam, Veimaro „Staatkapelle“, Tamperės simfoniniam, Estijos nacionaliniam simfoniniam orkestrams.

***
Neretai muzikantų užkulisiniame gyvenime gali išgirsti, kad Valstybinio simfoninio orkestro dirigentas – ambicingas (o piktesnieji liežuviai sako, kad net ir pasipūtęs) žmogus. Taip, jis ambicingas. Užsispyręs. Reiklus sau ir kitiems. Gabus ir talentingas. Be to – veiklus ir populiarus net ir tolimuose nuo klasikinės muzikos visuomenės sluoksniuose. G.Rinkevičiui sekasi. Bendrauti su juo lengva ir paprasta. Jis daro laimingo, savo mėgstamą darbą dirbančio ir gyvenimą mylinčio žmogaus įspūdį.

***
Maestro sugeba ir nebijo rizikuoti. Ne vienas jo biografijos faktas primena iššūkį, pasiruošimą dideliam šuoliui. Tai – naujosios menininkų kartos bruožai.

Gintaro Rinkevičiaus kelias į muziką dėsningas. Jo senelis Antanas studijavo kompozitoriaus J.Naujalio kursuose. Vėliau įstojo į konservatoriją, E.Laumenskienės klasę. Buvo karšto ir valdingo būdo, sunkiai pasidavė mokomas. Metė. Gintaro tėvas – Justinas – pakartojo tėvo kelią. Konservatorijoje mokėsi dainavimo, kol gimė Meilė, Gintaras. Tačiau Vievis, gimtasis Gintaro miestelis netoli Vilniaus, ir šiandien didžiuojasi savo solistu – Justinu Rinkevičiumi. Tėvas negalėjo atvykti net į sūnaus Nacionalinės premijos įteikimo iškilmes. Jam tą dieną reikėjo dainuoti.

Mažajam Gintarui patiko tėvo baritonas. Humanitarų šeimos tradicijos atvedė Gintarą į Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokyklos chorinio dirigavimo klasę.

„Buvau vaikas kaip visi, – prisimena maestro. – Man buvo vis tiek – žaisti futbolą ar mokytis muzikos. Ilgai. Iki devintos klasės. Laimė, kad viską spėdavau suderinti.“ Penkiolikmetis Gintaras jau rimčiau susidomėjo muzika, pasinėrė į sostinės kultūrinį gyvenimą. Baigė mokyklą su pagyrimu ir, visų netikėtumui, pasirinko Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Rimskio-Korsakovo konservatoriją. Paprašė siuntimo iš ministerijos. Jam buvo atsakyta neigiamai. Gintaras nepersigalvojo. Rizikavo. Nesėkmės atveju jaunuoliui grėsė dveji ar net treji tarnybos sovietinėje kariuomenėje metai – labai ilga pauzė muzikantui.

G.Rinkevičius labai daug mokėsi. Konservatorijos vadovai patenkino jo prašymą pervesti jį į orkestro dirigavimo specialybę.

Būdamas penktakursis, kartu su savo dėstytoju R.Martynovu jis sumano dalyvauti V sąjunginiame jaunųjų dirigentų komkurse. Tačiau čia prireikia patvirtinimo, jog tu… dirigentas… Reikia koncertų afišų.

***
Pirmą kartą prieš Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą aukštas baltaplaukis, mėlynakis 21 metų dirigentas stoja 1981-iaisiais. Pirmasis koncertas vyksta liepos 5-ąją Palangoje. Gintaras keletą dienų prieš tai karščiuoja – 39 laipsniai temperatūros. Virpa keliai. Frakas atrodo kiek didokas. Po pirmosios dalies jaučiasi lyg sužeistas – atrodė, kad pritrūks jėgų baigti koncertą. „Dirigentas privalo mokėti apskaičiuoti jėgas visam koncertui, – su šypsena prisimena savo debiutą maestro. – Čia, kaip ir bokse, negali išsikrauti per pirmąjį raundą.“

Konservatorijos baigimas ir netikėta pergalė V sąjunginiame jaunųjų dirigentų konkurse Gintarui Rinkevičiui tapo pirmuoju tramplinu šuoliui į Didžiosios muzikos pasaulį. Tada, 1983-iaisiais, pakankamai korumpuotai sovietinei konkurso vertinimo komisijai buvo netikėtas jaunojo kandidato iš Lietuvos pasirodymas. Dar didesnė staigmena tapo pirmojo turo balai. Lietuvis ryškiai pirmavo ir kažkam, regis, sumaišė visas kortas. Tačiau po antrojo turo, kuriame jaunasis maestro dirigavo P.Čaikovskio „Manfredą“, vertinimo komisija plojo stovėdama. Tarp jų – ir komisijos pirmininkas J.Simonovas.

„Padirigavęs trečiąjį turą, kaip nuoširdus kvailys paklausiau, ar negalima pakeisti finalo programos. Kažkas iš komisijos suprato, kad nesu jam pasiruošęs. Nesutiko,“ – pasakoja G.Rinkevičius. Nors jis pagal balus pirmavo, tačiau komisija nusprendė jam pirmosios vietos neskirti. Antrąja vieta G.Rinkevičius pasidalijo kartu su savo dėstytoju R.Martynovu.

„Šiandien joks tarptautinis konkursas negali lemti tiek daug, kiek anas lėmė man, – mąsto dirigentas. – Po tokios plačiai nuskambėjusios pergalės privalėjau likti Lietuvoje, turėjau gauti darbą čia. Be to, iš valstybės gavau butą. Tai – vienas iš paskutiniųjų sovietinių fenomenų. Bet man, kaip jaunam muzikui, žmogui, turinčiam šeimą, tai buvo labai svarbu. Ar šiandienos muzikantas, pelnęs pergalę kokiame nors prestižiniame konkurse, galėtų svajoti apie tokį atlygį?“

***
1984 – 1985 metų VIII tarptautinis Herberto von Karajano fondo konkursas vyko neįprastai. Buvo chaotiškas, turėjo organizacinių ir finansinių sunkumų. Piniginė premija tais metais nebuvo įteikta. Muzikinė Vakarų visuomenė kalbėjo apie Karajano konfliktus su orkestru. Po trečiojo turo buvo atrinkti II Dzin Kim (Pietų Korėja), Rico Saccani (JAV) ir Gintaras Rinkevičius (Lietuva). Į baigiamąjį turą, kuriame Lietuvos atstovas pelnė trečiąją vietą, visi susirinko po metų.

„Karajano konkursas buvo žymiai blankesnis už kitus, – prisimena G.Rinkevičius. – Tačiau čia aš pamačiau, kaip diriguoja pats maestro. Tai mane įkvėpė ir padarė žymiai stipresni įspūdį, nei jo darbas su mumis. Karajanas iš tiesų turėjo galią, kuri sklido iš jo tarsi šviesa. Šitai galima pajusti net jo televizijos koncertuose. O tiesioginis kontaktas yra ypač stiprus.“

***
1986-ieji metai dirigentui vėl atnešė netikėtumų ir sėkmę. Prieš pat gimtadienį, vasario 13-ąją, jam telefonu iš Maskvos buvo pranešta apie konkursą „In memoriam Janos Ferencsik“ Vengrijoje. Tokio muzikinio lygio renginiams paprastai ruošiamasi ištisus metus. Gintaras išmokti kiekvienam kūriniui teturėjo tik porą dienų. Jis nustėro, bet nepasidavė. G.Rinkevičius prisimena, kad Budapešte jautėsi it popžvaigždė. Šis konkursas Vengrijoje labai populiarus, transliuojamas per televiziją, plačiai nušviečiamas spaudoje. Simpatingą lietuvių dirigentą po konkurso pažindavo net taksistai. Čia susirinko solidi vertinimo komisija ir pajėgūs konkurso dalyviai. Po finalo G.Rinkevičiui buvo paskirta antroji vieta ir diplomas už geriausią Mozarto operos fragmento interpretaciją. Diplomas suteikė muzikantui teisę 1987-ųjų vasarį Budapešte statyti Mozarto operą „Pagrobimas iš Seralio“. „Taigi mano pirmoji opera buvo pastatyta ne Lietuvoje, o Vengrijos nacionaliniame operos teatre,“ – šneka G.Rinkevičius.

Po metų jo pastatytai operai plojo ir Lietuvos žiūrovai. Plojo po A. Žigaitytės operos „Mažvydas“, kuri dienos šviesą išvydo Klaipėdos muzikiniame teatre.

***
Iki Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sukūrimo Gintaras Rinkevičius aštuonerius metus išbuvo antruoju Lietuvos nacionalinio orkestro, vadovaujamo Juozo Domarko, dirigentu. Jis svarsto: „Net ir tokioje situacijoje dirigentas gali dirbti savarankiškai. Jis diriguoja savaip suprantamą kūrinį.“ Be abejo, jaunojo, Fortūnos šypsnio lydimo maestro ilgai negalėjo patenkinti antrojo statusas. Tvirtybės jis sėmėsi gastroliuodamas.

***
1996-aisiais G.Rinkevičius tapo Latvijos nacionalinės operos meno vadovu. Po metų jam čia buvo įteiktas Latvijos Didysis muzikos prizas, jis pripažintas geriausio metų spektaklio – G.Verdi operos „Aida“ – statytoju.

Kas G.Rinkevičių ir jo orkestrą skatina ne vien įprastai muzikuoti, bet ir imtis netikėtų projektų, nuolat verčia galynėtis su meninėmis ir, kas dar sunkiau, – nemeninėmis problemomis? Kas tas gyvenimo, energijos ir veiklos šaltinis? „Neturiu pretenzijų į išskirtinumą, – mano dirigentas. – Kiekvienas normalus ir sąžiningas muzikantas daro tai, kas jam įdomu. Toks jo darbas. Jis ypatingas tuo, kad susijęs su stebuklinga muzikos harmonija, dievybe ir amžinąja mįsle. Man patinka girdėti, suprasti, groti ir kaskart iš naujo žavėtis muzika. Manau, kad ir „Odė džiaugsmui“, ir „Likimo simfonija“, ir „Patetinė kantata“ yra didelė žmonijos laimė. Muzika – tyli, didelė ir amžina jėga meilės kovoje prieš pyktį, blogį bei veidmainystę. Vienu metu visuomenė muziką vertina daugiau, kitu – mažiau. Bet nepriklausomai nuo to ji buvo, yra ir bus. Aš ir dešimtmečio sulaukęs Valstybinis simfoninis orkestras siekiame, kad muzikos stebuklu žavėtųsi kuo daugiau žmonių. Ir tai nėra misija. Tai – mūsų kasdienis darbas“.

Dešimtasis orkestro sezonas prasidėjo simboliškai – ta pačia programa, kuria prieš dešimt metų paskelbė apie savo gimimą. Įspūdingas buvo šio sezono koncertas, kuriame jis akompanavo garsiajai smuikininkei L.Isakadzei. Šiemet orkestras Lietuvai padovanojo dar vieną premjerą – G. Holsto opusą „Planetos“.

Nutilus dešimtojo gimtadienio koncerto aplodismentams vėl laukia rūpesčiai ir darbai. „Nauja salė – dabar didesnė mano svajonė nei G.Puccini operos „Turandot“ premjera kitų metų Trakų festivalyje. Kokia bus salės akustika, ar publika pamėgs šią naują erdvę – tai man neduoda ramybės“, – kalbėjo maestro gimtadienio išvakarėse.

Daiva Rinkevičiūtė

 

 

Steigiamas simfoninis orkestras

Siekdama nuo mažens ugdyti jaunųjų klausytojų estetinę pagavą, tenkinti plačiosios publikos reikmes, puoselėti respublikos muzikinę kultūrą, Lietuvos TSR liaudies švietimo ministerija steigia Lietuvos TSR valstybinį jaunimo simfoninį orkestrą.
„Literatūra ir menas“, 1988 rugsėjo 3

Jaunimo orkestro pirmasis koncertas

1989 metų sausio 30-oji – Lietuvos muzikinei kultūrai įsimintina diena: Operos ir baleto teatre, įvyko pirmasis Lietuvos TSR valstybinio jaunimo orkestro koncertas. Dirigavo Respublikos nusipelnęs artistas Gintaras Rinkevičius – orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. (…)

Išsipildė daugelio metų Lietuvos muzikų svajonė turėti dar vieną koncertuojantį orkestrą. Jo vadovas Gintaras Rinkevičius – jau gerai pažįstamas menininkas. (…)

Orkestro gimimas prasmingai sutapo su Lietuvos dvasinio pakilimo procesu. Prasminga, kad pirmojo koncerto pradžioje skambėjo romantiškoji M.K.Čiurlionio muzika, o užbaigė išdidi L.Vvan Beethoveno Penktoji simfonija. Per visą šį kūrinį einąs įspėjantis likimo motyvas, šviesios idėjos, nepaprastai dinamiškas pakilus finalas tarytum susišaukė su mūsų pačių idealais, visa šiandienos atmosfera. Tad nenuostabu, kad Jaunimo orkestro koncertas tapo iškilminga, emocijų sklidina švente. Tūkstantinės salės sugiedotas „Ilgiausių metų“, dvidešimt minučių trukusios ovacijos koncertui pasibaigus buvo ir džiaugsmas, ir padėka.

 

INVENCIJA ORKESTRO TEMOMIS

Balsai (Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai):

Zbigniev Levicki, orkestro koncertmeisteris, orkestre dirba nuo jo įkūrimo dienos.
Danielis Rubinas, kontrabosų grupės koncertmeisteris, orkestre dirba nuo 1994 m.
Algirdas Januševičius, trimitų grupės koncertmeisteris, orkestre dirba nuo 1990 m.
Rolandas Romoslauskas, altų grupės koncertmeisteris, orkestre dirba nuo 1993 m.
Pavelas Giunterius, mušamųjų grupės koncertmeisteris, orkestre dirba nuo pirmosios dienos.
Mindaugas Bačkus, violončelių grupės koncertmeisteris, orkestre dirba nuo 1994 m.
Pagrindinė tema: kas yra simfoninio orkestro muzikantas?

Atsakymų variantai

Sportinis:

P.G. Jis turi būti komandos žaidėjas, jausti partnerį – kaip sporte.

Psichologinis:

R.R. Kiekvienas ansamblis, nors jame tebūtų du žmones, jau kelia muzikantui kitus reikalavimus. Groti vienam labai paprasta ir lengva. O orkestras, juo labiau simfoninis, – didžiulis ansamblis, kuriame asmenybės susiniveliuoja. Tai yra viena iš didžiausių problemų muzikantui: jis privalo atsisakyti savo asmenybės – turiu omenyje interpretaciją – ir paklusti vienam žmogui – dirigentui. Viena vertus, mes esame žmonės. Antra vertus, esame lyg sraigteliai, turintys tam tikru momentu suktis tam tikra kryptimi.

Pesimistinis:

M.B. Tai muzikantas, kuris negali gauti kito darbo.

Didaktinis:

Z.L. SO muzikantas yra tas pats muzikantas, tik grojantis SO ir prisitaikantis prie jo reikalavimų bei specifikos.

Orkestro koncertmeisteris turi būti kantrus, visiems dėmesingas, galintis leistis į kompromisus tiek su atlikėjais, tiek su dirigentais. Visko yra buvę – ir incidentų, ir įtampos. Bet jeigu atliekamos pareigos nekonfliktuoja su kitų interesais, vadinasi, viskas gerai, tas žmogus savo vietoje. Būti koncertmeisteriu – didelė garbė ir atsakomybė: reikia derinti ir meninę, ir administracinę veiklą.

Intelektualusis:

M.B. Kuo didesnis ansamblis, tuo didesnis bendrasis muzikinis išprusimas reikalingas muzikantui. Nesuvokdamas partitūros visumos, nors ir sėdi paskutiniame violončelių pulte, normaliai groti vieno ar kito kūrinio negalėsi.

 

Antroji tema: kas yra simfoninis orkestras?
M.B. Tai priklauso nuo požiūrio į orkestrą. Vienam tai tik valandos, atbūtos repeticijoje, kitam – antrieji namai.

A.J. Nuo žmogaus, kuris stovi prie pulto, priklauso, ar atėję į repeticiją skaičiuosime valandas, jos virs kančia, ar prabėgs bematant ir koncertas taps įvykiu. Tai priklauso ir nuo svečių dirigentų, ir nuo orkestrui vadovaujančio meno vadovo. Pavyzdžiui, mūsų vadovui būdinga kiekvieną koncertą paversti švente, įvykiu. Ir laikas labai greitai prabėga.

M.B. Kameriniame reikalinga sava precizika, o simfoniniame orkestre kartais reikia „masės“. Be to, simfoninio orkestro literatūra sunkesnė, įdomesnė, įvairesnis klausytojas.

R.R. Orkestras – nuolatinis, socialiai apdraustas nedidelis pajamų šaltinis kiekvieną mėnesį. Garantija. Nes pusę metų gali turėti labai daug koncertų, o paskui tris mėnesius – nieko.

Trečioji tema: kodėl simfoniniame orkestre gimsta kameriniai ansambliai?
M.B. Yra grupelės žmonių, kurių interesai sutampa. Ar vienas grosi, ar su ansambliu – vis tiek tobulėsi. Jei po darbo kasdien keturias valandas nepagrosi, degraduosi kaip muzikantas – ir psichologine, ir fiziologine, ir kitokia prasme. Todėl ir kuriasi ansambliai, kurie kartu repetuoja ir groja, nes visi nori kažkaip save išreikšti. Muzikinės mažumos.

D.R. Kamerinė muzika yra intymesnio charakterio. Pabuvus prie didingos jūros, norisi nueiti prie ežero ir pasikalbėti su savimi. Po triukšmo: vario lėkščių, mušamųjų, daugybės styginių – staiga groji trise. Tai visai kitas pasaulis.

M.B. Grodamas orkestre, dažnai negirdi savęs, o kai po darbo pradedi groti vienas, pamatai, kad tai ir nešvaru, ir negražiai skamba…

P.G. Iš tikrųjų, kai muzikantams tenka pagroti solo konkursuose, jie dažnai išsigąsta savo garso. Labai graži LVSO tradicija – orkestro muzikantų koncertai. Ne visi turi progą pagroti solo, o orkestras ją suteikia – nors vieną kartą gyvenime.

Ketvirtoji tema: apie hobį…
M.B. Muzika – labai geras dalykas, kai ji yra hobis, idėja. Jei prosenelis buvo milijonierius ir gavai palikimą, gali groti be rūpesčių.

P.G. Aš laisvalaikiu dirbu su štangomis.

D.R., A.J. Sportuojame – žaidžiame krepšinį…

R.R. Hobį mes visi turime – grojame. Orkestras yra gyvenimo būdas, kur kitiems dalykams laiko nelieka.

P.G. Jei sugebi planuoti laiką – lieka. Bet reikia tvirtai žinoti, ko nori, ir rašyti tvarkaraštį – valandomis.

Z.L. Pats tvarkausi vasarnamį. Man labai įdomu, kaip gimsta materialūs daiktai, ne tik muzika. Turiu labai neblogų staliaus įgūdžių, džiaugiuosi, kad mano vaikai moka įkalti vinį, elgtis su pjūklu, žino, kaip vadinasi kai kurie įrankiai.

Penktoji tema: apie koncertus – šventes…
M.B. Kartais, kai salėje ypatinga nuotaika, atmosfera, pilna žmonių, gražus kūrinys, būna, kad orkestras įsijaučia ir pradeda puikiai muzikuoti.

Aštuoniasdešimt procentų tai priklauso nuo dirigento ir dvidešimt – nuo salės. Įsivaizduokite paprastą situaciją – atvažiuoja dirigentas diriguoti Šeštosios P.Čaikovskio simfonijos, kurį orkestras yra grojęs 137 kartus su šimtu trisdešimt septyniais dirigentais. Jis – šimtas trisdešimt aštuntasis. Kaip jis turi sugebėti uždegti muzikantus, pateikti medžiagą, užpildyti repeticijų laiką, kad šie grotų kūrinį tarsi pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Tai priklauso tik nuo dirigento, o ne nuo muzikanto. Jis atsisės ir sugros tai, ką grojo daugybę kartų – jis su tuo kūriniu matęs ir šilto, ir šalto, ir tokį dirigentą, ir dar kitokį. Bet tam, kad koncertas taptų įvykiu, reikia daugiau.

R.R. Nesutinku, kad yra tik taip. Muzikanto darbą galima palyginti su aktoriaus darbu. Vienas eina į sceną blogos nuotaikos ir dirba per prievartą – žmonės tai mato; o kitas eina su ugnimi, pats „užsivedęs“ ir salę „užveda“. Taip ir orkestre, vieną kartą sėdi kaip maišas, o kitą – užsidegi. Tai ne vien nuo dirigento priklauso.

D.R. Ir su tuo pačiu dirigentu būna vienas koncertas, kai ypač gerai groja visi, kitas – prastesnis. Kartais eini groti ir jauti – „kimba“ ar ne.

A.J. Atsitinka, kad dirigentas, stojęs prie pulto, pats save pasmerkia. Rodos, jis geras, nekaltas žmogus, bet orkestras groja bjauriai, ir koncertas žlunga. Manualinės technikos požiūriu viską lyg ir daro teisingai, rodo įstojimus, sako pastabas, bet – kaip žvejojant – nekimba. Kabini slieką, šeri žuvis, bet nekimba, nors tu ką…

R.R. Rezultatas priklauso ir nuo dirigento, ir nuo orkestro, ir nuo salės. Negalima žiūrėti gero paveikslo be gerų rėmų. Salė turi tarsi įrėminti orkestrą.

A.J. Savo dešimtmetį švęsime naujojoje salėje. Dar nežinau, kokia ten akustika, bet simfoninis orkestras privalo turėti erdvę. Jei ne – pusė jo spalvų dingsta.

Šeštoji tema: apie konkurenciją…
A.J. Lankau kitų orkestrų koncertus, nes savo negaliu lankyti. Mes bendradarbiaujame. Kartais didelėms programoms pritrūksta muzikantų, kolegiškai vieni kitiems padedame. Jeigu ir yra konkurencija, tai sveika – rengiamos įdomesnės programos, kiekvienas stengiasi atlikti kuo įdomesnius kūrinius, pakviesti geresnius solistus. Anksčiau to nebuvo. Be to, naujojo orkestro atsiradimas „išjudino“ atlyginimus.

P.G. Didelis mūsų orkestro privalumas buvo tai, kad daugelis muzikantų gavo darbą. Muzikantai iš konkurencijos laimi repertuaro, dirigentų, solistų bagažą. Labai malonu, kai žvaigždė, kurią iki šiol tematei televizijos ekranuose ar skaitei laikraštyje, muzikuoja šalia tavęs, tu girdi, kaip ji groja, semiesi patirties, interpretavimo niuansų.

Koda: palinkėjimai orkestrui
P.G. Orkestrui noriu palinkėti daugiau muzikantų, kad atlikėjai degtų muzika ir ja gyventų.

Z.L. Jubiliejaus proga palinkėčiau orkestrui gero meno vadovo asistento, gerų orkestrinių tradicijų – visomis prasmėmis. Kad orkestrantai dirbtų dėmesingiau, visomis jėgomis atsiduotų ir repeticijoms, ir koncertams. Daugiau jaunų gerų smuikininkų smuiko grupei.

 

 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!