Kelias atvedė pas „paukščius“

1999 Nr. 2 (253), Aldona Juodelienė

Pianistė Živilė Karkauskaitė 1985 metais baigė Lietuvos muzikos akademijos prof. O.Šteinberg klasę, 1987-aisiais - ten pat stažuotę. M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureatė (1982). Dalyvavo jaunųjų atlikėjų festivaliuose, festivalyje “Sugrįžimas”, Baltijos muzikos festivaliuose, Bornholmo (Danija) muzikos festivaliuose, fortepijono interpretacijos kursuose Šveicarijoje pas prof. Hansą Schickerį ir Austrijoje pas prof. Alexanderį Jennerį. Koncertavo solo ir su orkestrais Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Danijoje. Šiuo metu Lietuvos muzikos akademijos Fortepijono katedros vyr. asistentė.

- Pastarųjų metų kūrybinį darbą vainikavo didelis trijų valandų trukmės rečitalis, kuriame atlikai visą Olivier Messiaeno “Paukščių katalogą” (“Catalogue d’oiseaux”, 1956-1958). Priminsiu, kad ciklą sudaro 7 knygos, jungiančios 13 pjesių - skirtingų paukščių portretų - iš viso 2,5 valandos grynos muzikos. Tokį ciklą įveikti reikėjo didelio pasiryžimo, daug jėgų. Kaip atsidūrė Messiaenas ant Tavo pulto? Kodėl pasirinkai būtent Messiaeną, kurio muzikinė kalba pripažįstama viena sudėtingiausių fortepijono muzikos istorijoje tiek technikos, tiek turinio prasme?

- Aš manau, kad programa gerai pasirinkta tada, kai ji atrodo kaip savaime suprantama, vienintelė tuo metu būtina. Taip man atsitiko su O. Messiaenu. Neturėjau jokių abejonių, kito troškimo - “Paukščių katalogas” mane viliote viliojo.

- Kiek dirbai su medžiaga, mokeisi tekstą, kol Tavyje suskambėjo muzika, ir kiek laiko skyrei tam, kad atskleistum, kas yra už natų?

- Tai buvo ilgas darbas. Iš pat pradžių jaučiau tos muzikos grožį, jos nepaprastumą ir nepakartojamumą. Bet procesas ilgokai užtruko. Vienu metu atrodė, kad viso to pagroti neįmanoma. Prieš akis mačiau natų mišką ir siaubingai greitus paties O.Messiaeno užrašytus tempus. Mane pribloškė apskritai muzikos neįprastumas. Tai tęsėsi gal pusę metų, gal ir daugiau. Pamažu Messiaenas man atsivėrė, tapo suprantamas, paprastas. Vis dėlto su “Paukščiais” yra kitaip, negu atliekant kokį nors klasikinį, romantinį ar kitokį kūrinį, kai iš karto girdi muziką ir gali galvoti apie interpretaciją. O čia dar reikia prisijaukinti tuos paukštelius: turi pradėti nuo natų, akordų, toliau frazių ir t.t. Bet vieną dieną ritmai ir melodijos pradeda jungtis į prasmingas atkarpas. Kitas mano uždavinys buvo rasti vienijančią liniją, sujungti visus tuos paukščių čiulbėjimus į bendrą prasmingą visumą, kiekvieną nelengvą ir netrumpą pjesę paversti lyg nedideliu, vienu įkvėpimu atliekamu kūrinėliu. Tai iš tiesų sunkiausia. Kaip paukščių kalbą išmokti. Ciklas didžiulis, o jį reikėjo suvienyti. Galima pagroti vieną ar dvi knygas, bet iš karto visas septynias! Reikėjo rasti būdą, kaip tai padaryti.

- Iš tiesų O.Messiaenas čia užrašė tikrus paukščių balsus.

- Taip. Tuo šis kūrinys neįprastas ir sudėtingas. Tik paukščiai čia daugiausia mums nepažįstami - nedaugelis jų gyvena Lietuvoje. Jų balsai mums skamba egzotiškai, netikėtai, kartais labai garsiai. O ir fortepijonu skambinti taip, kaip lakštingala gieda, yra sunku. Kiekvienoje “Paukščių katalogo” pjesėje daug veikėjų - vis kitokių paukščių. Jų giesmes suprasti padeda paties Messiaeno pastabos: paukštis gieda dieną ar naktį, jūros, kalnų ar miško fone, muzika oranžinė ar violetinė. Tai tobula kaip ir pati gamta. Laimė prisiliesti prie tokios muzikos. Joje junti begalybę ir jos atsivėrimas - didžiausia dovana.

- Ieškodama kūrinio interpretacijos varianto, kaip pajunti, kad eini teisingu keliu?

- Interpretacija neateina netikėtai. Išklysti iš kelio neleidžia jau susiformavęs ar įgimtas skonis. Padeda intuicija ir apskritai profesinė patirtis. Neskaitau jokių teorinių knygų. Kartais pasiklausau įrašų. Tai naudinga. “Paukščių kataloge” daug tokių epizodų, kuriuos reikia tiksliai sugroti nepaprastai dideliu tempu, kur abi rankos tarsi du atskiri muzikantai turi absoliučiai savarankiškas muzikines partijas. O tam būtina gera motorika, technika. Kartais net profesionalus muzikas ne visada sugebėtų sekti natas. Nemėgstu kūrinio atlikti du kartus vienodai - net ir tada, kai interpretacija atrodo pavykusi, kitą kartą jos nebekartoju. Atlikimas labai priklauso ir nuo instrumento kokybės, ypač man svarbu garsas, skambėjimas. Messiaeno muzika tokia turtinga ir talpi, kad jos interpretavimą galima tobulinti bei įvairuoti iki begalybės.

- Patirtis kaupiama, intuicija tobulinama studijuojant, savarankiškai dirbant. Bet čia negalima paneigti ir įtakų iš šalies. Kaip ir iš ko mokaisi?

- Nežinau, gal geriau užsidaryti negyvenamoje saloje, kur išvengtum visų įtakų, ir groti, groti… Bet aš juokauju. Įtakos gali būti ir ne visai naudingos. Bet ilgai dirbant lieka tik geros. Man daug kas daro įtaką - mano buvusi profesorė, kolegos, muzikos įrašai, koncertai, aplinka, draugai ir pan. Iš to ir mokausi.

- Beje, kas pasaulyje atliko visą “Paukščių katalogą”? Turbūt vien tik vyrai?

- Ne vien tik, bet dauguma - taip.

- …nes tai reikalauja labai daug ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų. Apskritai muzikos istorijoje, bent jau Lietuvos, turbūt nebuvo tokio trijų valandų rečitalio. Faktas, vertas įrašyti į rekordų knygą.

- (Juokiasi.) Manęs nedomina tokie dalykai. Rekordų knyga man asocijuojasi su sportiniais laimėjimais. Ne dėl to juk grojau.

- Kiekvienas naujas kūrinys, nauja muzikos kalba, kurią išmokstame, kuria mus kaip menininkus, koreguoja mūsų požiūrį į praeitį, dabartį, ateitį. Po to, kai “perkandai” Messiaeną, ar pasikeitė Tavo požiūris į ankstesnių amžių muziką, anksčiau skambintus kūrinius? Ar dabar jie kitaip atrodo?

- Pirmas įspūdis - jie man kur kas lengvesni, paprastesni. Būdavo, kai norėdavau pailsėti nuo “Paukščių”, sėsdavau prie instrumento ir skambindavau viską iš eilės - Chopiną, Mozartą, Debussy. Galva po tokios muzikos pailsėdavo ir aš vėl galėdavau imtis Messiaeno.

- O ar pasikeitė požiūris į šiuolaikinę muziką?

- Manau, kad “Paukščių katalogas” yra tarsi kryžkelė, vedanti iš klasikinės, romantinės muzikos į šiuolaikinę. Messiaenas - lyg milžinas savo kūryba suvienijęs įvairių epochų stilius. Man pačiai, ko gero, šios dvi - klasikinė ir šiuolaikinė - muzikos susijungė. Šiuolaikinę muziką suvokiu kaip ir klasikinę. Jos absoliučiai lygiavertės.

Šiuolaikinė muzika tapo labai artima. Gal todėl, kad mano vyras kompozitorius ir mūsų namuose ta muzika nuolat skamba. Manau, kad neblogai sugebu suvokti ir įvertinti išgirstą naują kūrinį. Bet supratimas atėjo ne iš karto. Išklausiau daugybę šiuolaikinės muzikos koncertų, įrašų, nemažai pati skambinau. Tikriausiai daugelis šių dienų kompozitorių, dar vis vadinamų šiuolaikiniais, galėtų būti laikomi klasikais. Mintis, kad išmokti groti galima tik grojant Bachą, Mozartą ar Beethoveną, nėra pagrįsta. Pianistu taip pat puikiai galima tapti grojant ir vien šiuolaikinę muziką: įvaldžius klasiką, galima nemokėti groti XX amžiaus muzikos, ir atvirkščiai. Sąvoka “šiuolaikinė muzika” - labai plati. Nė viename amžiuje nebuvo tiek įvairiausių muzikos stilių. Ši muzika geriausiai apibūdina nūdienos gyvenimą ir tik ją grodama labiausiai pajuntu laiko, kuriame gyvenu, pulsą. Todėl neįsivaizduoju savo repertuaro be šiuolaikinės muzikos, tai būtų lyg nuolat gyventi vakarykšte diena. Tačiau klasika savo gražiomis melodijomis ir harmonijomis vis tiek traukia. Tai tarsi poilsis, savotiška priešybė - norisi sugrįžti į praeitį, į tuos žavius laikus. Tada vėl griebiuosi praeities epochų veikalų.

- Ar ketini ir toliau groti Messiaeną?

- Dabar atsakyti negaliu. Šiuo metu vėl norisi grįžti prie klasikos, nors jeigu gaučiau konkretų pasiūlymą… O “Paukščių katalogas” man, kaip pianistei, davė nepaprastai daug.

- Kokie dar šiuolaikiniai kompozitoriai Tau patinka?

Ligeti, Glassas, Nymanas, Adamsas. Jie visi tokie skirtingi. Jų muzika atspindi veržlų didmiesčių gyvenimą. Klausydamasi Glasso operų manau, kad savo tyrumu, skaidrumu ši muzika prilygsta Mozartui. Yra kompozitorių, kurie man patinka, bet jie nieko neparašė solo fortepijonui, pavyzdžiui, K. Pendereckis, Steve’as Reichas ar mano vyras M. Urbaitis.

- Kokios natos dabar stovi ant Tavo fortepijono pulto?

- Kaip dabar išduoti? (Juokiasi.) Gal dar nesakysiu. Gal neįvyks, reikia palaukti.

- Esi moteris, turi šeimą, augini sūnų, dirbi Muzikos akademijoje ir dar sugebi parengti tokias sunkias programas. Kaip spėji viską nuveikti?

- Nelabai spėju - ne tik svečiai, bet ir mes patys dažnai negalime praeiti per išmėtytus vaiko žaislus. Negaliu ant jo pykti - sūnaus gyvumas, energija mane taip džiugina. Nes kiek valandų aš skambinu fortepijonu, tiek pat laiko sūnus daro savo “tvarką” namuose. Galiu nekreipti dėmesio į darbus, kuriems neturiu laiko. Stengiuosi, kad vyras mane suprastų. Prieš koncertą nuo kasdienybės būnu tarsi “atsijungusi”, nenoriu bendrauti. Kartais būna, kad savo sūnui tepasakau dvi frazes - “labas rytas” ir “labanakt”. Ypač prieš koncertą šeima šiek tiek kenčia, bet supranta ir per daug iš manęs nereikalauja. Kai būnu laisvesnė, stengiuosi atsigriebti. Man svarbiausia, kad visi būtų sveiki, tada aš gerai jaučiuosi ir galiu ramiai dirbti.

- Koks Tavo laisvalaikis? Kaip ilsiesi?

- Skambinti fortepijonu - man geriausias poilsis ir maloniausias užsiėmimas. Mėgstu šventes, vertinu draugystę su artimais man žmonėmis. Smagu svečiuotis ar pačiai priiminėti svečius. Gera žaisti su sūnumi vaikiškus žaidimus, vasarą pešioti piktžoles ar šiaip ilsėtis mažame sodelyje prie namų. Esu namisėda. Bet man patinka ilsėtis prie jūros, svajoju apie keliones į egzotiškas šalis…

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!