Eglės rauda baleto scenoje

Įvairiai balerinos atsisveikina su scena, žiūrovais. Dažnai jos paskutinį kartą šoka savo mėgstamus vaidmenis. Žymi rusų balerina G.Ulanova pasirinko baletmeisterio M.Fokino sukurtą romantiškąją Silfidę F.Chopino ir A.Glazunovo balete “Šopeniana”, balerina L.Aškelovičiūtė vieną geriausių savo vaidmenų - Aurorą P.Čaikovskio “Miegančiojoje gražuolėje”, N.Beredina atsisveikinimo benefise šoko romantizmo laikų italų baleriną M.Taljoni baletmeisterio J.Perrot miniatiūroje “Pas de quatre”.

Labai prasmingas balerinos Loretos Bartusevičiūtės-Noreikienės pasirinkimas paskutinį kartą scenoje šokti tik vieną, bet patį dramatiškiausią kompozitoriaus E.Balsio baleto “Eglė žalčių karalienė” Eglės raudą. Su didele meile savo paskutinį vaidmenį kūrė šokėja, subtiliu šokiu perteikdama jaunos merginos, vėliau mylinčios žmonos, kartu pasiilgstančios savojo krašto ir artimųjų, dramatiškus išgyvenimus. Visuose spektakliuose jaudino Eglės raudos scena, kurioje balerina santūriai ir subtiliai perteikė vyro netekties skausmą, o vėliau - atsisveikinimą su vaikais. Š.m. gruodžio 9 dieną Nacionalinio operos ir baleto teatro salė negalėjo sutalpinti visų balerinos talento gerbėjų. Šį kartą Eglės rauda buvo žymios menininkės atsisveikinimas su fanatiškai mylima profesija…

Jau pirmose M.K.Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriaus klasėse mažoji Loreta iš kitų savo amžiaus mergaičių išsiskyrė santūrumu. Ir pirmųjų klasių klasikinio šokio pedagogė N.Makarova, ir vyresniųjų - L.Navickytė-Ramanauskienė pamilo darbščią, stropią mokinę. Prisimenu grakščią, lengvą eiseną, kurios reikalaudavo šokio mokytojai, ir susimąsčiusį jos veiduką.

Loreta nebuvo iš tų mokinių, kuriuos gamta apdovanojo įgimtais fiziniais duomenimis - daug ji pasiekė protingu darbu. Loreta turėjo daugiau negu duomenis: iš bendraamžių išsiskyrė savo individualumu ir muzikalumu.

Visa tai ėmė ryškėti besimokant mokykloje. Gerai prisimenu mokykloje pastatytą “Šopenianos” spektaklį, jį itin gerai įvertino priekabūs Maskvos baleto kritikai už “fokinišką” stilių, lengvumą. Spektaklyje išoriniu grožiu, jaunyste išsiskyrė Loretos ir P.Skirmanto atliktas valsas, variacijos.

Prisimenu 1974-uosius metus, Leningrado "Baltųjų naktų" šokio festivalį, kuriame dalyvavo įvairių mokyklų auklėtiniai. Daugelis šoko gerai, demonstravo šokio techniką. O Loreta atliko jokiais išoriniais efektais nepasižymintį F.Chopino preliudą. Jos veidas, žvilgsnis, trapūs rankų judesiai kūrė nerealų romantiškos Silfidės įvaizdį. Žiuri įvertino Loretos artistiškumą, paskyrė diplomą.

Jaunai šokėjai pasisekė. Baigusi mokyklą, kartu su P.Skirmantu išvyko tobulintis į tuometinį Leningradą. Šokio techniką tobulino dirbdami su garsaus baleto artistais. Baleto “Žizel” vaidmenis repetavo su žymiu pedagogu N.Morozovu. Pas šį repetitorių solistė važiuodavo ir vėliau - per vasaros atostogas. N.Morozovas pasiūlė visai naują Žizel vaidmens interpretaciją. Pamenu šių solistų debiutą Vilniaus teatre. Atmintyje išliko jaudinanti Žizel beprotybės scena, iki šiol gyvai prisimenu paskutines Žizel atsisveikinimo su mylimuoju scenas: žiūrovų akyse pamažu stingo Žizel rankos, kūnas, tarsi nustojo plakti ir jos širdis… Aišku, jaunajai balerinai tai buvo pernelyg sunkus aktorinis uždavinys.

Ilgainiui L.Bartusevičiūtės Žizel keitėsi, įgavo naujų šokio ir vaidmens niuansų. Tobulėjo solistės šuoliai, atsirado daug naujų plastikos, vaidybos niuansų Žizel ir Alberto duetuose. Iš klasikinių vaidmenų norėtųsi paminėti Odetos ir Odilijos vaidmenis P.Čaikovskio balete “Gulbių ežeras”. Kurdama švelnios gulbės Odetos paveikslą, solistė rado daug išraiškingų rankų judesių. O savimi pasitikinti Rotharto duktė Odilija imponavo aštriais, akcentuotais šokio judesiais, stabiliais sukimais. Neužmirštama jos Silfidė to paties pavadinimo H.Lovenskioldo balete. Loreta tiksliai pasisavino A.Bournonville’io daniškosios šokio mokyklos stilistiką. Šiame balete daug naivumu patrauklių mizanscenų, gerokai tikslesnė, netgi kiek “mokykliška” rankų plastika. Partija reikalauja didelio pozų stabilumo, naujų kūno rakursų. Džeimsą (sol. J.Katakinas) Silfidė sužavėjo švelniu moteriškumu, neįspėjama paslaptimi. Solistė tikrai gali didžiuotis - 1985-aisiais ji šoko Silfidę ir Kitri (L.Minkaus “Don Kichote”) Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) Marijos teatre. Įdomu buvo koncertuoti su R.Nurijevo trupe, 1993 metais dirbti Venesuelos Ninos Novak trupėje. Su mūsų trupe ji daug gastroliavo: šokta Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Meksikoje, Afrikos valstybėse ir kt.

Gailiuosi, kad 1992-aisiais negalėjau nuvažiuoti į Maskvos “Kremliaus rūmų” teatrą pasižiūrėti baleto “Ruslanas ir Liudmila” (pagal M.Glinkos operos muziką). Liudmilos vaidmenį Loreta paruošė su žymia Maskvos Didžiojo teatro balerina J.Maksimova.

Baletmeisterio N.Bojarčikovo spektaklyje M.Čiulakio “Dviejų ponų tarnas” įsiminė solistės nuotaikingai suvaidintas Beatričės vaidmuo. Jai tiko vyriška apranga, elegantiška laikysena. Temperamento ir humoro nestokojo ir jo ispanė Kitri L.Minkaus balete “Don Kichotas”, Liza - “Tuščiame atsargume”.

Baletmeisteris V.Brazdylis L.Delibes baleto “Kopelija” pastatyme L.Bartusevičiūtei paskyrė Kopelijos - lėlės vaidmenį. Ji (o ne Svamilda) šoko antrojo veiksmo šokius ir variacijas iš trečiojo veiksmo. Balerina labai įdomiai traktavo klasikinius baleto pas ir sukūrė savitai “lėlišką” Kopelijos charakterį.

Gaila, kad balerinos repertuare ne tiek jau daug vaidmenų, kuriuose klasikinis šokis būtų siejamas su šiuolaikinio šokio plastika. Šia prasme išskirtinis buvo Marijos Magdalietės vaidmuo balete “A Proba” (muz. J.S.Bacho ir G.Presserio), Medėjos A.Rekašiaus to paties pavadinimo balete, Fedros (muz. A.Šnitkės) vaidmenys. Juose atsiskleidė nauji balerinos kūrybos bruožai - šokyje atsirado laisvumo. Neužmirštama baletmeisterio J.Smorigino Loretai ir J.Katakinui pastatyta choreografinė miniatiūra “Pieta” (muz. G.Mahlerio). Jame solistė šokių, rankų plastika perteikė begalinę motinos meilę kenčiančiam sūnui. Gal šis vaidmuo ir padėjo vėliau balerinai kuriant lietuviškosios Eglės vidinį pasaulį.

Televizijos žiūrovai dar prisimena rusų baletmeisterio A.Polubencevo nuotaikingus spektaklius “Nepaprasta diena” (muz. G.Rossini ir O.Respighi) ir “Divertismentas baletui ir orkestrui” (įvairių kompozitorių muzika). Pirmame Loreta linksma mergina, antrame - tai paslaptinga, išdidi, viliojanti ispanė, tai gyva mergina, sukanti trisdešimt du fonetlė net tada, kada virš jos galvos darbininkai neša kopėčias…

Prisimenu savo metu baletmeisterio V.Brazdylio pastatytą ir žiūrovų pamėgtą V.Ganelino baletą “Baltaragio malūnas”. Jame L.Bartusevičiūtė sukūrė jaunos, mylinčios Jurgos - iš esmės savo bendraamžės - vaidmenį. Eglė - jau brandaus menininko, su didele meile sukurtas vaidmuo, kartu ir pirmasis Loretos kaip teatro repetitorės darbas. Eglę ji paruošė su jauna baleto soliste O.Kanošenko, atsisveikinimo spektaklyje šokusia du veiksmus.

Šiais metais L.Bartusevičiūtė pradėjo dirbti Vilniaus baleto mokykloje. Jos klasėje mergaitės mokosi pirmųjų klasikinio šokio įgūdžių. Telieka palinkėti, kad jaunoji pedagogė turėtų kuo daugiau talentingų, darbščių mokinių, kurie sektų savo pedagogės pėdomis.