Giacomo Puccini negalėjo netapti kompozitoriumi, ši profesija neabejotinai buvo užprogramuota jo genetiniame kode. Prosenelis Giacomo (1712-1781), senelis Antonio (1747-1832), dėdė Domenico (1771-1815), tėvas Micchele (1813-1864) - visi buvo muzikai, vargonininkai ir (kitaip anais laikais Italijoje negalėjo būti) kūrė muziką: vieni tik bažnytinę, kiti taip pat ir operinę. Dėdė Domenico parašė keturias operas, kurios turėjo didelį pasisekimą jo gimtajame Lukos mieste, Livorne ir kitur, o Micchele savo vienintelėje operoje šlovino 1848-ųjų revoliuciją, Italijos atgimimą ir italų vienybę (Risorgemento), visagalę meilę.

Būdamas penkerių metų, Giacomo neteko tėvo, bet Lukos magistratas jam sudarė sąlygas mokytis "Istituto Musicale Pacini" muzikos mokykloje pas Claudio Angeloni. Nuo keturiolikos vaikinas dirbo vargonininku, o dar po kelerių metų, vien motinos remiamas, ėmė studijuoti garsiojoje Milano konservatorijoje, kur jo pedagogai buvo šios konservatorijos direktorius Antonio Bazzini ir garsus tų laikų kompozitorius Amilcare Ponchielli (1834-1886), sukūręs nemažai veikalų scenai, tarp jų ir operą “I Lituani” (“Lietuviai”).

Visus studijų metus (iki 1883-iųjų) jaunasis muzikas skurdo, bet gerokai vėliau nesidrovėjo viešai prisipažinti, kad jaunystėje patirtas vargas po keliolikos metų padėjo realistiškai pavaizduoti nepasiturinčio jaunimo buitį operoje “La Boheme”.

G.Puccini diplominiame darbe “Capriccio sinfonico” skamba ir kai kurios temos, kompozitoriaus brandos laikotarpiu panaudotos labiausiai pagarsėjusiose operose. Kadangi šios jam rūpėjo kur kas labiau negu pats diplominis darbas, pastarąjį (natų leidykla “Sonzongo” jo nepripažino verto dėmesio) jis išsaugojo savo archyve, bet spausdinti ir platinti nemėgino.

1884-aisiais jaunas muzikas sukūrė savo pirmąją operą “Le villi” ir tais pačiais metais susipažino su Elvira Bonturi, kuri kiek vėliau tapo jo žmona.

Iš svarbių kompozitoriaus jaunystės įvykių būtina paminėti bičiuliavimąsi su garsiojo natų leidėjo Giovanni Ricordi įpėdiniais, kurie paskui daugiau kaip tris dešimtmečius leido visus jo kūrinius, be to (panašiai kaip J.S.Bachas tartum maldininkas ėjo pėsčias iš Arnštato į Liubeką klausytis D.Buxtehude's vargonavimo), ilgą kelionę smėlėtu vieškeliu iš Lukos į Pizą pasiklausyti "Aidos". G.Verdi šedevras padarė vaikinui tokį neišdildomą įspūdį, kad jis galutinai apsisprendė kurti pirmiausia operas.

G.Puccini jų parašė 12, tačiau kūrinių gimimo procesas ir pasisekimas buvo labai nevienodi. “Le villi” patiko ir publikai, ir laikraščių muzikos kritikams. 1889 metais sukurtos operos “Edgar” pasisekimas buvo kur kas mažesnis, ypač dėl prasto libreto, o dar po ketverių metų išvydusia rampos šviesą opera “Manon Lescaut” kompozitorius pelnė šlovę, kuri jį lydėjo iki pat mirties, ir tokias solidžias įplaukas, kad pinigų pakako gražiam dvarui nusipirkti prie miestelio Torre del Lago. Čia buvo sukurta “La Boheme” (1896) ir “Tosca” (1900), “Madame Butterfly” (1904) ir “La fanciulla del West” (“Mergina iš auksinių Vakarų”, 1910), užtikrinusi kompozitoriui populiarumą ir Jungtinėse Valstijose, “La Rondine” (“Kregždutė”, 1917) - ne visai pavykusi “iškyla” į operečių pasaulį - ir iš trijų vienveiksmių operų sudarytas triptikas - “Il Tabarro” (“Apsiaustas”, 1918), “Suor Angelica” (“Sesuo Angelika”, 1918) ir “Gianni Schicci” (1918).

 

 

Ar turi visos šios operos bendrų bruožų? G.Puccini buvo bene paskutinis verizmo krypties kompozitorius. Šis puikus kantilenos meistras kūrė kerinčias melodijas, dramatizmo persunktą muziką, kurią jo kūriniuose dainavo stipraus charakterio herojai, mylintys ir kenčiantys, kartais pavydūs ir kerštingi, kupini nesuvaldomų aistrų…

Jo muzikoje jaučiama C.Debussy įtaka, bet jis liko ištikimas savo tautiečių D.Cimarosos, V.Bellini, G.Donizetti, G.Rossini ir G.Verdi tradicijoms, jas plėtojo ir pritaikė savo epochai.

Kaip apibūdinti G.Puccini asmenybę ir charakterį? Vienas iš jo biografų rašė, jog kompozitorius, nemažai važinėjęs po įvairias šalis, visuomet būdavo nepriekaištingai ir elegantiškai apsirengęs. Jis mėgo medžioti vandens paukščius, žavėjosi moterų grožiu ir visą gyvenimą ieškojo gerų libretų vis naujoms operoms, nuolat padėdavo savo libretininkams, buvo jiems be galo reiklus.

…Sulaukęs šešiasdešimties G.Puccini Berlyne, Maxo Reinhardto teatre, žiūrėjo F.Schillerio dramą “Turandot” ir iš karto užsakė jauniems libretininkams Giuseppe'i Adami'ui bei Renatui Simoni'ui vaizduotėje jau pradėjusios kristalizuotis būsimos operos tekstą. Šie ėmėsi darbo ir kūrė, kompozitoriaus nuolat raginami skubėti. Jiems kone kasdien rašė laiškus, aiškindamas, kaip įsivaizduoja vieną ar kitą epizodą - arijas, duetus, ypač masines scenas, kuriose ketino skirti kuo daugiau dėmesio chorui.

Praėjo ketveri metai, bet itališka opera, pagrįsta senovės persų pasaka apie žiauriąją princesę, vis dar nebuvo baigta kurti. Kompozitorius labai skubėjo, nes jautė, kad jo sveikata blogėja, vis žiauresni darėsi jį kamavę gerklės skausmai. 1924-ųjų rudenį ryžosi su sūnumi nuvykti pas garsų profesorių į Briuselį. Ten, ligoninėje, tebekūrė paskutinį operos veiksmą, seniai išsvajotą finalinį meilės duetą. Gulėdamas ant operacinio stalo, raštu, jau nebegalėdamas kalbėti, maldavo profesorių: “Duokite man tik 20 dienų!” Tačiau anų laikų medicina jam nepajėgė padėti. Lapkričio 29 dieną G.Puccini mirė. Dvyliktą, paskutinę, galbūt nuostabiausią operą užbaigė Franco Alfano.

 

Pasaka apie žiauriąją princesę
Opera “Turandot” pagrįsta senovės persų pasaka, pagal kurią F.Schilleris, pasitelkdamas italų poeto C.Gozzi sukurtą atpasakojimą, parašė tokio pat pavadinimo dramą. Veiksmas vyksta Kinijoje.

Prie miesto vartų mandarinas miniai skelbia: princesė Turandot ištekės tik už to, kuris įmins tris jos užmintas mįsles. Tam, kuris bent vienos mįslės įminti nepajėgs, bus nukirsta galva. Kol budeliai vykdo egzekuciją persų princui, kurio atsakymais princesė liko nepatenkinta, totorių karalius Timuras ir jo gražioji vergė Liu, išguiti iš savo šalies, minioje susitinka princą Kalafą, dėl kurio sklidę gandai esą jis žuvęs. Princas atsisako prie jų prisijungti, nes princesė Turandot pakerėjo jį savo grožiu, ir jis pasiryžęs prašyti jos rankos. Liu maldauja nerizikuoti savo gyvybe, bet Kalafas trimis gongo dūžiais skelbia nusprendęs kovoti dėl princesės meilės.

Trys ministrai prašo Turandot nebebūti tokiai žiauriai. Jos tėvas Kinijos karalius Altoumas aiškina, jog princesė savo žiaurumu keršijanti vyrams: žiloje senovėje vyriškis išdrįsęs taikyti smurtą nekaltai jos genties merginai. Turandot skelbia tris Kalafui skiriamas mįsles, ir šis jas nedvejodamas įmena. Minia įsitikinusi, kad jis keršys princesei už žiaurumą, tačiau Kalafas pareiškia mylįs ją ir trokštąs jos meilės. Kadangi jis nežino, ar princesė galės jį pamilti, pats ryžtasi ją patikrinti ir iškelia tokią sąlygą: jeigu iki kito ryto ji sužinos, koks jo vardas, jis sutinkąs mirti.

Auštant rytui Kalafas eina per karaliaus sodą, įsitikinęs, jog niekas jo vardo nežino ir princesei negalės išduoti. O ši iš vakaro paskelbė įsakymą, kad niekas nedrįstų miegoti. Trys ministrai maldauja Kalafą bėgti iš Kinijos; šis jų neklauso. Staiga žmonės atveda senį karalių Timurą ir jo vergę gražuolę Liu. Princas pareiškia jų nepažįstąs. Bet kai Turandot vergai pradeda Timurą mušti, Liu prisipažįsta žinanti princo vardą, tačiau jo net kankinama neišduosianti - pati jį mylinti. Netikėtai atėmusi iš sargybinio ginklą, Liu nusižudo.

Likęs vienas su Turandot Kalafas ją apkabina ir aistringai bučiuoja. Ši mėgina atstumti ir sako nenorinti žinoti jo vardo. Bet Kalafas pats jai pasako ir pareiškia sutinkąs mirti, jeigu jį nužudys gražuolė Turandot. Šis Kalafo meilės įrodymas apstulbina išdidžiąją princesę. Auštant rytui princesė paskelbia tapsianti svetimšalio, kurio vardas Kalafas, žmona. Minia ima džiūgauti, matydama, kad Turandot pagaliau pamilo, ir jau niekada nebus kertama galva tam, kuris neįmins mįslės.

Kompozitorius nesutiko nei su C.Gozzi, nei su F.Schillerio ir F.Busoni koncepcija, pagal kurią “Turandot” - tai dar vienas vaidinimas, atspindintis karaliaus rūmuose rezgamų pinklių bei intrigų žaismą. Jam rūpi ne intrigos, o žmonių jausmai. Kaip ir daugelyje savo ankstesnių veikalų, į pirmąją vietą jis iškėlė ir iki kraštutinumo išryškino siužeto dramatiškumą.

G.Puccini labai kruopščiai ruošėsi kurti operą apie žiauriąją Turandot, taip sunkiai radusią kelią, vedantį į meilę. Jis daug skaitė apie senovės persų pasakos metamorfozes, Kinijos istoriją, jos tradicijas bei muzikinį folklorą. Bičiuliai parūpino kompozitoriui Kinijos karališkojo himno natas, kurio melodiją jis panaudojo antrojo veiksmo finalui.

Tačiau operos muzikoje nuo pradžios iki pabaigos aiškiai jaučiamas Puccini kūrybos braižas. Pentatonika, kurią taikė siekdamas pabrėžti melodijų orientališkumą, - tai iš esmės tik dar viena priemonė muzikos spalvingumui praturtinti. Princesės Turandot kantilenos, širdį veriančios Liu raudos ir Kalafo arijos, ypač nepakartojama jausmo galia dvelkianti arija “Tegul niekas nemiega”, - tikri itališkojo belkanto šedevrai. O įspūdingos chorinės scenos, didžiulė įtampa, kuria paženklintas mįslių epizodas, - ryškūs kompozitoriaus meistriškumo pavyzdžiai.

Visa tai lėmė neapsakomą paskutinės G.Puccini operos, kurios premjera įvyko Milane 1926 metų balandžio 25 dieną, praėjus pusantrų metų po kompozitoriaus mirties, sėkmę visame pasaulyje. Dainuoti šioje operoje laikė ir tebelaiko garbe geriausi įvairių šalių, kartų dainininkai. Turėti savo repertuare ją stengiasi įžymiausi visų žemynų operos teatrai.

 

Princesė Turandot grįžo į Pekiną
Rugsėjį viso pasaulio televizijos kanalai rodė siaubingus kadrus iš Kinijos - didžiausia šalies upė, plačiai patvinusi ir užtvindžiusi neaprėpiamus plotus, sunaikino pasėlius, užliejo kaimus, miestelius ir miestus, privertė milijonus žmonių palikti namų židinius… Keliasdešimt tūkstančių Kinijos liaudies išsivadavimo armijos kareivių smėlio maišais stengėsi pastoti kelią vandens srautams, bet buvo bejėgiai prieš stichiją.

JAV, Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Vokietijos televizijos kanalai tomis dienomis rodė potvynius, bet nerodė, kas vyko Pekino centre - Tiananmeno (Dangaus ramybės) aikštėje, toje pačioje, kurioje prieš 9 metus buvo žiauriai nuslopinta studentų demonstracija prieš totalitarinį LKR režimą. Vakarų kompanijos mielai būtų parodžiusios savo žiūrovams, kas ten vyko, bet juk Kinijoje informacijos srautas tebėra pavaldus visagalei cenzūrai…

Tūkstantis kareivių tomis dienomis buvo ir Dangaus ramybės aikštėje. Bet jiems rugsėjo mėnesį - kad ir kaip keista - vadovavo ir įsakinėjo ne karininkai ir generolai, o operos režisierius su savo padėjėjais. Buvo įtemptai ruošiamasi vaidinimui, kuriam apibūdinti Vakarų spauda išanksto parinko gražių aukščiausio laipsnio epitetų: didingiausias, spalvingiausias, ryškiausias, masiškiausias, įspūdingiausias, sensacingiausias… ir, žinoma, brangiausias, juk tai savybė, kurią gerai galima apibūdinti konkrečiu skaičiumi. O skaičius iš tiesų buvo solidus: renginys turėjo kainuoti (ir kainavo) 20 milijonų JAV dolerių. Šiame vaidinime kareiviai privalėjo vaidinti ir minią, ir prašmatniai uniformuotus sargybinius, alebardininkus, valdovų bei didikų tarnus, eunuchus, mandarinus, rūmų valdininkus…

Iš Austrijos kilusiam impresarijui Michaeliui Eckeriui 47 metai, jis jau seniai moka tobulai organizuoti didingus reginius. Prieš metus kitus, sėkmingai surengęs G.Verdi “Aidos” spektaklį Luksoro piramidžių papėdėje, jis pelnė visos Vakarų spaudos komplimentų. Dabar M.Eckeris užsimojo įgyvendinti tai, ko prieš 20 metų nepavyko realizuoti nei ryškių renginių inscenizavimo čempionui H.von Karajanui, nei tokiems autoritetingiems teatrams kaip Milano “La Scala” ar Niujorko “Metropolitan Opera”: suvaidinti Giacomo Puccini operą “Turandot” Pekino centre, būtent ten, kur jos veiksmas vyksta pagal Giuseppe's Adami ir Renato Simoni libretą.

Kartu su garsiu kinų režisieriumi Zhangu Yimou, plačiai žinomu kinematografijos pasaulyje, ir indų kilmės dirigentu Zubinu Mehta, Miuncheno operos bei Izraelio filharmonijos orkestro meno vadovu, M.Eckeris išdėstė KLR kultūros ministrui savo sumanymą ir… beveik iš karto gavo leidimą įgyvendinti detaliai parengtą didingą planą (“Judu - azijiečiai, jumis Kinija gali pasikliauti”, - pasakė ministras), taip pat aukščiausiosios KLR vadovybės pažadą teikti operos statytojams visokeriopą paramą.

Z.Mehta dabar juokauja: “Viską lėmė tai, kad padovanojau ministrui dėžę skanių indiškų mango vaisių, ir to pakako”.

Iš tikrųjų viskas vyko ne taip jau sklandžiai. Impresarijui teko galynėtis su pasauliui žinoma Pekino biurokratija. Kinijos muitinė kelias dienas nenorėjo įsileisti 50 prožektorių, grąžino į Europą didelę kompiuterių kabelių siuntą, nes lydraštyje nebuvo pažymėta, kad tai ne ginklai. Įvežant į KLR 21 smuiką teko įmokėti pusę milijono dolerių kaip garantiją, kad jie neliks Kinijoje ir netaps spekuliacijos objektu.

Gaila, kad buvo nufilmuotas tik pats spektaklis, o repeticijos, visas ruošimosi spektakliams procesas su šimtais nuotykių liko tik dalyvių atmintyje. Pavyzdžiui, kaip 350 italų (solistai, du chorai - suaugusiųjų bei vaikų - ir didelis orkestras, šviesos technikai, meistrai) Pekino centre laikinai buvo įkūrę tikrą “Little Italy” su savo tratorija (valgykla) - idant niekam nereikėtų mokytis valgyti kiniškais pagaliukais.

“Turandot” pastatymas “komandai” buvo ne naujiena – prieš metus jie dalyvavo realizuojant šios operos sumanymą, tiesa, toli gražu ne tokį didingą, Florencijoje; dabar jiems atrodė, kad tai, kas ten pernai vyko, tebuvo generalinė repeticija… Tik, deja, tąsyk pasiūtų kostiumų Pekine nebuvo galima panaudoti, mat KLR kultūros ministras pareikalavo, kad princesė Turandot priklausytų ne Tangų, o gerokai vėlesnei - Mingų dinastijai. Impresarijui šis “menkniekis” kainavo 750 tūkst. dolerių: solistams, chorui ir statistams teko pasiūti daugiau kaip 1000 šilkinių, slibinais ir lotosais siuvinėtų kostiumų.

Devyniems spektakliams dirigentas pakvietė po tris dainininkus kiekvienam vaidmeniui - italus, amerikiečius (nė vieno kino…).

Pagrindine princesės Turandot vaidmens atlikėja Z.Mehta rekomendavo sopraną Sharon Sweet, kurios tembras ypač atitinka G.Puccini parašytą žiaurios valdovės partiją, nes jame ryškiai atsispindi nenumaldomas valdingumas. Tačiau ši nuostabi solistė nesužavėjo televizijos ir filmavimo specialistų: ji sveria mažiausiai 150 kg, o juk princesė pagal libretą turinti būti labai graži, Sweet "gabaritai", jų nuomone, “gadino visą biznį”… Teko ieškoti kompromisų.

Mums ypač įdomu, kad Kalafo partija, nuostabioji jo arija “Nesun dorma” (“Tegul niekas nemiega”), dėl kurios ruošdamiesi programai “Trys tenorai” jau ne kartą ginčijosi L.Pavarotti, J.Carrerasas ir P.Domingo, buvo patikėta italui Lando Bartolini'ui, Milane dirbančiam islandui Kristjanui Johannsonui ir Sergejui Larinui (Lietuvoje jis žinomas kiekvienam, kas domisi klasikine muzika), kuris šiandien kviečiamas į daugelį šalių dainuoti atsakingiausiuose spektakliuose ir koncertuose. Apie jį Hamburgo žurnalas "Stern" reportaže iš Pekino rašė: “Šis rusas išVilniaus - labiausiai spinduliuojantis iš tų puikių tenorų. Nors jis atskrido tiesiai iš Zalcburgo, kur dainavo labai nelengvą pagrindinį vaidmenį spektaklyje “Don Carlos”, pasak jo, Kalafo partija - tai viršūnė. S.Larinas labiausiai mėgsta dainuoti lyrines partijas, be to, jam labai rūpi herojaus, kurį jis vaidina, psichologija".

…Operoje yra epizodas, kai choras dainuoja: “Diecimila anni al nostro Imperatore!” (“Dešimt tūkstančių metų tegyvuoja mūsų imperatorius!”) Ar galėjo kas nors įsivaizduoti, kad toks tekstas viešai skambės Kinijos Liaudies Respublikoje, pačiame jos sostinės centre?!

Ir dar: kaip klasikinę vakarietišką operą stato režisierius kinas, kuriam artimesnė turėtų būti tradicinė Pekino opera, grindžiama nebyliais gestais ir kinų teatre nuo neatmenamų laikų vartojamomis užuominomis, kartais ir akrobatikos elementais?

Zhangas Yimou į šį klausimą atsakė be jokios diplomatijos: “Mažai išmanau apie Pekino operą, dar mažiau apie europiečių operos žanrą, kuriam atstovavo Puccini. Tiesą pasakius, labiausiai mėgstu klausytis popmuzikos. Bet tai neturi reikšmės. Čia mano uždavinys - sukurti spalvingą masinį spektaklį. O viskas, kas susiję su muzikine “Turandot” esme, Zubino rankose. Jis - puikus vakarietiškos operos žinovas. Jo nurodymais aš čia ir vadovaujuos”.

Spalvingą vaidinimą režisierius surežisavo iš tiesų meistriškai. Didžiulėje erdvėje, kuri jam čia atstojo sceną, naudodamas dvi kilnojamas pagodas (ar gali būti Kinijos vietovaizdis be šio tradicinio statinio?) ir kaip prityręs strategas manevruodamas puikiai kostiumuotais, labai drausmingais gausiais statistų būriais, jis sukūrė tikrą spalvų ir judesių fejeriją.

Italų opera, atliekama Kinijoje; statant spektaklį erdvia scena paversta centrinė Pekino aikštė, kurios plotas 170 000 kvadratinių metrų; vaidinime dalyvauja daugiau kaip tūkstantis žmonių - tokio įvykio, pasak impresarijaus, nei pasaulinėje muzikos, nei Kinijos istorijoje niekada nėra buvę. Tikėdamasis, jog tapti tokio unikalaus reginio žiūrovais suvažiuos daugybė turtingų turistų, M.Eckeris neapsiriko.

Septynis kartus opera po atviru dangumi buvo atlikta būtent tokiems turistams melomanams ir Pekine veikiančių didžiojo biznio filialų vadovams, kurių neišgąsdino net astronomiškos bilietų kainos - nuo 150 iki 1250 dolerių, nors sėdėti visiems teko ant “plebėjiškų” plastmasinių kėdžių. Po 250 dolerių fanatiškiausi operos entuziastai dar sumokėjo už galimybę dalyvauti bankete, į kurį juos tariamai kvietė pati princesė Turandot, dangaus duktė…

Kiti du spektakliai buvo skirti vietinei publikai. Jai bilietai kainavo nuo 3,5 iki 50 dolerių (ir ji, žinoma, mokėjo “liaudies valiuta”, kurios oficialus pavadinimas - Ren Min Bi).

Labai trukdė rengėjams lietus. Negana to, kad jie buvo priversti atsisakyti paskutinės repeticijos, per vieną spektaklį lietus prapliupo trečiajame veiksme. Z.Mehta nėra prietaringas, bet šilta ir šalta matęs dirigentas dabar prisipažino, jog šį sykį ir jis buvęs priverstas susimąstyti: spektaklį Pekine dėl griaustinio tekę nutraukti kaip tik toje pačioje vietoje, kur per “Turandot” premjerą, įvykusią 1926 metų balandžio 25 dieną, Arturo Toscanini, nuleidęs batutą, publikai pasakė: “Čia baigiasi mūsų spektaklis, nes maestro Puccini mirė, nebaigęs kurti savo gulbės giesmės”. (Tik vėliau, remdamasis kompozitoriaus eskizais, kūrinį, instrumentuodamas paskutinius 36 natų lapus, užbaigė Franco Alfano.)

Opera “Turandot” baigiasi žodžiais: “Amor! O sole! Eternita! Gloria!” (“Meilė! O saule! Amžinybė! Šlovė!”)…

Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek žmonių žiūrėjo spektaklius Dangaus ramybės aikštėje ir ten klausėsi operos. Manoma, kad 350 milijonų kinų matė spektaklių įrašus televizorių ekranuose. "Reuters" korespondentai rašė, jog kai kurie KLR laikraščiai išspausdino skaitytojų laiškus, kuriuose jie stebėdamiesi pažymėjo melodijose, kurias operoje dainavo vaikų choras, atpažinę kai kurias Pietų Kinijos liaudies dainas. Tai paskatino kinus dar labiau gerbti G.Puccini, apie kurį jie iki šiol taip mažai težinojo.

Europoje didingo pastatymo įrašai per televiziją pirmą kartą buvo parodyti spalio viduryje. Po to pradėtos pardavinėti vaizdo kasetės ir kompaktiniai diskai…

Grįžusi į Pekiną ir čia pabuvusi tik keliolika dienų, princesė Turandot pradėjo triumfo kelionę po visus žemynus: ne baugindama žmones savo nenumaldomu žiaurumu, o kerėdama šlovinančios meilę, laimę ir saulę muzikos grožiu.