Keliaujantis muzikas: nuotykių mėgėjas, valkata ar virtuozas?

Muzikinis gyvenimas neįsivaizduojamas be kelionių. Nedaug keliavę muzikai, kaip antai Bachas ar Schubertas, yra išimtis. Jau antikos kultūroje, vėliau viduramžiais, muzikai traukė iš vienos vietos į kitą, ir tai vyksta iki šių dienų. Tačiau modernių susisiekimo priemonių dėka kelionių sąlygos pakito, ypač radikaliai - per pastarąjį šimtmetį.

Iki pat XIX a. Europoje gyvavo tokia praktika: keliaujantys muzikantai publikos pramogai grodavo aikštėse, smuklėse ar liaudies šventėse. Arabų ir Afrikos šalyse tokių keliaujančių muzikantų esama ir dabar. Mūsuose visus “pasiekiantis” radijas paliko “keliautojus” bedarbiais. Tačiau tai buvo įdomus reiškinys, turėjęs ypatingų bruožų, gyvavusių nuo seniausių laikų.

Pradžios reikėtų ieškoti klajoklių piemenų, keliaudavusių su visa savo manta iš ganyklos į ganyklą, gyvenime. Pirmykščių tautų sąmonėje muzika turėjo magišką reikšmę. Antikoje tai pasireiškė Dioniso kulto svaiguliu ir Orfėjo mitu.

Vėliau, kai žmonės tapo sėslūs ir ėmėsi žemdirbystės, daugelis muzikų liko keliaujantys. Didelę reikšmę įgavo iš miesto į miestą klajojantys dainiai (bardai). Pirmasis, istorijoje iškilęs iš mitų tamsybės, buvęs Homeras. Nežinomi tikslūs jo gyvenimo metai, nors daug kur nurodoma, jog jis gyvenęs VIII šimtmetyje prieš Kristų. Jau antikoje Homeras buvo mitinė figūra, sugebėjusi patraukti žmones. Aklas dainius buvo aiškiaregis, žmogaus sieloje “matęs” tai, kas eiliniam mirtingajam buvę užslėpta. Jis žvelgė į praeitį ir žinojo, iš kur žmogus atėjo ir kur link eina. Todėl dainius turėjo nepaprastai didelę reikšmę ir buvo garbinamas kaip dievas. Apie save Homeras kalbėjo, jog meno niekur nesimokęs, o dainas giedojo iš dieviško įkvėpimo. Savo atlikimu jis stengėsi sukrėsti ar pradžiuginti klausytoją, o tai buvę daug svarbiau nei teikti pramogas.

Homeras - pirmasis dainuojantis poetas, kurio poemos vėliau buvo užrašytos ir išliko iki mūsų dienų. Jis gyveno pakankamai vėlai, kad būtų pastebėtas jau tuo metu egzistavusios rašytinės kultūros, nors pats dar veikė kaip žodinės kultūros skleidėjas. Dabar sunku net įsivaizduoti kultūrą, kuri rėmėsi išimtinai atmintimi. Tačiau anuomet, kai žinios nebuvo apčiuopiamos knygose ar kompiuteriuose, toks žmogus kaip Homeras buvo personifikuota kultūrinė žmonių atmintis.

Antikos dainiai pasakodavo apie praeitį, aktualius įvykius, dalydavosi su savo bičiuliais aktualiausiomis žiniomis. Anuomet žodis buvo taip pat ir garsas, judesys, akcija, klausytojų šokis ar dainiaus gestų kalba. Žmonių mąstymas nebuvo abstraktus, turėjo konkrečias formas. Bardai įkūnydavo žinojimą apie senas dainas, žmonių kilmę, dievus ir nūdienos įvykius.

Praėjus keliems šimtams metų, specialiuose kursuose buvo ugdomi keliaujantys rapsodai, savo jėgas bandydavę įvairiuose turnyruose. Romos kultūros pakilimo laikais graikų bardai keliaudavo į Italiją, kur jiems už meną būdavo gausiai atlyginama auksu ir sidabru. Garsiausi tų laikų dainiai - Tigeliu, Menecratas, Mesomedas, Demetrius, Anaxedoras - žinomi iki šių dienų. Jie buvo vertinami kaip menininkai, turėję išskirtinę atmintį, išsilavinimą, įvaldę retorikos, poezijos, dainavimo, taip pat ir virtuozinio grojimo meną.

Žlugus Romos imperijai, tautų kraustymosi metu aukštoji romėnų kultūra nugrimzta į nebūtį. Tuo metu istorijos neturėjusiose keltų ir germanų kultūrose taip pat keliavo profesionalūs dainininkai ir špylmanai. Senovės anglų epai "Beonwulfas" ir "Widsitho daina" mums pasakoja apie ankstyvąjį Šiaurės Europos bardų laikotarpį. Brandžiaisiais viduramžiais špylmanai ir minezingeriai plėtojo šimtus metų besitęsiančią tradiciją.

Apie minezingerį Walterį von der Vogelweide žinome tai, kad jis apie 20 metų (1198-1220) "blaškėsi" po Vidurio Europą be nuolatinės gyvenamosios vietos. Jis keliavo greičiausiai žirgu, taigi buvo vienas “prabangiausiai” keliaujančių minezingerių ir, ko gero, palydoje netgi turėjo ginklanešį.

Kelionės viduramžiais turtingos įvairių nuotykių. Po Romos žlugimo sunykus ar apgriuvus keliams, bastūnai privalėjo be pastogės pereiti pelkes, miškus, žmogui priešiškas dykynes. Nakvynės po atviru dangumi buvusios neišvengiamos. Visur tykojo pavojai gyvybei: laukiniai žvėrys, plėšikai, be to, dainių statusas tuo metu buvęs neapibrėžtas. Dažnai jie būdavę skiriami žemiausiajam luomui: gatvių plėšikams, duobkasiams, budeliams, todėl neturėjo padėties visuomenėje ir buvo beteisiai. Galima tik įsivaizduoti, koks laimingas būdavo minezingeris radęs pilį, kurioje įvertindavę jo meną, kur jis galėjo keliom dienom apsistoti ar gyventi ištisas savaites. Ten jis savo kukliomis dainomis kalbindavo damas, kurių riteriai būdavo išvykę į Kryžiaus žygius, arba sutikdavo su savo bičiuliais namuose besiilsinčius ir nuobodžiaujančius riterius. Tada jų pramogai minezingeriai “parūpindavo” grubesnių dainų.

Tačiau dainuojantys viduramžių poetai ir špylmanai nebuvo tik pramogų meistrai. Jie turėjo svarbesnių funkcijų. Jų dalyvavimas buvo būtinas dvaro ceremonijose: vestuvėse, šermenyse arba įšventinimuose į riterius. Bene svarbiausia buvo - pagal senųjų dainių tradiciją - keliaujanti kultūrinė visuomenės “atmintis”, pasakojanti senovės didvyrių žygius ir pranešanti naujausius politinius įvykius.

Walteris gana drąsiai ir pats dalyvavo politiniuose įvykiuose. Kovoje dėl karaliaus karūnos jis kurį laiką palaikė karalių Philipą, po to karalių Otto, galiausiai jaunąjį Friedrichą II. Walteris akylai stebėjo besivaidijančius feodalus ir be jokių svyravimų keisdavo priešiškas stovyklas.

1220 metais iš Friedricho II Walteris pagaliau gavo feodą Viurcburge, kur gyveno dar apie dešimt metų nuosavuose namuose.

Praėjus beveik 200 metų po Walterio klajonių, iškyla vienas paskutiniųjų didžiųjų minezingerių - Oswaldas von Wolkensteinas, savo dainose realistiškai apdainavęs savo gyvenimą. Apie jį išlikę nemažai žinių. Atsižvelgiant į blogus kelius ir prastas susisiekimo priemones, tereikia tik stebėtis, kaip toli Oswaldas buvo nukeliavęs. Garsioje autobiografinėje dainoje “Es fügt sich” jis praneša, jog turėdamas kišenėje tik tris pfenigus ir gabalėlį duonos, pėsčiomis keliavo link Prūsijos, Lietuvos, po Totoriją, Turkiją, Siriją, Prancūziją, Šiaurės Italiją, Ispaniją. Buvo pas krikščionis, pagonis ir ortodoksus, susikalbėdavęs dešimčia kalbų - arabiškai, itališkai, rusiškai ir graikiškai. Tad iš tiesų jis galėjo daug papasakoti, nes tikrai žinojo, kas vyksta margame pasaulyje.

Taigi minezingeriai buvo nuotykių ieškotojai, nepaisydami pavojų ryždavęsi keliauti į nežinomas šalis. Išmintį, įgytą kelionėse, išdėstydavo kūryboje ir pateikdavo žmonėms, nes daugeliui toks gyvenimo būdas buvo neįmanomas ar nepriimtinas.

Kartu su knygų spausdinimo išradimu prasidėjo keliaujančių muzikų kultūros nuosmukis. Nors knygos dar ilgai buvo brangios ir jų nusipirkti galėjo tik turtingieji, vis dėlto gana greit atsirado atskiri išspausdinti lapai, proklamacijos, ant kurių, pavyzdžiui, reformacijos metais, dažnai būdavo užrašomos Lutherio dainos. Tai rodo, kad daina buvo svarbus mediumas idėjoms platinti ir suartinant žmones. Bet kadangi ji galėjo būti pateikta kita forma, minezingeriai nebeteko svarbios informacijos teikėjų funkcijos. Todėl minezingerio ar špylmano veikla, profesija Naujaisiais laikais nusmuko iki elgetų statuso. Pusiau profesionalų minezingerių meną pakeitė liaudies kultūros muzikantai, keliaujantys “menininkai”: baladžių atlikėjai, meškų dresuotojai, šarlatanai, klounai, fokusininkai, gatvių dainininkai ir kitokie muzikantai. Jų gyvenimas buvo skurdus ir niekinamas. Jie buvo beteisiai ir galėdavo gyventi tik miestų ar gyvenviečių pakraščiuose, ir tai tik keletą dienų. Tad, pasibaigus “minezingerių epochai”, pats blogiausias dalykas, galėjęs atsitikti muzikui, buvo tai, kad jis, neradęs darbo jokiame dvare (pvz., trimitininko), turėjo keliauti, neturėdamas nuolatinio būsto.

Vertė Orinta Budnikaitė
Versta iš: Messmer F. Fahrender, Vogabund und gefeierter Virtuose (Das Orchester, 1995, Nr. 6)