Likimo galia

Gruodis su Sergejumi Larinu – taip galėtume apibendrinti įspūdingiausius paskutiniojo metų mėnesio muzikinius įvykius.

Gruodžio 3 ir 5 dienomis Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo G.Verdi opera „Likimo galia“ („La Forza del Destino“), atliekama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirig. J.Domarkas), Kauno valstybinio choro (meno vadovas ir vyr. dirig. P.Bingelis) bei tarptautinio solistų ansamblio, diriguojama maestro Juozo Domarko. S.Larino partneriai Vilniaus scenoje buvo vengrų sopranas Andreea Lory (Leonora di Vargas), Vladimiras Prudnikovas (Markizas di Kalatrava), Vytautas Juozapaitis (Don Karlas di Vargas), Giedrius Žalys (Brolis Melitonė), Nomeda Kazlauskaitė (Preciozila) ir Asta Zubaitė, Jonas Valuckas, Arvydas Markauskas bei Edgaras Prudkauskas.

Trečiąją Kalėdų dieną „Baltijos“ televizija pakvietė operos gerbėjus pasiklausyti vieno įspūdingiausių italų operos genijaus Giacomo Puccini darbų – operos „Turandot“, nufilmuotos autentiškoje aplinkoje – Pekine, Dangaus ramybės aikštėje. Turandot partiją filmuotoje versijoje atliko italė Giovanna Casolla, o princo Kalafo – Sergejus Larinas. Tai tarptautinis projektas, kurį įgyvendino įvairių šalių menininkai, vadovaujami režisieriaus Zhango Yimou ir dirigento Zubino Mehtos. Operą jau matė daugelio pasaulio šalių melomanai, o dabar – ir Lietuvos Puccini gerbėjai. Juo labiau kad būtent dar Lietuvoje nestatytos „Turandot“ premjera žada pradžiuginti mus šių metų Trakų festivalis.

Taigi dvi operos ir galimybė vėl po dešimties metų išgirsti bei pabendrauti su Vilniuje solisto karjerą pradėjusiu šiandien garsiausiuose pasaulio teatruose pagrindinius tenoro vaidmenis atliekančiu Sergejumi Larinu. Beje, koncertinės „Likimo galios“ versijos imtasi būtent jo atvykimo proga. Prieš porą metų Alvaro vaidmenį S.Larinas rengė Niujorko „Metropolitan Opera“, kiekviena savo arija ir duetu sukeldamas publikos ovacijas.

 

Namuose – tik 20 dienų per metus

1981 metais debiutavęs Lietuvos operoje Alfredo vaidmeniu G.Verdi „Traviatoje“, S. Larinas šiandien savo namuose Bratislavoje, kur gyvena su žmona Lile (Lietuvos muzikos akademijos absolvente L.Deksnyte), dirbančia Bratislavos operos teatre, praleidžia ne daugiau kaip tris savaites per metus. Savo karjeros lūžį S.Larinas linkęs sieti su fatališkomis aplinkybėmis.

1988 metais įvyko jo debiutas Bratislavos teatre. Tuomet čia dirbęs maestro J.Aleksa pakvietė S. Lariną dainuoti Germaną „Pikų damoje“. Gruodį padainavęs premjerą ir 5 spektaklius per 8 dienas, netruko sulaukti viliojančio pasiūlymo – trejų metų kontrakto su šia trupe.

Pasiprašęs trejų metų kūrybinių atostogų Lietuvos operoje, tuomet dar mažai kam težinomas jaunas tenoras pasiliko Slovakijoje. Šiandien jis pats prisipažįsta, jog važiuodamas į Bratislavą šitokios karjeros nė nesitikėjo.

- Oficialiai tebesu Bratislavos teatro solistas, gyvenu Slovakijoje, bet ten turiu ypatingą kontraktą, leidžiantį dainuoti teatre, kada turiu laiko. Apskaičiavau, kad pernai namuose buvau tik 20 dienų. Kiekvieną sezoną rengiu naujus vaidmenis Paryžiaus Bastilijos operoje – jei imčiausi visko, ką jie man siūlo, tektų apsiriboti šiuo teatru. Dainuoju daug spektaklių Vienos valstybinėje, Miuncheno operose, penkti metai dalyvauju Zalcburgo vasaros festivaliuose. Daug laiko praleidžiu Italijoje – Milano „La Scala“, Neapolio, Turino, Bolonijos teatruose, nes atlieku daugiausia itališką repertuarą.

1990-ųjų gegužę įvyko netikėtas pačiam dainininkui debiutas Vienos valstybinėje operoje: susirgus Lenskio vaidmens atlikėjui, žymiam Slovakijos tenorui Peteriui Dvorskiui, spektaklį gelbėjo S. Larinas. O kai dainininkas sėkmingai debiutuoja tokiame teatre kaip Vienos valstybinė opera, tolesni kontraktai veja vienas kitą.

1991 metais S.Larinas debiutuoja Milano teatre „La Scala“ – dainavo su žymiąja F.Cossotto, paskutinį kartą pasirodžiusia viešai. Jau po pirmojo veiksmo jam buvo pasiūlytas kontraktas San Francisko teatre.

Niujorko „Metropolitan Opera“ S.Larinas debiutavo operoje „Toska“, vėliau dainavo Don Alvarą „Likimo galioje“ pakaitomis su P.Domingo – operą dirigavo J.Levinas. Dalyvavo atnaujintame „Boriso Godunovo“ pastatyme, kurį dirigavo V.Gergijevas.

šiandien net pats dainininkas stebisi, kad jau dalyvauta penkiuose teatro „La Scala“ pastatymuose, gastroliuota su šiuo teatru Japonijoje, bendrauta su R.Muti, C.Abbado…

Karjeros pradžioje dainavęs lengvu lyriniu, atrodytų, nedidelio diapazono tenoru, šiandien solistas mus visus nustebino dramatine balso jėga, aktoriniu meistriškumu, subtiliais jausmais ir nesuvaidintu tikėjimu, kad viskas, ką jis atlieka, tik taip ir tegali būti atlikta.

- Yra dainininkų, kurie žūtbūt siekia karjeros, nors tokius lūkesčius ne visada pateisina jų profesinis pasirengimas. Mano didžiausias noras buvo gerai dainuoti, kad pačiam būtų malonu, – pabrėžia S. Larinas, vadinantis savo balso metamorfozę dėsningumu, kasdienio darbo padariniu.

 

Opera – tarsi tikras gyvenimas

Sukurta brandžiuoju Verdi kūrybos periodu, opera „Likimo galia“ stebina siužeto dirbtinumu ir keistų, regis, visai nerealių situacijų aistringa muzikine drobe. Dramatiškose situacijose persipina likimai, ryškėja įspūdingi charakteriai, atskleidžiami kaip ir daugelyje kitų didžiojo operos genijaus operų, nesigailint dainininkų balsų, vis dėlto, matyt, patogiai ir patraukliai. Nes, nepaisant koncertinės atlikimo versijos, vargu ar kas iš klausytojų pasigedo scenografijos ar judesio – vokalinė drama buvo perteikta gyvai. Ir tai visų pirma dirigento Juozo Domarko bei svečio Sergejaus Larino nuopelnas. Džiugu, kad į garsųjį artistą lygiavosi ir mūsų dainininkai. Ypač išsiskyrė lygiaverčiu partneriu tapęs itin sudėtingos baritono partijos atlikėjas Vytautas Juozapaitis. Ką tik vasarą gėrėjomės jo lengvu, grakščiu dainavimu Mozarto operoje „Visos jos tokios“, o dabar – dramatinė ekspresijos jėga Verdi muzikoje. Į šį puikų duetą įsiliejo ir Vladimiras Prudnikovas, šį kartą papildomų liaupsių sulaukęs ir kaip profesorius – juk ir V. Juozapaitis, ir G. Žalys, ir N. Kazlauskaitė – jo mokiniai.

Tie, kas turėjo laimės klausytis operos abu vakarus, be abejonės, suvokė nepakartojamą žanro galią: išgirsti operos interpretaciją tik vieną kartą – tolygu jos nė negirdėti. Tie patys solistai, tie patys orkestras, choras ir dirigentas – o tai, kas pirmąjį vakarą rodės labai gerai, antrąjį prilygo stebuklui…

800. Vilniuje vieši brangus retas svečias, tad negi praleisime progą su juo pabendrauti, pažinti taip gerai pažįstamą ir visai nežinomą garsųjį pasaulio tenorą.

- „Likimo galia“ – man viena mėgstamiausių operų. Ir ne vien dėl to, kad su ja debiutavau beveik prieš 10 metų tarptautinės karjeros pradžioje Budapešte (su italų kilmės dirigentu Lamberto Gardelli).

Aš tiesiog dievinu šį muziką. Juk būna taip, kad sutampa dramaturgija, personažas ir muzika. Viena iš tokių operų man ir yra „Likimo galia“. Pavyzdžiui, Kalafo partija operoje „Turandot“. Labai mielai ją dainuoju – graži muzika. Bet personažas… Panagrinėsit ir pamatysit, kad jis negyvas, tarytum popierinis. O Alvaro – man, kaip artistui, yra ką vaidinti. Yra drama. Kuo sudėtingesnis personažas, tuo geriau man pavyksta jį sukurti.

Mano pagrindinis repertuaras – XIX amžiaus italų romantinė opera. Dainuoju labai daug Verdi operų: „Aida“, „Kaukių balius“, „Likimo galia“, „Simonas Bokanegra“, „Makbetas“, „Don Karlas“... Beje, „Traviatą“ dainavau tik Lietuvoje – daugiau niekur nebeteko dainuoti.

Puccini dainuoju „Toską“, „Mergelę iš Vakarų“ – tai mano viena iš mėgstamiausių operų. Dabar prisidėjo Kalafas „Turandot“.

Dainuoju Polionę „Normoje“, labai daug dainavau su Mirella Freni Giordano „Fedoroje“.

- Klausant Jūsų dainavimo, ypač papirko tikrumas, nuoširdumas, tikėjimas operos taisyklėmis.

- Dainavimas – tai teatras. Negalima abejoti, nes klausytojas kitaip nepatikės. Muzika parašyta ne tam, kad atlikėjas galėtų demonstruoti savo išgaunamus nuostabius garsus. Gražus garsas – tik didžiojo meno pradžia. Būtina rasti dainavimo „filosofinį akmenį“. Aš noriu, kad klausytojas tiesiog pats išgyventų mano personažų likimą.

Man koktus spekuliavimas efektais, neturinčiais nieko bendra su muzika. Ne dėl efektų kuriamas menas. Viską, kas užrašyta, jau vienas žmogus būna išgyvenęs – tai muzikos autorius. Todėl svarbiausia laiku išmokti tikrąją to žodžio prasme skaityti natas. Žinoma, yra ir atlikimo tradicijos, bet man kur kas svarbiau už jas pats autorius, tai, ką sugebu įžiūrėti natose. Tik tuomet, kai muziką jaučiu taip, lyg ji būtų mano paties sukurta, pasijuntu lygus autoriui ir tęsiu jo pradėtą kūrybą savąja interpretacija.

 

Dainavimą lėmė likimas

- Nei muzikų, nei artistų mūsų šeimoje nebuvo. Prie menų vienintelis dėdė priartėjo – buvo teatro dailininkas. Tačiau man su juo bendrauti neteko – jis žuvo Antrajame pasauliniame kare.

­Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tai, jog aš tapau dainininku, tiesiog buvo… Dievo valia… Visi mes ateiname į šį gyvenimą su aiškiai išrašyta lemtimi. Ir klaidžioji paskui gyvenime ilgiau ar trumpiau, kol išsipildo tai, kas numatyta.

Atsitiktinumų gyvenime nebūna.

Taigi gyvenau paprastoje, niekuo neišsiskiriančioje šeimoje Gorkyje (dabartiniame Nižnij Novgorode). Tačiau gimiau ne ten, o Latvijoje – Daugpilyje.

Su Pabaltiju mano gyvenimas tikrai labai smarkiai susijęs. Ir kas įdomiausia – nors niekada neužsiminėjau numerologija, bet įžiūriu keistą faktų sutapimą.

Man dabar 42 metai.

Trys pagrindiniai mano gyvenimo etapai prieš tai buvo suskirstyti į absoliučiai lygius periodus po 11 metų.

Gimiau ir Daugpilyje išgyvenau lygiai 11 metų. Kai man sukako 11 metų, tėvai grįžo į savo gimtąjį miestą Gorkį. Taigi kitus 11 metų gyvenau ir mokiausi Gorkyje. Po to buvo 11 metų Lietuvos periodas ir tai, kas 1989-aisiais prasidėjo man išvažiavus į tuomet dar buvusią Čekoslovakiją.

Dabar tikrai nerimauju – ar šis paskutinis 11 metų periodas koreguos mano gyvenimą, ar ne. Labiausiai norėčiau, kad viskas liktų taip, kaip dabar gyvenu – jaučiuosi laimingas.

Taigi gimiau šeimoje, kurioje niekada neskambėjo rimtoji muzika ir niekas ja nesidomėjo.

Bet vieną kartą – visai kaip pasakoje – o man tuomet kaip tik dvylikti suėjo, vasarą (tai buvo iškart po mūsų atvykimo į Gorkį), mes su mama atvažiavome į Daugpilį draugų aplankyti. Ir aš su bičiuliu Saša į kiną nueiti susiruošiau. O tą dieną kaip tyčia rodė tik „Didžiosios meilės serenadą“ – muzikinę komediją su Mario Lanca. Buvau matęs šio filmo afišas ir Gorkyje, tačiau tuomet į muzikinį (!) filmą eiti nė minties nebuvo. O Daugpilyje „iš neturėjimo ką veikti“ ryžomės net tokiam „absurdui“ (kaip man tai tuomet atrodė).

Ir štai tą akimirką, kai uždainavo Mario Lanca, – aš ir šiandien negaliu užmiršti to nenusakomo poveikio, kurį patyriau išgirdęs jo balsą. Negalėjau suprasti, kas man darėsi. Jautrus buvau visuomet (toks esu ir dabar). Ką matau ekrane – išgyvenu, jaudinuosi su visais kartu. Išgalvotas pasaulis, bet aš tikiu, tarytum taip ir būtų buvę iš tikrųjų. Kaip Puškino parašyta: „nad umyslom slezoju oboljus“… Ir štai ateina filmo muzikinė kulminacija – herojus uždainuoja: „Juokis, pajace“… Pirmą kartą šią ariją išgirdau itališkai – anksčiau vienas namuose mėgau klausytis mažos plokštelės, kur ji buvo įrašyta rusiškai. Arijos kulminacijoje nė pats nepajutau, kaip apsipyliau ašaromis… Taip nepatogu pasidarė, taip gėda… Didelis bernas (12 metų!) ir verkiu tarsi mergiotė. O ašaros iš akių vis vien pilasi, pilasi…

Šiandien esu įsitikinęs, kad būtent tą akimirką manyje gimė operos artistas. Tai buvo likimo ženklas – tarsi grūdas pasėtas, kuriam anksčiau ar vėliau buvo lemta išdygti.

Nuo tada labai nedrąsiai pradėjau domėtis dainavimo menu. Kai per televiziją rodydavo koncertus iš Didžiojo teatro – nebeišjungdavau. Deja, muzikos manęs nemokė. Mama iki šiol dėl to sielojasi.

Štai taip į mano gyvenimą atėjo operos menas.

Bet reikėjo mokytis toliau. Reikėjo baigti mokyklą ir išsirinkti specialybę.

 

Pirmasis sapnas – Paryžius 

Jau bebaigdamas mokyklą (tuomet buvau gal šešiolikos ar septyniolikos), susapnavau tiesiog stebuklingą sapną. Tarytum vaikštau po Paryžių… Ir nuo tos akimirkos vienintele mano gyvenimo svajone tapo noras iš tiesų pamatyti Paryžių. O vienintelis kelias anuometinėje mūsų santvarkoje išvažiuoti į Paryžių – mokytis prancūzų kalbos vertėjų fakultete. Gerai seksis – važiuosi į stažuotę Prancūzijoje.

Turėdamas tokią svajonę, nors nemokėjau nė žodžio prancūziškai (mokykloje mokiausi vokiečių kalbos), įstojau į užsienio kalbų institutą, prancūzų kalbą.

Mokiausi labai daug ir neblogai sekėsi. Bet potraukis menui išliko. Muzikinis ir dramos teatras tuo laikotarpiu traukė mane vienodai. Tačiau institute buvo įkurtas poezijos teatras, ir aš buvau pirmasis, atėjęs į pirmąją jo repeticiją… Mums vadovavo dramos teatro artistė, ir aš visa savo siela, su viskuo, kas manyje giliai giliai viduje dar miegojo, pasinėriau į vaidybą. Niekada nepamiršiu mūsų pastatytos kompozicijos „Grafas Nulinas“ pagal Puškiną. Tokia tad buvo pradžia.

Institute išmokau dirbti. Mokytis reikėjo labai daug ir daug medžiagos turėjau tiesiog išmokti mintinai. Bet visą laisvalaikį vis vien skyriau saviveiklai. Nors anuomet „sukausi“ tarp poezijos ir dramos, muzika visą laiką „sėdėjo dūšioj“…

Ir štai sykį nebeištvėręs pats sau tai prisipažinau ir tvirtai nusprendžiau: imsiu, ir pradėsiu dainuoti!

 

Sergejus Larinas – bosas

Kultūros rūmuose anais laikais galėjai rasti kokį tik nori būrelį. Rugsėjo mėnesį būdavo išstatyti milžiniški plakatai, kviečiantys domėtis norimu menu. Gerai pastudijavęs sąrašą, radau ir mane dominantį solinio dainavimo būrelį. Tarp daugybės „liaudies kolektyvų“… Aš ir nuėjau ten…

- Laba diena, – sakau atėjęs. – Norėčiau dainuoti solo.

- Jūs jau turite dainavimo praktikos? – paklausė manęs.

- Ne, neturiu, – sakau.

- Tai jums, vyruti, anksti… Žinote, jeigu tikrai norite dainuoti, eikite į chorą. Mes turime tikrai gerą akademinį chorą. Jeigu turite balsą, muzikinius duomenis, tai pas mus grįšite po metų.

Ateinu į akademinį chorą. Vadovas kažką pagrojo (gaidų tuomet nepažinojau), paakompanavo, aš kažką jam padainavau…

- Tarp baritono ir tenoro, – sako jis man. – Bet mums labai trūksta bosų, Sergejau. Taigi dainuosi bosu.

Taip šiandieninis tenoras Sergejus Larinas ir pradėjo savo dainavimo karjerą, dainuodamas bosu chore.

Bet noras dainuoti solo niekur nedingo.

Pavasarį vadovui vėl sakau apie savo svajonę dainuoti solo. „Gal Variagų svečio dainą?“ – pats pasiūliau (juk aš bosas!). Ir paruošėme!

Fakultete pirmą sykį padainavau solo boso partiją.

Tuomet dar nežinojau, kad patekęs į muzikos pasaulį savavališkai iš jo nebepasitrauksi…

Taigi dabar prie sapno apie Paryžių prisidėjo sapnas, kad aš dainuoju teatre… Tuomet mokiausi trečiame kurse. Viskas, manau sau, metu viską ir mokausi dainavimo.

Bet mokytis buvo likę dveji metai. Ir aš tęsiau studijas universitete. Įgijau ne tik diplomą – tarsi atsistojau ant labai tvirto fundamento, nes išmokau dirbti ir racionaliai tvarkyti savo laiką. Filologiniai mokslai reikalauja tikrai išskirtinio darbštumo.

Beje, išsipildė ir mano sapnas, atvedęs į prancūzų kalbą: pamačiau Prancūziją ir patį Paryžių.

Laimei, kai vienas noras išsipildė, aš jau turėjau kitą: jau tikrai buvau susirgęs muzikiniu teatru – net knygas mūsų bibliotekoje apie teatrus skaitydavau. Vienintelis žmogus, kuris gal dešimt kartų ėmė Puccini biografiją, buvau aš… Paskui net tikrinau – be manęs, tos knygos niekas neskaitė. Dar tuomet pajutau, kad Puccini – mėgstamiausias mano kompozitorius. Man labai artimi jo dramaturginiai principai. Aš jį laikau vienu iš teatrališkiausių kompozitorių.

 

Didžiosios scenos link

Taip atėjo penktas kursas. Reikėjo apsispręsti, ką rinktis. Į Gorkio konservatoriją iš karto sau pasakiau, kad neisiu.

- Kodėl? – klausė manęs mama: čia pat namai, mokykis ir gyvenk…

- Ne, – sakau, – mama, ten nė vieno gero dainininko dar neišugdė, neišugdys ir manęs. Maskva arba Leningradas – net svajoti nedrįsau: ten tokie žmonės atvažiuoja! Kur jau man…

Tuomet sužinojau, kad mano dievinamas lietuvis tenoras Virgilijus Noreika, kurio „gyvai“ nė nebuvau girdėjęs, moko dainavimo Vilniuje. Tad ir važiuosiu į Vilnių!

Programos daug neturėjau: tik Kavaradosio ariją iš „Toskos“ ir Rudolfo ariją iš „Bohemos“...

Ir štai atvykstu į Vilnių.

Tiesiai iš aerouosto su taksi atvažiavau prie Operos ir baleto teatro. Išlipau prie pastato ir dairausi susižavėjęs – iki tol tebuvau jį matęs tik „Muzikalnaja žyzn“ žurnale nuotraukose…

Direktoriaus sekretorė Aldona mane sutiko prie V.Noreikos durų, liepė palaukti:

- Bus pianistė, parepetuosit, ir direktorius jus išklausys.

Atėjo ir pianistė. Tai buvo Gražina Ručytė-Landsbergienė.

- Iš Rusijos atvažiavote?

- Taip, iš Gorkio.

- Norite mokytis dainuoti?

- Taip, pas Virgilijų Noreiką.

- Nemažai, labai nemažai norite!

Girdžiu tuos žodžius, lyg ką tik ištarti būtų: „Nemažai norite!“

Parepetavome mano mėgstamiausią kūrinį – Rudolfo ariją. Nespėjome dar jos užbaigti, o pro duris įvirto du milžinai: Virgilijus Noreika ir Rimantas Siparis.

- Tai ką jūs mums padainuosite? – užgriaudėjo Noreikos tenoras.

- Rudolfo ariją…

- Nei mažiau, nei daugiau?

- „O sole mio“ galiu ir Rudolfo ariją…

- Gerai, pradėkite. Mes klausom.

Padainavau. Tada dar nežinojau, nei kas yra viršutinis do, nei kas – si bemol… Iš klausos viską mokiausi pats vienas plokštelių klausydamas… Bet padainavau. Paėmiau do…

- Hm… – tarė Virgilijus Noreika, – neblogai. Eime pasikalbėti…

Grįžom į kabinetą. O jis sako: paimsiąs į savo klasę… jeigu rimtai aš norįs.

Laiko nedaug. Lekiu nepažįstamo miesto gatvėmis į nepažįstamą šventovę – Muzikos akademiją. Nejau ten mokysiuos? Nejau sukinėsiuos tarp tikrai muzikai gabių žmonių?..

O čia dar viena staigmena:

- Negalime jūsų dokumentų priimti. Jau turite vieną aukštąjį išsilavinimą, antrą kartą studijuoti dabar iš karto neleidžia šalies įstatymai.

Bėgu atgal pas Noreiką. Šis tučtuojau tuometiniam aukštojo mokslo ministrui Henrikui Zabuliui surašė laišką ir liepė man pačiam – kad greičiau būtų – nunešti.

O aš – nepamirškime – ką tik iš Gorkio. Nieko Vilniuje nežinau… Bet susiradau Aukštojo mokslo ministeriją, ir ministras ant to paties Noreikos laiško savo ranka užvizavo: prašau priimti dokumentus.

Teliko išlaikyti egzaminus.

Dar kartą dainavau Rudolfą. Pavyko ne taip gerai, kaip teatre dainuojant Noreikai, bet vis dėlto po egzamino priėjo prie manęs Vaclovas Daunoras ir klausia:

- Kas jus aukštas natas išmokė dainuoti?

- Niekas.

Nepatikėjo. Net pernai, kai susitikome Niujorko „Metropolitan Opera“, dar kartą pasitikslino, ar tikrai aš tuomet savamokslis į Noreikos klasę mokytis atvažiavau… Prisipažino, niekaip negalėjęs nei tuomet, nei dabar patikėti.

O aš supratau: kol mokiausi iš plokštelių, tai ir dainuodavau iki pamėlynavimo visas tas aukštas natas, kurias mano tuometiniai dievaičiai dainavo.

Dabar jau yra ir vokalo technika, ir jos suvokimas. Bet kiek laiko turėjo praeiti, kol pasiekiau šį šventą žinojimą. Gal dar tik metai ar dveji, kai aš kiekvieną kartą žinau, jog tikrai bus taip, kaip noriu, o ne kitaip.

Jau yra raumenų ir psichologijos darbas.

Virgilijus Noreika buvo pirmasis ir vienintelis mano dainavimo mokytojas. Kitiems iki gyvenimo pabaigos reikalingi pedagogai repetitoriai. Man buvo paprasčiau atsakymų ieškoti pačiam. Mokytojas gali patarti, nukreipti, bet visko paaiškinti ir suprasti iki galo – tikrai negali. Juk dainuojant dalyvauja 175 skirtingi raumenys. Ir joks, netgi geriausiai girdintis profesorius neišgirs to, ką pats savyje galiu pajusti: ar visi raumenys dirba laisvai, neįveržti ir pakankamai laisvi. Garse dar negirdėti, jog raumuo įveržtas, ir gal dar dešimt metų šitai nesigirdės. Bet aš pats galiu pajusti netvarką – o tuomet laiku atsipalaiduoti…

Yra labai daug įvairių būdų gerai dainuoti, viena universaliausia mokykla, kaip reikėtų tai teisingai daryti, neegzistuoja. Kiekvieno žmogaus anatomija skirtinga. Skiriasi gerklos, stygos, jų storis, balso stygų audinių struktūra. Ir tai, kas tinka vienam, gali netikti kitam.

Nesuprantu tų dainininkų, kurie teigia, jog vienintelė gera dainavimo mokykla yra ta, kurią vartoja jie.

Taigi Virgilijaus Noreikos klasėje gavau tvirtus, stiprius savojo amato pamatus. Bet visą daugiaaukštį pastatą (tesprendžia klausytojai, kiek jo pastatyta) kūriau jau nuosavu darbu, nuolat ieškodamas ir nuolat mąstydamas.

 

Pakeliui į Wagnerio pasaulį

- 1986 metais Vilniuje dainavote Samsoną C.Saint-Saenso operoje „Samsonas ir Dalila“. Daug kam tai buvo pirmasis išskirtinio tenoro atradimas.

- Samsonas – tarsi likimo ironija. Iki šiol jis guli tarytum kokiuose mano archyvuose. Nuo tada dar nė karto niekur daugiau tos partijos nedainavau. Nors visą laiką apie ją svajoju. Ir tik dabar jau numatyti Samsonai – dainuosiu Hiustone, San Francisko operoje, Paryžiuje, bet visa tai – tik nuo 2000 metų.

Ta partija mano gyvenime – išskirtinė. Kaip, beje, ir bendradarbiavimas su Filharmonijos orkestru bei maestro Juozu Domarku. Būtent su juo dainuotas repertuaras suformavo mano muzikinį mąstymą. Teatras – savotiškas fabrikas. Spektaklis veja spektaklį. Nors vaidmenų ne taip jau mažai, bet teatre (ypač pas mus) buvo priimta dainuoti taip, kaip dainuojasi: nė nemėgink ieškoti dainavimo atspalvių ar dinamikos pustonių. Koks mezzovoce! Koks pianissimo! Dainuoji sau ir dainuok. Niekam šito nereikėjo. Nebent maestro Aleksai. Bet ką jis vienas…

O Filharmonijoje viskas buvo kitaip. Su Juozu Domarku esu dainavęs solo partijas daugiau nei dvidešimtyje kantatos-oratorijos, simfonijos žanro kūrinių. Muzikavimo, frazavimo suvokimą gavau tik Juozo Domarko dėka koncertinėje estradoje. Šį savo gyvenimo periodą galėčiau pavadinti muzikine aspirantūra.

„Samsonas ir Dalila“ šiame kontekste taip pat užima ypatingą vietą. Nežinau kodėl, bet kiekvienas dainininkas turi partijų, kurios bemat „gula“ į balsą. Tai tas pats, kas pas gerą siuvėją kostiumą be primatavimų siūdintis. Samsonas tais laikais man kaip tik ir buvo tokia partija. Esu nepaprastai laimingas, kad man ją jau teko dainuoti, ir labai laukiu, kada galėsiu prie jos grįžti. Žinoma, dabar jau jis turėtų būti kitoks. Juk vargu ar norėtųsi lyginti Sergejų, koks buvo tada, su tuo, kuris yra dabar. Tai visais atžvilgiais skirtingi žmonės. Ir balso technikos, ir gyvenimo patirties atžvilgiu… Tad dabar kai dainuosiu – jaučiu – sugebėsiu šiam vaidmeniui atiduoti viską, ką moku.

Šiuo metu mano repertuare 80 procentų visų veikalų užima italų opera. Ne dėl to, kad nemėgčiau kitų. Juk tikrai esu polistilistas. Kaip galiu nemėgti „Hofmano pasakų“, „Karmen“? „Samsono ir Dalilos“? Kovo mėnesį laukia „Lohengrinas“. Tai pirmasis žingsnis į Wagnerio pasaulį. Norėčiau, kad tai būtų tiktai pradžia…

Vokiečių kalba kol kas dainuoju tik „Fidelio“ (Florestaną). Dar labai sunku dainuoti vokiškai taip, kad Vokietijos žiūrovas nė neįtartų, jog esu ne vokietis. Esu įsitikinęs, kad negalima skirti: čia balsas, čia kompozitoriaus nata, o čia dramaturgo tekstas. Viskas turi būti taip persipynę… kaip amalgama. Tai mano didžiausias siekis – amalgamuoti savo interpretaciją. Ir būtų labai liūdna, jeigu po tokio koncerto, kaip vakarykštė „Likimo galia“, kažkas išeitų ir pasakytų: kokie si bemoliai! Man tai joks komplimentas, nes aš stengiausi ne tik si bemolius dainuoti. Ten buvo daug ir kitų dalykų. O si bemoliai – jie parašyti ir jie turi būti vietoje. Bet visa kita – drama…

- Vadinasi, Larino repertuare galime tikėtis ne tik Samsono, bet ir Tristano?

- Teoriškai taip. Gali būti. Mano balso galimybės leidžia tai dainuoti. Prieš ketverius metus dainavome koncertinį „Fidelio“ variantą Tiurine. Visi buvo vokiečiai. Vienintelis aš – slavas. Nuo pirmųjų gaidų, kai tik uždainavau, Hildegard Behrenz, o ji – viena garsiausių šiandieninių vagnerisčių pasaulyje, pasakė: girdžiu būsimą Zygfrydą ir Zygmundą… Visą laiką ji mano impresarijui tai kartojo, pabrėždama, kad tokio tipo balso vokiečių repertuare beveik kad ir nėra. Bet aš turiu nugalėti vokiečių kalbos barjerą. Ji turi būti nepriekaištinga. Labai nenorėčiau, kad mano publika sakytų: jis gal ir neblogai dainuoja, bet jau vokiečių kalba… Fu, fu… Nors šiaip dar kol kas nesu tikras Wagnerio žinovas. Juk į muziką atėjau vėlai ir vis dar atrandu labai daug muzikos. O ir rimtai ja domėtis pradėjau tik baigęs konservatoriją. Kad ir kaip būtų keista, bet jei paklaustumėt, koks mano hobis, atsakyčiau – muzika. Namuose Bratislavoje turiu įsirengęs studiją, kurioje daugiausiai laiko praleidžiu klausydamas simfoninės muzikos.

Juk tai tarp vokalistų tikrai retas pomėgis. Sakau tai ne dėl to, kad norėčiau išsiskirti ar pabrėžti esąs kitoks. Sakau, nes tai yra taip.

- O kokia simfonija mėgstamiausia?

- Jų net kelios. Mahlerio Antroji. P.Čaikovskio Šeštoji. Vienas dalykas per muzikos literatūros egzaminą atspėti muzikines temas, kitas – muziką tikrai mylėti. Iki šiol (o juk 18 metų dainuoju teatre!), kai užgroja simfoninis orkestras, tiesiog mirštu iš pasitenkinimo. Simfoninio orkestro skambėjimas man vienas iš pasaulio stebuklų. Tai tiesiog garsų magija. Wagnerį aš noriu paruošti laiku ir tik labai gerai. Dabar mano rimčiausias bandymas bus Lohengrinas. Šiuo metu tai artimiausia mano balsui Wagnerio opera. Kadangi dar labai noriu padainuoti daug ir kito repertuaro, turiu apie tai galvoti. Padarysiu viską, kad tik mano susitikimas su Lohengrinu pavyktų labai gerai. Diriguos jaunas, talentingas maestro Fabio Luisi. Jis sako, kad tai bus puikiausia mano partija. Ir aš juo tikiu.

Jeigu pernai Zalcburgo festivalis mane, rusų tenorą, pakvietė dainuoti „Fidelio“ (nors vėliau spektaklis buvo pakeistas) – tai nepaprastai didelis avansas. Ir jeigu Berlyno „Staats Oper“ dainuojant man sakė, kad jie pirmą kartą girdėję tokį Florestaną... Aš žinau, kad kalbos atžvilgiu dar reikia daug dirbti. Bet tas dėmesys kompozitoriui, apie kurį aš visą laiką kalbu, jis vokiečių muzikoje svarbiausias.

- Ar tikite operos gyvavimu ir XXI amžiuje?

- Žinoma! Opera niekada nemirs! Opera kaip joks kitas menas atspindi žmogaus dvasios pasaulį. Nė vienas instrumentas niekada neprilygs žmogaus balsui. Nes žmogaus balsas eina tiesiai iš sielos. Ir kol žmogus yra žmogus, jis liks žmogumi ir XXI, ir XXII amžiuje. Gal kosminės stotys bus Marse, gal žmonės norės gyventi Mėnulyje. Galbūt. Bet žmogaus esmė lieka. Todėl tikrai visą laiką bus ir literatūra, ir muzika. Ir šita muzika – opera – taip pat bus visada. Nes opera yra ypatingas menas. Ne dėl to, kad aš jai tarnauju. Bet todėl, kad taip yra…

 

Svajonių išsipildymų miestas

- Vilniuje tapote operos dainininku ir suradote gyvenimo moterį.

- Meilė – taip pat amžina kaip ir opera…

O su Lile mes pažįstami nuo pirmos mano dienos Vilniuje. Ji, kaip ir aš, mokėsi parengiamuosiuose dainavimo kursuose. Pamatė mane vieną, nieko Vilniuje nepažįstantį, nemokantį net kalbos, ir pradėjo globoti. Ir štai jau 20 metų kai mes pažįstami ir 18 – vedę. Tai įvyko 1980 metų gruodžio 31-ąją.

Man gyvenime labai pasisekė. Lilė ne tik mano žmona, bet tarsi gyvenimo dalis, didžiausias draugas. Ir didžiausias kritikas. O pradžioje, kol dar buvau savamokslis, dar ir mokytis padėdavo. Mat ji į dainavimą stojo jau baigusi chorvedybą.

- Vis pabrėžiate, jog susitapatinate su savo herojais. O tarp tenoro herojų labai daug pernelyg temperamentingų aistruolių. Na, tarkime, ar pavydit taip kaip Otelas?

- Žinoma, savo personažus mes kuriame iš nuosavos medžiagos: iš savo charakterio, savo nervų, balso, savo kūno ir kraujo. Ne visada galima pasakyti, kad Alvaras arba Don Chosė esu aš. Tarp mūsų turi būti distancija. Bet publika patikės manimi tik tuomet, kai matys, kad aš gyvenu, o ne vaidinu, kad gyvenu.

Būtų labai liūdna, jei nežinočiau, kas tai yra pavydo jausmas. Tačiau nors ir esu šiek tiek pavydus, žmonos tikrai niekad nežudyčiau!.. Su Lile labai daug laiko praleidžiam atskirai. Ir tai verčia pasitikėti.

- O scenoje su žmona daug tenka dainuoti?

- Nelabai…

- Kokios šalies pilietis Sergejus Larinas?

- Dviejų: Austrijos ir Rusijos. Man, kaip menininkui, suteikta išimtinė teisė likti Rusijos piliečiu – negalėjau gi važiuoti pas mamą į Nižnij Novgorodą kaip užsienietis.

Bratislavoje gyvenu tarsi Vienos priemiestyje – 60 km nuo centro. Ir negyvenu šaltame mieste, nes tokia yra Viena. Bratislavos teatras mažas ir jaukus. Ten yra žiūrovų, kurie ateina specialiai pasiklausyti manęs. Ten dainuoja mano žmona, ir aš tokius paprastus žmogiškus sentimentus labai vertinu. Mane domina ne vien karjera didžiuosiuose teatruose. Menas ir karjera – tik viena iš sudėtinių gyvenimo dalių, bet ne visas gyvenimas. Todėl lieku ištikimas savo teatrui.

Dažnai ruošiant naują premjerą atsitinka taip, kad turiu tris dienas repeticijoms ir siūlausi atvažiuoti, kai jau visas kolektyvas bus pasirengęs. Tačiau vieno dalyko niekaip negaliu suprasti – tris mėnesius repetuojant (o kartais ir pusę metų) nepasiekiamas norimas rezultatas, kai galima (bent jau aš tą patį padarau) per tris dienas ar net mažiau. Tai tarsi socialistinio mąstymo palikimas – laiku neišmokti teksto, muzikos. „Kažkas ateis ir kažkaip išmokys…“

- Kodėl dešimt metų Lietuvoje nieko apie Lariną negirdėjome?

- Įvyko didžiausi istoriniai pasikeitimai. O teatrui, regis, aš buvau visiškai neįdomus. Išvažiavau, ir mane visi pamiršo. Trejus metus – tiek truko mano kūrybinės atostogos – manęs niekas teatre nepasigedo. Nė vienas žmogus net nepaskambino, nepasiteiravo, kokie mano planai. Net ir direktorius, pakeitęs Virgilijų Noreiką, nė iš mandagumo nepaskambino ir nepaklausė, ar grįšiu, ar nutrauksiu sutartį.

Tik prieš keletą metų paskambino iš Filharmonijos. Paprašė už dviejų mėnesių dainuoti Lloydo Webberio Requiem. „Su mielu noru, – sakau, bet mano planai kiti“.

Šis mano atvažiavimas – taip pat dvejų metų derybų rezultatas.

Vilnius – mano didžioji meilė. Jo architektūroje matau skambančią muziką. Aš linkiu Lietuvai visa ko geriausio. Stebuklų pasaulyje nebūna. Viskas pasiekiama darbu. Bus sunkus, ilgas kelias. Bet aš tikiu, kad jis baigsis gerai. Nesu lietuvis, tačiau esu laimingas, kad pasiekėte to, ko norėjote, ir tikiu, kad ilgainiui Lietuva bus turtinga išsivysčiusi šalis.

- Kaip pavyko per 10 metų išlaikyti tokią puikią lietuvių kalbą?

- Svarbiausia – norėti. Žmona nepraleidžia nė mažiausios mano klaidos. Mes kalbame ir slovakiškai, ir rusiškai. Aš „prižiūriu“ jos rusų kalbą, o ji mano lietuvių.

- Tai gal jūs tam tikromis valandomis kalbate rusiškai, slovakiškai ar lietuviškai?

- Ne – pagal situacijas. Namuose dažniausiai kalbame rusiškai. Su draugais – slovakiškai. Kai turime kokių nors paslapčių – kalbame lietuviškai. Kad aplinkiniai nesuprastų…

- Kada vėl grįšite į Vilnių?

- Negaliu sakyti, kad atvažiuosiu labai dažnai, bet tikrai atvažiuosiu. Šis atvykimas man paliko nuostabų įspūdį. Pamačiau, kad mane dar prisimena, kad nori mane išgirsti. Tikrai dar dainuosiu Vilniuje. Nors kada ir ką – dar nežinau…

- O kur važiuojate iš Vilniaus?

- Į namus – Bratislavą. Penkios dienos laisvos! Paskui – trys „Aidos „ Vienos operoje, po to – Verdi romansų įrašas Italijoje, Parmos mieste. Paskui – Kalėdos. Naujų metų vakarą – Beethoveno Devintoji Vienoje, su Vienos simfoniniu orkestru. Po to – Miunchene Lohengrinas, sausį ir vasarį koncertai, „Pajacų“ pastatymas, Genujos operoje „Toska“, Vienos operoje „Aida“, vėl Paryžius – „Don Karlas“, Zalcburgas ir t.t.