Meilė trubadūrų mene
Nuo tada, kai dvyliktojo šimtmečio Provanso trubadūrai pirmą sykį ėmė vingiuoti melodiją apie nepatenkintą geismą, meilės dainą smuikai griežė vis aukštesne ir aukštesne nata. Trubadūrų kurtuazinėje meilėje, nusakomoje žodžiu "minne", pats geismo nepatenkinimas tapo svarbiausiu dalyku. Buvo sukurta erotinio mąstymo forma, pajėgi aprėpti perdėtai svarų etinį turinį ir vis dėlto niekados visiškai neatsisakanti natūralios meilės moteriai. Iš pačios juslinės meilės radosi taurus tarnavimas moteriai, nepretenduojant į geismo patenkinimą. Taip meilė tapo sfera, kurioje buvo leista suvešėti visokeriopai estetinei ir dorovinei tobulybei. Pagal kurtuazinės meilės teoriją, taurų įsimylėjėlį meilė daro dorą ir tyrą. Visas krikščioniškas ir visuomenines dorybes, visų gyvenimo formų tobulybę "minne" sistema sutalpino ištikimos meilės rėmuose.
Visos šios meilės bendravimo formos mums žinomos iš jų atspindžio literatūroje, kuri tuo metu buvo dainuojama.
Vieną meilės istoriją mums pasakoja XIV a. poetas ir kompozitorius Guillaumeas de Machaut Voir-Dit. Tai autobiografinė poema apie seno poeto ir jaunos merginos literatūrinę meilę.
Autorius buvo maždaug šešių dešimčių metų, kai aštuoniolikmetė Peronelle d’Armentieries 1362-aisiais atsiuntė jam pirmąjį rondelį, kuriame nepažįstamam garsiam poetui pasiūlė savo širdį, drauge prašydama jį pradėti su juo poetinį meilės susirašinėjimą. Vargšas poetas, paliegęs, viena akim apakęs, kamuojamas podagros, išsyk užsidegė.
Peronelle pageidauja, kad poetas visą jų meilę tikroviškai sudėtų į knygą, įtraukdamas jųdviejų laiškus ir eilėraščius. Machaut tai padaro su džiaugsmu.
Ką reiškė toji garbinga meilė, sužinome iš pasakojimo, kuriame Machaut sujungia laiškus vieną su kitu. Paprašęs gauna tapytą jos portretą, kurį garbina lyg savo Dievą šioje žemėje. Būgštaudamas dėl savo paties trūkumų, leidžiasi į pirmąjį susitikimą ir yra neapsakomai laimingas, kad jo išvaizda mylimosios nenugąsdina.
Po vyšnia ji prigula jam ant kelių neva pamiegoti. Parodo jam ir daugiau prielankumo. Maldinga kelionė į Sen Deni duoda progą kelias dienas praleisti kartu. Vieną popietę mirtinai pavargusi nuo šurmulio ir vasaros karščio (buvo birželio vidurys) draugija žmonių užtvindytame mieste gauna priebėgą pas žmogų, užleidusį jiems kambarį su dviem lovom. Viename, užtamsintame, kambaryje pokaičio atsigula Peronelle svainė, o kitame - ji pati su savo kambarine. Drovųjį poetą mergina priverčia gultis tarp jų į vidurį; bijodamas jos neprižadinti, jis guli lyg negyvas, o pabudusi Peronelle paliepia ją pabučiuoti. Priartėjus kelionės pabaigai, Peronelle, patyrusi, kad jis susikrimtęs, leidžia jam atsisveikinimo rytą ateiti jos pažadinti…
Daugiau laimės poetui nebuvo skirta. Po kiek laiko Peronelle praneša, kad jųdviejų ryšys turįs nutrūkti, matyt, dėl jos vestuvių. Tačiau jis nusprendžia amžinai ją mylėti ir garbinti. Tai atsispindi daugelyje šios poemos dainų.