Mūza ne tik muzikoje

Jau skambant pirmajam koncerto kūriniui – Hectoro Berliozo Uvertiūrai simfoniniam orkestrui „Korsaras“ – galėjai jausti nevaržomą dirigento Michaelio Christie mąstymą ir jausmingumą. Taip buvo parengtas publikos emocinis būvis pagrindinei vakaro intrigai. S.Prokofjevo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.3 C-dur, op. 26 skambino viešnia iš Paryžiaus Mūza Rubackytė.
Į klausimą, ar yra šiandien Lietuvoje labiau laukiama pianistė, atsakyti reikėtų vienareikšmiškai – tikrai ne. Ir tolyn nuviję lietuvišką santūrumą turėtume atvirai žavėtis lietuvaitės iš Paryžiaus išskirtiniu grožiu, rafinuotu skoniu apdarams ir svarbiausia – ištobulintos atlikėjiškos technikos kulminacija: menine artistine branda.
Taip ir norisi sušukti: nepakartojama! Ir jeigu ji šiam vakarui pasirinko kampuotai aštrų S.Prokofjevą, žinok, kad ta dvasia alsuos ir jos rūbas, ir žingsnis, ir salėn atsainiai mestas žvilgsnis.
Netgi aistringos publikos išprašyti bisai tapo Koncerto būsenų tąsa: pasirodo, F.Liszto „Meilės svajos“, pateiktos ir aštroku garsu, gali alsuoti simfoninio orkestro vertomis emocinėmis bangomis. Gerai apmąstytą artistės pasirodymą logiška arka užbaigė R.Ščedrino kūrinėlis.
Tačiau grįžkime prie S.Prokofjevo. Tokatinio ir lyrinio pradų pusiausvyrą čia tolygiai dalijosi vienas kito verti partneriai – pianistė ir orkestras, kaip ir anksčiau, vis taip pat laisvos dirigento prigimties vedamas. Solistei ir orkestrui tai buvo rimtas meistriškumo išbandymas. Tačiau geriau jam pasirengusi buvo solistė. Gal dirigento laisvumas, o gal orkestro nesugebėjimas paklusti ne itin griežtam mostui trukdė kolektyvui lygiuotis į aukštą M.Rubackytės meistriškumą.
Laimė, gelbėjo įgimtas dirigento muzikalumas, ir kiek nukentėjęs ansamblis kompensavo visus bendro muzikavimo trūkumus itin išraiškingomis spalvomis.
Beje, jų akustinę paletę papildė kaip visuomet taikliai pasirinkta solistės suknia: vos jai pasirodžius scenoje, buvo aiški ne tik aštri S.Prokofjevo harmonija ir melodijos vingis (suknios siluetas ir nenusakomi atspalviai), bet paaiškėjo ir pianistės paslaptingumo priežastys, kai, Nacionalinio simfoninio orkestro klubo narių paklausta apie scenos rūbo spalvą, ji valiūkiškai prispaudė pirštelį prie lūpų: sic! Taigi ne vien paslaptį išlaikyti norėdama naudojo šį gestą.

„Mūza Rubackytė metė iššūkį lietuviškam santūrumui“, Audronė Žigaitytė, „Mūzų malūnas“, 1998 spalio 6
 

„Ugnis po ledu” – tai tik vienas iš epitetų, kuriuos taikydami mūsų pianistei prancūzų kritikai vienas kitą lenkia fantazijos polėkiu. Dažniausiai taip jau nutinka, kad tik sulaukę tam tikros sėkmės akimirkos staiga sužiūram į lyg ir visuomet greta buvusį žmogų ir susivokiam apie jį žinantys ne tiek, kiek norėtume ar derėtų žinoti.
Tad šiųmečių Kalėdų išvakarėse prie kavos puodelio nuostabioje „Maldžio” kavinės aplinkoje ir pakvietėme pianistę Mūzą Rubackytę – idant kompensuotume visas žinių spragas apie ją ir jos verpetais kunkuliuojantį gyvenimą.

ŠEIMA
Mano mama ir teta – dvarininko dukterys. Prie Viekšnių buvo Meižių dvaras, kurio pastatų neišliko, bet žemė, Meižių ežero dalis mums dabar jau teisėtai priklauso. Mama daug metų slėpė brangius prisiminimus, bijodama pakenkti mano ateičiai. O juk mano prosenelė Anelė, gyvenusi labai trumpai amžiaus pradžioje, buvo taip pat profesionali pianistė. Ji studijavo Peterburge! O kad ten studijuotum, ne tik pinigų, bet ir gabumų turėjo pakakti.
Dviejų moterų – profesionalių pianisčių – dėka turėjau nuostabią kasdieninę aplinką namuose. Tai mano pirmosios muzikos mokytojos: teta Irena Gomoleckaitė ir mama. Jos abi mokėsi pas E. Laumenskienę, atvažiavusius lenkų, vokiečių profesorius.
-Vilnius, Maskva, Paryžius. Solidūs miestai, mokyklos, pedagogai...
Turėjau puikią galimybę paliesti daugelį kultūrų. Net namie išeitų mokslų gijos nusidriekia iki A. Skriabino (E. Laumenskienė – Sofronickio mokinė). Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje turėjau tris puikius pedagogus: iš pradžių J. Flierą, jam mirus – B. Davido, o šiai išvykus į užsienį – M. Voskresenskį. Vienintelės, kurios trūksta Maskvoje, – prancūzų muzikos. Dėl jos važiavau, jau būdama Lietuvos muzikos akademijos docentė, į Paryžių, kur kaip laisvoji klausytoja lankiau visų ten dirbančių profesorių paskaitas. Tarp jų buvo ir garsioji Yvonne Loriod, kompozitoriaus O. Messiaeno žmona.
-Artėja nuostabi Kalėdų šventė. Kaip ją švęsdavote anksčiau ir kaip dabar – jau Prancūzijoje?
-Mano šeimoje Kalėdos visuomet buvo santarvės, ramybės ir vilties šventė. Ir mes ją visuomet šventėm, nepaisant visų anuometinių draudimų. Gyvenome anuomet Skapo gatvėje. Tad Kūčių vakarą užtraukdavom visas užuolaidos, duris visomis grandinėlėmis užrakindavome ir slapčia sėsdavome prie stalo. Eglutė, puošta burbulais, ir daugybė žvakių – būtini šios šventės akcentai. Lempučių nemėgome, nes žvakėje slypi kur kas daugiau šios šventės paslapties. Ir būtinai tą vakarą skambėdavo muzika – Kalėdinės giesmės. Mano mama mokėsi vokiečių mokykloje, tad dainuodavom ir Tannenbaum, ir visas kitas šiandien jau visiems gerai žinomas giesmes.
Nuo vaikystės žinojau, kad Kalėdos – tai atgimimas, kažko didelio ir labai svarbaus gimimas. Drauge ir žmogaus atgimimas, praeities užmiršimas, naujų vilčių puoselėjimas.

Praėjusias Kalėdas praleidau vienuolyne. Specialiai mišių aukoti atvažiavo kunigas. O per kelis vienuolyno pastatus iš visų ten gyvenančių menininkų tebuvome likę dviese su vyru. Po mišių uždegėm apie šimtą žvakių. Tyla, miškas, mėnesiena… ūkaujančios pelėdos… Nepaprastai romantiška. Didžiulis stalas – panašius matote senovę vaizduojančiuose filmuose. Ir mes – skirtinguose to stalo galuose. Visa stalo serviruotė būtinai romantiškai prabangi. Su labai dailiom dviem taurėm…Beje, mes jas ir teturime tik dvi – pirktas Vilniuje iš parodos. Ir su visais gastronominiais prancūziškais malonumais. Būna ir truputis stipraus gėrimo. Dažniausiai tai starka arba kas nors iš Lietuvos…
-Bet juk vienuolyne ne dviese gyvenate?
Visi išvažiuoja. Mes vieni gyvename Prancūzijoje be mamų, tėčių ir giminių. Mūsų šeima ir esame tik mes dviese.
-Su vyru pirmą kartą susitikote taip pat labai romantiškomis aplinkybėmis…
Tai buvo likimas, Dievo pirštas – vadinkite, kaip norite. Sutikau savo gyvenimo pusę, nes juk visi mes eame tik „pusės”. O tai buvo visiškai atsitiktinai. Viena mano draugė paprašė, kad perduočiau su ja dirbusio gydytojo giminaitei Maskvoje siuntinuką. Mat, jeigu dar pamenate, iš Paryžiaus į Vilnių tuomet skraidydavome tik per Maskvą. Sutikau. Gydytojas pats man tą siuntinuką atnešė. Mes tuomet matėmės gal penkias minutes. Tarsi žaibas trenkė – viskas buvo aišku. O mano stažuotė jau baigėsi. Bet po kelių mėnesių grįžau į konkursą. Tuomet jau susitikimo ieškojome abu. Ir konkursą laimėjau, ir savąją pusę sutikau. Mes gyvename tarsi vienas, mes kartu kvėpuojame, kartu į tą pačią pusę ir žiūrime.... Tai tiesiog likimo dovana.
-Lietuvoje niekada dar neteko matyti Jus lydinčio vyro.
Vakaruose ilsėtis neįprasta. Vyras ne tik gydytojas, rašantis mokslinį veikalą (beje, labai dažnai ir naktimis), bet ir mano impresarijus. Taigi jis negali niekur išvažiuoti – o gal tuo metu skambins ar faksą kas atsiųs, į kurį reikės atsakyti ne kada nors, o tuojau pat, kad nenutrūktų kontaktai, sutartys. Gyvenime svarbiausia daryti tai, kas įdomu. Viską, ką mes su vyru darome, darome su azartu, mums tai tarsi savotiškas lošimas. Gyvenu verpete, bet man nieko netrūksta – aš laiminga Lietuvoje, Olandijoje ar Vokietijoje...
-Jau trečius metus gyvenate menininkų viloje, įsikūrusioje buvusiame De La Pree vienuolyne. Gyvenimas vienuolyne – koks jis?
Mes galėjome visiškai persikelti į vienuolyną. Tačiau Alexandre'as tris dienas per savaitę privalo būti moksliniame institute Paryžiuje. Mūsų laimei, su šiuolaikine kompiuterine įranga jis gali dalį darbų atlikti namuose.
Keliaujame dažniausiai naktį – kamščių mažiau. Ir tuos 280 kilometrų iki Paryžiaus įveikiame per dvi su puse valandos.
Be abejo, tai nėra paprasta. Vienuolynas – ne vasarnamis ir daugybę daiktų privalome paprasčiausiai dvigubinti: butui Paryžiuje ir vilai vienuolyne, kurioje mes taip pat dirbame, o nesiilsime.
-Tarsi legenda sklando Lietuvoje gandai apie Jūsų žemės darbus. Sutikite – pianistė ir daržai skamba neįprastai…
Darže dirbu tik su pirštinėmis – taigi rankoms nieko nenutinka. Pagrindiniai darbai pavasarį ir rudenį. Vyras sutvarkė viską taip, kad būtų kuo lengviau ir kuo mažiau darbo. Po plėvelėmis žemė įdirbta puikiai ir piktžolės neauga. Įrengtas automatinis laistymas. Vasarą auga viskas ir be ypatingos priežiūros. O rytą ateiti ir nusiskinti kokį pomidorą – tai vienas malonumas.
Didžiausia mūsų naujiena – bičių avilys. Štai ir mamai atvežiau pirmąjį medų. Balandžio gale pirkome tą avilį.
O idėja imtis dar neįprastos mums veiklos kilo tuomet, kai mūsų vienuolyno asociacijos prezidentas pasakojo, kad mūsų vienuolyne prieš 300 metų buvo bičių duonos, bičių pienelio centras, garsus net Europoje.
Taigi mes ir panorome, kad simboliškai ten, kur praeityje buvo apikultūrinis bičių veislinimo centras ir dabar atsirastų avilys.
Kolegos mums sakė: „Jūs pasiutot, jūs nežinot, jūs pamišot…“ O mes atsakėm: „ Tikrai padarysim“. Ir padarėm!
Buvo visas ritualas. Domėjomės literatūra apie bites, važiavome specialiai jų pirkti, įsigijome avilį su visais aksesuarais, išsirinkom labai švelnią ir darbščią bičių rūšį – itališkai amerikoniškas bites. Jų parsivežti važiavom specialiai į Limožą…Labai gražioje vietoje jas įkurdinome – tarp skulptūrų, po liepa. Ir štai jau gavome jų dovaną mums – tris korius medaus. Visiems bičiuliams išdalijome po mažą indelį lininiame maišelyje, perrištame medaus spalvos siūliukais ir ant jų užnertais gintariukais. Ant kiekvieno užklijavome užrašą (tarsi etiketę) – „Lengvas, tirpstantis, gerą darantis“ ir mažytę ištrauką apie medų iš Šventojo rašto penktojo skyriaus, skambančią maždaug taip:

„Aš atėjau į savo sodą, mano sese, mano žmona.
Aš rinkau savo mėtas ir savo aromatines žoles,
Aš valgiau savo spindulius ir savo medų,
Aš gėriau savo vyną su savo pienu.
Mano bičiuliai, valgykit, gerkit, gaivinkite kūną.
Mano mielieji, mano mylimieji.“

Štai kokios mūsų paskutinės naujienos, mūsų pasididžiavimas. Stengiamės De La Pree vienuolyne palikti kažką po savęs. Gamtą padailinom, avilį pastatėm, namą apgyvendinom... O štai svarbiausias mūsų muzikinis įnašas į tą aplinką – mūsų festivalis „Rencontres Musicales De La Pree“.

FESTIVALIS
Gegužės mėnesį jau įvyko penktasis mūsų festivalis. Ir kiekvieno iš direktorius – vienas iš mūsų. Pernai kaip tik direktore buvau aš, o šiemet jau bus kolega violončelininkas. Visus organizacinius klausimus sprendžiame kolegiškai. Tik tiek, kad kiekvienais metais vis kitas iš mūsų būna kiek labiau pagerbtas.
Pernai man pavyko pasiūlyti festivalio tema lietuvių muziką ir lietuvių atlikėjus. Tai idėjai buvo pritarta. Taigi jau net du kartus pas mus viešėjo Vilniaus kvartetas. Pernai skambėjo Vytauto Barkausko muzika ir pavyko paruošti maketą kompaktinei plokštelei. Šiais metais mėginsiu siūlyti ką nors kitą.
De La Pree žinoma vietovė ir per festivalį ir per pagarbą artistams. Laikraščiai apie mus rašo. Mes dalyvaujame Prancūzijos kultūrinio centro gyvenime ir ne vien festivalio dienomis. Man malonu bendrauti su vaikais, jaunimu. Jie sekmadieniais dažnai atvažiuoja pažiūrėti, kuo mes gyvename, ką veikiame. Tuomet įvyksta ir mano mažytė paskaitėlė – būtinai pati skambinu, griežia mūsų kvartetas, aprodome skulptoriaus dirbtuvę. Mes tikrai dvasiškai praturtiname tą vietovę. Žinoma, plačiąja žodžio prasme.
Ir mūsų festivalyje vyrauja susitikimų dvasia. Komercijos kaip įmanydami vengiame. Net svarbių diskų firmų neįsileidžiame, nes jos atvažiuotų ir savo visur iškabinėtais plakatais ardytų svarbiausią mūsų festivalio akcentą – aplinkos dvasingumą. Daugiausia dėmesio skiriama muzikai – t.y., kompozitoriui ir atlikėjui, kurio dėka ta muzika suskamba. Bet kokią industriją, šiandien vis labaiu apgaubiančią meną, mes atmetam. Bet mes tokie esame unikalūs.
Prancūzijoje turbūt toks ir yra tik vienas festivalis. Mūsų festivalis – tai tyrumo, kūrybos oazė.
-Betgi jūs – visi vienuolyne gyvenantys menininkai – esate profesionalai. O festivalis, be abejo, reikalauja nemažų investicijų bent elementariam jo paruošimui: apipavidalinimas, bilietai ir t.t.
Be abejo. Matyt, aš taip pasakiau žodį pinigai, kad iš karto susidarė įspūdis, tarsi mes visi kaip paukščiukai čiulbėtumėm ir džiaugtumės savo giesmelėmis.
Taip – atvažiuoja Vilniaus kvartetas iš Lietuvos ir moka už lėktuvą. Atvažiuoja Hansas Rulofssenas iš Amsterdamo tik ką pagrojęs su Martha Argerich „Conzertgebouw” salėje ir su malonumu groja pas mus. Kodėl? – Pirmiausia dėl ypatingos festivalyje pasiekiamos būsenos. Nes patinka susitikti su puikiais muzikantais – čia nebūna atsitiktinių žmonių. O mūsų honorarai lygūs visiems dalyviams. Turime nemažai rėmėjų, kuriems svarbios mūsų idėjos. Ir tie rėmėjai leidžia mums tvarkytis su jų pinigais taip, kaip to reikalauja mūsų dvasingumo idėjos.

METŲ DOVANA – „Steinway D“ fortepijonas
-Lietuvą pasiekė gandai apie nuostabią metų dovaną – fortepijoną. Jis jau namuose?
Fortepijonas nupirktas. Taip – tai ypatinga dovana. Jis nėra visai naujas – pirktas „iš salės“. Pavyzdžiui, sumanytų kas įsigyti Lietuvos nacionalinės filharmonijos „Steinway'jų”. Mano naujasis instrumentas turi savą biografiją. Jam 15 metų. Juo skambino Sviatoslavas Richteris, Ivo Pogorelichius ir daugelis kitų. Žinoma, dabar būtina sutvarkyti jo mechaniką, kad jis būtų tikrai labai geras. Čia jau tarytum automobilis – nori maloniai važinėti, nuolatos prižiūrėk. Mechaniką tvarko derintojas Marselyje. Su šiuo derintoju dirbu jau daugelį metų. Jis ruošia man instrumentą prieš kompaktinių diskų įrašus. Kaip tik po kelių savaičių žada parvežti mechaniką ir tuomet jau galėsime instrumentą derinti. Manau, mūsų bendras darbas truks ne mažiau kaip savaitę – sakysiu, ko noriu ir drauge ieškosime bendro rezultato: ar iškelsim viršūnes, ar pastiprinsim vidurį… Šis instrumentas – tikiuosi – bus man ir įrašams, ir koncertams. Tai nebus kasdieninio darbo instrumentas.
-Tai negi jį vežiosit, kaip Horowitzas?
Žinoma! Bet nebūtinai svetur. Juo skambinsiu koncertus Prancūzijoje. Daugybė instrumentų nuomojama. Yra nuomos firmos, metai iš metų vežiojančios instrumentus. Taigi gabenimams yra ir kvalifikuoti žmonės, ir patogios transportavimo priemonės.
-O „gyvens“ naujasis fortepijonas bute Paryžiuje ar vienuolyno viloje?
Dar nežinau, kur jis stovės. Gal net liks toje pačioje salėje, iš kurios mes jį pirkome.
-Ir juo gros kas panorėjęs?
O ne! Žinoma, kad niekas negros! Juk tai jau mano nuosavybė! Pagaliau bent įrašams aš tikrai turėsiu savo instrumentą, kurį pažinsiu iki galo. Ir neabejoju, kad būsiu patenkinta juo, nes jis bus sutvarkytas taip, kaip aš noriu.
-Ar svajojote kažkada, kad pasieksite šitiek, kad tiek bus leista…
Viskas gyvenime vyksta natūraliai. Savo gyvenimo knygą galbūt rašysiu kiek vėliau. Tuomet atsigręšiu ir visa, kas šiandien vyksta, apmąstysiu. Kol kas neturiu laiko ir jokio noro analizuoti įvykusių faktų. Lekiu, skubu su nuolatinėmis mintimis tik apie tai, kas manęs dar tik laukia. Būna, kad sugrįžusi iš gastrolių pasakoju įspūdžius, bet po trijų dienų manęs prašo ką nors patikslinti ar pakartoti – ir aš jau nieko nebežinau. Nebeatsimenu. Bet iškart galiu pasakyti, kur aš važiuosiu toliau ir kas ten bus. Taip jau yra, kad tai, kas buvo, man mažiau rūpi nei tai, kas dar tik bus.
Kad galėsiu pasireikšti kaip menininkė, kad ir kur tai būtų – tikėjau visuomet. Nuo pat vaikystės – paklauskit mano mamos – mes ėjome būtent šia kryptim nė kiek nesidairydamos. Tobulėjom kasdien, siekdamos vis didesnių meninių aukštumų. Ir visą laiką žinojome, ko norim. Aš ir dabar žinau, ko noriu, kaip turiu siekti tobulumo… Žinau ir kaip tai pasiekti. O visa kita prisideda paskui. Be to, yra dar ir atsitiktinumai.
Mes dirbam dirbam ir niekas, regis, nevyksta. Kol pasirodo šansas, kurį tiesiog reikia pastebėti ir juo pasinaudoti. Kaip kad nutiko ir su tuo mano fortepijonu. Mes visiškai nesiruošėm nieko pirkti. Buvo visiškai atsitiktinis pokalbis prie stalo, staiga išsprūdo žodis, po minutės atsakymas – ir aš jau turiu instrumentą… Beje, kurio jau noriu ir negaliu įsivaizduoti gyvenimo be jo.
Tokių šansų mano gyvenime buvo daug. Labai svarbu jų nepražiopsoti.

FERENCZAS LISZTAS
-Stebėdami Mūzos biografiją nesunkiai aptiksime išskirtinį autorių, kurio kūrinių interpretacija pelnė didžiausią sėkmę. Ar sąmoningai daugiausia dėmesio skyrėte Ferenczo Liszto muzikai ir ar šiandien jis pagrindinis Mūzos Rubackytės biografijoje?
Taip jau atsitiko – nesuklydote… Taip, Lisztas nuostabi asmenybė. Ilgas ir įspūdingas jo gyvenimas, leidęs jam būti nepaprastai įvairiam. Kiekvienas gali rasti kažką sau patrauklaus ar jo ankstyvajame, ar viduriniame, ar pagaliau vėlyvajame, atonaliame ir religingame, jo kūrybos etape.
Jam teko didžiulė laimė gyventi gerokai ilgiau, nei Chopinas, Schubertas ar Mozartas. Galbūt mes ir tuos kompozitorius turėtume visai kitokius, nei dabar pažįstam.
Taip man buvo lemta, kad dar vaikystėje, siekdama didesnio dvasinio polėkio ir techninio tobulumo aukštumų, tiesiog „atradau“ kai kurias Liszto gaidas, jos man atsivėrė Ir po to prasidėjo lyg kokia bulimija, lyg koks nepasotinamas alkis – vis daugiau ir daugiau jo muzikos norėjau skambinti. Vis daugiau jo keliamų techninių sunkumų nugalėti ir pasižiūrėti, o kas gi yra už tos sunkumų ribos. Liszto kūryboje man kaip tik ir artimiausia tai, kas yra už to oktavų kalno. Jos baisingai sunkios (kai kam). O toje muzikoje, be sunkumų, yra idėja, yra romantinė prigimtis, nepaprastas dvasinis dosnumas, nepaprastas šmaikštumas, šiluma ir didžiulė proto galia, įgimtas kilmingumas. Visa tai man labai patrauklu ir dar patraukliau dėl to, kad visos aistros slepiasi tarsi už Himalajų, už didžiulių kalnų, kurias peržengti reikia didžiulio darbo. Tai mane visuomet nepaprastai degindavo.
Kadangi tokį didžiulį potraukį turėjau Liszto muzikai, jis visą laiką buvo mano repertuare. Ir štai dabar esu nepaprastai laiminga, nes garso įrašų „biblija“ – žurnalas „Fanfare“ man pažėrė didžiausius komplimentus gegužės-birželio numeryje, įvertindamas Prancūzijoje išleistą F.Liszto etiudų kompaktinį diską („Lyrinx“ LYR 156).
-Pasak įrašų apžvalgininko Adriano Corleonio, ankstesnis stulbinantis M.Rubackytės įgrotas F.Liszto kūrinių diskas („Mūza Rubackytė Plays Liszt“, „Lyrinx“ LYR 110) ir pastarasis darbas liudija, jog ji yra ne tik įžvalgi, intelektuali muzikė, preciziškai ir kartu su improvizatorės polėkiu skaitanti tekstą, bet ir viena didžiausių šiandienos F.Liszto atlikėjų.
Recenzuodamas ankstesnįjį pianistės įrašą, A.Corleonis žavėjosi jos unikaliu, kupinu ekstazės garsu, muzikos jėga ir švytėjimu. „Paklausykite jos“, – entuziastingai baigė komplimentų kaskadas recenzentas.
M.Rubackytė jau įrašė „Lyrinx“ studijoje ir „šėtoniškąjį“ Lisztą – anot jos, viską, kas jo kūryboje susiję su pragaru. Ten pat ketina įrašinėti likusius dvylika transcendentinių, vadinamųjų „aukščiausio atlikėjiško meistriškumo“, F.Liszto etiudų.

Svarbiausio muzikos įrašams skirto amerikiečių žurnalo „Fanfare“ dėmesį pajutau po 1994-ųjų M.K.Čiurlionio kūrybos diskų, kuriuos išleido retos muzikos firma „Marco Polo“. Paprastai pati „Marco Polo“ pasiūlo savo produkciją žurnalams, ir amerikiečiai susidomėjo M.K.Čiurlioniu – parašė apie mano diskus puikių recenzijų, sulygindami mano interpretaciją net su garsiosios M.Argerich skambinimu.
Po to pats žurnalas ėmė domėtis mano naujais darbais, entuziastingai sutiko ir F.Liszto diskus, išleistus prancūzų firmos „Lyrinx“. Dabar galiu tas publikacijas rodyti bet kam – tai reputacija. Pavyzdžiui, Amerika man atsivėrė po M.K.Čiurlionio diskų. Buvo „kaip Holivude“ – man paskambino. Tris vasaras iš eilės koncertavau įvairiuose Amerikos festivaliuose – Njuporto, Čikagos, Bostono, Niujorko.
Tiesą sakant, dabar džiaugiuosi, galėdama kiek atidėti savo amerikietiškas keliones, kurios neleisdavo dalyvauti Europos festivaliuose.
Beje, garsiojoje Amsterdamo „Concertgebouw“ salėje debiutavau rečitaliu atidarydama F.Liszto festivalį. Yra išleistas rinktinis pianistų, dalyvavusių per 17 metų šiame festivalyje, kompaktinis diskas – į jį pateko ir vienas mano atliekamas kūrinys, po kurio olandų žurnalas „Piano Wereld“ išspausdino mano nuotrauką viršelyje ir parengė su manimi didelį interviu.
Lisztas tebėra mano koncertų programose – jis domina ir mane, ir mano publiką. O jaučiuosi jį skambindama labai keistai – tarsi pasakočiau savo gyvenimo istoriją.
-Kiek per aštuonerius gyvenimo Prancūzijoje metus iš viso išleidote diskų?
Penkis solinius ir dar keli yra su atskirais mano įgrotais kūriniais. Be to, jau įrašiau dar vieną F.Liszto kūrinių diską, yra sutarta dėl F.Liszto etiudų antrojo disko įrašo. Viskas, išskyrus M.K.Čiurlionį, – firmos „Lyrinx“ darbai. Tai pagrindinė prancūzų įrašų firma, bendraujanti daugiausia su pianistais. Man patinka ir jos studija, ir instrumentas, ir darbo kokybė bei sąlygos.
Tačiau mano repertuaras nepaprastai platus. Kadangi esu Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos absolventė, didžiulė paklausa yra mano interpretuojamai rusų muzikai: Skriabinui, Rachmaninovui, Prokofjevui ir ypač Šostakovičiui. Jo kamerinė muzika dabar labai populiari – kvintetai, sonatos altui, violončelei ir kt. Ir aš labai maloniai tai sutinku groti.
Sausio mėnesį įrašinėsiu Beethoveno muziką. Taigi planų turiu tikrai daug ir įvairių.
-Su orkestru repertuaras taip pat gausus?
Skambinu apie 30 koncertų su kameriniu ir su simfoniniu orkestru.
Tikrai sukaupiau milžinišką repertuarą ir šiandien jau labai gerai žinau, per kiek valandų kokį kūrinį atgaminsiu. Teksto nebesimokau – tik kartoju.
-Anksčiau vis buvome įpratę, kad rečitalio programa turi būti sudaryta iš kuo įvairesnių stilių kūrinių. Svarbu parodyti, kaip tu groji Bachą, kaip Haydną ar Mozartą ir kaip Lisztą ar Čaikovskį. O kaip dabar? Ar nuo atlikėjų, ar nuo koncertų organizatorių priklauso rečitalių programos?
Tai priklauso pirmiausia nuo koncertų organizatoriaus. Neseniai grįžau iš Čilės. Ten buvau jau antrą kartą. Koncertas vyko operos teatro salėje, kurioje telpa 2500 klausytojų. Jie paprašė labai konservatyviai sudarytų programų: pirmajame rečitalyje skambinau Bacho, Beethoveno ir Schumanno kūrinius. O jau šių metų rečitalyje tema buvo įdomesnė – šėtoniškoji idėja: Schumannas, Skriabinas, Paganini, Lisztas, Schubertas – viskas „apie velnią“.
Aš visuomet skrupulingai renkuosi programą, ją derinu. Kartais pati siūlau savo koncertų programas organizatoriams. Matau, kad kai jiems pasiūlai kelis variantus (tarsi kokiais paketais), jie greičiau išsirenka taip, kaip pasiūlau aš.
Vasarį skambinsiu du rečitalius Bermudų salose vyksiančiame festivalyje, kurio prezidentas – muzikos pasaulio legenda lordas Yehudy Menuhinas. Pirmojo rečitalio programoje 1997 metų Vilniaus festivalyje skambintos trys romantinės sonatos (Schubertas, Chopinas, Lisztas), o antrajame – vokiečių muzika. Mėnesio pabaigoje skrisiu į festivalį Taityje. Šį kartą pirmą sykį į kelionę mane lydės vyras Alexandre'as ir po koncertų saloje 10 dienų maloniai ilsėsimės.
-Iš šalies atrodo, kad Mūza tikrai labai laiminga. Viskas jai sekasi tarsi burtų lazdele mostelėjus… Ir staiga, – kad ir klausantis tų romantinių sonatų muzikos, – jauti tokią tragediją, tarytum skambantys garsai širdies krauju trykštų… Amžinybė, Būtis ir Nebūtis greta… Iš kur tokios tikroviškos būsenos? Žinoma, tai ir aktorinis meistriškumas…Bet ar įmanoma vaidinti TAIP? Aš nekalbu apie tai, kad muzikinis tekstas puikiai perskaitytas ir atliktas. Bet kokio lygio aktorinis meistriškumas, kai tas tekstas į tave prabyla tokiomis mintimis, kad jau net nežinai, ar pats kompozitorius apie tai mąstė… Tai tikrai nauja, sava istorija, pasiutusiai įtikinanti. Ir tu nebegali ramiai sėdėti ir klausytis – tave skambantys garsai varpyte varpo, nepalikdami nė kertelės nepaliestos… Likimai – konfliktai – aistros – ir ramybė… Tai jau nebe fortepijono muzika. Tai muzikinė drama. Tai opera…
Ar dera ta tragedija scenoje su laimingu tarsi pasakų princesės gyvenimu?
Aš nekalbu, kad Mūzos skambinime gali išgirsti ir komediją. Bet tai lyg ir artimiau jos pačios laimei. Prokofjevo koncertas ir Mūzos gyvenimo realybė lyg ir atitiko vienas kitą. Optimizmas suprantamas. Bet kokiu būdu taip tikroviškai suskamba tragedija?
Mes – menininkai. Ir jeigu mes tikri menininkai, tai esame nepaprastai jautrūs žmonės. Mes pernelyg skausmingai ir galbūt net hipertrofuotai matome net ir kasdienes buities problemas, praeitį ir ateitį. Ir tas universalias dvasines vertybes, kurios ir yra didžiųjų kompozitorių palikimas mums.
Jų muziką skaitydama kartu išgyvenu visas toje muzikoje atskleistas dramas, didžiųjų žmonių gyvenimus. Prie jų priartėju ir mėginu suprasti – tarytum tai būtų mano pačios problemos. Aš net turiu tokių recenzijų, kuriose taip ir parašyta: „Jinai grojo taip, lyg pasakotų ir gintų savo gyvenimą. Ji pasakojo, atvėrė savo nuosavą žaizdą.“
Mes jautrūs žmonės ir matome galbūt aštriau nei kiti. Todėl mes ir galime kitų kūrybą išgyventi tarsi savo pačių dramą net ir nepatirdami tos tragedijos iš tikrųjų. Tik nujausdami, numatydami…
Aš esu laiminga kaip moteris profesionalė. Patekusi į vyrų pasaulį grūmiuosi kaip lygi su lygiais. Ir neturiu jokių kompleksų nei aš, nei tie, kurie mane vertina ir recenzuoja. Esu laiminga, kad galiu pateikti moters įvaizdį, prilygstantį sėkmingai karjeros aukštumų siekinčiam vyrui. Laikui bėgant vis aiškiau jaučiu, kaip komplikuotas moters gyvenimas. Ypač dėl jos itin svarbaus vaidmens šeimoje. Ir daugelis moterų, buities problemų prislėgtos, nebegali vežti to krūvio, kurį veža vyrai. Mes, moterys, taip pat galime nė kiek ne mažiau gyvenime pasiekti nei vyrai. Ir dažnai gyvenimą matome net įvairiau, subtiliau. Tik ne visados ir ne kiekviena moteris gali savo galimybes realizuoti. Taip jau susiklostė patriarchalinės taisyklės, keliančios mums kiek kitus reikalavimus.
-O kaip iš Paryžiaus atrodo Lietuvos gyvenimas? Kaip sparčiai jis keičiasi?
Nepaprastai sparčiai keičiasi. Vienas to įrodymų – tai, kad iki šiol nežinojau apie tokį Vilniaus centre egzistuojantį perlą, kaip ši kavinė „Maldis“. Ir kas kartą atvažiavusi į Lietuvą aš sau atrandu kažką naujo, dailaus, įspūdingo.
-Kada kiti koncertai Lietuvoje?
Nežinau. Dar negavau kvietimų. O planuoju jau 2000 metų koncertus.
-Baigiant rengti straipsnį, Vilnių pasiekė žinia, kad pianistė Mūza Rubackytė, neoficialiai vadinama lietuvių kultūros ambasadore pasaulyje, dabar tarsi įteisino šį titulą. M. Rubackytė kartu su Lietuvos kultūros ministerija įsteigė viešąją įstaigą „Lietuvos artistinis veiksmas“. Ši įstaiga padės įgyvendinti ilgametį lietuvių kultūros pristatymo pasaulyje planą.
Pirmasis „Lietuvos artistinio veiksmo“ organizuojamas koncertas turėtų įvykti kitų metų vasario 18 dieną Vokietijoje, Bonos „Beethoven House“. „Lietuvos artistinis veiksmas“, kaip pranešta Eltai, pirmiausia ketina orientuotis į Vokietiją. Ši valstybė pasirinkta dėl jos reikšmės Europoje.