P. Čaikovskis Rygos baleto scenoje
Praėjusių metų lapkričio 28-ąją Latvijos nacionalinės operos teatre įvyko žymaus rusų baletmeisterio B. Eifmano baleto “Čaikovskis” premjera. Į šią premjerą atvyko baleto mėgėjų ir iš Lietuvos. Ir nenuostabu - premjerą dirigavo šiame teatre antrus metus meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas einantis G. Rinkevičius, o be kitų, šoko mūsų baleto premjerai E. Špokaitė ir M. Baužys.
B. Eifmanas šiuo metu yra vienas originaliausių Rusijos choreografų. 1972 metais baigęs Leningrado konservatoriją, statė spektaklius įvairių miestų teatruose, 1977-aisiais subūrė ir iki šiol vadovauja Sankt Peterburgo baleto teatro trupei, kurioje yra sukūręs apie 40 baletų. Daugelis jo spektaklių - “Beprotiška diena, arba Figaro vedybos”, “Meistras ir Margarita”, “Idiotas”, “Broliai Karamazovai” - pastatyti pagal žymių rašytojų kūrinius. Viename naujausių spektaklių “Raudonoji Žizel” (1997) choreografas vaizduoja tragišką talentingos rusų balerinos O. Specivcevos likimą. Ši viena tragiškiausių savo laiko Žizel kaip ir V. Nižinskis dvidešimt metų (1943-1963) praleido beprotnamyje.
Baletas “Čaikovskis” nėra ištisinio siužeto. B. Eifmaną domina filosofinės temos - Čaikovskio muzikos tragizmas, muzikos ir į homoseksualizmą linkusio menininko problemos. Norėdamas šokiu atkurti sudėtingus kompozitoriaus gyvenimo vingius, B.Eifmanas parinko P.Čaikovskio Penktosios, Šeštosios "Patetinės" (IV d.) simfonijų, styginių Serenados C-dur (II, III d.) ir Itališkojo kapričio muziką.
Spektaklyje yra du P.Čaikovskio vaidmenys, juos atlieka du solistai. Čaikovskį premjeroje šoko B. Eifmano Sankt Peterburgo baleto teatro solistas I.Markovas, o kompozitoriaus savojo aš viziją - antrininką - M. Baužys. Antrininko vaidmuo balete ne mažiau sudėtingas už Čaikovskio vaidmenį. Pirmose scenose antrininkas provokuoja Čaikovskį gundančiais demonais, kitose scenose jis - kompozitoriaus draugas, skatinantis kurti, dar kitur pasirodo kaip baleto “Spragtukas” Droselmejerio vaidmens atlikėjas. Spektaklyje daug šių solistų duetų (jų gal net ir daugoka!). Laisva šokio plastika, vaidyba I.Markovas perteikė kenčiančio, besiblaškančio žmogaus ir kūrėjo vidinį pasaulį. M. Baužys su jam būdingu santūrumu, vidiniu temperamentu kūrė valingo provokuotojo, o kartais - ramintojo vaidmenį. Solistas gali džiaugtis per trumpą laiką sukūręs tiek daug skirtingų vaidmenų - Toreadoras, Likimas balete “Karmen”, Artistas H.Berliozo "Fantastinėje" simfonijoje (Klaipėdos teatre), Oberonas ir Tesėjas “Vasarvidžio nakties sapne”. Žavi M.Baužio šokio formos užbaigtumas, gebėjimas šokiu kurti skirtingus charakterius.
Spektaklyje tėra du palyginti nedideli moterų vaidmenys. Žymi Latvijos balerina I.Dumpe šoko Čaikovskio žmonos A. Miliukovos vaidmenį. Solistė kūrė neramios, seksualios, nesuprastos moters charakterį. Solistei E.Špokaitei mažų vaidmenų nėra. Jos Grafienė von Mekk imponavo išdidumu, elegantiška laikysena. Supratai, kodėl tokia moteris turėjo įtakos didžiajam kompozitoriui. Keliuose epizoduose baletmeisteris solistei skyrė Damos Pik ir Fėjos Karabos vaidmenis. Bet ir čia balerina keliais bruožais - sulenkta figūra, pakeista eisena - sukūrė įtaigų baleto “Miegančioji gražuolė” piktosios fėjos Karabos vaidmenį. Kilo mintis, jog šiuolaikinių baletmeisterių (ypač M.Bejart'o) baletuose nuolat pasitaikančių Mirties, Likimo paveikslų reikia ieškoti XIX a. baletmeisterių kūryboje.
Kaip ir kituose B.Eifmano baletuose, taip ir “Čaikovskyje” didelis vaidmuo tenka kordebaletui. Baletmeisterio masiniai šokiai pasižymi laisva plastika, polifoniškomis šokių kompozicijomis. Toks buvo pirmojo veiksmo valsas. Jis kaip ir scenografo A.Uozalinio rusvai auksinių rūmų kontūrai kūrė kompozitoriaus laikų Sankt Peterburgo atmosferą. Talentingai choreografas sukūrė antrojo veiksmo kortų salės šokius. Stalo ir šokėjų scena išsyk priminė vokiečių baletmeisterio K.Jooso antimilitaristinio baleto “Žaliasis stalas” pradžią. Suskambėjus pirmiesiems Itališkojo kapričio garsams, prasidėjo vyrų šokis, virsdamas tikra vyrų šokio bakchanalija. Jame jautei gyvenimo ir mirties, likimo temas. Šokių verpete pirmasis ant stalo “nukryžiuojamas” antrininkas, o vėliau - Čaikovskis. Choreografas balete teigia, jog tik mirtyje kūrėjas atgauna ramybę: į amžinybę ir išgarsėjimą Čaikovskį lydi baltosios gulbės…
Spektaklio sėkmę lėmė ir įtaigus, temperamentingas G.Rinkevičiaus dirigavimas. Papriekaištauti derėtų tik choreografo baleto muzikai - trūko organiško atskirų P.Čaikovskio simfonijos kūrinių muzikos junginių. Šiuolaikiniai choreografai dažnai šokius kuria be muzikinio akompanimento, bet šiame spektaklyje tokios Čaikovskiui skirtos mizanscenos tarsi "iškrito" iš spektaklio visumos.
Po spektaklio šventiškai pasipuošę teatro žiūrovai ilgai plojo baleto kūrėjams ir šokėjams, o netikėtai iš užkulisių pasirodęs Latvijos Respublikos prezidentas G. Ulmanis visiems paspaudė rankas.