"Kas yra meilė? Tai beprotystės forma, nepavaldi protui. Tai liga, gresianti žmogui bet kokiame amžiuje ir neišgydoma senatvėje. O meile, neįveikiama esybe! Meilės dieve, tavo kartėlis saldus, tavo kartėlis žiaurus…"

Giovani Giacomo Casanova

Cosima

Kai 1883 metų vasario 13 dieną Venecijoje mirė vokiečių kompozitorius, dirigentas, poetas Richardas Wilhelmas Wagneris, viena moteris, norėdama įrodyti savo meilę ir ištikimybę, nusikirpo plaukus, kuriais vyras taip žavėjosi, ir padėjo juos ant raudonos pagalvėlės į karstą po jo galva. Tai buvo antroji ir labiausiai mylėta genijaus žmona Cosima Liszt von Bülow Wagner…

Francesca Gaetana Cosima buvo antroji Liszto ir grafienės Mari d’Agoult dukra, beje, išvaizda labai panaši į tėvą. 1853 metais, lydėdamas Lisztą į Paryžių, Wagneris pirmą kartą pamatė penkiolikmetę Cosimą. Pirmas susitikimas didelio įspūdžio nepadarė - garsiojo muziko atmintyje abi Liszto dukros išliko kaip drovios ir tylios paauglės. Atrodo, jis net neįsiminė jų vardų. Ir po ketverių metų, kai Cosima, jau kaip Wagnerio draugo, pianisto ir dirigento Hanso von Bülowo žmona, tris medaus mėnesio savaites praleido Ciuriche, kur gyveno Wagneris, jis nepajuto, kad šiai dvidešimt ketveriais metais jaunesnei moteriai lemta tapti jo paskutine ir tikrąja meile. Tačiau šį kartą nebuvo nė kalbos, kad Wagneris neprisimintų jaunosios ponios von Bülow vardo. Susižavėjęs kompozitorius rašė: “Jeigu jūs pažįstate Cosimą, tai sutiksite, kad jaunoji pora verta visokeriopos laimės, kokia tik įmanoma. Šie žmogiukai labai protingi ir tikrai genialūs, kupini lengvybės ir tokio polėkio, kad su jais galima jaustis tik labai gerai”.

Cosima tikrai suteiks tokią laimę, kokia tik įmanoma, tačiau ne Bülowui, o Wagneriui. Tačiau tai įvyks vėliau - kol kas Wagneris seniai, neįdomiai ir beviltiškai vedęs Minną - Christiną Wilhelminą Platter - ir liepsnoja aistra savo mecenato žmonai Mathildai Wesendonck.

 

Mathilda

Patyręs savo muzikinės karjeros pradžioje skurdą ir nepripažinimą, už skolas keletą kartų net nakvojęs kalėjime, tapęs garsiu kompozitoriumi, Wagneris dievino prabangą: subtilius brangius apdarus, puošniai apstatytus namus, keliones po Alpes ir Italiją, pramogas Paryžiuje. Kompozitoriaus nuomone, gerbėjai ir draugai turėjo jam aprūpinti tokį gyvenimo būdą. Vienas iš jų buvo turtingas ir praktiškas, tačiau taurus ir subtiliai suprantantis meną pirklys Otto Wesendonckas. Žinodamas sunkią Wagnerio finansinę padėtį, 1852-ųjų pradžioje jis pasūlė kompozitoriui apsigyventi specialiai jam pastatytame name netoli paties Wesendoncko vilos Ciuriche. Čia Wagneris ir susipa˛ino su jo ˛mona Mathilda.

Amžininkų liudijimu, dvidešimt ketverių metų Mathilda buvo ne tik reto grožio, bet ir žavi, poetiškos sielos moteris. Ji rašė eilėraščius, subtiliai jautė muziką ir… garbino Wagnerio genialumą. Prisimindama jų ryšį, Mathilda rašė: “Visa, ką geriausia, aš gavau iš Wagnerio”. Savo ruožtu Wagneris rašė jai: “O mano mieloji Mūza vis dar toli? Tylėdamas laukiau, kol ji mane aplankys; nenorėjau jos trikdyti savo prašymais. Mūza, kaip ir meilė, būdama laisva suteikia laimę. Vargas kvailiui, vargas meilės elgetai, jei jis jėga nori paimti tai, kas neduodama savo noru. Jų negalima priversti. Ar netiesa? Kaip meilė galėtų būti mūza, jei leistųsi priverčiama?

O mano mieloji Mūza vis dar toli nuo manęs?”

Wagneris dalijosi su Mathilda meniniais sumanymais, skaitė jai savo straipsnius, parašė jai į albumą fortepijono sonatą ir sukūrė jos tekstais nuostabius romansus “Penki Mathildos Wesendonck eilėraščiai”. Mathildai jis siuntė pirmuosius “Valkirijos”, “Zigfrido”, “Tristano ir Izoldos”, “Meisterzingerių” ir net “Parsifalio” apmatus. Ji buvo pirmoji jo klausytoja: rytą sukurtą muziką vakarais Wagneris skambindavo Mathildai.

“Tyra ir sykiu aistringa meilė traukė mane prie harmoningo gamtos kūrinio, taurios sielos moters, mano geradario žmonos. O ši, iš prigimties būdama menininkė, mane suprato puikiai, kaip nė viena moteris iki tolei, ir sušildė savo taurios, švelnios ir išmintingos sielos ugnimi! Apsvaigęs nuo didžiulio jausmo, pirmą kartą gyvenime taip galingai mane apėmusio, parašiau dramos libretą ir pirmo veiksmo muziką; su dideliu malonumu kasdien pasakodavau mylimai moteriai, ką kūriau savo žavingajame “Prieglobstyje”, o ji klausydavosi taip nuolankiai ir pagarbiai, kaip ant kelių parkritusi Brunhilda klausėsi savo mylinčio ir susikrimtusio tėvo Votano priekaištų".

Meilė Mathildai Wesendonck įkvėpė vieną originaliausių Wagnerio operų “Tristanas ir Izolda”. Paties kompozitoriaus žodžiais, ši opera - paminklas didžiausiai meilei - be atsako. “Meilė mums teikė daug kančių, nes negalėjome jai atsiduoti atvirai. Tatai buvo uždrausta meilė, o nakties tamsos, kurioje turėjome slėptis, neskaidrino nė mažiausias vilties spindulėlis… Kai tik pagalvodavau, koks aš nedėkingas savo kilniajam globėjui, visas mūsų dvasinio bendravimo teikiamas džiaugsmas akimirksniu dingdavo”.

Wagnerio ir Mathildos likimas buvo nuostabiai panašus į jo dramos herojų likimą, nes ir jie turėjo mylėti slapta ir beviltiškai, suteikdami tiek daug nepelnytų kančių išmintingam ir kilniam karaliui Markui, Izoldos vyrui. Dabar kompozitorius daug geriau suprato savo dramos herojus ir tuo pat metu dar skaudžiau juto savo gyvenimo tragiškumą, nes Mathilda jam įkūnijo visa tai, ką tauriausia ir jautriausia galėjo duoti gyvenimas. O jis žinojo, kad turės to neįkainojamo lobio atsisakyti.

“Nors man niekada nebuvo lemta patirti laimės, kurią teikia tikra meilė, aš vis dėlto noriu pastatyti paminklą šitai gražiausiai utopijai - tokį paminklą, kuriame viskas nuo pirmo iki paskutinio potėpio būtų pripildyta meilės. Aš mąstau apie “Tristaną ir Izoldą”: paprasta, bet kupina įkvėpimo muzikinė koncepcija. Paskutiniame veiksme plevėsuojančia juoda vėliava pridengsiu save patį ir mirsiu!”

Trijų vaikų motina Mathilda Wesendonck, vedama pareigos vyrui ir šeimai, sutramdė savo jausmą Wagneriui. Otto Wesendonckas liko kompozitoriaus draugas ir toliau teikė jam medžiaginę pagalbą.

Minna Wagner netikėjo, kad Mathildą ir jos vyrą sieja grynai platoniškas ryšys. Jos būgštavimus sustiprino netikėtai atplėštas meilės laiškas. Minna iškėlė sceną Wagneriui, paskui Mathildai, grasindama atskleisti šį meilės ryšį. Vaidinga ir liguistai pavydi Wagnerio žmona nesigėdydama stengėsi kuo plačiau išgarsinti savo pavydo priežastį. Įskaudinta Mathilda, savo meilės istoriją atvirai patikėjusi vyrui ir maniusi, kad Wagneris nieko nenuslėpė ir nuo Minnos, nutraukė bet kokius ryšius su kompozitoriumi.

 

Minna

Po šio skandalo Minna Wagner išva˛iavo iš kompozitoriaus namų. Dvidešimt dvejus metus trukusi santuoka, galima sakyti, nustojo gyvavusi, palikusi vien skaudžius prisiminimus ir prieštaringas eilutes muzikos istorijoje, kur Wilhelminai Planer neišvengiamai tenka jei ne Wagnerio piktojo genijaus vieta, tai bent jau bukokos, genialiojo savo vyro nesuprantančios, smulkmenose paskendusios moteriškės įvaizdis.

Tačiau Wilhelmina Planer buvo pirmoji didelė Richardo Wagnerio meilė, ši netoliaregė, gana miesčioniška moteris buvo racionali, praktiška, rūpestinga ir šalia vyro praleido skurd˛iausias bendro gyvenimo dienas…

Su Minna Wagneris susipažino 1834-1835-aisiais. Tų metų muzikinį sezoną jis dirigavo nedideliame Magdeburgo operos teatre. Naują, energijos kupiną dirigentą pamilo ir publika, ir artistai, bet teatro reikalai klostėsi blogai. Wagneris nusprendė nebegrįžti į Magdeburgą, tačiau susitikimas ir pažintis su šio teatro dainininke Minna Planer privertė jį pakeisti savo planus. Likęs dar vienam sezonui, Wagneris stengėsi atnaujinti repertuarą, pakviesti naujų dainininkų, tačiau bilietų buvo parduodama vis mažiau ir daugelis artistų pradėjo ieškoti naujų trupių. Minna taip pat išvažiavo į Berlyną. Kupiname nusivylimo laiške Wagneris maldauja ją grįžti ir tapti jo žmona. Kitaip jis grasina prasigerti, mesti bet koki¹ veikl¹ ir “kuo greičiau keliauti velniop”.

1836 metais Minna Planer tapo ponia Wagner, tačiau skubota santuoka ieškotos laimės ir ramybės neatnešė. Jaunas, nepasiturintis kompozitorius, kupinas naujų grandiozinių idėjų, šventai tikįs savo grandioziniu pašaukimu, ir ketveriais metais vyresnė moteris, iš esmės nemylinti nei teatro, nei muzikos, trokštanti padedama santuokos susisukti šiltą ir saugų šeimos lizdelį, buvo visiškai svetimi. Apsukri ir praktiška Minna visais atžvilgiais buvo vidutinybė, stokojo ir kultūros, ir talento. Jos miesčioniškumas slėgė, bet Wagneris tvardėsi ir stengėsi išlaikyti bent jau santarvės regimybę. Skandalingas santykių aiškinimasis neretai baigdavosi apsimestiniais Minno alpimais, tokiais atvejais Richardas prisiimdavo kaltę, kad tik ji nusiramintų… Trokšdama geresnio gyvenimo Minna nevengė įvairaus plauko avantiūrų, tačiau jai taip ir nepavyko susirasti turtingesnio garbintojo.

Magdeburgo teatro direktorius pasiskelbė bankrutavęs. Prieš pat teatro uždarymą Wagneris skubomis parengė savo operą “Uždrausta meilė”. Artistai iš pagarbos jam sutiko dalyvauti pastatyme. Repeticijoms buvo skirta tik dešimt dienų, partijas solistai mokėsi skubėdami, visos viltys dėtos į suflerį. Premjeroje, įvykusioje 1836 metų kovo 29 dieną, publika mažai ką suprato; Wagneris norėjo žiūrovams išdalyti išspausdintus libretus, bet policija pareikalavo pakeisti, jos nuomone, pernelyg liberalų operos pavadinimą. Autorius tikėjosi, kad antrasis spektaklis turės pasisekimą, tačiau jis iš viso neįvyko - salėje tebuvo trys žiūrovai, užkulisiuose primadonos vyras iškėlė pavydo sceną, virtusią peštynėmis. Taip baigėsi pirmosios Wagnerio operos sceninis gyvenimas - daugiau “Uždrausta meilė” nebuvo statoma.

Wagneris neprarado tikėjimo savo jėgomis, ji buvo pilnas garbėtroškiškų vilčių, svajojo nukariauti Paryžių, troško sėkmės, šlovės, pinigų. Tačiau Paryžiuje Wagnerių padėtis tapo beviltiška. Viskas, kas turėjo bent kokią vertę, buvo užstatyta lombarde ir parduota, neretai šeimos galva visą dieną praleisdavo bėgiodamas po miestą ir mėgindamas įtikinti kreditorius atidėti skolų mokėjimą. Troškusi ramaus šeimyninio užutekio Minna gavo skurdų klajoklio gyvenimą - kartais namuose nebūdavo nė kąsnelio duonos, ir vyrą, kurio potroškių ji nesuprato nei vargo dienomis, nei juo labiau tada, kai 1842 metais Wagnerio operos “Rienzi” premjera tapo tikru kompozitoriaus triumfu gimtinėje.

Kai po 1848-ųjų revoliucijos Wagneris buvo priverstas išvykti iš Vokietijos į Šveicariją, asmeninis kompozitoriaus gyvenimas dar labiau komplikavosi. Minna susirgo širdies liga. Ji iš visų jėgų stengėsi ekonomiškai tvarkyti namų ūkį, bet Wagnerio išlaidos buvo didelės ir neracionalios. Negalinčiam patenkinti savo, kaip menininko, poreikių, nutolusiam nuo tėvynės, atskirtam nuo įprastos audringos veiklos, neturinčiam galimybės išvysti statomų savo operų, Wagneriui reikėjo vilties ir atsparos, kurios Minna jam negalėjo suteikti. Ji pavyduliavo visoms Wagnerio moterims - nuo garsiosios Paryžiaus kurtizanės Pavijos iki subtiliosios anglės Jessy Lossot, ji pavyduliavo Mathildai Wesendonck, galų gale - pačiai Wagnerio muzikai, kurios nenorėjo ir negalėjo suprasti. Pagaliau 1866 metais vargšė moteris, gal ir galėjusi tapti gera paprasto žmogaus žmona, užbaigė savo gyvenimo kelią. Ką gi, už viską reikia mokėti. Už įsiamžinimą istorijoje - taip pat. Beje, dvi savaites prieš mirtį, pasipiktinusi laikraščių skleidžiamu šmeižtu (buvo net tvirtinama, kad Wagneris pasmerkęs žmoną bado mirčiai), Minna kategoriškai paneigė visus absurdiškus gandus.

 

Cosima

Marginalinės muzikos istorijos metraštininkai užfiksavo delikačią situaciją: 1858 metais, kai Cosima ir Bülowas vėl aplankė Wagnerį, ir Minna, ir Mathilda atskleidė jai savo širdies paslaptis. Cosima reagavo netikėtai - jos užuojauta buvo skirta ne abiem damoms, o Richardui… Beje, užbėgant už akių, Mathilda buvo vienintelė Wagnerio aistra, kurios ir vėliau Cosima negalėjo išbraukti iš atminties.

Tuo pat metu pačios Cosimos aistra Wagneriui tik ir laukė savo akimirkos atsiskleisti. Atsisveikindama su maestro ji pabučiavo jam ranka ir apsiverkė, tačiau liko ištikima savo Hansui. Ponia Bülow buvo puiki šeimininkė ir nenuilstanti jo kelionių palydovė, gerai tvarkė vyro verslo reikalus.

1860 metų spalio 12 dieną Bülowai susilaukė pirmosios dukters Danielos. Wagneris aplankė draugus, jie su Cosima ilgai vaikščiojo, kalbėjosi. Be romantiškos traukos, jam reikėjo intelektualios kompanjonės, o Cosima, susižavėjusi “Tristanu ir Izolda”, tam puikiai tiko.

Sena pažintis, pasivaikščiojimai ir pokalbiai negalėjo likti be rezultatų, ypač turint omenyje greitai susižavinčią Wagnerio prigimtį ir nuo paauglystės slėptą atkaklų Cosimos dievinimą, skirtą kompozitoriui. Kai vėliau jie susitiko Leipcige, abipusė trauka jau buvo įveikusi visus barjerus - abu buvo tiesiog apsėsti meilės. Cosima vis dar tebebuvo Bülowo žmona, laukėsi antro jo vaiko. Tačiau nei dviprasmiška situacija, nei dvidešimt ketverių metų skirtumas tarp jos ir jos aistros objekto nieko nebereiškė prieš viską nušluojančią kūnų trauką. Cosima žinojo, kad Wagneris neturi pinigų, kad jis ilgai nedvejojęs seka paskui kiekvieną žavią moterį… Tačiau meilė ir misija tarnauti jo genijui privertė palikti ramią garsaus dirigento žmonos vietą ir stačia galva mestis į gyvenimo sūkurį.

Nėra ko ir sakyti, kad nei Lisztas, nei Bülowas nebuvo sužavėti susiklosčiusios situacijos. Tačiau, nepaisydama nei kaltės jausmo, nei skandalo grėsmės, Cosima tapo Wagnerio žvaigžde. Cosima tapo savotišku idealiosios Wagnerio meilės - Mathildos - įkūnijimu. Pastaroji buvo jo mūza, jo sielos šviesa, o Cosima, - Cosima tapo tiesiog jo gyvenimu. Abiejų moterų nuopelną, kad šiandien turime tokį Wagnerio kūrybinį palikimą, kokį turime, sunku pervertinti.

Cosimos jaunystė, nuostabūs šviesūs plaukai, išvaizda, muzikalumas ir išsilavinimas, galų gale nepaprastas sugebėjimas klausytis patraukė Wagnerį. Ką jau kalbėti apie jaunosios moters aristokratiškumą ir grakščias manieras (jo manieros buvo baisios). Atsispirti Liszto dukters žavesiui buvo neįmanoma.

Wagnerio finansinius reikalus pataisė Bavarijos karaliaus Liudvigo II palankumas. Susižavėjęs kompozitoriumi ir nusprendęs jo muzikinių idėjų pagrindu sukurti didžiąją Vokietiją, valdovas pasikvietė Wagnerį į Miuncheną. Kompozitoriaus pageidavimu diriguoti jo operų į Miuncheną buvo pakviestas jo draugas ir mokinys Hansas Bülowas. Jis dirigavo “Tristano ir Izoldos” premjerai. Beje, Liudvigas, nenutuokdamas apie Richardo ir Cosimos ryšį, taip pat buvo jai neabejingas.

Cosimai teko dalyti savo gyvenimą tarp dviejų vyrų - ji gyveno Wagnerio namuose kaip jo sekretorė, atsakinėjo į laiškus, priiminėjo varginančius lankytojus, stengėsi suteikti jam namų šilumos. Ir drauge ilgai negalėjo apsispręsti palikti Bülowo…

1856 metais gimė Cosimos ir Richardo dukra Izolda. Cosima nedvejodama priėmė visas Wagnerio idėjas, prietarus ir požiūrį į Vokietiją - kaip aukštesnę šalį nei jos gimtoji Prancūzija. Ji stengėsi parinkti jam draugus, atplėšdavo jo laiškus ir dažnai diktuodavo atsakymus. Richardas svarstė su Cosima kūrybos reikalus ir visiškai ja pasitikėjo.

Ir Richardas, ir Cosima buvo artimi karaliui, jų politinės pažiūros beveik sutapo. Vis dėlto Liudvigas, nors ir niekada nesiliovė tikėjęs Wagnerio muzikiniu genijumi ir rėmęs jį finansiškai, prarado pasitikėjimą juo kaip žmogumi. Dėl politinio spaudimo Liudvigas II kuriam laikui net išsiuntė Wagnerį iš Bavarijos. Kompozitorius apsistojo Šveicarijoje ir nelaimingieji įsimylėjėliai buvo išskirti.

Po Minnos mirties 1866-aisiais Cosima su trimis savo vaikais apsigyveno Richardo viloje netoli Liucernos. 1867 metais gimė antroji Cosimos ir Wagnerio dukra Eva - kaip ir pirmoji duktė Izolda, gimusi “Tristano ir Izoldos” repeticijų metu, ji buvo pavadinta kitos mėgstamos Wagnerio operos - “Niurnbergo meisterzingeriai” - herojės vardu.

Penkeri metai, praleisti Tribšene, buvo vieni ramiausių ir šviesiausių audringame kompozitoriaus gyvenime. Praeityje liko skurdas ir slegianti vienatvė. Šalia buvo Cosima - atsidavęs draugas, nemažiau valinga, atkakli, energinga ir garbėtroška būtybė už jį patį.

Liudvigas buvo sugniuždytas Wagnerio išvykimo ir net grasino atsisakyti sosto, jei jam nebus leista grįžti. Cosima, kuria jis be galo pasitikėjo, įtikino jį likti karaliumi.

Tuo tarpu nervingojo Bülowo charakteris darėsi vis irzlesnis ir nemalonesnis. Dėl šventos ramybės ir tėvo įkalbėta Cosima kuriam laikui grįžo pas jį. Ji nenorėjo viešo skandalo, privengdama… Bavarijos karaliaus, neturėjusio nė menkiausio supratimo apie tai, koks ryšys sieja jo mylimą kompozitorių ir gerbiamą moterį! Beje, sakoma, kad Liudvigas II buvo netradicinės seksualinės orientacijos, tačiau tai nė kiek nekliudė jam būti itin uoliu tradicijų gynėju šeimos gyvenimo klausimais - moteris turi būti atsidavusi vyrui ir vaikams. Tačiau Cosima buvo tarsi Senta, kurios neklystantis instinktas pakuždėjo, kad jos gyvenimo pašaukimas - guosti Olandą. Iki gyvenimo pabaigos ji buvo Richardo draugas, skatintojas, padėjėjas - tikra ledi Makbet, tiktai teigiama prasme…

Galų gale 1868-ųjų lapkritį, paėmusi Izoldą ir Evą, Cosima visam laikui persikrausto į Wagnerio namus. Tuo metu ji jau nešiojo Wagnerio sūnų Siegfriedą. Ilgai laukto įpėdinio gimimas 1869 metų birželį sutapo su to paties pavadinimo operos baigimu. “Tą dieną, kai man, laimingiausiam iš žmonių, gimė sūnus, aš baigiau kompoziciją “Siegfriedas”, kurią buvau užmetęs prieš vienuolika metų. Negirdėtas atvejis! Niekas nebūtų patikėjęs, jog man tai pavyks… Tik dabar man lemta gyventi džiaugsmingai. Puikus, tvirtas sūnus aukšta kakta ir aiškiu žvilgsniu - Siegfriedas Richardas paveldės tėvo vardą ir išsaugos jo kūrinius pasauliui”, - rašė laimingas tėvas draugui. Tų dienų nuotaiką kompozitorius išreiškė šviesioje ir ramioje “Siegfriedo idilijos” muzikoje. Sako, kad Wagnerio namuose ši muzika nuskambėjo tą pačią akimirką, kai Siegfriedas išvydo pasaulį.

1870 metų birželio aštuonioliktą Cosima išsiskyrė su Bülowu, o po dviejų mėnesių tapo oficialia Wagnerio žmona. Paliktasis vyras pasirodė esąs gana kerštingas ir pareikalavo, kad jo vaikai liktų su juo. Galiausiai, išvažiuodamas iš Miuncheno, jis atidavė dukras motinai. Netikėtai pačiam sau Wagneriui teko penkių vaikų tėvo vaidmuo ir, reikia pasakyti, jis buvo be galo tam atsidavęs… Amžininkų liudijimu, tai buvo vienas iš nedaugelio jo malonių būdo bruožų.

Pati Cosima nematė savo vyro trūkumų - arogancijos ir žavėjimosi savimi. Jos nuomone, Richardas buvo nuostabus žmogus. Kaip ir dera ištikimai žmonai, ponia Wagner pritarė kiekvienai vyro pretenzijai - nuo neapykantos Brahmsui iki kandžių anglų poezijos vertinimų ar noro būti autoritetu dramoje ir politikoje. Net ir muzika, jei ji buvo nesusijusi su Wagnerio kūryba, jai neegzistavo… Be viso kito, jos taktas padėjo užglaistyti nesklandumus su Liudvigu II ir tik Cosima galėjo suvaldyti vyro temperamentą.

Bet nereikia manyti, kad Liszto duktė tapo didžiojo maestro šešėliu. Ji priėmė Richardo idėjas, tačiau perleisdama jas per savo įsitikinimų ir patirties prizmę - Cosima buvo labai apsiskaičiusi, su Nietszhe ji galėjo diskutuoti apie filosofiją, su Wagnerio draugu ir kolega Hansu Richteriu ir pačiu Wagneriu - skambinti duetus fortepijonu. Drauge ji buvo žavi šeimininkė ir gera ekonomė, mylinti, bet griežta motina, mylinti gamtą ir paukščius. Ir - aistringa meilužė. Cosima Wagner buvo, ko gero, vienintelis žmogus pasaulyje, sugebėjęs vedžioti ant pavadėlio savo sunkaus būdo sutuoktinį.

Wagneris pasiekė visko - pripažinimą, šlovę, aprūpintą padėtį, laimę ir meilę. Buvo įgyvendintas jo ir Cosimos sumanymas pristatyti “Nibelungo žiedą” visos Vokietijos šventėje, kurioje dalyvautų geriausi vokiečių talentai. Taip 1876-ųjų rugpjūtį Bairoite, vietovėje, kur viduramžiais varžydavosi geriausi vokiečių meisterzingeriai, su didžiuliu triumfu buvo surengtas pirmasis festivalis. Wagneris visada tvirtino, kad be Cosimos šis projektas nebūtų buvęs įgyvendintas.

Paskutiniais gyvenimo metais žmona Wagneriui tapo dar svarbesnė būtybė. Tai buvo “Parsifalio” laikas. Kompozitorius jautė, kad rašyti baisiai sunku, kad jis per senas. Cosima drąsino, palaikė ir ragino jį. Ši moteris buvo jam reikalinga. Kiekvienas jų, atskirai paimtas, buvo gana sunkaus ir nemalonaus būdo, tačiau šių dviejų žmonių komanda dirbo puikiai. Richardas buvo genijus, o Cosima turėjo pakankamai malonės, ryžto ir tikėjimo jam tarnauti. Jie negalėjo apsieti vienas be kito. Kiekvieną naktį jis skambindavo jai tai, ką buvo parašęs dieną, ji žinojo beveik kiekvieną žodį, kiekvieną natą. “Fidi” (Siegfriedas) buvo ypatingas jų didžiausias džiaugsmas.

Mirtis užklupo Richardą Wagnerį dirbantį - kompozitorius netikėtai mirė nuo širdies smūgio. Apie šią netektį net artimiausi žmonės - tarp jų ir Lisztas - sužinojo iš oficialaus pranešimo. Cosima neparašė nei tėvui, nei kam kitam. Ji be saąmonės gulėjo tamsiame kambaryje.

Atrodė, kad Cosima nepakels šios netekties, tačiau ji, pergyvenusi mylimą vyrą beveik puse amžiaus, visas jėgas, energiją, užsispyrimą skyrė naujai misijai - Wagnerio kūrybos populiarinimui ir įamžinimui. Ji mirė 1930-aisiais, sulaukusi devyniasdešimt dvejų, ir buvo palaidota greta savo vyro. Tais pačiais metais mirė ir šešiasdešimt vienerių metų sukakęs Siegfriedas.