Ščedrinas

"Aš, Maja Pliseckaja" - taip savo knygą pavadino garsioji balerina. Drąsūs, atviri artistės prisipažinimai ir pastebėjimai - apie savo laiką, savo šokį ir savo meilę ne tik nesileidžia spraudžiami į sąlyginumų rėmus, bet ir užkerta kelią gandams ir reikšmingoms pauzėms, kurios taip žavi miesčionis, šventai įsitikinusius, kad ir Saulė turi dėmių. Kalbėti oriai ir tiesiai, negražinant ir neslepiant praeities - stiprių ir išdidžių žmonių privilegija.

1958 metų kovo 11-ąją Didžiojo teatro scenoje "Spartako" premjera… Į ją susirinko visa teatro ir muzikos Maskva.

Pakviečiau keletą savo pažįstamų, palikau jų pavardėmis bilietus kasose. Du bilietai - Ščedrino pavarde. Keletą dienų prieš premjerą mes matėmės pas Lilę Brik ir aš susižavėjusi pasakojau apie naują darbą. Jis paprašė bilietų. Aš pažadėjau.

Pirmą kartą mes susitikome taip pat Brikų namuose 1955-aisiais, kai į Maskvą buvo atvykęs Gérard’as Philipe’as. Cituoju savo dienoraštį. “Spalio 25 diena. Šiandien buvau pas Lilę Brik. Pas juos į svečius atėjo Gérard’as Philipe’as su žmona… Visi buvo labai mieli. Žmona apgailestavo nemačiusi manęs scenoje, o aš juos paguodžiau, padovanojusi savo nuotrauką su parašu (fotografija buvo prastoka, geresnių neturėjau). Daugiau svečių nebuvo (dar buvo kompozitorius Ščedrinas)”.

Tą prancūzišką rudens vakarą Ščedrinas Brikų "Bechsteinu" grojo daug savo muzikos, kuri visus sužavėjo. Tarp mūsų blykstelėjo, tačiau tuoj pat užgeso kažkokia abipusio susidomėjimo kibirkštis. Vėlyvą naktį visi ėmė skirstytis ir Rodionas savo "Pobeda" išvežiojo suvėlavusius svečius. Maršrutas taip susiklostė, kad savo Ščepkino skersgatvyje atsidūriau paskutinė. Atsisveikindama paprašiau, ar jis negalėtų perrašyti iš plokštelės natomis muzikinę temą iš Chaplino filmo "Rampos ugnys". Man labai patiko ši melodija ir mąsčiau apie galimybę pastatyti baleto numerį pagal filmo siužetą… Tik iš kur gauti muziką? Ščedrinas sutiko ir po kelių dienų atsiuntė klavyrą. Tačiau paskutinę akimirką iškilo kažkokios kliūtys ir numeris taip ir neišvydo pasaulio.

Pastaraisiais metais mes keletą kartų probėgšmais susitikdavome, mielai persimesdavome linksmomis replikomis, bet man atrodė, kad jis pyksta dėl tuščio savo darbo Chaplino tema…

Ir štai 1958-ųjų kovas. "Spartako" premjera pavyko. Visi šokėjai pelno perkūniškas ovacijas. Aš taip pat.

Kitą rytą Ščedrinas, paskambinęs telefonu, prisako daugybę komplimentų. Ir priduria: "Aš su Radunskiu dirbu prie naujo "Arkliuko kupriuko" jūsų teatrui. Radunskis kiek įmanydamas šviečia mane baleto klausimais. Reikalauja, kad aš keletą kartų nueičiau į klasę. Ar tai tikrai padės? O kada klasėje dirbate jūs?"

Kitą dieną mes susitinkame klasėje. Ščedrinas su Radunskiu susėda veidu į didžiulį baleto veidrodį. Pamoka prasideda.

Aš vilkiu juodu aptemptu triko - esu viena pirmųjų balerinų, kurios repetuoja su elastiniais kostiumėliais (tada buvo priimta dirbti klasėje ir repetuoti su chitonais).

Triko puikiai pabrėžia mano figūros privalumus, net malonu žiūrėti į savo atspindį veidrodyje. Gundantys Eginos pa, valandos apšilimas vilkint prie torso prigludusiu drabužiu! Ščedriną užgriūva froidistinių motyvų uraganas… O aš dar pridėjau: "Po klasės dar turiu dvi repeticijas pirmojoje salėje. Norite pažiūrėti?"

Ščedrinas neteko žado: "Ačiū. Vienai dienai įspūdžių daugiau nei pakanka".

Vakare jis man paskambino ir pasiūlė pasivažinėti po Maskvą. Senelis Freudas nugalėjo.

Aš nesvarstydama sutikau. Viskas baigėsi tuo, kad šiandien, kai aš rašau šias eilutes, mes nesiskiriame jau trisdešimt ketverius metus. Tiksliau, eina trisdešimt penkti. (M.Pliseckajos knyga rašyta 1993 m. - E.Č.)

Mes susitikinėdavome ir kompozitorių name, Ogariovo gatvėje, kur Ščedrinas gyveno su motina Konkordija Ivanovna, ir pas mane, Ščepkino skersgatvyje.

Tų metų pavasaris buvo šaltas. Naktimis apmirę klausydavomės, kaip įjungia garsiai detonuojantį variklį sustirę čekistai, sėdintys mašinoje, kuri kaip ir anksčiau mane sekdavo visur. Antrame aukšte, kuriame aš gyvenau, buvo puikiai girdėti. KGB garaže tingėjo kaip reikiant sureguliuoti vožtuvus…

Iš dangaus nukritęs nuostabus romanas išblaškė mano mintis persikraustyti iš Maskvos į Tbilisio teatrą ir privertė negalvoti apie taip ir neįvykusią kelionę į Prancūziją ir Belgiją. Tiksliau, kelionė įvyko, "geroji" trupė išvažiavo. Aš - likau namuose. Kaip įprasta. Bet šis smūgis buvo ne toks skausmingas - kai šalia yra žmogus, per pusę besidalijantis tavo skausmą ir džiaugsmą, pradedi tikėti: rasime išeiti iš katakombų, dviese - būtinai rasime…

Birželio keturioliktą išskridau į Prahą - "Didžiojo teatro solistų vakaras" Čekijoje. Mes patys save vadinome Didžiojo teatro baudžiamuoju batalionu. Rinktinė neišvažiuojančiųjų komanda broliškoje liaudies demokratijos šalyje. Visi artistai - tarsi atrinkti - nebuvo išleisti į Paryžių. O pas čekus išvažiavo. Matyt, nuspręsta nepykinti žmonių iki galutinės ribos. Iš Čekoslovakijos nepabėgsi. Ir čia ant sienos tarybinė spyna.

Mano "čekiškam mėnesiui" Ščedrinas išvažiavo į Sortavalą, ten, ant Ladogos ežero kranto, buvo Maskvos kompozitorių prieglobstis. Su lauktuvėmis iš Čekoslovakijos patraukiau į Kareliją. Seklių mašina palydėjo mane iki Leningrado stoties ir… dingo. Irgi atostogauti? Ar patruliuos mane miškais ir ežerais?

Įdegęs, dar strazdanotesnis Ščedrinas pasitinka mane Sortavalos perone. Mes su juo visiškai vienspalviai - rudžiai. Galbūt pati gamta nusprendė mus susieti labiau nei paprastai.

Kupė kaimynas rodo pirštu į pravertą langą:

- Štai jūsų brolis su puokšte.

Ščedrinas su glėbiu lauko gėlių. Mes išties kažkuo panašūs.

Sortavalos vasara buvo laimės pliūpsnis. Mes gyvenome mažyčiame kotedže, įsikūrusiame atokiai nuo žmonių - tiesiog miške, tarp granito riedulių. Visas kotedžas - vienas 7-8 metrų ploto kambarys. Tualetas - visas miškas. Vonia - Ladogos ežeras. Uodai nežino pasigailėjimo. Naktimis į lentų sienas trinasi briedžiai. Kai lyja, kambaryje žvarboka - nešildoma. Truputį varva stogas. Bet mes spindėjome laime. Išmintingieji pasaulio sukūrimo filosofai - ko žmogui vis dėlto reikia - vėl užduosiu amžiną klausimą.

Rugpjūčio pabaigoje iškilo visai kitokių rūpesčių - atsirado visi nėštumo požymiai. Reikia grįžti į Maskvą. O gal gimdyti? Ir išsiskirti su baletu? Ne, gaila. Po "Spartako" ir gastrolių Čekijoje mano forma gera. Esu liekna. Kiek palauksiu. Dar turiu lauko. Šokti - ar auklėti vaikus - pasirinkau pirmąjį variantą. Ščedrinas ne itin sužavėtas, bet sutiko.

Maskvoje gydytojas patvirtina: "Nėščia". Bet aborto neverta daryti anksčiau nei spalį - vaisius dar nesubrendęs.

Netikėtai patiems sau leidžiamės į ilgą kelionę. Į Sočį dviese Ščedrino mašina. Kartu pabūsiu Macestoje - skauda kelį. Kiekvienais metais trupė susirenka rugpjūčio 26, o šiemet dėl gastrolių Prancūzijoje susirinkimas nukeltas mėnesiui.

Tais jaunystės metais Rodionas rašė daug muzikos kinui. Už tai neblogai mokėjo. Jis nusipirko mašiną.

Mes leidomės į kelionę per Tulą, Mcenską, Charkovą, Rostovą, Novorosijską. Beje, visuose šiuose miestuose esu šokusi.

Į viešbučius mūsų neleido - pase nėra antspaudo. Vadinasi, viengungiai. Traukit, keliauninkai, iš kur atėjź. Teko nakvoti mašinoje.

Pirmoji nakvynė šalikelėje Mcenske (tame pačiame Mcenske, kuriame Leskovo ir Šostakovičiaus Katerina Izmailova nuvarė į aną pasaulį teisėtą vyrą ir vyro brolį). Krepšį su maistu pastatėme lauke po mašinos sparnu - automobilyje ankšta ir karšta, kepti viščiukai suges. Aplink tamsa, nors į akį durk. Tylu, tuščia. Saldžiai užmigome.

Rytą vos prašvitus atidarėme dureles - reikia užkąsti prieš naują kelionę. O krepšio - nė padujų. Kaip ir kas sugebėjo nukniaukti be menkiausio triukšmo? Likome be maisto. Nuvažiavome į geležinkelio stoties valgyklą - sako, ji atidaryta kiaurą dieną. Teisybę sako, bet maistas maistas… Pamėlynavusios bulvės, kompotas su musėmis, duona sudžiūvusi, indai neplauti. Jaučiu, kaip Ščedrinas žiūri į mane tiriamu žvilgsniu. Pradės balerina kaprizus rodyti, pasipūs, pasipiktins, kojyte treptelės. O aš kemšu, net žandai plyšta - apetitas visą gyvenimą buvo žvėriškas.

Keliaujame toliau. Pakeliui nusiperkame arbūzų, obuolių. Apsinakvojome stepėje už Rostovo. Dar buvo šviesu, kai nuo kelio pasukome prie tvenkinio. Nusiplovėme rankas, prisivalgėme vaisių. Kas liko, sukrovėme prie mašinos, pridengėme šakomis - vakarykštė netektis pamokė. Bet mums atrodo, kad tai tuščias atsargumas - kam gali prireikti arbūzų tuščioje stepėje.

Langus pridengėme užuolaidėlėmis ir saldžiai užmigome.

Švintant nusprendžiame suvalgyti po gabalėlį arbūzo - pirmieji pusryčiai. Praskleidžiame šakas - tuščia. Nei arbūzų, nei obuolių. Šito jau per daug…

Trečią naktį nakvojome prie Archipovkos, Džugboje, tiesiog paplūdimyje. Už kelių metrų - Juodoji jūra. Šį kartą surizikavome keptomis kurapkomis iš Novorosijsko turgaus. Bagažinėje jų nepaslėpsi - ten stovi benzino kanistrai, mėsa prisigers kvapo. (Per visą kelionę tik vieną kartą Belgorode pylėme kuro - niekur pakeliui benzino nebuvo.)

Rodionas visą valandą spendė spąstus plėšikams, galintiems pasikėsinti į kurapkas. Pamenu, esmė buvo tokia: emaliuotas puodas su kurapkomis virvele pakabinamas šiek tiek virš žemės. Nuo puodo virvutė su varpeliu nutiesta į kabiną. Nakčiai ją pririšome prie Rodiono kojos. Mes džiūgavome ir laikėme save vos ne edisonais. Jei kas išdrįs prisiartinti - nors paplūdimyje nė gyvos dvasios - Rodionas tuoj pat pabus ir pykštelės į plėšikus iš startinio pistoleto - pagąsdinimui.

Įsitikinę, kad mūsų maisto atsargos saugios, užmiegame dar saldžiau nei paprastai.

Išaušta rytas. Mano pirmas klausimas: "Puodas kabo? Sveikas? Pusryčiai bus?"

Rodionas patikrina, ar virvutė įsitempia. Varpelis skamba. Džiaugiasi: "Nė nepaliestas - ranka svorį jaučia. Puotausime".

Keliamės. Pirmiausia maudytis, po to - kurapkos.

O Dieve, vietoj puodo ant virvelės kabo akmuo. Pieštuku užrašyta: "Ačiū".

Motina Rusija!..

Taip mes ir važiavome iki Macestos. Priėmiau dešimt vonių. Kojai palengvėjo. Paskui - atgalios.

Nei Karelijoje, nei promenade į Sočį manęs niekas nesekė. Tiksliau, mes to nejutome - niekas nevažiavo iš paskos, nebudėjo. Net pamaniau, kad labiau baiminamasi mano bendravimo su užsieniečiais sostinėje. Bet visi šie dingimai… Kažkokia velniava. Nejaugi skanėstus suvalgydavo čekistai? Ir po šiai dienai negaliu sau atsakyti į šį klausimą.

Pamaskvyje mūsų jau laukė ruduo. Medžiai raudonu apdaru. Paryčiais šalnos. Šerkšno pasidabruoti laukai. Grožybė…

Tai buvo mūsų povestuvinė kelionė.

 

***
Grįžę į Maskvą, 1958 metų spalio 2-ąją nuėjome į metrikacijos biurą. Susituokti. Šiandien prisipažinsiu - tai buvo mano iniciatyva. Ščedrinas nenorėjo oficialių santuokos saitų. Bet mano intuicija sakė - valdžia mažiau mane kamuos, jei turėsiu vyrą. Apie tai ne kartą buvo užsiminta. O Furceva tiesiai sakė - ištekėkite, ir jumis labiau pasitikės. Netgi naują butą pažadėjo.

Maskvos rajoninis metrikacijos biuras. Pusaklė patalpa be langų, audiniu apdengtas kanceliarinis stalas. Griežta, skubri moteris kiša mums pareiškimų formuliarus.

- Eikite į koridorių ir užpildykite. Po to grįšite pas mane.

Pildome. Mūsų rankos prie anketų pripratusios. Ir klausimai seni: tėvas, motina, gimimo metai, darbovietė. Kitų žmonės dar nesugalvojo. Užpildome. Grįžtame.

Dama į mus nė nežvilgteli. Gilinasi į mūsų popierius. Pieštuku seka eilutes.

Ir staiga… akis pakėlė. "Jūs balerina Maja Pliseckaja? Aš niekada nebuvau Didžiajame teatre. O gimusi Maskvoje. Kaip gauti bilietus į jūsų spektaklius?"

Pažadu bilietus. Pasiimu jos telefoną.

Dama įsikarščiavo, išėjo iš užstalės. Mums rankas spaudžia.

- Kad jūs ant vienos pagalvės iki pat senatvės miegotumėte! Sveikinu!..

Šlepteli į mūsų abiejų pasus stačiakampius violetinius antspaudus. Tušu įrašo: "Įregistruota tokio ir tokio ir tokios ir tokios santuoka… 1958 m. spalio 2 d. … Maskva…”

Dabar viešbutyje galime nakvoti dviese. Progresas.

Dar gauname santuokos liudijimą - herbinį raštuotą popierių su tarybiniu herbu viduryje.

Išeiname į gatvę. Purvas, vėjuota. Šlapias Maskvos ruduo. Purkščia smulkus lietus. Žliugsėdami per purviną košę traukiame į artimiausią gastronomą. Reikia nupirkti degtinės, šampano - vakare ateis keletas draugų. Tai bus mūsų vestuvių puota.

Šiurkšti senė apsitūlojusi vilnone skara - matyti tik nosis ir bedantė burna - kumšteli mane į šoną:

- Mergaite, jūs čia nestovėjote!..

Kilnumo apimtas Ščedrinas pamokančiai atsako: "Tai ne mergaitė. Tai mano žmona…"

 

Parengė E.Č.