Šio amžiaus Amerikos kompozitoriai – gėjai ir lesbietės

1

Atrodo, vis dažniau muzikos klausymosi (arba nesiklausymo) priežastimi gali tapti jos autoriaus odos spalva, lytis bei kiti panašūs dalykai. Prieš ketvirtį amžiaus pianistės Natalie Hinderas įrašytas dvigubas LP su juodųjų kompozitorių klasikine muzika susilaukė audringos reakcijos: kokį ryšį gali turėti odos spalva su klasikine muzika? Mūsų dienomis seksualumas ar lytis vis dažniau tampa popžurnalistikos ir net muzikologijos „karštaisiais taškais“. Ar tai iš tiesų gali turėti kokį nors ryšį su muzika? Čia nuomonių, atrodo, yra ir bus įvairių, tačiau kompozitorių ar atlikėjų orientacijos neretai tampa savotiškais „orientaciniais ženklais“. Neįprastа iššūkį ir drаsа, tuo ypač didžiuodamasi, parodė žymi Amerikos kompaktinių diskų leidybos kompanija CRI (Composers Recordings Inc.), kurios direktorius Josephas R. Daltonas tapo ir „novatoriškų bei skinančių naujus kelius“ kompaktinių diskų „Amerikos kompozitoriai gėjai“ („Gay American Composers“ Vol.1 & Vol.2) prodiuseriu. Jis patvirtino, kad koncepcijа paėmė iš įrašų serijų, pavadintų „Iš klasikos“, ir suteikė jai reikšmingesnį bei provokuojantį turinį ne tiek dėl seksualinės autorių orientacijos, kiek dėl jų muzikos šviežumo ir naujumo, pats puikiai suprasdamas, kad klasikinės muzikos kontekste tai sukels sutrikimа, jei ne pasipiktinimа. Jo intencija nebuvo „priklijuoti šiai muzikai gėjų etiketę, bet greičiau pripažinti, kad jos autoriai buvo gėjai, ir pristatyti charakteringus jų kūrybos pavyzdžius kaip nuostabios Amerikos muzikos įvairovės įrodymа“. Pirmasis diskas skirtas dabar gyvenantiems ir kuriantiems kompozitoriams, iš kurių tarptautiniu mastu labiau žinomi yra Lou Harrisonas, Nedas Roremas ir Davidas Del Tredici, o antrasis – istorinėms figūroms: Henry Cowellui, Harry Partchui, Samueliui Barberiui, Marcui Blitzsteinui, Aaronui Coplandui, Virgilui Thomsonui, Benui Weberiui, Johnui Cage’ui ir Alwinui Nikolais.

Nors aprašinėjant muzikа ir pasitelkiami tokie terminai kaip „aistra“ ar „kulminacinis taškas“, ji yra abstraktus menas ir, anot Josepho R. Daltono, „neturi lyties“. Tačiau vis aktyvėjant feminisčių-kompozitorių tarptautiniam judėjimui, šių dienų muzikologija vis dažniau ima atkreipti dėmesį į autoriaus lyties reikšmę muzikos kūriniuose. Kita vertus, minėtoji kompaktinių diskų serija akivaizdžiai paneigia plačiai paplitusį heteroseksualų manymа, kad gėjų-menininkų pasaulio suvokimas turi kažkа identiška. Visi dviejuose kompaktiniuose diskuose pristatyti Amerikos kompozitoriai pasižymi itin individualiomis ir neretai radikaliai skirtingomis estetinėmis nuostatomis ir surasti kokių nors jiems visiems bendrų muzikos bruožų nebūtų lengva. Pirmajam kompaktiniam diskui šiuo metu gyvenantys ir kuriantys kompozitoriai įrašų kompanijos prašymu patys parašė žavias ir paaiškinančias pastabas. Galų gale komercinis naujų klausytojų ieškojimas – tai ne vien tik bandymas surūšiuoti neretai pažįstamа ir mėgstamа muzikа kitaip, kiek noras atkreipti į jа dėmesį tų, kurie iki šiol šia muzika nesidomėjo. „Tegul ši kolekcija naujiems klausytojams ir naujoms kartoms padės pažinti reikšmingа gėjų gijа nuostabioje Amerikos muzikos istorijoje ir kartu pripažinti, kad Amerikos muzika tapo gėjų istorijos dalimi“ (Josephas R. Daltonas).

2

Amerikos muzikos tyrinėtojai pripažįsta, kad šios šalies klasikinės muzikos istorijoje ypač reikšmingа vaidmenį suvaidino kompozitoriai gėjai. Daugelis jų artimai bičiuliavosi. Cowellas, Cage’as, Harrisonas ir Partchas – žymūs ir įtakingi kai kada vadinamos „Vakarų pakrantės mokyklos“ (“West Coast School“) Amerikos moderniosios klasikinės muzikos kūrėjai, visi įtraukti į „Amerikos kompozitorių gėjų“ dviejų kompaktinių diskų rinktinę. Tai tik patvirtina Josepho R. Daltono pastebėjimа, kad „tai yra keistas ir nepaprastas reiškinys, jog reliatyviai trumpoje Amerikos klasikinės muzikos istorijoje itin daug reikšmingų kompozitorių buvo homoseksualūs“.

Artima profesinė ir asmeninė draugystė nuo pat jaunystės siejo John№ Cage’№ ir Lou Harrison№. Po neilgai trukusio Cage’o vedybinio gyvenimo su žmona Xenia bet kokia informacija apie jo asmeninį gyvenimа ir homoseksualumа buvo rūpestingai išimama iš visų jo interviu bei kitų viešų dokumentų. Tа žinojo tik artimų draugų ratas ir bendradarbiai – pavyzdžiui, apie kiek vėliau prasidėjusius ir visа Cage’o gyvenimа trukusius ryšius su choreografu, šokėju ir bendradarbiu Merce’u Cunninghamu. Tuo tarpu Lou Harrisonas paskyrė nemaža energijos viešai paremdamas judėjimą už gėjų teises 8-ajame dešimtmetyje. 4-5 dešimtmečiais Harrisonas ir Cage’as aktyviai bendradarbiavo, tada juos itin vienijo ne vien asmeninis gyvenimo būdas, bet ir domėjimasis eksperimentine muzika, Azijos kultūromis. Tačiau vėliau jų muzika išsiskyrė: Cage’as toliau atkakliai siekė nekompromisinio savo filosofinių pažiūrų į muzikа įgyvendinimo, o Harrisonas visа gyvenimа išliko eklektikas, keisdamas kompozicinius stilius ir būdamas aktyvus daugybėje sričių. Jie abu buvo ypač artimai susiję su Henry Cowellu, o vėliau su Virgilu Thomsonu, bet nė vienas iš jų negalėjo Cowellui reikšmingiau padėti jo teismo ir įkalinimo metu (1936-1940). 1936 metais Cowellas buvo apkaltintas seksualiniais ryšiais su studentu, nesulaukusiu pilnametystės. Ar jis buvo kaltas dėl šio kaltinimo, ar ne, taip ir liko diskusijų objektu tarp besimokančiųjų. Bet, nepaisant to, Cowellas buvo teismo pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti San Quentino kalėjime. Jame praleistų metų įtakos Cowellas niekada nepanoro aptarinėti, to nepadarė ir joks istorikas, tik yra žinoma, kad įkalinimo metu jis ir toliau kūrė. Nors kai kurie meno pasaulio žmonės bandė apskųsti šį nuosprendį, tačiau dauguma vengė tа daryti bijodami atkreipti dėmesį į savo pačių homoseksualumа. Viena iš tų retų išimčių – Australijoje gimęs romantinės dvasios pianistas, kompozitorius ir dirigentas Percy Graingeris, kuris, nors ir nebuvo susijęs su Amerikos avangardine muzika, tačiau stojo ginti Cowello spaudoje ir asmeniškai. Nepaisant motyvų, kad ir kokie jie būtų buvę, tai neabejotinas jo nuopelnas, kad Cowellas 1940 metais buvo paleistas. Kai 1941-aisiais Cowellas vedė rašytojа, liaudies dainų rinkėjа ir fotografę Sidney Hawkins Robertson, Kalifornijos gubernatorius jam bausmę dovanojo. Cowellas, nuo 1927 metų tapęs karštu Charleso Iveso muzikos propaguotoju, itin idealizavo vyresnįjį kompozitorių ir neabejotinai teisėtai laikė jį pirmаja tikrai reikšminga amerikiečių klasikinės muzikos figūra. Po arešto Iveso žmona slėpė šį faktа nuo savo vyro, bet kai to jau nebebuvo įmanoma padaryti, sužinojęs apie tai Ivesas nusprendė niekada su Cowellu neturėti jokių reikalų. Tik po to, kai jis buvo įtikintas, kad Cowellas nuteistas neteisingai, ir kai Cowellas pademonstravo savo heteroseksualinį respektabilumа vesdamas Sidney, Ivesas atnaujino draugystę, davusiа puikių vaisių – Cowello kartu su žmona Sidney parašytа knygа „Charlesas Ivesas ir jo muzika“ (“Charles Ives and His Music“, 1955), tapusiа pirmаja išsamia studija apie Ivesа. Cowellas, atviraširdiškos prigimties ir nekerštingo būdo, kupinas vaikiško naivumo ir entuziazmo, iš visos širdies nepaliaujamai rėmęs naujаjа muzikа pirmojoje šio amžiaus pusėje, po šio skandalo greitai sugebėjo susigrаžinti savo pozicijа Amerikos muzikoje, kuriа turėjo iki arešto ir įkalinimo.

3

Aktyvus homoseksualas buvo ir Leonardas Bernsteinas, erotiniais ryšiais susijęs su daugeliu jaunų vyrų, tarp jų su jaunuoju, tik pradedančiu kompozitoriumi Nedu Roremu. Tačiau Bernsteino spalvingam homoseksualumui ėmus daryti rimtа grėsmę itin efektingai prasidėjusiai dirigento karjerai, jis ir jo artimi draugai didžiai susirūpino sunkumais, kuriuos galėtų sukelti viešu tapęs jų asmeninis gyvenimas. Ir kaip dažnas gėjus panašiomis aplinkybėmis Bernsteinas nusprendžia vesti. Jo žmona tampa Čilės aktorė Felicia Montealegre, su kuria jis gyveno iki jos mirties nuo vėžio 1978 metais ir susilaukė trijų vaikų, tačiau Felicijai nuolatos teko kęsti pažeminimus bei įžeidimus dėl nuolatinių Bernsteino ryšių su jaunais vyrais. Vienas iš jų buvo kompozitorius Marcas Blitzsteinas, kurio miuziklą The Cradle Will Rock Bernsteinas pastatė Harvarde 1939-aisiais ir kuriame pats Blitzsteinas atliko akompaniatoriaus-pasakotojo vaidmenį. Nuo tada jis tapo artimu Bernsteino draugu ir patarėju visа likusį savo gyvenimą, kol 1964 metais mirė neatsigavęs nuo grupės jaunų vyrų žiauraus sumušimo prie uosto baro Martinikoje. Oficialiai buvo pranešta, kad to priežastis galėjusi būti homoseksualumas, kurį jis galėjo išreikšti savo užpuolikams. Kai kas Blitzsteiną laiko vieninteliu žymiu Amerikos kompozitoriumi, tapusiu vadinamojo „gėjų mušimo“ auka.

Samuelis Barberis taip pat buvo homoseksualas ir visа subrendusį gyvenimą pragyveno artimais, bet audringais ryšiais susijęs su Gianu Carlo Menotti, tačiau savo gėjiškumo niekada nedemonstravo tokiu patraukiančiu dėmesį būdu, kaip tai darė Thomsonas, Blitzsteinas ar Bernsteinas. Jis buvo vedęs kompozitorę Sidney Homer, kuri visą gyvenimą buvo jo patarėja ir artima draugė. Su Gianu Carlo Menotti Barberis susipažino šiam atvykus Toscanini patarimu studijuoti kompozicijos į tа patį Curtis institutа Filadelfijoje, kuriame nuo 14 metų amžiaus mokėsi Barberis, tapęs instituto įkūrėjos ir patronės Mary Louise Curtis Bok protegй. Barberis, žinomas Rosario Scalero kompozicijos klasės vunderkindas, buvo paprašytas pagloboti Menotti, nemokantį nė žodžio angliškai, ir jaunuoliai iš pradžių bendravo prancūziškai. Kiek vėliau Menotti Italijoje supažindino Barberį su Toscanini´u ir pastarasis atliko dviejų jo kūrinių premjeras, tarp jų – garsųjį Adagio styginiams. Barberis staiga iškilo ir, būdamas dvidešimt aštuonerių metų, tapo vienu iš labiausiai gerbiamų tuo metu gyvenusių Amerikos kompozitorių (kiek vėliau jo reikšmingiausių kūrinių solo fortepijonui – Ekskursijų ir Sonatos – premjeras atliko Horowitzas). Nepaisant skirtingų charakterių – Barberis buvo ramus ir užsidaręs, poetiškos ir rimtos prigimties, o Menotti gyvybingas ir kupinas smalsumo, turintis polinkių dramatiniams gestams – jų draugystė truko keturiasdešimt šešerius metus. 1943-iaisiais Mary Curtis Bok jiems nupirko namа Mount Kisco, Niujorke, kurį jie pavadino „Capricorn“ (“Ožiaragis“) ir kuriame gyveno iki 1974 metų, kai, atsiskyrę vienas nuo kito, jį pardavė. Šis namas buvo tapęs žymių muzikos ir teatro menininkų atmintinų vakarėlių vieta. Ir jei iš pradžių Barberio ir Menotti draugystė buvo nuspalvinta idiliškos romatikos, vėliau, į „Capricorn“ namų ūkį vis dažniau ėmus įsijungti jauniems vyrams, tarp jų poetui Robertui „Kinch“ Horanui ir dirigentui Thomas’ui Schippersui, ji perėjo į ramų, profesinį bendravimą.

Aaronas Coplandas spaudoje viešai niekada nėra prasitaręs apie savo draugystę su jam artimais jaunuoliais – su pusbroliu Haroldu Clurmanu ar kiek vėliau su ilgamečiu bičiuliu Victoru Kraftu, lygiai kaip ir Virgilas Thomsonas apie savo gyvenimo draugą, tapytoją Maurice'а Grosserį ar Johnas Cage’as apie Merce’а Cunninghamą. Visi šie ryšiai priklausė vadinamosioms Amerikos muzikos „geriausiai saugomoms paslaptims“, nes tuo metu tai galėjo reikšti bet kurio iš jų karjeros pabaigą. Dėl šios priežasties daugelis homoseksualių Amerikos kompozitorių interviu, straipsniuose ir biografijose ypač nutylėdavo savo asmeninį gyvenimą.

Įdomus sutapimas, kad Coplando, Thomsono, Harriso, Blitzsteino, Pistono ir Sessionso 1937 metais įkurtas Amerikos kompozitorių aljansas (American Composers’ Alliance – ACA) savo ruožtu 1954 metais įsteigė naujosios muzikos įrašų leidybos kompanijа CRI (Composers Recordings Inc.), išleidusią ir minėtuosius Amerikos kompozitorių gėjų muzikos kompaktinius diskus.

4

1998 metais buvo išleistas naujas CRI kompaktinis diskas – „Amerikos kompozitorės lesbietės“ (“Lesbian American Composers“), kuriame skamba savo orientaciją paliudijusių mums praktiškai nežinomų moterų kompozitorių Pauline Oliveros, Nurit Tilles, Linda Montano, Lori Freedman, Marilyn Lerner, Paula Kimper, Eve Beglarian, Jennifer Higdon, Annea Lockwood, Madelyn Byrne ir Ruth Anderson muzika. Daltonas įžanginiame žodyje pažymėjo, kad šis projektas sulaukė gerokai daugiau atsisakymų negu ankstesni kompozitorių gėjų leidimai. Lietuvių klausytojams iš šių kompozitorių pažįstama bene tik viena Eve Beglarian, kurios kūriniai skambėjo 1993 ir 1995 metų „Gaidos“ festivaliuose. Ji pateikia įdomią savo gyvenimo paralelę, kaip iš doros žmonos ir „Uptowno“ kompozitorės tapo „Downtowno apkasų“ kompozitore. Viena iš ryškiausių šiame kompaktiniame diske pristatomų autorių, be abejonės, yra Pauline Oliveros. Pauline Oliveros, žinoma San Francisko 7-8 dešimtmečių avangardo atstovė, vėliau apsigyvenusi Niujorke, yra feministė, save aktyviai identifikuojanti kaip kompozitorę moterį ir palaikanti feminisčių menininkių bei dalies psichologų požiūrį, kad egzistuoja ryškūs, įgimti, apibrėžiami skirtumai tarp esmingų būdų, kokiais vyrai ir moterys suvokia realybę, patiria emocijas, perduoda idėjas ir jausmus bei reaguoja į kasdienio gyvenimo besikeičiančias aplinkybes, kad tie būdai yra biologinės prigimties ir nėra itin paveikiami kultūrinės ar socialinės aplinkos, kad egzistuoja skirtumai tarp „moteriškosios sаmonės“ ir „vyriškosios sаmonės“, ir nors jos gali įvairuoti skirtingose kultūrose, joms būdingi tam tikri nekintantys bruožai.

Kritika pažymi, kad tiems, kurie meta iš galvos viską, kas kvepia bet kokia „identifikavimo politika“, visas šis projektas galiausiai bus įtartinas. Bet šiuo atveju svarbiau yra tai, jog šis įrašas pristato kompozitores, kurios yra išsilavinusios ir atviros pripažindamos save tokiomis, „kokios jos yra, kaip jos gyvena, ką jos daro. Kaip toks, tai yra puikus pavyzdys jaunesniems kompozitoriams, kurie galbūt susiduria su plačiai paplitusiomis problemomis, parodantis, kad kiekvienas gali ir gyventi, ir kurti natūraliai ir atvirai“ (R.Carlas).

Straipsnyje remiamasi Johno Wartheno Struble’o „Amerikos klasikinės muzikos istorija“
(“The History of American Classical Music“, New York, 1995)