Daina mūsų pajūryje

1938 Nr. 6–7, Alfonsas Mikulskis

Mūsų pajūrio kraštas, buvęs daug šimtmečių nuo savo šalies atskirtas, valdomas svetimųjų, siekiančių kuo greičiausiai tautinę lietuvių sąmonę užmigdyti, dar ir šiandien dainos atžvilgiu yra skirtingose sąlygose. Kad turėtume pilnesnį padėties vaizdą ir galėtume vertinti krašto chorų meninį lygmenį, reikia, nors trumpai, apžvelgti lietuviškos dainos šiam krašte likimą praeityje.

Lietuviams žinomas vokiečių kancleris Bismarkas, uždraudęs lietuvių kalbą bažnyčiose ir mokyklose, pastebėjo, kad lietuviams daina yra vienintelė priemonė savajai kalbai palaikyti ir jai perduoti kitoms kartoms, o vokiškoji savaime jos nustelbti negalės. Visomis priemonėmis, ypač per bažnyčias, Dievo žodžio sakytojus — surinkimininkus ėmė skelbti lietuviams, kad daina esąs velnio padaras, dainuoti didžiausia nuodėmė. Kaip dar ir šiandien, giliai religingi lietuviai pamažu, nors nenoriai, nuo savų dainų ėmė atprasti, o vokiškąsias, išmoktas mokyklose ir kariuomenėje, kurios dainuoti nebuvo nuodėmė, ėmė pasisavinti. O apskritai, vienaip dainuoti nustojus, kitoms dainoms neprigijus, dainų garsai pajūrio krašte buvo ėmę nutilti, kol atsirado šviesių ir drąsių lietuvių, kurie, jau kultūringesnių būdu, būtent chorų dainavimu, ėmė sąvąją dainą nešti į kraštą, ją gaivinti, o per ją kelti tautinį lietuvių susipratimą, žadinti tautinę sąmonę.

Pirmasis chorų įsikūrė Tilžėje „Giedotojų Draugijos“ choras 1895 m. Jo dirigentas ir lietuviškąjai dainai meilės įkvėpėjas iki šiol tebėra dr. Vydūnas. „Giedotojų Draugija“, apie save subūrusi didžiąją dalį Tilžės ir apylinkės sąmoningųjų lietuvių, rengė šventes įvairiose krašto vietose, su koncertais, vaidinimais, tautiniais žaidimais, susilaukdama didžiausio gyventojų pritarimo. Iš čia ėmė lietuviška daina ir apskritai lietuviškoji kultūra spinduliuoti į visą pajūrio kraštą.

Tuo pat metu Tilžėje buvo įsisteigęs prie „Birutės“ draugijos vyrų choras, jį dirigavo Niemonas, tik choras, deja, neilgai tegyvavo.

Adomo Brako pastangomis 1919 m. įsikūrė Klaipėdoje „Aidos“ choras, kurį dirigavo Vilius Bajoras, paskui M. Lacytis, o 1920 m. J. Janušaičio ir kitų veikėjų pastangomis Šilutėje „Dainos“ choras, kuriam vadovavo Vilius Bajoras. Šių visų chorų veikla daugiausia prisidėjo prie krašto lietuvių tautinio atbudimo, kartu ir prie susijungimo su visa Lietuva. Prisijungus prie Didžiosios Lietuvos, krašto jaunimas ėmė burtis j „Giedotojų Draugijas“. Jau 1923 m. pradžioje įsikūrė Klaipėdoje šaulių choras, kuriam vadovavo Kūmietis. Po kelių mėnesių persitvarkė, pasivadindamas Klaipėdos „Giedotojų Draugija“, kuriai vadovauti ėmė muz. Antanas Vaičiūnas. Kaip iki prisijungimo krašte svarbiausią vaidmenį turėjo Tilžės Giedotojų Draugija, taip iki nepertolimų laikų Klaipėdos Giedotojų Draugija. Choras, didumu ir meniniu pasiruošimu būdamas pajėgesnis už kitus, buvo visų tautinių, tradicinių švenčių ir kitų kultūrinių pramogų rengėjas ir programų išpildytojas. Apie save sudarė tam tikrą lietuviško kultūrinio veikimo ašį, nuolat lankydamasis krašte su koncertais, operetėmis ir kitokia kultūrine programa.

Pasiėmus iniciatyvą Šaulių Sąjungai, ypač Klaipėdos Rinktinės vadui Jurgiui Brūvelaičiui ir Ant. Vaičiūnui, krašte išaugo visa eilė „Giedotojų Draugijų“ — chorų, kurios 1926 m. susijungė į Klaipėdos Krašto Giedotojų Draugių Sąjunga. Vyriausiu Sąjungos dirigentu—instruktoriumi buvo A. Vaičiūnas. Taip pat krašte chorams vadovavo visa eilė gabių chorvedžių, buvusios Klaipėdos Konservatorijos mokinių: Gurevičius, Švedas, Simutis, Buivydas, Četkauskas ir Atraškevičius. Giedotojų Sąjunga 1927 metais surengė Klaipėdoje pirmą dainų šventę, kurioje dalyvavo 12 krašto chorų su 600 dainininkų, iš viso dainininkų iki 800. Tokio pat masto dainų šventę 1928 m. surengė Šilutėje, kurioje jau dalyvavo 16 krašto chorų.

Išvykus iš Klaipėdos A. Vaičiūnui, Giedotojų Sąjungai likus be vyriausio dirigento kartu ir muzikos autoriteto, chorų veikimas buvo kiek nusilpnėjęs, meninis lygis buvo kiek sumenkėjęs, bet chorų skaičius pamažu vis augo. 1932 metais pakvietus vyr. dirigentu A. Mikulskį, meninis chorų veikimas buvo subendrintas ir, visiems krašto chorų dirigentams nuoširdžiai bendradarbiaujant, buvo surengta Klaipėdoje Il-oji dainų šventė 1933 m., kurioje dalyvavo 22 Giedotojų Sąjungos chorai su 800 su viršum dainininkų. Ši dainų šventė buvo pripažinta geriausiai pavykusi iš iki to laiko surengtų dainų švenčių. Tai buvo, galima sakyti, clainos žydėjimo laikotarpis. Giedotojų Draugijų Sąjunga be vyriausio dirigento Mikulskio turėjo krašto chorams kvalifikuotus ir gabius dirigentus Ilčiuką, Četkauską, V. Šimkų ir Giedraitį. Daug prisidėjo ir keletas pradžios mokyklų mokytojų, kaip antai V. Bajoras, Heinas, Stikliorius, Purvinas ir kiti.

Deja, Giedotojų Sąjungai nebetekus materialinės paramos 1936 m. pradžioje, teko atleisti, dirigentus, tuo pačiu chorų veikimą sustabdyti.

Po metų kitų pertraukos iš naujo ėmė organizuotis chorai prie Santaros, Šaulių ir kitų organizacijų, kurių jau veikia: Santaros 12 keturbalsių ir 9 dvibalsiai, šaulių 9 keturbalsiai ir 2 dvibalsiai. Be to, Klaipėdoje veikia „Giedotojų Draugijos“, „Vaidilutės“ ir „Aidos“ mišrūs chorai ir vyrų chorai: Klaipėdoje šaulių, Darbininkų Susivienijimo, o Pagėgiuose šaulių.

Visi organizacijų chorai yra Klaipėdos Krašto Lietuviškųjų Organizacijų Komiteto ir jo skirto vyriausiojo dirigento žinioje ir globoje, jų veikla derinama ir kontroliuojama.

Visai sėkmingai veikti kiek kliudo chorų priklausymas įvairioms atskiroms organizacijoms, nes tenka susidurti su įvairiais organizacijų vadovybių nusistatymais dainos atžvilgiu, įvairiais reikalavimais, o tai apsunkina veiklos derinimą.

Šiuo momentu svarbiausią ir sunkiausią klausimą užduoda stoka tinkamai pasiruošusių chorvedžių kraštui. Iš 23 krašte dirbančių chorvedžių 14 yra pradžios mokyklų mokytojai, kurie dirba labai atsidėję ir įdeda be galo daug energijos, bet aišku savaime, be tinkamo specialaus pasirengimo geresnių darbo rezultatų pasiekti yra sunku. Kita chorvedžių dalis yra daugiausia mėgėjai arba valdininkaują buvę vargonininkai ir tik pora tikrai kvalifikuotų chorvedžių. Jų taipgi ne visų tarnybos ir materialinis aprūpinimas leidžia tinkamai atsidėti darbui. Nugalėjus šiuos sunkumus, vėl laimingai mūsų pajūryje skambės galinga ir graži lietuviška daina.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!