Keli bruožai iš Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo raidos

Ir čia reikia pasakyti: kur norima kalbėti apie Mažosios Lietuvos gyvenimą apskritai, primenant ir senesnius laikus, negalima apsiriboti tiktai dabartiniu Klaipėdos kraštu, kuris yra palyginti tik maža jos dalis; visa Mažoji, arba Prūsų, Lietuva bus apie penkis kartus didesnė. Apie lietuvius iš senesnių laikų kaip tik turime pačias svarbiąsias žinias iš anapus Nemuno gulinčių kraštų; iš Klaipėdos krašto palyginti mažai. Lietuviškojo gyvenimo centras buvo Tilžė.

Pirmasis Mažosios Lietuvos ir apskritai lietuvių tautos jau pribrendusios kultūros apsireiškimas, nustebinęs bemaž visas kultūringąsias Europos tautas, tai apie aštuoniolikto šimtmečio vidurį sukurti Kristijono Duonelaičio eilėraščiai, pasidarę plačiau žinomi berods tiktai arti šimto metų vėliau, išleidus juos Rėzai su vokišku vertimu. Jie nebūtų buvę galimi, jeigu poetas ir patys jo kūriniai nebūtų šakniję jau gana kultūringoj visuomenėj, kuri skambėjo ir aidėjo savo gražiomis jautriomis dainomis ir giesmėmis.

Maždaug tuo pačiu laiku, kai gyveno ir rašė Duonelaitis, vis dažniau randame minimas lietuviškas dainas didžiųjų vokiečių rašytojų. Taip tat Lessingas savo laiškuose apie naujausiąją literatūrą (1759 m.) su entuziazmu apie jas išsitaria, paduodamas ir pavyzdžių, toliau Herderis savo „Tautų balsuose“ (Stimmen der Volker, 1778/79), paskiau pats didžiausias jų genijus Goethe, kurs net vieną lietuvišką dainą (Aš atsisakiau savo močiutei) savo paties poezijoj sunaudojo.

Išaušus devynioliktajam šimtmečiui, jau lietuvių daina plačiau susirūpinta pačiam krašte. Žinomasis rašytojas L. J. Rėza jau 1809 ir 1825 m. išleidžia savo eilėraščius „Prutena arba prūsų dainos“ I ir II dalį, kuriuose sunaudota keletas lietuviškų dainų, o kartu su antrąja dalimi (1825 m.) jau didesnį rinkinį „Dainos oder litthauische Volkslieder“ lietuviškai su vokišku vertimu ir platesniu apmąstymu apie lietuviškąsias dainas („Betrachtung ūber die litthauischen Volkslieder“). Atskiru priedu šiai knygai pridėtos ir septynių dainų melodijos.

Du labai dideli lietuvių dainos mėgėjai buvo gimnazijos mokytojas Gisevius Tilžėje ir precentorius Budrius Pilupėnuose, Stalupėnų apskrity. Daug juodu yra surinkę dainų iš pačios liaudies ir drauge su melodijomis jdėję 1846 metais ir vėliau žurnale „Neue Preussische Provinzialblatter“. Budrius, sprendžiant iš pavardės, gimęs lietuvis (kilęs iš Gastų, Pakalnės apskr.), nors nėra žinių, ar jis šiaip dar būtų pasidarbavęs savo tautos naudai. Bet Gisevius, nors kilmės vokietis, daug yra kovojęs dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose, net stačiai į karalių kreipęsis su nusiskundimais dėl lietuvių kalbos skriaudimo. Jis irgi yra lietuviškų dainų suharmonizavęs keturiais balsais ir jas dainavęs su jo vedamu choru.

Kitų asmenų, kurie grynai mokslo sumetimais yra susidomėję lietuviškąja daina ir po keletą jų surinkę bei išleidę, minėtini dar Karaliaučiaus universiteto profesorius Peter von Bohlen, toliau, rodos, visiems žinomi lietuvių kalbos ir senovės tyrinėtojai Nesselmann, Schleicher, Leskien, Brugmann ir didžiųjų žodynų autorius Fridrichas Kuršatis. O visą šitą darbą vainikavo Tilžės rektorius Chr. Bartsch, iš savo ir kitų mokslininkų surinktų dainų sudarydamas dviejų tomų knygą su viso labo 392 dainomis, kurias su melodijoms ir vokiškais tekstais (lietuviškai pridėtas vis tik pirmasis posmelis) 1886 ir 1889 metais išleido Tilžėje Lietuviškoji Literarinė Draugija (Litauische Literarische Gesellschaft). Kaip matyti, visi čia minėti kultūros veikėjai buvo vokiečiai ir suvokietėję arba bevokietėją lietuviai, kuriems lietuvių tautos ir kalbos ateitis maža berūpėjo, išskyrus gal Gisevių, kurį beveik galima būtų pavadinti sulietuvėjusiu vokiečiu. Visiems jiems lietuviškoji daina buvo tiktai, mokslo objektas, o kaipo toks, tikras brangumynas, dėl kurio vienas ir kitas jų net apgailestavo, kad lietuvių kalba esanti pasmerkta išnykti. Tiesa, gyvenimo eiga pasirodė tokia, kad Mažojoj Lietuvoj lietuvių kalba nyko, ir gana sparčiai nyko; dėl kurių priežasčių, čia ne vieta nagrinėti. Bet dar greičiau nyko lietuviškoji daina. Ir tai labiausiai dėl dviejų priežasčių. Viena, kad pietistinis Mažosios Lietuvos sąjūdis, „surinkimai“, lietuviškas dainas dainuoti laikė nuodėme, o antra, kad, pašalinus lietuvių kalbą iš mokyklų, jose buvo kultivuojama vokiškoji daina, kuri nuostabiu būdu ir „surinkimui“ nebuvo nuodėmė ir kuri palengva lietuviškąją dainą iš mūsų kaimo išstūmė. Pažymėtina, kad ir tuomet, kai dar turėjome gana daug lietuviškų mokyklų, lietuviškų dainų jose nebuvo mokoma. Šiandien jau Mažosios Lietuvos kaimuose jų nebegirdėti, bent kaip iš pačios liaudies sielos kylančio kultūros reiškinio. Jeigu paskutiniu laiku mūsų kaimo jaunimas vėl pradeda grįžti prie lietuviškos dainos, tai jau naujos eros pažymys, ženklas atgimstančios tautinės sąmonės ir kultūros, kurią skleidžia miestas.

Greta su daina plačiai skambėjo po visą Mažąją Lietuvą bažnytinė giesmė. Ja jau tada, kai daina dar klestėjo nelyginant kaip laukų gėlė, buvo susirūpinta evangelikų bažnyčios kunigų, kurie irgi beveik visi buvo vokiečiai. Pirmąsias dvasiškas giesmes (vertimus) turime jau iš Rapageliono (šešioliktojo amžiaus pradžios). Vėliau giesmių skaičius didėjo, daugiausia vertimais iš vokiečių kalbos, retkarčiais originalais. Šiandien jau turime giesmyną su 700 su viršum giesmių. Be to, vis daugiau besiplečiant Mažojoj Lietuvoj pietizmui („surinkimui“), atsirado iš sakytojų ir jų pasekėjų tarpo dar daugybė dvasiško turinio giesmių, daugiau originalių, kurios paskiau surinktos ir išleistos kaip „Evangeliški psalmai“, irgi dar apie 400.

Balsai (melodijos) visoms toms giesmėms didžiausia dalimi buvo vartojami originalų, vadinasi, tų giesmių, iš kurių buvo sudaryti vertimai. Giedoti mokė mokyklose, kurių, tiesa, tik retai kur buvo, ir bažnyčiose (pamaldose) su vargonais. Žmonės išmoko daug balsų, ypač kai po Zalcburgų imigracijos pradėjo veikti „surinkimai“ ir žmonės, be bažnytinių pamaldų, dar susirinkdavo pamokslų iš sakytojų pasiklausyti. Visur būdavo giedama, ir daug giedama. Bet ir čia ėmė reikštis liaudies kūrybinės jėgos, lietuvininkų giesmė nuėjo savais keliais. Perimtos iš vokiečių melodijos, žmonių nuolat vartojamos, įgijo visai savotiškas formas. Lietuvių būdo neatitiko ilgos, perdėm per pusę takto ištęsiamos natos, kurios, anot surinkusio apie šimtą tokių melodijų Tilžės vyskupo Hoffheinzo, „nelyginant gvardijos kariai parado aikštėje lygiais žingsniais ir lygiu tempu maršuoja“. Įnešama savotiškos varijacijos, savotiškas taktas, tempas, ritmas, sukuriamos visiškai naujos melodijos, kurios jau pasidaro panašesnės j lietuviškas dainas, iš kurių, be abejo, tūli motyvai bus paimti. Šitas procesas vyko ne visur vienodai. Dėl to ir pasitaiko, kad vienoje parapijoje viena ir ta pati melodija skamba vienaip, o gretimoje parapijoje jau žymiai kitaip. Reikia tik įsiklausyti, kaip tas pačias giesmes gieda Tilžėje, o kaip vėl Klaipėdoje!

Taigi, dvasiškosios giesmės srityje lietuvininkai, taip sakant, savo auklėtojams pabėgo, ir šitiems nieko kito nebeliko, kaip tas naująsias melodijas pagauti, jas užrašyti natomis ir paskiau pamaldose stengtis žmonėms prisitaikyti. Žinomoji Lietuviškoji Literarinė Draugija 1894 m. išleido surinktų jau minėto vyskupo Hoffheinzo giesmių 115 balsų, kurias harmonizavo keturiais balsais muzikos direktorius Wolff, taigi ir vėl vokietis. Dėl to gal ir ne visiškai pagaunamas lietuvių liaudies tonas. Vėliau (1902) išėjo naujas rinkinėlis 24 melodijų (24 litthauische Chorale nach einer handschriftlichen Sammlung von Niemann, Cantor in Kattenau, ausgewahlt und bearbeitet von C. Graf BiAlovv von Dennewitz), kurios jau užrašytos ir harmonizuotos ketvirtadalių takto natomis. Ar jos lietuvių giesmės dvasiai artimesnės, nebūdamas muzikas profesionalas, negaliu pasakyti.

Kai buvo įvestas visuotinis priverstinis mokyklos lankymas su vienintele dėstomąja vokiečių kalba, ir bažnytinė giesmė pirmykščioje vokiečių vartojamoje formoje pradėjo daugiau įeiti į mūsų liaudį. Bet tai tik įnešė į lietuviškąsias pamaldas bažnyčiose ir į jų giedojimą šiokią tokią disharmoniją, giedant jaunesniajai kartai išmoktosiomis mokyklose melodijomis, kurias ir vargonai parėmė, ir senesniesiems prisilaikant senųjų „lietuviškųjų“ melodijų. Arba jaunesnieji, jeigu apskritai dar laikėsi bažnyčios, daugiau ėmė pamėgti vokiškąsias pamaldas, kurios ir eina patogesniu dienos metu ir turi daugiau meninių pagražinimų ir kurių pamoksluose nesigirdi darkyta kalba. Bent šiandien jau ne nuolat pasitaiko, kad lietuvių evangelikų pilna bažnyčia užtraukia, ypač ir prieš pamaldas, be vargonų, mėgiamas giesmes „Didelis Prarake“ (Pranašai didis) ar „Pilnos Rankos“ ir k„ nuo kurių sudreba ne tiktai bažnyčios langai, bet ir klausančiųjų širdys.

Galima kelti klausimą, kame priežastys, kad Mažosios Lietuvos lietuviai, davę iš savo sielos gelmių tokių brangių kultūros turtų, patys nesiėmė iniciatyvos juos sunaudoti, paimti pamatu ir ant jo sukurti savą kilnią tautinę kultūrą, kad daugiau kaip šimtą metų Duonelaitis su savo poezija liko vienų vienas. Priežastys tos pačios, kurios apskritai privedė prie lietuvių kalbos nykimo Mažojoj Lietuvoj. Jas iškelti reikštų pereiti iš kultūros srities į kitas viešojo bei privataus gyvenimo sritis, ypač į politiką. O to man duota tema neleidžia. Viena tik pasakysiu. Tuomet, kai greta mūsų gyvenančiuose vokiečiuose tiek susidomėjimo pradėjo sukelti iš pačių kūrybos gelmių kilusi lietuviškoji daina, tų pačių vokiečių sielos, ne išviršinė techninė, kultūra buvo pasiekusi savo aukščiausiąjį laipsnį. O joje nebuvo jokio vienpusiškumo, jokio šovinizmo. Dėl to ir sukėlė juose mūsų švelni, širdinga ir kukliai kultūringa daina tiek džiaugsmo. Nacionalizmas buvo tarsi užmirštas. Visos kultūros pagrindas buvo tyras žmoniškumas. O ši kultūra pasidarė lietuviams tiek artima, kad ji nejučiomis juos visiškai įtraukė į save. Taip jog jie visai nepastebėjo, kai ilgainiui vis daugiau ėmė įsivyrauti siauras nacionalizmas, kuris jau sąmoningai pradėjo siekti jo orbiton pakliuvusias tautas, taigi ir lietuvius, nutautinti. Lietuvių liaudis pasijuto likusi be vadų. Ir tik atsipeikėjo, kai daugiau negu pusė jos teritorijos jau kitos tautybės bangų visiškai buvo užlieta. Ligi kur šiandien jau nueita, galima pamatyti, metus žvilgsnį anapus Nemuno, kur jau siekiama net lietuvių vardą iš žmonių sąmonės išdildyti.

„Aušros“ gadynė gal ir kiek suartino abidvi per šimtmečius nuo viena kitos nutolusias tautos dalis. Bet vis tik dar gana ilgai teko Mažajai Lietuvai vienai stengtis atgaivinti tai, kas jos migdytojų jos dvasinio turto jau buvo dailiai sukrauta arba dar bekraujama į archyvus. Ir kultūros ginklų, kuriuos atbundančioji Didžioji Lietuva spaudos draudimo laikais sau kalėsi Mažojoj Lietuvoj, labiausiai Tilžėj, nedaug tebuvo vartotina pačiam krašte. Dainos srity sparčiai pradėjo veikti Vydūnas su savo Lietuvių Giedotojų Draugija. Pats jis parinko dainų, kurias jo nurodymais chorui parengė jo draugai ir artimieji. „Lietuvos Aidos“ buvo pavadintas tokiu būdu susidaręs ir 1904 m. „Rūtos“ išleistas rinkinys. Tiesa, dainos čia buvo kiek per daug stilizuotos ir kai kam atrodė ne visai lietuviškos, bet jos su laiku įgijo didžią reikšmę tautiniame Mažosios Lietuvos atgijime, o ir šiandien jaunimo mielai dainuojamos. Taip pat ir kiek vėliau vardu „Lietuvos Varpeliai“ išleistos ir muzikališkai daugiau paties Vydūno apdirbtos dainelės. Mažiau prigijo 1911 m. „Birutės“ draugijos išleistosios „Lietuvių Tėvynės Dainos“, kurias keturiems arba trims balsams parengė kantorius A. Niemann (nelietuvis). Ypatingai gyvas pasirodė Mažosios Lietuvos lietuvių tautinis sąjūdis keletą metų prieš didįjį karą. Be ko kita atgyjančioji lietuviškoji daina ėmė skambėti po visą kraštą nuo Gumbinės ligi Klaipėdos, visur, kur tik buvo susikūrusios lietuvių jaunimo draugijos arba kur jos lankėsi. Po Didžiojo karo, kurs keleriems metams žiauriai buvo pertraukęs visą šį gražų kilnų darbą, pasikeitusioji padėtis, bent iš pradžios, visas savo gyvąsias jėgas absorbavo tiesioginei politikai. Bet greitai pasidarė aišku, kad jokios vaisingos politikos negali būti be rimto kultūros pagrindo. Ir teko primegzti ten, kur karui prasidedant buvo sustota. Vėl atgaivintos veikusios jaunimo draugijos. Veikimas jau dabar koncentravosi daugiau dabartiniam Klaipėdos Krašte, į šiaurę nuo Nemuno. Tilžės Giedotojų Draugija palikta sau viena vargelį vargti. Ir ji ne tiek vargo, kiek gana smarkiai veikė senąja kryptimi, kol tų, kurie prieš šimtą metų tiek simpatijų buvo reiškę senajai mūsų liaudies dainos kultūrai, iš palengvo sudarė tokias išviršines sąlygas, kad visas darbas turėjo sustoti. Ir ne vien tai. Nueita ten taip toli, kad neatsižvelgta nei garbingojo ir tauriausios sielos žmogaus, Mažosios Lietuvos atgimimo pranašo Vydūno žilo plauko ir jam padaryta didžiausia širdgėla.

Šios Giedotojų Draugijos darbui toliau dirbti tuojau po karo visiškai menui atsidavusio energingo Adomo Brako pasirūpinimu įsikūrė Klaipėdos Lietuvių Giedotojų Draugija ,,Aida“, kuri šioj srityj užėmė panašią vadovaujamą vietą ligi susijungimo krašto su Lietuvos Respublika. Tuomet padėtis iš pat pamatų pasikeitė, o ne visais atžvilgiais teigiamon pusėn. Pasirodė, kad tūliems naujųjų krašto piliečių ne visai buvo suprantamas būdas, kuriuo lietuviškoji daina Mažojoj Lietuvoj buvo kultivuojama. O tai „Aidos“ veikimą kiek silpnino.

Už tat muzikos menas krašte susilaukė naujo stipraus impulso, kai jau 1923 metais Klaipėdoje buvo įsteigta Muzikos Mokykla, apie kurią kitoje vietoje šiame žurnale plačiau rašoma, ir kad „Aukuro“ Draugijos kvietimu pradėjo lankytis ne tiktai Valstybės Drama, bet ir Opera, o kartais ir paskiri jos solistai. Buvo sumanyta net pačioj Klaipėdoj sukurti savą operą, kuriai laikyti buvo įsteigta atskira draugija. Gaila, kad po keliolikos gana pavykusių spektaklių darbas turėjo būti nutrauktas. Taip pat, gaila, nutilo ir taip garbingai pasirodę per keletą metų Jeronimo Kačinsko vedami simfoninio orkestro koncertai.

Šiandien kultūrinis lietuvių gyvenimas Klaipėdos Krašte gana sveikai vystosi susilaukus visos eilės vidurinių ir net aukštųjų mokyklų ir turint mokyklų nebelankantiems su dideliu vargu įkurtą „Aukuro“ knygyną su skaitykla, kurioj galima rasti maždaug visi Lietuvoj einantieji laikraščiai ir žurnalai. Turime ir gerą skaičių iš dalies visai gerų chorų. Bet pilno, plataus mąsto, mūsų miesto dydį atitinkančio muzikos gyvenimo dar vis tebelaukiame.