Klaipėdos krašto dainos

1938 Nr. 6–7, Zenonas Slavinskas

Sakoma, kad žmonių dainą tik tuomet tiksliai gali suprasti, kai ją pats dainuoji (išgyveni) ar bent dainuojamą girdi. Tai tiesa, tačiau ne visuomet. Dainų tautiškumo ir savaimingumo klausimų sprendimas naujaisiais laikais yra įėjęs į mokslinių tyrinėjimų sritį. Pasirodė, kad šie klausimai nėra taip paprastai išsprendžiami, kaip kai kam iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Technikos pažanga (radijas, susisiekimas) ir nuo to padidėjęs tautų „vienodėjimas“, politiniais sumetimais daromi „etniniai“ įrodinėjimai, skonio sumenkėjimas ar jo pakitimas, mada ir kiti veiksniai pakreipė dainų supratimą netikslaus vertinimo prasme. Ir iš tikrųjų, kas vertina kultūrines gėrybes tik tiek, kiek jos jam suteikia įspūdingumo (įspūdžių gaudymosi manija!), liaudies dainoje ne ras nei poetinių, nei muzikalinių efektų, bet paprastumą, iš kurio betgi trykšta gyvenimo šilima ir natūralus grožio pajautimas. Taigi, reikia reviduoti skonio įpročius, kelti estetinę kultūrą. Bet tatai įmanoma ne vien klausant dainų ar dainuojant. Čia neišvengiamai prireikia „teoretinių“ nurodymų, apibūdinimų, kurie įgalintų sąmoningiau vertinti savo krašto senovės tradicines aidijas.

Kiekviena Lietuvos etnografinė sritis savo savitumą pareiškia ne tik kalba, papročiais, medžiagine kultūra, bet ir dainomis. Čia įvykstančios rajoninės dainų šventės proga yra duodamas Klaipėdos Krašto (Mažosios Lietuvos) dainų apibūdinimas.

Bendras charakteris. Klaipėdos krašto dainų melodijos giedresnio, šviesesnio charakterio. Senosios šio krašto žmonių dainos yra specifinio „klaipėdietiško“ stiliaus, kuris pasižymi įvairumu, platumu ir savitumu. Būdingosios šio savitumo žymės — tai melodijos susidėstymas senovinėse (archajinėse) skalėse, aukštas gaidų iškėlimas (išėjimas), šen ten melodijos eigoje pasitaikąs netikėtas paaukštinimas ar pažeminimas, dėl kurio kartais svetimai suskamba mūsų ausyse dainos motyvai ir atrodo lyg būtų koks palinkimas į moduliavimą, kartais atrodo lyg tai būtų dėsningas ir būtinas reiškinys, kuris turi išplaukti iš atitinkamos senovinės gamos prigimties. Būdinga taip pat šioms dainoms melodinių linijų ryškumas ir platūs aukštyn arba atgal einą šuoliai. Čia melodijos didesnės apimties (ambituso) negu rytiečių aukštaičių ir žemaičių. — Šie ir kiti melodijų ypatumai Klaipėdos krašto dainoms suteikia, kaip jau buvo sakyta, giedrumo ir skaidrumo, nors tempo ir charakterio atžvilgiais jos turi daug bendrų bruožų su Didžiosios Lietuvos dainomis (plg. čia duodamus pavyzdžius).

Dainų teksto motyvai („turiniai“) tie patys, kaip ir Didž. Lietuvos dainų. Tiesa, tokių dainų tekstų, kaip mums pateikia Rėza savo dainyne, pvz., „Aušrinė svodbą kėlė, perkūns pro vartus išjojo“ ir kt„ šiandien nei Didžiojoje, nei Mažojoje Lietuvoje nebeužtinkame, nebent jų nuotrupas. Tačiau tai dar nereiškia, kad tokių dainų nėra buvę seniau ir Didžiojoj Lietuvoj.

Iš stilistinių ir poetinių priemonių pastebėtina, kad Klaipėdos krašto dainose dažniausiai mėgiamos mažybinių ir maloninių žodžių priesagos až, už, pv., kamanužės, vargužis, jūružė, mamužė, tėvužis, šeimynužė...; a t, pvz., avatė, žiedatis, kalbužatė; uk, pvz., žodukas, alukas, rudenukas...; vietoj įprasto mūsų dainose ištiktuko oi!, čia dažniau pasakoma ei!, ui! ir kt. — Aplamai Klaipėdos krašto dainų tekstas ir melodijos pasižymi savo skambumu, maloniu ir gražiu stiliumi. Etnografiniai bruožai. Nors Klaipėdos kraštas pagal tarmę yra priskiriamas žemaičiams (kaip donininkai šalia dūnininkų ir dounininkų), tačiau dainų melodijų atžvilgiu ypač pietinė Klaipėdos krašto dalis sudaro ne žemaitišką, bet aukštaitišką etninį plotą, giminingą su vadinamais aukštaičiais vakariečiais ir kt.). Kaip Klaipėdos krašto dainos, taip ir suvelkiečių, be abejo, turi skirtumų ir kiekviena kas sau būdingų bruožų, tačiau jų dainų bendras tipas yra labai giminingas ir artimas abiem sritim. Plg. čia duodamą pavyzdį „Per pušynėlį, per eglynėlį“, šios dainos melodija ir kitos panašaus tipo melodijos yra plačiai dainuojamos ir suvalkiečių.

Klaipėdos krašto dainas yra veikusi ir žemaičių artima kaimynystė. Čia randame žemaitiško tipo melodijų, nukeliavusių į Klaipėdos sritį, ir tai yra visai natūralus reiškinys. Tačiau mus domina tai, kad daugelis ir iš kitur patekusių į Klaipėdos sritį melodijų yra savaip modifikuojamos, pakeičiamos tų atkeliavusių melodijų pilnosios kadencijos ar kitos dainos motyvų vietos, o tai suteikia joms visiškai naują, gal ir „klaipėdietišką“ charakterį. Ir atvirkščiai, žemaičiams pietinės Klaipėdos krašto dalies melodijos nėra padariusios nė mažiausios įtakos, pvz., apie Žvingius, Vainutą, Žygaičius, Pagramantį, Tauragę žemaitiškos dainos yra išlikusios kuo gryniausios, nors dainų tekstams (jų stilistinėms priemonėms) jaučiama nors ir nežymi įtaka. Tatai yra gana retas reiškinys, kurs rodo nepaprastą žemaičių atsparumą ir konservatyvumą, nors šioms įtakoms pasireikšti čia bus kliudžiusios ankstyvesniosios politinės sienos ir kiti veiksniai. Dėl nepakankamo skaičiaus pavyzdžių netenka tiksliau čia apibūdinti Klaipėdos krašto šiaurinės dalies dainas (į šiaurę nuo Šilutės). Jų vakarietiško aukštaitiškumo klausimas tuo tarpu nėra visai paaiškėjęs, nors šiaip yra duomenų manyti, jog ir jos yra artimesnės pietinės Klaipėdos krašto dainoms. Klaipėdos krašto dainų aukštaitiškumas darosi suprantamesnis atsiminus, kad Ragainės komtūrija buvo didieji vartai iš rytų traukiamiems kolonistams (A. Salys), be to, ir etnografiškai senosios lietuvių kiltys, vad. sūduviai drauge su šalavais (skalviais) ir kt. buvo priskiriamos lietuvių kilčių grupei. Pastaruoju metu vokiečiai (Gertrude Heinrich) įrodinėja, kad nadruviai ir skalviai buvę ne lietuviai. Šie išrodinėjimai, daromi politiniais sumetimais, aišku, neturi jokio pagrindo, nes ir dainų atžvilgiu Klaipėdos kraštas yra lietuviškos kultūros kraštas. Lietuviškos kultūros patvarumas. Iš to, kas jau anksčiau buvo pasakyta, turėjo paaiškėti, kad Klaipėdos krašto dainos siužeto ir melodijų ypatumais, taip pat ir etniniu atžvilgiu buvo ir yra lietuviškos kultūros kraštas. Jeigu Klaipėdos kraštas yra kultūriškai individualus, tai tik kaip etnografinė sritis, tačiau bendri dainų bruožai, kaip jau buvo sakyta, ir būdas, kuriuo dainų motyvai įgyvendinami (išreiškiami), yra grynai lietuviški. Veltui kas ieškotų specifinio lietuviško dainų liriškumo vokiečių dainose, vis tiek to neras. Aišku, negalima neigti, kad naujaisiais laikais nebūtų pasireiškusi ir vokiečių kultūrinė įtaka Klaipėdos krašto dainose. Tačiau šį įtaka čia bus daugiau išėjusi iš evangelikų bažnyčios, pvz., psalmių melodijų, o teksto stiliuje nerandame beveik jokio vokiškumo. Vieno kito žodžio ar jausmažodžio pakeitimas vokišku, pvz., „Šiandien gersim, liustą kelsim“, „Oi, lustig plaukia geltons laivelis“, fal - ral... ir t. t., yra vieni mažmožiai, kurie giliau lietuviškos dainos nepaliečia. Šia proga pažymėtina, kad Klaipėdos krašto dainose Nemunas visur yra vadinamas Nemunu, bet ne Memeliu.

Klaipėdos krašto lietuvių dainų atsparumas svetimos kultūros įtakai rodo ne tik lietuviškos kultūros patvarumą, bet ir jos etninį vieningumą, bendrumą su Didž. Lietuvos sritimis. Būdamasetniškai ir kultūriškai lietuviškas, jis kitoks negali būt ir politiškai.