Aleksandras Vasiljevas apie grožį, moters idealą ir senas sukneles

Jam keturiasdešimt metų, nors atrodo vyresnis. Jis kūrė kostiumus ir dekoracijas 100 garsiausių pasaulio trupių spektakliams 25 šalyse, kino filmams, filmuotiems 20 šalių. Jo vardas vienas iš žinomiausių tarp pasaulio mados istorikų, jo kostiumų ir aksesuarų kolekcijoje, kurią kaupia nuo 16 metų, - per 3500 egzempliorių. Jis mielai bendrauja su žurnalistais - įvairių šalių spaudoje išspausdinta daugiau kaip 100 publikacijų, kurios stropiai renkamos.

Aleksandras Vasiljevas-Gulevičius, pasaulyje pripažintas prancūzų dekoracijų ir kostiumų dizaineris bei mados istorikas, gimė 1958 metais Maskvoje. Berniuko ateičiai įtakos turėjo tėvų veikla: tėvas - liaudies artistas, sukūręs dekoracijas ir kostiumus daugiau kaip 300 pastatymų, motina - aktorė (Gulevičių šeima kilusi iš Vilniaus krašto). Paties Aleksandro žodžiais, nuo vaikystės jis augo prožektorių šviesoje. Vedė televizijos laidas vaikams, besimokydamas pradinėse klasėse debiutavo spektakliu "Smaragdo miesto burtininkas" Marionečių teatre. 1981-aisiais, baigęs MCHAT'o mokyklą-studiją, kartu su tėvu apipavidalino spektaklį "Vilkai ir avys" Malaja Bronnaja teatre. Tais pat 1981-aisiais vedė prancūzę, o dar po metų, pačiame Brežnevo eros saulėlydyje, buvo priverstas emigruoti iš SSRS į Prancūziją. "Alternatyva buvo viena - Afganistanas", - pasakoja Aleksandras.

1982 metų birželį atsidūręs Paryžiuje, jau rugsėjį sukūrė pjesės "Popiežė Joana" kostiumus ir dekoracijas Paryžiaus Cartoucherie teatrui. Dar po trejų metų prasidėjo begalinė premjerų eilė kitose Europos šalyse, vėliau - Azijoje, JAV, Lotynų Amerikoje, Japonijoje. Darbas atvėrė duris į Londono nacionalinį, Bonos valstybinį teatrą, Glazgovo škotų baletą, Vysbadeno, Dresdeno, Reikjaviko, Varšuvos, Versalio karališkąją operą, Belgijos karališkąjį Flanders, Lisabonos nacionalinį baletą, Santjago operą ir baletą, kitas prestižines pasaulio scenas. Dailininkas kūrė scenografiją ir kostiumus baletams "Miegančioji gražuolė", "Gulbių ežeras", "Romeo ir Džuljeta", "Raimonda", "Idiotas", "Trys muškietininkai", "Ana Karenina"… operoms "Figaro vedybos", "Puritonai", "Eugenijus Oneginas", "Kunigaikštis Igoris"… operetei "Madam Pompadur"… pjesėms "Žuvėdra", "Vyšnių sodas", "Laukinis medus", "Meilės triumfas"…

Baleto pasaulyje A.Vasiljevas dirbo su tokiomis žvaigždėmis kaip Maja Pliseckaja, Eugenijus Poliakovas, Lynn Seymour, Andre Prokovskis, Vladimiras Derevianko ir kiti, operoje - su Basil Coleman, Carlo Maestrini, Jurijumi Liubimovu, Marliny Mims…

Pagrindinėse pasaulio menų gimnazijose jis dėsto mados istoriją ir scenos dizainą, dirbo Londono karališkajame ir Ravensbourno menų koledžuose, Glazgovo menų mokykloje, Antverpeno karališkojoje akademijoje, skaito paskaitas daugelyje pasaulio mokymo įstaigų.

Vienas didžiausių jo "gyvenimo darbų" - prieš keletą metų išėjusi knyga "Grožis tremtyje" ("Beauty in Exile"), pasakojanti apie rusų aukštosios mados namus, įkurtus antrąjį trečiąjį šio amžiaus dešimtmetį Paryžiuje, Charbine, Berlyne, Niujorke, Londone. ("Daugelis įsitikinę, kad Rusijoje pirmasis mados kūrėjas - Zaicevas, o antrasis - Judaškinas. O juk gerokai anksčiau Paryžiuje buvo dešimt rusų mados namų. Šiame versle dirbo 600 rusų tautybės žmonių. Romoje lig šiol egzistuoja Irinos Golicynos mados namais…") 249 mašinraščių ir 838 iliustracijų (Vasiljevas siūlė apie pusantro tūkstančio) knygą autorius rengė dešimt metų. Be to, jis yra rusiškojo "Voque" žurnalo redaktorius, apdovanotas Diagilevo medaliu Prancūzijoje, du kartus - Turkijos "Tobav" prizu.

1998 metais Prezidento dekretu Aleksandrui Vasiljevui-Gulevičiui suteikta Lietuvos pilietybė, Pavilnyje, kur leido vaikystės vasaras, restauruojamas senelio namas, o vos prieš keletą mėnesių A.Vasiljevas atkreipė Lietuvos melomanų dėmesį, sukūręs įspūdingas dekoracijas ir kostiumus lietuviškoms "Hofmano istorijoms" Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

- Jūsų knyga "Grožis tremtyje" pasakoja apie tam tikrą Rusijos mados istorijos laikotarpį. Bet ar tūkstantmečių sandūroje grožio samprata nėra tokia nekonkreti, kad apie ją tiesiog nedera kalbėti. Štai ir bet kurios meno šakos kritikai sutaria dėl vieno: profesionalai nevartoja žodžio "gražus"…

- Apie grožį kalbėti visada dera. Bet reikia atsiminti, kad jo principai keičiasi. Dabar kaip tik gyvename laiką, kai grožio sampratą, egzistavusią XX a., keičia nauja - būsimo amžiaus. Man baisu, kai matau, kad grožio etalonu laikoma moteris be nosies, vyras nupjautomis ausimis, kruvini pūliniai ant rankų, raudonos akys, karpos ant veido, skustos galvos. Visa šita žmogaus - vyro ar moters - transformacija įeina į naująją grožio normą. Tai, kas anksčiau mums atrodė bjauru, šlykštu, ligota, dabar dizainerių pateikiama kaip nuostabu ir originalu. Madų pasirodymuose matome invalidus - vienakojus, poliomielito deformuotomis rankomis. Visada atrodė, kad tai baisu, kad tai jokiu būdu nėra grožio etalonas.
Ši grožio samprata pakito apie 1990-uosius, kai griuvo Berlyno siena ir komunistų pralaimėjimu baigėsi šaltasis karas. Pasaulį apėmė gili ilgalaikė krizė, o mados pasaulyje atsirado naujas moters grožio etapas - labai šlykšti moteris. Ilgakojes manekenes ant podiumo pakeitė panašios į blyškiąsias spirochetas rachitikės. Man pačiam ši grožio samprata nelabai priimtina, bet aš suprantu, kad pasaulis gyvena dviejų tūkstantmečių sandūroje ir naujumo paieškos atves mus į kitą būseną. Tas pat atsitiko XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje, kai visi pudruoti XVIII a. markizai negalėjo suprasti, kaip galima žavėtis pusnuogėmis Napoleono epochos moterimis. XIX a. pradžioje moterys dėvėjo korsetus, ilgas sukneles ir joms atrodė nesuprantamos moterys plokščiomis krūtinėmis, trumpai kirptais plaukais, dėvinčios trumpus sijonus ir šokančios čarlstoną.
Pagal mūsų grožio, žavesio (angliškai tai tiksliau vadinama glamoure) sampratą moteris turi būti raudonomis lūpomis, lanku išpešiotais antakiais, aukšta krūtine, mūvėti šilkinėmis kojinėmis, sėdėti koja ant kojos ir demonstruoti aukštakulnius batelius. Tai klasikinis XX a. kanonas. Tačiau mes einame į ateitį, kai vis labiau populiarės moters iš kitos planetos išvaizda, juk žmonės tiki, kad kosmose mes susitiksime su kitų pasaulių atstovais - pamatysime žalias ir mėlynas būtybes. Ir tai daro didžiulę įtaką grožio sampratai. Mada iš esmės keičiasi po didelių sukrėtimų. Galbūt toks sukrėtimas bus Trečiasis pasaulinis karas ar susitikimas su nežemiškomis civilizacijomis.

- Kokia yra jūsų grožio samprata?

- Kartą aš atsakiau į šį klausimą Rusijos žurnalui "Krasota". Grožis geografine prasme man - Italija. Nėra gražesnės šalies - Venecija, Roma, Florencija. Grožis - tai gražios moterys, geri kvepalai, nuostabūs filmai, tapyba, gamta, jūra, gėlės, dangus, sniegas. Tai sąvokų kompleksas, kurį sudaro daugybė dėmenų. Kiekvienas turi savą grožio sampratą, kurią jam diktuoja tam tikras paveikslas, muzika, opera, skulptūra, architektūra. Man grožis yra išorinė sąvoka, įkūnyta savita forma ir mene, ir gamtoje.

- Šiai sampratai daro įtaką besikeičiančios epochos ir mada.

- Tačiau tam tikri jos dėmenys nesikeičia iš amžiaus į amžių, jų neveikia jokios laikinos įtakos…

Klasikinį grožio kanoną sukūrė senovės graikai, plėtojo Roma ir Bizantija. Mums jis visada lieka nekintamas. Kad ir kaip keistųsi mada, kad ir kokios filosofijos srovės vyrautų visuomenėje, mes visada grįšime prie tų kanonų. Jis yra vyro ir moters grožio, architektūros, drabužio, skulptūros idealas. XXI a., žinoma, nevaikščiosime vilkėdami togomis ir drapiruotėmis, bet tam tikros mados, architektūros, interjero kryptys grąžins mus prie klasikinio kanono - tuomet, kai menas bus visai išprotėjęs.

Beje, aš manau, kad būtent dabar ir yra toks momentas. Vaizduojamajame mene - jei tik toks dar egzistuoja - nebėra grožio kanono. Bet koks daiktas gali būti eksponuojamas muziejuje ir būti laikomas meno kūriniu. Galima pastatyti ant stalo stiklinę su pomidorų sultimis ir parašyti, kad tai meno kūrinys. Galima padėti gabaliuką bifštekso po stiklu, jame atsiras kirmėlaičių, ir, sugalvojus atitinkamą paaiškinimą, bus galima tvirtinti, kad tai irimo meno kūrinys. Tai nutiko tą epochą, kai meno kanonai buvo visiškai sunaikinti. Anksčiau grožiu buvo laikomas taisyklingas piešinys, spalvų santykis, harmonija, o šiandien tų idealų nebeliko. Galima išeiti į sceną, pakelti koją ir tvirtinti, kad esi šokėjas - ne klasikinio, o moderniojo šokio. Gali dainuoti bet kokią šiuolaikinės muzikos interpretaciją - net neturėdamas klausos. Ir toks žmogus bus laikomas artistu. Bet klasikinė opera, baletas to negali leisti. Tapyba, kuria matome muziejuose, taip pat.

- Kaip veikia tas, jūsų žodžiais, "išprotėjęs menas" klasikinę operą ir baletą?

- Labai smarkiai. Ir operą labiau nei baletą. Šios beprotybės pradininkė buvo Vokietija. Bet kuri klasikinė opera šiandien ten statoma moderniu stiliumi. Jei tai "Nabukas", veiksmas būtinai vyksta Sadamo Huseino valdomame Irake ir Kuveite. "Falstafas" ir "Faustas" - Hitlerio epochos Vokietijoje. Violeta gyvena M.Dietrich laikų Berlyne. Mozarto operos dainuojamos su mobiliaisiais telefonais rankose kur nors moderniame pramonininko bute.

Tai tęsiasi pastaruosius 10-15 metų. Tokių tendencijų dar nematyti Lietuvoje, Rusijoje, galbūt Lenkijoje, kur kultūra labiau tradicinė, o Vakaruose tai vyksta nuolatos - ir net tokiose "operinėse" šalyse kaip Prancūzija, Italija. Žiūrovai spjaudosi po tokio spektaklio: balsai buvo geri, bet kaip galima žiūrėti į tokias dekoracijas ir kostiumus - juos matome kiekvieną dieną gatvėje.

Aš savo menu noriu nutolti nuo to. Noriu sukurti vaizdinį, jaudinantį savo fantazija, bet nebanalų, nes iliustratyvus operos ir baleto dizainas šiandien nemadingas. Niekas nenori matyti scenoje banalaus interjero, realistinės gyvosios gamtos interpretacijos. Noriu pažadinti žiūrovo fantaziją.

- Tie, kurie siūlo postmodernią klasikos traktuotę, randa daugybę argumentų: jų nuomone, XX a. pabaigos žmogui nieko negali pasakyti jausmingi operų ir baletų siužetai. O apeliuoti reikia ne į emocijas, o į smegenis...

- Aš esu įsitikinęs, kad opera turi veikti emocijas. Nes tai ne tik reginys, bet ir garsas, estetinis malonumas čia patiriamas ne tik akimis, o ir klausa. Operoje labai svarbūs garsinis tonalumas, orkestras, vokalistų ansambliai. Kad ir kokios nuostabios būtų dekoracijos, jei dainuojama blogai, velniams reikalinga tokia opera. Už gerą dainavimą galima atleisti ir prastas dekoracijas, ir kostiumus. Jei negirdime už širdies griebiančių melodijų, sielą jaudinančių garsų, mums tokia muzika nereikalinga - nei šiuolaikinė, nei klasikinė. Balsas lieka numeris pirmas.

- Pastarojo "Aidos" pastatymo Lietuvos operos ir baleto teatre žiūrovai ir kritika iš dalies ir nepriėmė dėl itin modernistinių dekoracijų, kostiumų…

- Reikia žinoti, ką kokioje šalyje dera rodyti. Lietuvių mentalitetas iš esmės tebėra agrarinis - tai mano asmeninė nuomonė. Inteligentija čia sudaro nedidelį gyventojų procentą, nors išsilavinusių, aukštąsias mokyklas baigusių žmonių yra daug. Ryšys su žeme jums yra labai svarbus. Ir man atrodo, kad ne visus šiuolaikinio meno triukus galima rodyti Lietuvoje. Publika tam nepasirengusi. Lietuva - labai katalikiškas kraštas su tvirtais moralės principais, kur seksas - nėra gyvenimo dalis, apie tai nekalbama, nerašoma (man atrodo, ir nedaroma). Todėl erotiniai triukai scenoje nepriimtini dėl mentalinio kordono. Daugelis ekstravagantiškų motyvų dekoracijose, kostiumuose taip pat bus nepriimtina.

Lietuviams artimesnės klasikinės, bet ne buitinės interpretacijos. Ir ne per daug ryškios - kaip parodė "Venecijos karnavalo" pastatymas: scenoje buvo tiek blizgesio, spalvų, kad lietuvių žiūrovui tai nepatiko. Nes tai nėra kultūros dalis. Lietuvoje mėgstami pasteliniai tonai, harmoningos spalvos, o, pavyzdžiui, lenkams bus nepriimtinas toks "išplaukęs" variantas. Kaziuko mugėje parduodamos verbos, ir aiškiai matyti, kaip skiriasi padarytos lenkų ir lietuvių. Tai elementariausias pavyzdys, kaip skirtingai dvi tautos suvokia spalvas, nors ir vieni, ir kiti yra katalikai, gyvena Vilniaus krašte. Lenkų verbos žėri visomis vaivorykštės spalvomis. Lietuviai renkasi lino, šieno, akmens, vandens spalvas. Tos pat taisyklės galioja ir scenoje.

- Majos Pliseckajos knygoje "Aš, Maja Pliseckaja" daug vietos skirta Pierre'ui Cardinui ir jo siūtiems balerinos kostiumams. Ar yra tradicija, kad garsiausi mados namai rengtų garsiausius operos ir baleto artistus scenai?

- Aš kūriau M.Pliseckajai kostiumus filmui-baletui "Žuvėdra", kartu dirbome prie vieno "Gulbių ežero" pastatymo Vysbadeno operoje - M.Pliseckaja statė choreografiją, aš kūriau kostiumus. Du kartus dirbau su jos broliu Azarijumi Japonijoje, Londone - su Sulamita Meserer, rašiau jos atsiminimus.

Tai žvaigždžių tradicija. Aš esu prieš ją: esu įsitikinęs, kad dizaineris turi rengti arba visą trupę, arba visai nesiimti darbo. Nykiai atrodo, jei chorą ar kordebaletą rengia vienas dizaineris, o primadoną - kitas, nors ir labai garsus. Garsūs dizaineriai gali puikiai kurti operai ir baletui. Sėkmingiausi tokio bendravimo pavyzdžiai: Yveso Saint Laurento baletas "Paryžiaus katedra", opera "Stebuklingoji fleita" Paryžiaus Bastilijoje, kurios kostiumus kūrė Kenzo, Diagilevo "Mėlynasis traukinys" - šiam Paryžiuje pastatytam baletui trikotažo kostiumus sukūrė Didžioji Madmuazelė - Coco Chanel. Sėkmingai teatrui kūrė Elsa Sciaparelli, Christianas Dioras, Pollas Puaret. Jie kurdavo viską, o ne vieną kostiumą ar kostiumų seriją vienam personažui. Aš taip pat nesiimu kurti vieno kostiumo, nors ir gaunu tokių pasiūlymų.

Tiesa, kartais dizainerių ir operos bei baleto bendradarbiavimas būna nesėkmingas - modeliuotojams ne visada pavyksta suvokti šio žanro specifiką - kuriant baletui reikia atsižvelgti, kad drabužis turi nekaustyti judesių, kostiumą čia diktuoja judesys. O operos artistai juda mažiau, bet jiems reikia giliai kvėpuoti.

- Operos ir baleto žanrai savaime diktuoja tam tikrą artistų aprangos liniją, kurią renkasi statytojai. O kaip koncertinius numerius atliekančios dainininkės - juk jos rengiasi pagal savo supratimą?

- Būtent dėl to tai yra visiška katastrofa. Paprastai jos rengiasi pačios, nesikreipdamos į dizainerį. Jos įsitikinusios, jog atrodo gerai, o iš tikrųjų yra panašios į lėles turkų parduotuvėje. Mano įsitikinimu, dainininkėms, net ir pačioms garsiausioms, būtinai reikėtų kreiptis ir į grimo, šukuosenų stilistus, ir į dizainerius. Ne kartą teko matyti, kaip garsios dainininkės eina į sceną vilkėdamos ir avėdamos, kaip Dievas į ausį pašnibždėjo. Rezultatas - gerai prisimenu, kaip artima mano draugė Galina Višnevskaja Paryžiuje dainavo operą "Karas ir taika" (tai buvo koncertinis atlikimas). Ji vilkėjo atlaso suknele, kurios abrikosų spalvos audinys labai priminė odą. Prožektorių šviesoje ji stovėjo scenoje tarsi nuoga.

Visada gerai atrodo Maja Plisekaja - ją, kaip ir anksčiau, rengia P.Cardinas. Nemanau, kad tai itin gyvas dizaineris - tam jis per daug senas; jį galima greičiau pavadinti klasiku nei gyvu modeliuotoju, tačiau jis turi skonį ir stilių, kuriuos perteikia savo garsiajai klientei. Puikiai scenoje atrodo jūsų Inesa Linaburgytė - ji turi ne tik didelį talentą, bet ir gražų kūną, ji visuomet - tikra artistė.

- O Montserrat Caballé?

- Jos formos tokios milžiniškos, kad jos iš viso neįmanoma aprengti. Ji turi savitą stilių, išeina į sceną vilkėdama savo togomis, sverdama tikriausiai per 100 kg, tačiau mes viską jai atleidžiame už genialų balsą.

Maria Callas buvo liekna ir elegantiška, visada rengėsi kaip tikra žvaigždė, muzikos deivė ir jai negalima padaryti jokio priekaišto dėl skonio - kaip, sakykim, Alai Pugačiovai, kuri visada atrodo baisiai - ir scenoje, ir kasdienybėje. XIX a. elegancijos įsikūnijimas buvo Adelina Patti - nežinau kitos, labiau traukusios akį žavesiu ir elegancija. Skoningai scenoje atrodė Nelli Melba, Fiodoras Šaliapinas, Mario del Monacco, Enrike Caruso.

O geras skonis - tai ne visos vaivorykštės spalvos, ne milžiniška prabangi plaukų karūna ant galvos. Reikia mokėti save riboti.

- Ko negalėtumėte atleisti operos dainininkei scenoje?

- Galbūt mini sijono, jei šlaunys storos. Siauros avalynės, jei sutino kojos. Gilios dekoltė, jei ji nedėvi atitinkamo korseto. Genialus pavyzdys - M.Dietrich: jos krūtinė buvo labai maža, tačiau ji visuomet nešiojo kaučiukinį korsetą po suknele ir visi buvo įsitikinę, kad jos krūtinė, klubai ir talija nuostabūs.

Dainininkė turi labai gerbti klausytoją ir paisyti savo išvaizdos. Pavyzdžiui, "Hofmano istorijose" Vilniaus operos teatre visos dainininkės turi nuostabias figūras - tai todėl, kad kiekviena jų - netgi choristės dėvi korsetą. Visų jų krūtinės atrodo taip, kad vyrai galėtų mokėti už pirmą eilę vien tam, kad galėtų pažvelgti į jas.

- Iš kokių audinių kuriamas visas tas grožis, matomas jūsų operos scenoje?

- "Hofmano istorijoms" labai daug audinių atsivežiau iš Prancūzijos, naudojau daug aplikacijos, siuvinėjimo rankomis. Kostiumai siūti ir iš lietuviškų audinių - juk svarbu ne kaina, o kaip jie atrodo. Svarbiausias dramos ir operos bei baleto kostiumų skirtumas - šokėjus ir dainininkus nuo žiūrovų skiria orkestro duobė. Jis sudaro distanciją, duoda tam tikrą apšvietimą - scena matoma lyg pro dūmą. Tai sukuria iliuziją, optinį efektą, kad kostiumai atrodo prabangesni, nei yra iš tikrųjų. Beje, gerai gali atrodyti ir iš parankinių medžiagų pasiūti kostiumai - jas tereikia atitinkamai perdažyti, perklijuoti, aplikuoti. Čia jau profesinės paslaptys.

- Kokie svarbiausi operos kostiumo istorijos momentai?

- Opera - prancūzų baroko, Versalio dvaro kūdikis. Tokie kompozitoriai kaip Lully pavertė operą labai prabangiu reginiu, pirmiausia skirtu dvariškiams. Šioje epochoje atsirado abstraktus baroko kostiumas, neturėjęs nieko bendra nei su personažu, nei su istorinėmis ar geografinėmis realijomis. Jis buvo puoštas stručio plunksnomis, siūtas iš prabangių audinių, daug aukso, sidabro. Tokie kostiumai užimdavo labai daug vietos.

Pagrindinis barokinio kostiumo transformacijos periodas - romantizmas. XIX a., Walterio Scotto epochoje, ypač 1815-1830 metais, kostiumai labai pasikeitė. Atsirado istorinis kostiumas, imitavęs gotikos, renesanso epochas. G.Donizetti, V.Bellini operose daug istorinių motyvų, populiariausios operos statomos istoriniais siužetais. Istorinio kostiumo tendencija išsilaikė labai ilgai - iki 1960 metų. Žinoma, buvo daug pakitimų, ypač 1920-aisiais, kai į operą atėjo toks dailininkas kaip Erté.

Nuo šeštojo septintojo XX a. dešimtmečio keičiasi operos išorinė forma, atsiranda naujos faktūros, labai daug aplikacijų, modernių formų, pradėtas naudoti plastikas, cheminės medžiagos.

Septintąjį aštuntąjį dešimtmetį istorinio kostiumo atsisakoma, jį pakeičia fantastinis arba modernus. Tai esminiai operos kostiumo istorijos raidos taškai.

- Operų, pjesių, filmų, baletų scenografiją, kostiumus kūrėte bene 25 pasaulio šalyse. Kurie darbai jums patys brangiausi?

- Dievinu istorinius dalykus. Pavyzdžiui, Istanbulo operoje pastatytą baletą "Antonijus ir Kleopatra" - man labai artima Egipto tema. Puikus "Eugenijus Oneginas" Bonoje su Jurijumi Liubimovu, "Figaro vedybos" Reikjavike, V.Bellini "Puritonai" Čilės nacionalinėje operoje, baletas "Pelenė" Honkonge, "Traviata" - Tokijuje, barokinė opera "Orfėjas ir Euridikė" Toronte, barokinis baletas Versalyje…

Buvau laimingas dirbdamas su Lietuvos operos ir baleto teatro dirbtuvėmis. Siuvėjai, batsiuviai, šukuosenų, grimų, perukų, meistrai, butaforai, baldų, dekoracijų konstruktoriai, apšvietėjai labai daug prisidėjo prie "Hofmano istorijų" atsiradimo, nors sąlygos buvo nelengvos: M.Wiesler Austrijoje, aš - Paryžiuje… Jie dirbo nuostabiai - ne visada greitai, bet tempas nėra lietuviams būdingas bruožas. Jūs, skirtingai nei prancūzai, pirma pagalvojate, o paskui darote.

- Kokius mūsų teatro pastatymus jūs įvertintumėte kaip stilingiausius?

- Nesu itin daug jų matęs. Puikūs dramos spektakliai "Elektra", "Stepančikovo dvaras", kuriems kostiumus kūrė mano draugas Juozas Statkevičius. A.Cholinos "Moterų dainos", "Karmen"…

- O labiausiai beviltiški?

- Atrodo, 1979 metais matyta "Aida". Antrojo veiksmo scenoje "Prie Nilo" dainuoja vergų choras. Įsivaizduojate, kiekvienas vergas išėjo nugrimuotas savaip: vienas mėlynas, antras - rudas, trečias - juodas. O visi turėjo būti vienodi - priklausė viena genčiai! Tikriausiai grimo atspalviai buvo skirtingi. Nuo to laiko aš pateikiu šį pavyzdį kaip nestilingiausią iš mano matytų.

- Ar turite tolesnių planų Lietuvoje?

- Istorinio kostiumo paroda Lietuvos dailės muziejuje - būti jos kuratoriumi mane pakvietė jo direktorius Romualdas Budrys. 2000 metų rudenį ketinama atidaryti paroda, rengiama mano XVIII-XX a. kostiumų ir aksesuarų (skėčių, krepšelių, kojinių, korsetų, papuošalų, apykaklių, piniginių) kolekcijos pagrindu. Į Lietuvą atvešiu apie 100 daiktų.

Norėčiau čia atidaryti Mados ir kostiumo muziejų - tai bus mokslinis kostiumo studijų centras, atvešiu savo biblioteką, vaizdajuosčių, skaidrių rinkinių. Tai bus ir operos, ir baleto, ir teatro, istorinio ir šiuolaikinio kostiumo mados mokykla. Noriu, kad tai, ką surinkau, liktų jauniems, mada besidomintiems žmonėms.