Ar dirigentei reikia frako?

Koks moters - dirigentės kostiumo modelis - sunkiai įsivaizduoju, nors sudėvėjau jų nemažai.

Ar būtinai balta-juoda?

Mano pirmasis dirigentiškas drabužis, dar tebestudijuojant Leningrade, buvo suknia iš "muaro". Šiaip muaras - prabangus audinys, bet maniškis tik taip vadinosi, o buvo prastutėlis, pigutėlis. Prikabinom rauktą baltą apykaklę ir rankogalius. Batai buvo netikros odos ir labai spaudė. Po koncerto kojas taip skaudėjo, kaip tai Anderseno Undinėlei po šokio su mylimu princu.

Kartą pamačiau Veroniką Dudarovą. Ji buvo išradusi puikų variantą: fraką su nukirptom uodegom. Ir man Filharmonija tokį pasiuvo. Ilgai jį dėvėjau. Bet susidėvėjo ir pažaliavo, teko kitą siūtis - baltai juodą sijoną su žiponu. Tą pavogė. Drauge ir lakinius batus - o jie taip pat spaudė…

Įsigalėjus kelninių kostiumų madai, buvau pasiruošusi pasisiūti tokį scenai, bet pritrūkau drąsos.

Paskutinį drabužį labai kruopščiai pasiuvo jauna siuvėja, buvusi J.Tallat-Kelpšos mokyklos mokinė, chorvedė.

Sugalvojom sijoną, bliuzoną ir baltą palaidinę iš gipiūro. Nieko gudraus.

Batai vėl spaudė. Ir vėl aš undinėlė… Šis "komplektas" neilgai tarnavo, nes baigėsi mano karjera. Tačiau jo niekas nepavogė, jis gyvas ir sveikas, o aš džiaugiuosi, kad apsirūpinau įkapėmis. Trūksta tik patogių batų, kad netrukdytų saldžiam miegui.

Štai kokie mano modeliai!