Baleto ir moderniojo šokio kostiumo raida XVII-XX a.

Išlikusios senosios litografijos leidžia spręsti apie XVII šimtmečio Italijos ir Prancūzijos teatralizuotas rūmų šventes, vaidinimus bei kostiumus, kurie mažai kuo skyrėsi nuo kasdieniame gyvenime dėvimų drabužių. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV labai mėgo šokti ir pats dalyvaudavo baletuose. Karalių matome "Nakties" spektaklyje, šokantį Saulės vaidmenį. Šis kostiumas - tai tipiškas ne tik baleto, bet ir tragedijos vyrų aktorių apranga. Jis - pagražintas romėnų karių uniformos variantas. Būtinas jo elementas - nedidelis šalmas, papuoštas plunksnomis, iki kelių kojinės, ir svarbiausia detalė - neilgas pūstas (palaikomas metalinių lankų) sijonėlis, vadinamas tonnelet. 1661 metais Liudvikas XIV įsteigė Karališkąją šokio akademiją, ir scenoje dvariškius ėmė keisti profesionalūs šokėjai, o 1681-aisiais kompozitoriaus J.B.Lully balete "Meilės triumfas" scenoje pasirodė šokėjos moterys. Šokėjos buvo įspraustos į kietus korsetus, ant talijos dėvėjo krinolinus - plačius, ilgus, metaliniais lankais paplatintus sijonus. Su tokiais drabužiais buvo galima šokti tik lėtus menuetus, pavanas, nes kieti metaliniai korsetų strypai neleido lankstytis per liemenį, aukštai kelti rankų.

Žymi XVIII a. šokėja M.Camargo (1710-1770) pirmoji išdrįso iki kulkšnių patrumpinti drabužį, o tai padėjo jai atlikti šuoliukus entrechat, - iki tol šuolius atlikdavo tik vyrai. M.Camargo turėjo įtakos ir to meto aukštuomenės madai. Ponios ėmė avėti batelius, daryti šukuosenas à la Camargo. Netgi atsirado jos vardu pavadintų patiekalų. Šokėjos legenda neišblėso ir vėliau. 1872 metais baletmeisteris M.Petipa sukūrė L.Minkaus baletą "Camargo", o 1930-aisiais Londone buvo įkurta Camargo draugija.

Jos konkurentė M.Sallé (1707-1756) Londone sukurtame balete "Pigmalionas" (1734), šokdama Galatėjos vaidmenį, pirmoji išdrįso apsirengti muslino tunika ir išleisti plaukus. Kilo skandalas. Vieni žiūrovai piktinosi, kiti mėtė į sceną pinigines su auksu…

Dorove rūpinosi ir Bažnyčia. 1720 metais išleidžiamas raštas, įpareigojantis aktorius dėvėti apatinius drabužius.

Kostiumo reforma neatsiejama nuo baleto raidos. Didysis šokio teoretikas ir reformatorius J.G.Noverre'as, kurdamas baleto dramos (ballet d'action) spektaklius, pritarė kostiumų laisvei. Jis rašė, kad vyrų tonelės darką šokėjų figūrą - jos vyrų klubus sukeliančios iki pečių, be to, jam buvo nepriimtinos veidus dengiančios kaukės.

1789-ųjų Prancūzų revoliucija išlaisvino moteris iš korsetų. Scenoje vėl pasirodė antikinės tunikos.

Didžiausi baleto ir kostiumo pokyčiai vyko romantizmo laikais. XIX a. 3-4-ajame dešimtmečiais imta kurti fantastinius baletus, kuriuose vaizduojamas mirusių merginų, miško fėjų ir kitų nežemiškų būtybių pasaulis. 1832 metais legendinė italų balerina M.Taglioni, šokdama Schneitzhoefferio balete "Silfidė", dėvėjo ilgą pūstą kelių sluoksnių baltą drabužį. Manoma, kad ji pirmoji pradėjo šokti pasistiebusi ant pirštų galiukų - puantų. Išliko puikių, jau vėliau sukurtų dailininko A.Chalono balerinos Taglioni litografijų. Ilgainiui dėl baltos spalvos šie baletai imti vadinti "baltaisiais" baletais (ballet blanc). Pats drabužis tapo visų romantinių baletų simboliu. Šiuose spektakliuose solisčių dėvima apranga mažai kuo skiriasi nuo kordebaleto. Šiuos kostiumus matome A.Adamo balete "Žizel", taip pat XX a. baletmeisterių M.Fokino "Silfidėse", G.Balanchine'o "Serenadoje".

Tobulėjant baleto technikai, atsiradus sukiniams, aukštėjant kojų iškėlimams, pūsti baletiniai sijonėliai - baleto terminologija tutu, trumpėjo. Juos matome visuose Peterburge ir Maskvoje kūrusio baletmeisterio M.Petipa (1818-1910) pastatytuose P.Čaikovskio baletuose "Gulbių ežeras", "Miegančioji gražuolė".

Atsiradus naujų standžių medžiagų, baletiniai sijonėliai patrumpėjo, nebeteko lengvumo ir ėmė priminti skėčius.

XX šimtmečio pradžioje baletmeisteris M.Fokinas ir impresarijus S.Diagilevas, kviesdami pastatymų avangardo dailininkus, panaikino bet kokius kostiumo tabu. 1904 metais paryžiečius sužavėjo orientalistiniai nelauktų spalvų dailininko L.Baksto baletų "Šecherezados", "Tamaros", "Poloviečių šokių" kostiumai. Jie tiesiogiai turėjo įtakos to meto Paryžiaus madoms. Bet ypač to meto žiūrovus papiktino kubistiniai P.Picasso baleto "Paradas" (muzika Satie) kostiumai. Kai kurių veikėjų kostiumuose buvo matomos tik šokėjų kojos.

XX a. vis labiau įsigali šokėjų kūną aptempiantys ir judesių nevaržantys triko, kuriuos dėvi ne tik baleto, bet ir moderniojo šokio atlikėjai. Šį kostiumą ypač pamėgo buvęs S.Diagilevo trupės baletmeisteris G.Balanchine'as. 1947-aisiais Paryžiaus operoje jis pastatė baletą "Krištolo rūmai" (muzika G.Bizet). Balete, vaizduojančiame Liudviko XIV dvarą, dailininkas L.Fini sukūrė puošnias dekoracijas ir kostiumus. Vėliau choreografas, statydamas šį baletą Niujorke, dekoracijų visai atsisakė, o solistai šoko baltais ir juodais triko. Ir kituose abstrakčiuose šio choreografo spektakliuose triko neatsisakoma, anot choreografo, jie išgryniną šokėjų judesius, pabrėžią kūno linijų grožį.

Laisvojo šokio pradininkė I.Duncan savo reformas pradėjo irgi nuo kostiumo. Norėdama atgaivinti antikinės Graikijos dvasią, ji gyvenime ir scenoje dėvėjo antikines graikų tunikas. Be to, šokėja šoko basa. Skambindami pianinu, mes neužsimauname pirštinių, taigi ir šokdami neapsunkinkime kojų apavu, - teigė ji.

Amerikietė L.Fuller, ilgą laiką dirbusi Paryžiaus "Folies Bergere", garsėjo ne tiek šokiu, kiek kostiumais, sceniniais efektais - ji pasitelkdavo gausybę šilko, rankas pailginančius strypus, tuo metu dar nematytą mirgantį apšvietimą, veidrodžius. Šokėja garsėjo ugnies, džiaugsmo, drugelio šokiais.

Amerikos moderniojo šokio kūrėja M.Graham, kurdama šokio spektaklius, bendravo su daugeliu menininkų. 1935-1988 metais daugelį jos spektaklių apipavidalino žymus dailininkas Isamu Noguchi. Tačiau šių spektaklių kostiumus kūrė pati šokėja - ji mėgo ilgus, įdomiai sukirptus, plačius sijonus.

Kita moderniojo šokio atstovė Ruth St Denis indų šokius šoko dėvėdama puošnius indų drabužius. Vienas pirmųjų amerikiečių šokėjų T.Shawnas 1933 metais įkūrė vyrų šokėjų trupę - vyrai šoko iki pusės apsinuoginę, demonstruodami atletišką sudėjimą.

M.Wigman - vokiečių ekspresionistinio šokio kūrėja - irgi dažnai šokdavo apsirengusi ilgais, kartais plačiais ar siauresniais drabužiais.

Amerikietis A.Nicolais kūrė abstrakčių formų ir garsų spektaklius. Jis artistus slėpdavo įvairių formų medžiagose. Šias abstrakčias, erdvėje judančios figūras išryškina besikeičiantis apšvietimas.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis šiuolaikinių šokių trupės artistų vilki trenažo drabužiais, laisvo stiliaus sportiniais marškinėliais, vyriškais kasdien dėvimais kostiumais. Dažnai vienodi kostiumai ir judesiai naikina ir lyčių skirtumus.

Čia trumpai tepaminėjome charakteringiausius epochų kostiumus.