Džiazas ir mada

Klasikinė muzika, šokis, ypač kino filmų bei roko pasaulis, neatsiejami nuo mados - plačiai per Lietuvą nuskambėjo Majos Pliseckajos bendradarbiavimas su Pierre'u Cardinu, žinomas ir Madonnos bendradarbiavimas su Jeanu Paulu Gaultier (čia niekaip iš galvos neišeina Jeano Paulo Gaultier sukurtas kostiumas Madonnai, kurio dabartinė metalinė versija puikuojasi ant jo vardu pavadintų kvepalų) ir kt. Ne taip paprasta kalbėti apie džiazą ir madą, nes tarp šių dviejų meno šakų sunku rasti ką nors bendra. Retai kada džiazo muzikantai puikuojasi savo drabužiais, niekada neteko girdėti giriantis draugyste ar bendradarbiavimu su žymiais pasaulio modeliuotojais. Nemažai metų bendraudama su džiazo muzikantais, pastebėjau, kad jų prioritetuose dominuoja viskas, išskyrus madą: įvairių epochų ir stilių muzika, valgis, gėrimai, vaizduojamasis menas ir pan. Todėl žodį "mada" derėtų pakeisti žodžiu "stilius" ir šiuo aspektu pažvelgti į džiazo istorijos puslapius. Čia aptiksime keletą išimčių, kurių potraukis išskirtinai rengtis buvo įamžintas nuotraukose ar amžininkų prisiminimuose.

Visuomet stilingi ir elegantiški

Du išskirtiniai muzikantai, džiazo legendos - pianistas, kompozitorius, aranžuotojas, vadovas Edwardas Kennedy Duke'as Ellingtonas (1899-1974) bei trimitininkas Milesas Davisas (1926-1991) atstovauja skirtingoms džiazo muzikos epochoms, skirtingiems stiliams, tačiau juos vienija ta pati aistra: nuolatos šie muzikantai daug dėmesio skyrė savo aprangai ir išvaizdai. Peržiūrėjus Ellingtono ir Daviso nuotraukas galima pastebėti, kad ir vienas, ir kitas visuomet stilingai ir gerai atrodydavo bei tai labai sąmojingai pateikdavo. Net ir prie autobiografijos Milesas Davisas prideda nuotrauką, kurioje jis puikuojasi ties didžiule savo garderobo kolekcija: batai, diržai, marškiniai, kelnės, šaliai - plačiai išdėstyti aplink trimitininką. Ellingtoną dažniausiai matome kostiumuotą sėdintį prie fortepijono, vadovaujantį orkestrui ar kuriantį kompozicijas.

Kokia dar ypatybe "sužibėjo" Duke'as Ellingtonas be to, kad jis buvo ir tebelieka vienas žymiausių džiazo istorijos kompozitorių, sukūręs apie 1000 kompozicijų, parašęs ar bendradarbiavęs kuriant dešimtis populiarių dainų, tarp jų ir "Sophisticated Lady" bei "In a Sentimantal Mood"? Pasibaigus didžiajam Duke'o Ellingtono 100-ųjų gimimo metinių bumui, smagu dar kartą prisiminti šį jo, sakyčiau, savotišką potraukį grožiui.

Džiazo "aukso amžius"

Trečiasis bei ketvirtasis dešimtmečiai vadinami džiazo muzikos "aukso amžiumi". Būtent tuo metu fiksuojamas džiazo muzikos pakilimas, ji atsiduria muzikos mėgėjų dėmesio centre ir atitinka to laikotarpio populiariąją muziką. Jai skambėti skiriamos didelės šokių salės, klubai, kuriuose viešpatauja dideli orkestrai, karaliauja dainininkai solistai, šou atlikėjai bei pramogų vartotojai. Jimmie Luncefordo, Counto Basie'o, Glenno Millerio, Benny'o Goodmano vadovaujami orkestrai, solistai Mildred Bailey, Billie Holiday, Ella Fitzgerald, Sarah Vaughan, Cab Calloway - tai tik nedaugelis to meto įsimintinų ir puikių atlikėjų. Būtent tuo metu klestėjo ir Duke'o Ellingtono orkestras.

Žmogų sutinka pagal drabužį

Rodos, kad Ellingtonas vadovavosi taisykle: "Žmogų sutinka pagal drabužį, o palydi pagal darbus". Dar būdamas mažas, Ellingtonas, iš ryto atsikėlęs leisdamasis į svetainę, sakydavo: "O štai ir aš - didysis, nuostabusis, elegantiškasis "Duke'as" (angl. kunigaikštis) Ellingtonas". Dar paauglystėje "Duke'o" pravardė jam taip ir pritapo dėl aistros įmantriems drabužiams.

"Jiems gali nepatikti mūsų muzika, bet mes atrodome puikiai", - taip apie savo orkestro pasirodymus sakydavo Ellingtonas. Buvęs Ellingtono orkestro trimitininkas Rexas Stewartas prisimena, jog orkestro nariai turėjo daug laiko praleisti tam, kad atrodytų tikrai nepriekaištingai.

Orkestro apranga buvo vienas svarbiausių dalykų. Tūkstančiai dolerių buvo išleidžiami vien tik aprangai. Svarbiam debiutui "Congress Hotel" Čikagoje Ellingtonas net perlenkė lazdą aprengdamas orkestro narius avietinės spalvos kelnėmis, specialiai šiai progai pagamintais avietinės spalvos batais, baltais švarkais, iškrakmolytais marškiniais ir baltais kaklaraiščiais. Ir iš tikrųjų orkestras susilaukė ovacijų dar nepradėjęs groti, o po šio koncerto kai kurie kritikai daug daugiau dėmesio skyrė sceninei aprangai nei muzikai.

Niujorko "Roxy" teatro atidarymo proga Ellingtonas net keletą dienų praleido galvodamas vien tik apie scenos pastatymą. Jis taip pat turėjo ir šiokių tokių sumanymų dėl orkestrantų aprangos: cinamono spalvos kelnės, šokoladinės spalvos švarkai, žali marškiniai ir gelsvi kaklaraiščiai. Juodos kojinės ir juodi batai turėjo vainikuoti ansamblį. Tačiau tuoj pat po repeticijos Ellingtonas užsakė įvairių spalvų marškinius tvirtindamas, jog jo sumanytieji niveliuoją muzikantų bruožus.

Šou stabdantys Ellingtono kostiumai

Paties Ellingtono apranga buvo dar avangardiškesnė nei jo kolegų. R.Stewartas prisimena: "Aš niekada nepamiršiu įspūdžio, kurį padarė Ellingtono pasirodymas scenoje su juodos spalvos satino švarku, juoda satino liemene, juodais ir baltais kvadratais (primenančiais šachmatų lentą) išmargintomis kelnėmis, baltais marškiniais, su jo paties sumodeliuota nuostabia apykakle, smėlio spalvos kaklaraiščiu ir prie viso to priderintais juodais zomšiniais batais".

Be šių drastiškų ir įžūlokų orkestrantų derinių bei savo paties įsimintino rengimosi, Ellingtonas turėjo ir nepamirštamąjį - ypatingą kostiumą, kurį dėvėjo "Cotton" klube. Kaip įprasta, orkestrui pagrojus uvertiūrą, į sceną energingai įžengė Ellingtonas vilkėdamas rudo atspalvio marškiniais, lašišos spalvos švarku, rusvai gelsvomis kelnėmis ir batais. Įspūdingą ansamblį vainikavo neapsakomos lašišos-abrikoso spalvos kaklaraištis. Publika iš pasitenkinimo šaukė mažiausiai porą minučių, šou buvo sustabdytas.

Viena Duke'o Ellingtono neįprastų savybių - per pertraukas keisti batus. Batų spektras įvairavo nuo juodų odinių ir lakuotų, rudų krokodilo ir aligatoriaus odos, zomšinių iki kitokių įvairiausių spalvų batų. Nekeisti apavo jį priversdavo tik tokios svarbios priežastys kaip antai ta, kad būtent su tam tikrais batais jis buvo pristatytas Anglijos karalienei, ir šie tapo vieni mėgstamiausių. Ellingtonas turėjo dar vieną įprotį - keisti drabužius tuoj pat, kai tik iš jų iškrisdavo saga.

Ellingtonas - savo paties drabužių modeliuotojas

Duke'o Ellingtono drabužiai ar jo paties sukurti modeliai žymi lakią muzikanto fantaziją bei potraukį ryškioms, egzotiškoms spalvoms. Dažnai jis avėdavo specialiai jam siūtais rankų darbo bukomis viršūnėmis batais, kartais vilkėdavo savo paties sumodeliuotais kostiumais. Pasak orkestro trimitininko R.Stewarto, būtent Ellingtonas sugalvojo užsimetamą neužsegamą apsiaustą, odinius batus bukomis viršūnėmis, plačiai atvertą apykaklę, vėliau žinomą kaip Barrymore'o apykaklę, ir kitus drabužius ar drabužių detales. Vienai Čikagos teatrinių batų firmai Ellingtonas užsakė padaryti daugybę įvairiausių spalvų batų pagal savo sukurtą modelį: lengvučių, plonais padais, bukomis viršūnėmis, kurie tuo metu buvo tikrai neįprasti. (Vėliau šie batai tapo žinomi kaip "itališkieji" batai.) Šių batų jis užsakydavo nuolat - įvairiausių spalvų bei odų rūšių, ir tokiais kiekiais, kad netrukus teko pradėti gaminti ir specialius šiems batams gabenti lagaminus. Ellingtono drabužiai visuomet būdavo rūpestingai prižiūrimi ir parenkami, tačiau papildomiems aksesuarams Ellingtonas nei laiko, nei pinigų nešvaistė. Joks laikrodis nepuošė jo riešo, o galvos apdangalams jis teskirdavo dažniausiai du ar tris dolerius.

Tradicijos

Trečiajame ketvirtajame dešimtmečiais, kai džiazas buvo mados viršūnėje, galima manyti, kad tai ir būtų buvęs didžiausias džiazo muzikos bei mados sąlytis. Tačiau jam sutrukdyti buvo keletas priežasčių. Viena jų, kaip žinia, ta, kad daugelis džiazo muzikantų - vyrai, o vyrai tuo metu apsiribodavo kostiumais bei keletu aksesuarų. Be to, daugelis atlikėjų - žvaigždžių buvo afroamerikiečių kilmės (Ellingtonas, Countas Basie, Ella Fitzgerald ir kt.) ir jiems buvo draudžiama peržengti tam tikrų įstaigų slenksčius. Bet svarbiausia priežastis buvo ta, kad ir žymieji (teisingiau, būsimi žymieji) Coco Chanel, Jeanne'o Lanvino, Jeano Patou, siurrealistės Elsos Shiaparelli modelių namai tik pradėjo ar buvo bepradedą savo gyvavimą. Taigi socialiniai santykiai bei kultūrinė situacija nedavė impulso šios tradicijos plėtrai tuomet, kai jai buvo pats palankiausias metas, todėl ir po džiazo "aukso amžiaus" šį potraukį matome tik kaip savarankišką, individualų reiškinį, o ne iš tradicijos gimusį bei tapusį visiems priimtina norma.