Gintarė Skerytė: Stengiuosi tiesiog susilieti su muzika

Gintarė Skerytė dainuoja labai įvairių stilių muziką. Ir kiekvieną sykį, palikdama sceną, Gintarė giliai atmintin įstringa ne tik subtiliu, taktišku kūrėjo pasaulio atskleidimu, bet ir išoriniu stiliumi. Nuolatinė plaukų spalvos, šukuosenos, drabužio kaita (tačiau visuomet deranti prie atliekamos muzikos) lieka po jos koncertų pasąmonės kloduose susijusi su kūrėjų vardais. Tad mūsų moteriškai atvirą pasiplepėjimą išvaizdos temomis nuolatos lydėjo maždaug tokie vilkėtų drabužių įvardijimai: "Gershwino suknelė", "Visos jos tokios" (Mozarto opera), "Bajoras" (nuo Felikso Bajoro muzikos), "Rožė" (nuo senųjų estrados dainų vakaro Rotušėje) ir pan…

Svarbiausia - turėti iš ko rengtis taip, kaip supranti. Niekad nepamiršiu - atvažiavo Montserrat Caballé su savo dukra. Dukters papuošalai buvo labai kuklūs, bet… tikri. Taigi tokie, kokius ir privalu dėvėti dainuojant klasiką (kuklūs, bet brangūs, nes tikri!). Tačiau man - per brangūs.

Žinoma, nelygu kokią muziką dainuoji. Gal popdainininkai ir gali sau daugiau avantiūros leisti. O mūsų muzika… Mane ji įpareigoja. Prieš dainuodama Bachą ar Mozartą, turiu apsirengti nepaprastai atsakingai. Negaliu bet kaip. Žinoma, tenka eiti į kompromisą su savimi. Nežinau, kiek solistų šiandien galėtų nueiti į parduotuvę ir užsisakyti garsiausio dizainerio drabužį. Gal vieną ir įstengtum. Tačiau tai bus tik viena suknelė, ir jeigu ji bus efektinga - antrą kartą ją vilkėdama nebeišeisiu. Mūsų rinka labai maža - kelis kartus per metus einu į tą pačią salę, o ten sėdi tie patys klausytojai. Mano repertuaras labai įvairus, ir aš negaliu lygiai taip pat atrodyti, dainuodama operetę ir Bachą.

Gal žiūrovas į tai žvelgs atsainiau, tačiau kur kas griežčiau: ji neturi skonio arba - ji stilinga.

Didelį įspūdį padarė dainininkių apranga "Vilniaus festivalio' 97" dienomis, kai koncertinio atlikimo metu skambėjo W.A.Mozarto opera "Visos jos tokios". Visos trys dainininkės vilkėjo savomis suknelėmis, o jos tarpusavyje derėjo ir atrodė, kad parinktos išmanančio dizainerio.

Tai buvo vienas iš sunkiausių koncertų mano gyvenime (kalbu apie apsirengimą). Susitikome tik koncerto išvakarėse (jei pameni, tai ir sudėtys kiekvieną kartą keitėsi). Visos nepažįstamos. Nei paklausi, nei pasitarsi… Juodą ir baltą spalvas pasirinkome atsitiktinai, nes, matyt, tai išties universalios spalvos - tinka ir grafienei, ir jos tarnaitei.

Kaip tik dainavai tarnaitę. Ar nebijojai išsišokti - o jeigu apsirengsi puošniau už šeimininkę?

Tąsyk nusprendžiau paprastai: jeigu nepasipuošiu jokiu papuošalu, o siluetas bus tiesus, spalva kukli (juoda)… tiks ir tarnaitei.

Tai buvo ypatingas egzaminas. Ir tai, kad vilkėdamos savais drabužiais stilingai atrodėme - tiesiog pavadinčiau mažyčiu stebuklu.

Kokie reikalavimai sau dėl įvaizdžio iškyla ruošiantis XX a. muzikos koncertui?

Mūsų amžiaus muzika - tai tiesiog… "gryna" muzika. Tai nėra dainos - šiandien niekas nepaiso melodijos, konkrečios būsenos… Štai operetės muziką dainuodama velkuosi rausvą suknelę, boa - ir jaučiuosi laiminga, nes šitaip parodau muzikoje atsispindintį savo moteriškumą (arba jo nebuvimą). O šiuolaikinę muziką atlikdama jaučiuosi dar vienu instrumentu ansamblio sudėtyje. Būtent - ne moterimi, ne dainininke ir netgi ne soliste - o instrumentu! Šiandien rašoma balsui - instrumentui… Ir negaliu sakyti, kad noriu susilieti su kitais muzikantais, tačiau išnykti, ištirpti noriu. Noriu tapti fagotu ar klarnetu, gal - violončele… Tiesiog - instrumentu. Ir demonstruoti tik tai, ką gali mano balsas. Kitaip tariant, noriu, kad scenoje neliktų nieko, kas bent kiek primintų mane pačią. Kad niekam nekiltų noras svarstyti mano apdaro puošnumo ar makiažo ryškumo. Mano galva, atliekant mūsų dienomis sukurtą muziką, šito tikrai neturi būti.

Apskritai žinoti, kaip apsirengti, labai svarbu. Tačiau kaip sužinoti, jei net knygų nėra, iš kurių galėtume pasimokyti, kaip rengtis. Kartą varčiau seną kostiumo istorijos albumą. Norėjau sužinoti, kuo skiriasi renesanso apdaras nuo baroko epochos drabužio. Dar neturiu galimybės prie kiekvienos epochos dainuojamos muzikos priderinti ir tos epochos stiliaus detalėmis alsuojančio drabužio, bet noriu bent jau žinoti. Suprantu, jog tos detalės ar siluetas "kalbės" tik žinovams, tačiau man pačiai tai labai svarbu.

Skonis - gal tai tiesiog įgimtas dalykas?

Nežinau. Žalios mėlynos spalvų derinys man labai gražus, nors taip nesakoma…

Esi viena iš nedaugelio atlikėjų, karjeros pradžioje ėjusi į sceną kaip pianistė, o dabar - kaip dainininkė…

Iš tiesų - specifika visiškai kita. Nežinau, ar visuose kraštuose taip manoma, tačiau Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad pianistas turi eiti į sceną apsirengęs kukliai, tauriai. Vos nesusilieti su instrumentu.

Tai gal dainavimą pasirinkdama ir scenos spindesio ieškojai?

Ne, į dainavimą stojau ne dėl to - tai jau būtų tikra avantiūra. Apie dainavimą svajojau nuo mažų dienų. Tačiau esu paklusni dukra. Tėveliai sakydavo, jog privalau baigti rimtą specialybę. O dainavimas… Jiems atrodė, kad tai nerimta.

Nors lyg ir įpratome scenoje matyti kaskart vis "kitokią" Gintarę, tavo įvaizdis "Senosios estradinės dainos vakare" pranoko bet kokius lūkesčius. Raudona tviskanti suknia, oranžinės plaukų sruogos… Tarytum "peilio ašmenimis" balansavai tarp iššūkio ir banalybės. Tačiau išlikai trapi, romantiška, nors ir ekstravagantiška. Kas paskatino šitaip "iš esmės" pasikeisti?

Keista ta mūsų programa. Šiaip jau aš nieko prieš tas dainas neturiu. Tačiau vis dėlto - tai ne man.

Rasa Jakutytė įtikino, kad pamėginti, savaip "pažaisti" verta, ir pradėjome dirbti. Komanda - Edgaras Prudkauskas, Dainius Puišys, Povilas Jaraminas, Jaroslavas Cechanovičius, Zigmas Žukas - puiki. Dirbti buvo labai įdomu. Tačiau kuo labiau artėjo pasirodymo diena, tuo geriau supratau, į kokią bėdą esu patekusi. Ką apsivilkti? Nesu tiek savimi pasitikinti manyti, jog man nesvarbu drabužis, kad su "tokio" stiliaus dainomis sužavėčiau publiką.

Pamenu, G.Gershwino dainas su LRT lengvosios muzikos orkestru dainuodama atrodei nuostabiai. Argi nebūtų tikusi ta pati violetinė suknutė, juodos pirštinės ir šiam koncertui?

Būtų... Jei tą drabužį vis dar turėčiau. Tąsyk suknelę buvo paskolinusi dizainerė Ramunė Piekautaitė… Net neįsivaizduoju to ansamblio (juk neatsiejama drabužio dalis ir aksesuarai) likimo.

Šioji - raudonoji suknelė - jau mano nuosavybė, ją man padovanojo. Dabar gulės spintoje, mano vaikų ir vaikaičių laukdama… Tai kaprizingas stilius, ir apsivilksi ją ne bet ką dainuodama. Naujametinio koncerto metu vis dėlto pamėginau dar kartą ją apsivilkti. Tačiau apsigaubiau raudonu aksomu, kad iš manęs liktų tik raudonas siluetas, - juk šventė, 2000-ieji!

Grįžkime prie estrados vakaro. Tiesą sakant, patyriau nuostabų efektą - užstalėse nudainuotą, kartais net vulgariu laikytą repertuarą pateikėt subtiliai… Tikru menu pavertėt visas "Rožes" ir "Ramunėles". Profesionaliai sukūrėt romantišką spektaklį. Tiesiog patvirtinot ne tik savo profesionalumą, bet ir seną tiesą, jog tik profesionalų rankose iš paprasčiausios medžiagos sukuriamas menas.

Ačiū, jei kalbi atvirai. O "Rožę" specialiai pasisiūliau dainuoti, kad "taurė būtų išgerta iki dugno". Jau sakiau, kad toks repertuaras man svetimas. Ruošdami estradinių dainų retro programą, žinojome tik viena - ir mūsų tėveliai, ir seneliai jų klausydami išgyvena jaunystės nostalgiją. Viską darėme tiesiog nuoširdžiai, neieškodami nei "naujo žodžio estradoje", nei efektų.

Tiesą sakant, kai tos dainos buvo dainuojamos užstalėje, man atrodė tiesiog šlykštu. Juk tada buvau "profesionalė" - skambinau Bachą ir Mozartą… O dabar priešingai - baisu, kad valgoma, geriama, bet… niekam jau nebesinori uždainuoti…

Galėtumėt dabar kokiame prabangiame restorane rodyti šią programą. Žiūrėk, ne tik populiarūs taptumėt…

Šiandien vertybių skalė labai sušlubavusi. Tačiau kol kas dar manau, jog privalau tiek savigarbos turėti, kad nedainuočiau restoranuose. Bent kol kas, kol dainuoju koncertų salėse ir vis dėlto šiek tiek uždirbu… Dabar tikrai jau viskas parduodama… Tačiau artisto profesionalo savigarba, orumas turi išlikti… Be to, mūsų balsų grožis atsiskleidžia tik esant tam tikrai akustikai. Mikrofonas niekad netaps mūsų balsų sąjungininku…

O tai, kad klasikinės muzikos atlikėjai praranda publiką ir nėra žvaigždės, tai ne mūsų, o žurnalistų, vadybininkų problema. Juk ką rašo apie popdainų atlikėją? Kaip jis apsirengęs, ką veikia namuose be grimo, ką myli, ką valgo. Ir apie juos rašoma kiekviename žurnale. Argi negalima lygiai taip pat kiekviename žurnale rašyti apie Prudkauską, Puišį ar dar kurį iš mūsų? Manyčiau, kad straipsniai būtų netgi įdomesni… Tiesiog tai turi kažkam rūpėti. Nemanau, kad tik mums patiems.

Tačiau grįžkime prie apsirengimo. Kas tau padeda susikurti įvaizdį? Gal turi nuolatinį dizainerį?

Man patinka daugelio dizainerių darbai. Tačiau ties vienu neapsistoju. Tarp mūsų dailininkų dar nėra tikrai mylinčių, jaučiančių ir mėgstančių muziką, išmanančių įvairių epochų ir stilių, įvairių žanrų kūrinius. O tai, mano galva, norint sukurti tikrai scenai tinkamą kostiumą, būtina. Jau yra dizainerių, kurie mėgsta teatrą - ir mes, žiūrovai, tai pajutome. O kamerinė muzika - dar vienas beribis minties ir jausmų okeanas…

Gal tada geriausia rengtis "vyriškai" - frakas, ir baigta?

Bet juk esu moteris. Aš apskritai mėgstu nuolatos keistis. Net tuos pačius baldus namuose stumdau perstatydama, kad nepabostų. Tai kaip galėčiau eiti į sceną, visą laiką vienodai vilkėdama?

Nebūtina girdėti muziką spalvomis, bet, ko gero, svarbu, ką matai klausydamas. Tai be galo subjektyvūs pojūčiai.

Derinu pagal muziką drabužius, šukuosenas, plaukų spalvą, ieškau makiažo vienovės su susikurtu įvaizdžiu. Man ne tas pats ir kaip aš kvepėsiu. Nuo kvepalų kuriamų emocijų priklauso ir mano nuotaika - pati galiu susikurti kvapu nuotaiką, kurios man reikės (esu išlepinta vyro dovanų - dažniausiai parveža naujausių, originaliausių kvepalų). Išorė man labai svarbi. Ir su skambančia muzika stengiuosi susilieti visa savo esybe. Darna - tai viskas. Turiu ir plaukų, ir makiažo specialistų ir žinau, ko iš jų tikėtis. Tačiau jie beveik nesusipažinę su mano muzika, o aš jų neauklėju.

Tai gal turi savąjį atsakymą, kuo praturtėja "mūsų" muzikos klausytojai?

Jie tiesiog kitaip suvokia pasaulį. Ir tai - neįkainojama vertybė…