Iškalbingas kostiumas

Frakas (pranc. frac; angl. frock) - juodas vyriškas iškilmių drabužis, dažniausiai dėvimas su liemene, baltais marškiniais ir siauromis lampasais puoštomis kelnėmis be atvartų. Jį įpratome matyti koncertų scenoje. Išlaki kregždės uodegos frako forma, dinamiškas siluetas, grakščių išlenktų linijų ir aštrių kampų derinys, skeltukai, klostelės dabartinės nerūpestingos mados fone atrodo neįprastai, netgi manieringai. Tačiau prieš kelis šimtus metų frakas reiškė didelius pokyčius ne tik mados istorijoje, - jis ženklino naują požiūrį į vyrą, reiškė maištingus jausmus, skelbė prieštaringas visuomenės pažiūras, dalyvavo revoliucijose ir karuose. Būtent tarp karo uniformų aptinkamas pirmasis frako formos kostiumas. 1741 metų kariuomenėje jis buvo baltas su raudonu pamušalu, maža apykakle ir rankogaliais, susegiojamas iki pat kaklo viena eile metalinių sagų. Kol frakas įsikūrė civilio piliečio garderobe, praėjo ne vieneri metai. Taip atsitiko ne su vienu vyrišku kostiumu.

Nuo pat viduramžių, kai vyrų ir moterų apranga ėmė skirtis (iki tol tiek vyrai, tiek moterys rengėsi vienodai - ilgą laisvą šiuolaikinę suknelę primenantį drabužį), vyriško kostiumo formai diktavo karinė apranga. Viduramžių trumpą prigludusią prie kūno švarkelio formą vyrai paveldėjo iš grandininių šarvų. Monumentalūs, įspūdingi XVI a. plokšteliniai šarvai sąlygojo masyvų renesanso vyrų kostiumą, kietą karkasais ir kimšimais sutvirtintą manieringą aprangą. Iš daug atskirų dalių tarsi iš šarvų plokštelių buvo suformuotas XVII a. vyriškas kostiumas. Nieko nuostabaus, jei darant įtaką tiems patiems šarvams sumodeliuotas ir XVIII a. frakas. Panašumas iškalbingas, tačiau dar ankstesnėje karinėje aprangoje galima rasti priešingą išvadą skatinantį veiksnį. Visiems suprantama, jog vienoda apranga, šiuo atveju šarvai, trukdo pažinti priešininką. Viduramžių riteriai ant šarvų užsimesdavo apsiaustą, kurio spalva ir vado kilmės ženklai leido atpažinti savus. Judrumu, vikrumu pasižymintys viduramžių riteriai vietoj besiplaikstančio apsiausto pamėgo įprastinę ilgą aprangą, tik be rankovių. Tačiau ir ši trukdė judėti, sėdėti ant žirgo. Taigi XIV a. riteris ima vilkėti ant šarvų drabužį, kurio priekinė dalis gerokai patrumpinta, iškerpant arkos formos liniją, su skeltuku nugaroje. Tai pirmosios frako užuominos.

Kol frako tipo mundurais puikavosi XVIII a. pirmosios pusės armijos kariūnai, civiliame vyro kostiume vyko persitvarkymai. Tuomet Prancūzijoje madingą galantiškumą, meilumą atitiko rokoko stilius. Dvaro kavalieriai dėvėjo šilkinį įmantrų, iš dviejų ilgų švarkų sukomponuotą šviesių spalvų drabužį: viršutiniojo, vadinamo žiustokoru (pranc. justaucorps - prigludęs prie liemens) šonai buvo išplatinti ir išgaubti padedant karkasams, liemuo paryškintas, pečiai siauri, nuolaidūs, rankovės platėjančios į apačią, su dideliais atvartais. Panašiai atrodė ir apatinis švarkas. Prie tokios švarkų kombinacijos buvo derinami pudruotas į kaselę supintas perukas, šviesios spalvos siauros kelnės iki kelių - kiulotai (pranc. culotte), baltos kojinės, aukštakulniai bateliai (beje, vyrai pirmieji pradėjo aukštakulnių batų madą - anksčiausiai ja susižavėjo Kretos salos stipriosios lyties atstovai dar prieš keturis tūkstančius metų). Šis grakštus kostiumas, siuvinėtas aukso ir sidabro siūlais, atitiko to meto prancūzų dvaro dvasią, sklidiną skaidrios ir melodingos D.Scarlatti muzikos.

Tačiau Anglijoje vyravo kitos nuotaikos. Pagal žymaus Bažnyčios reformacijos veikėjo J.Kalvino mokymą Anglijoje buvo formuojamas veiklus, energingas, tikslo siekiantis vyras. Aišku, kad tokį vyrą sunku įsivaizduoti vilkintį šilkiniais siuvinėtais drabužiais. Anglai pamėgo nešioti jojimui, medžioklei, kelionėms skirtą aprangą, panašią į žiustokorą, tačiau kuklesnę, tamsesnę ir su prie šonų užlenktais skvernais. Skeltukas nugaroje leido nevaržomai judėti, įsitaisyti ant arklio. Tai redingotas (angl. riding coat - raitelio švarkas).

XVIII a. viduryje nuo prabangos pavargę prancūzai ima žvalgytis į nuosaikiąją Angliją, net pasiunčia savo madų žvalgus. Finansų kontrolieriai taip pat sukrunta rūpintis mados reikalais. Vienas jų, E. de Silhuette, pareikalauja sumažinti medžiagų kiekį siuvant kostiumą ir taip įsiamžina tapdamas siluetu. Vyrai paklūsta šiems reikalavimams, ir nors nenoriai, bet žiustokoro rankovės susiaurinamos, skvernai taip pat sumažėja, jų nebeįmanoma susegti. Netenka rankovių, sutrumpėja apatinis švarkas, pamažu jis tampa liemene.

Taip pamažu, derindamiesi prie anglų biurgerių kostiumo ir prie jo prijungę karinio munduro formas, XVIII a. pabaigoje (apie 1770 m.) Europos vyrai pasisiuva naują civilį drabužį fraką. Prancūzai, veikiami rokoko, jį dar siūdinasi iš šilko, derina šviesias spalvas, bet negali atsispirti pagundai papuošti siuvinėjimu bent frako pakraščio; madingi bateliai - žema pakulne, kelnės trumpos. Būtina detalė prie frako - šalis, priekyje užrišamas dailiu mazgu.

Tačiau XVIII a. švietėjų idėjos, natūralumo siekiai, žavėjimasis protu ir paprastumu frakui suteikia vyriškumo, dalykiškumo bruožų. Veikiamas klasicizmo, frakas įgauna tamsią spalvą, jis dažnai siuvamas iš madingų dryžuotų medžiagų, apykaklė laisvai gulasi ant kaklo, atsisakoma peruko, dailių batelių, juos pakeičia aukštaauliai batai. Prie tamsaus frako dažnai derinamos tiek tamsios, tiek šviesios trumpos kelnės. Panašios formos kostiumas išliko iki šiol kaip jodinėjimui skirtas apdaras. Klasicistinį fraką puošė lazdelė, laikrodis, dekoratyvinės didelės sagos, į kurias taip pat įmontuojami laikrodėliai. Klasicistinis frakas įgijo kilnaus paprastumo ir ramaus didingumo bruožų, kaip ir tuomet skambanti harmoninga J.Haydno, W.A.Mozarto muzika.

Frako charakteris pakinta Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu. Jis tampa savotišku plakatu, jį ima nešioti net moterys. Frakas pradeda atstovauti skirtingoms pažiūroms. Revoliucinį ryžtą, laisvės troškimą revoliucionieriai reiškė Prancūzijos herbo spalvomis. Kostiume dominavo mėlyna ir raudona spalvos. Derinantis prie varguomenės, frakas siuvamas iš paprastų medžiagų, gelumbės, kiulotus pakeičia ilgos kelnės - pantalonai (nuo italų komedijos del arte personažo Pantalonės). Taip revoliucionieriai buvo pavadinti sankiulotais (t.y. be kiulotų). Protestuojantieji prieš revoliuciją savo jausmus reiškė taip pat su frako pagalba - gedėdami nuversto karaliaus, jie rengėsi juodai.

XVIII a. pabaigoje frakas pripažįstamas visuotinai. Jis nešiojamas kasdien ir per iškilmes, tik prie kasdienio frako derinamos ilgos kelnės ir cilindrą primenanti skrybėlė, o išeiginį fraką papildo praeities detalės: kiulotai, įmantriai surištas raištis ant kaklo ir trikampė kepurė. Fraką dabar dėvi ne tik išrinktieji, ir tai labai erzina dabitas. Po revoliucijos jie ima protestuoti prieš lygybę ir stengiasi išsišokti karikatūriškai deformuota apranga. Labiausiai nukenčia frakas. "Nepripažintieji" (taip pavadinami stileivos) neįprastai išsmailina, sutrumpina frako skvernus, sumažina priekinę dalį ir susegioja kas antrą sagą. Ima dominuoti akį atkreipiančios žalios, geltonos frako spalvos. Ypač daug dėmesio skiriama šaliui. Jis apsukamas apie kaklą taip, kad net dengia smakrą, galva tampa tarsi medžiaga įpakuota puokštė.

Nežinia, ar toks frakas būtų pasiekęs XX amžių, jei ne atsitiktinumas, sudaręs sąlygas susidomėti nauju objektu. Tai atsitinka Anglijoje. Ekstravagantiškasis lordas J.Spenceris (kas žino, galbūt princesės Dianos Spencer proprosenelis?) prabangiame vakarėlyje patiria nesėkmę - vienas jo frako skvernas atsiduria ugnyje. Bet išradingasis ponas nesutrinka ir čia pat nuplėšia likusią dalį. Po kelių dienų Anglija suserga naujo švarko spencerio liga, ilgą laiką konkuravusio su fraku.

Tačiau XIX a. romantizmo dvasia neleidžia frakui išnykti. Jo daili, elegantiška forma, regis, sukurta šiai epochai. Romantizmo vyrai, kaip rokoko kavalieriai, leido laiką muzikuodami, kurdami ir skaitydami poeziją, alpo kartu su moterimis nuo išsekimo, skandino sielvartą vyne, laistė ašaras dėl nepasiekiamų svajonių. Romantizmo epochos vyras - liguista, nežemiška esybė. Frakas tampa jo jautrios sielos iliustracija. Jis "sugnybia" trapų romantiko liemenį, kurį dar labiau paryškina nuolaidūs siauručiai pečiai ir staiga iš jų išaugančios parauktos rankovės. Krūtinė, specialiai pastandinta, išriečia figūrą tarsi smuiką. Aukštas išlenkto silueto cilindras užbaigia kaprizingų linijų piešinį manieringame kostiume. Romantikai su nostalgija žvelgė į viduramžių riterius, puošnų rokoko drabužį. Tarsi jį primindama, grįžta į madą marga liemenė, subtilios frako spalvos - žalia, žydra, vėl tampa madingos klostelės, kurios pakeičia skeltuką, šilkinė apykaklė, lampasai, kaip tolimas žiustokoro atgarsis. Siauras XIX a. pradžios kelnes 3-iajame dešimtmetyje keičia laisvesnės, platesnės. Švelnūs deriniai, dekoratyvinės detalės, plastiškos formos tuomet idealiai atitinka ankstyvųjų romantikų F.Mendelssohno, F.Schuberto, C.M.Weberio lyrines melodingas miniatiūras bei simfonijas. Ne veltui būtent romantizmo epochoje frakas tampa muzikų apranga.

XIX a. romantizmo frakas - elegancijos įsikūnijimas. Kiekvienas save gerbiantis vyras privalėjo jį keisti kas trys savaitės, rūpintis, kad audinys ir siuvimas atitiktų aukščiausius reikalavimus. O naujos kaklo juostų rišimo kombinacijos reikalavo specialių mokslų…

Tačiau laikas nestovėjo vietoje. Taip, kaip lyrinę ankstyvojo romantizmo muziką keitė tamsesnė, dramatiškesnė brandžiojo romantizmo muzika, Mendelssohną - Wagneris, Mahleris, taip ir XIX a. vidurio vyriškas kostiumas tamsėja, vėl suaktyvėja juodo ir balto kontrastas. Juodi akcentai tarsi romantikų pamėgtas leitmotyvas išryškėja frako kompozicijoje. Frakas pailgėja iki kelių, jo ilgis nusistovi, atsisakoma dekoratyvių detalių, klostelių, tai suteikia kostiumui santūrumo, solidumo. Arkos formos iškirpimą priekyje keičia tikslesnė forma - trapecija. Išlieka tik šilkiniai atlapai ir lampasai ant kelnių. Nepaisant nurimstančių kostiumo formų, frakas tampa per sudėtingu drabužiu kasdienai, jis pamažu išbraukiamas iš kasdienių drabužių sąrašo, nes dalykiški XIX a. pabaigos vyrai pamėgsta laisvesnę, lakoniškesnę aprangą. Tuomet vyriškų madų arenas užkariauja šiandien gerai pažįstamas švarko ir kelnių kostiumas. Taip frakas, aplaistytas ašarų, kraujo ir vyno, pasiekęs XX amžių, tampa tik iškilmių ir koncertiniu drabužiu, prie kurio vietoj kaklo raiščio pritampa nauja detalė - peteliškė. Ja 1904 metais pirmą kartą pasidabina orkestro muzikantai, norėdami įsiteikti kompozitoriui D.Puccini, atlikdami jo operą "Madam Baterflai".

XX a. frako forma kito nežymiai: ryškėjo talijos linija (apie 1900 m.), siaurėjo ir ilgėjo atlapai (2 d-metis), platėjo, kilo pečiai (3, 4 d-mečiai). Efektų ieškantys modeliuotojai ne kartą atsisakė klasikinės frako formos, stengdamiesi jam suteikti redingoto siluetą ar vėl grąžindami rokoko klosteles bei paraukimus. Vis dėlto XX a. vyrai ieško drabužio, galinčio pakeisti fraką net švenčių progomis. Didžiausias frako konkurentas tampa smokingas. Tai savotiškas švarko ir frako junginys be ilgų skvernų nugaroje. Smokingą išrado lordas Duthelandas XIX a. pabaigoje, kai klubuose besirenkančiai vyriškai kompanijai prireikė specialaus kostiumo rūkyti (angl. smoking jacket - rūkymo švarkas). Nuo paprasto švarko smokingas skiriasi plačiais atvartais, gilia iškirpte, besibaigiančia vienos sagos užsegimu. Iš frako smokingui atiteko lampasai ir šilkiniai atvartai, kurie pastarajam buvo siuvami platesni ir gilesni, nes užkritę pelenai turėjo nubyrėti nuo slidaus paviršiaus. Šiandien smokingas, kaip ir frakas, - ir reprezentacinis, ir koncertinis drabužis, todėl siuvamas iš labai geros kokybės sunkaus vilnonio audinio ir nebūtinai juodos spalvos - jam tinka tamsiai mėlyna, raudona, balta spalvos. Pastaroji ypač mėgstama Pietų šalyse.

Frakas Rusijoje

Rusijoje stilingi puošeivos fraką pradėjo dėvėti Jekaterinos II valdymo metais. Tačiau Prancūzijoje frako spalvomis pradėjus reikšti politines nuostatas (prisiminkime: mėlyna-raudona-balta), su pasipriešinimu monarchijai šį drabužį imta sieti ir Rusijoje. Jekaterina II pasirinko labai švelnias ir moteriškai stilingas priemones "kovai" su nepageidaujamu apdaru: "Imperatorei Jekaterinai tokie frantai nepatiko. Ji įsakė Čečerinui visus sargus aprengti frakais ir įduoti į rankas lornetus. Po šių veiksmų frantai labai greitai išnyko" (Pyliajevas M.I. Senasis Peterburgas. M., 1990, p. 451).

Visai kitaip su "pasipriešinimą monarchijai" reiškiančiu drabužiu kovojo imperatorius Pavlas I. Jo pasirinktas būdas gerokai griežtesnis - net iki visų laipsnių netekties ir ištrėmimo. Tačiau vos šiam mirus, Rusijoje vėl pradėti dėvėti frakai su visais juos lydinčiais atributais (skrybėlėmis, aulinukais, šalikėliais ir kt.).

XIX a. frako kirpimas unifikavosi, taigi jau galima kalbėti tik apie mados diktuojamą detalių kaitą: ilgį, apykaklės kirpimą, apdailą, sagas. Dažniausiai šiai kaitai įtaką darė anglai ("Londono dendi"), nors apie visus pokyčius buvo rašoma prancūziškai (kalbos populiarumas Rusijoje!). Besikeičiant frako ilgiui, talijos aukščiui ir apykaklės dydžiui, įvairavo ir audinio spalvos (pilka, raudona, žalia, mėlyna ir kt.) bei atspalviai (nuo labai šviesių iki tamsių). Puškino laikų frako spalvos Rusijoje prisimintos net XX a. pradžioje: "Dailininkas B.Bilibinas, garsėjantis savo tapybiškais apdarais, pasisiūdino ryškų mėlyną "oneginišką" fraką su milžiniška apykakle (šį kostiumą vilkintis Bilibinas pavaizduotas B.Kustodijevo portrete)" (Demidenko J. Kostiumas ir gyvenimo stilius. Rusų dailininko įvaizdis XX a. pradžioje. "Menų panorama", 1990, Nr. 13, p. 81-82).

Juodos spalvos frakas tapo madingas tik XIX a. antrojoje pusėje, nors laikyti jį itin madingu drabužiu net keletą sykių mėginta ir anksčiau. Rusijoje juoda spalva buvo siejama su prietarais ir sustabarėjusiomis nuostatomis. Visų pirma juodą fraką vilkintis vyras reiškė, kad jis niekam netarnauja. Nikolajaus I laikais mundurus dėvėjo ne tik kariškiai ar tarnautojai, bet ir skirtingų luomų atstovai: "Galėtumėt pasakyti Puškinui, jog nedera jam vienam vilkėti frako, kai mes visi su mundurais, ir kad jis galėtų įsigyti bent jau dvarininko mundurą; ateityje panašiu atveju lai taip ir pasielgia" (iš Nikolajaus I pastabų Benkendorfo laiško paraštėse, Sena ir nauja, VI, 7). Aprašydamas 1822 metų įvykius, memuaristas pažymi: "Tačiau juodų frakų ir liemenių tuomet dar niekas nedėvėjo, išskyrus dvaro ar šeimos gedulą. Juoda spalva tiek vyrams, tiek damoms buvo laikoma blogu skoniu. Frakus dėvėjo rudus arba žalius ir mėlynus su šviesiomis sagomis, - pastarieji buvo ypač dažnai dėvimi" (Sverbejevas D. Užrašai. M., 1899, t. 1, p. 265). Juodos spalvos fraku vilkintis būsimasis žentas tėvams kėlė nerimą: tai reiškė, kad jis neturi valdiškos tarnybos, taigi dukters gerovė nebus patikimose rankose.

Net 1850 metais spaudoje galėjai aptikti nemažai panašių skelbimų: "Išskirtinė šventės savybė - vilkėti privaloma mundurus ir oficialius kostiumus, tviskančius auksu ir sidabru; juodos spalvos frakas tikrai bus ištremtas iš šventės" ("Mada", 1856, Nr. 1, p. 93).

Tačiau netrukus padėtis iš esmės pasikeitė. Juodos spalvos frakas Rusijoje pradėtas laikyti sėkmės ir gerovės simboliu, o spalvotas - ekstravagancija, nederančia dalykiškam žmogui. Itin šventišku drabužiu juodas frakas Rusijoje laikytas iki pat 1917 metų, o vėliau tapo tik scenai skirtu muzikų apdaru. Kadangi kirpimas ir audinio kokybė jau nebebuvo laikoma luomo požymiu, apie "tikrąją kilmę" pradėta spręsti pagal frako dėvėjimo manierą ir įvairių aksesuarų derinimą.

Pažymėtina, kad fraką dėvintys restoranų oficiantai nuo frakuotų lankytojų skyrėsi pirštinaitėmis ir ne balta, kaip reikalavo "gero elgesio tonas", o juoda peteliške.

Būtina įsidėmėti: frakas - tai vyriškas kostiumas, kurį sudaro dažniausiai juodas švarkas su ilgais skvernais užpakalyje ir trumpais priekyje; kelnės juodos su lampasais, be atraitų; liemenė balta.

Prie smokingo ir frako tinka tik sniego baltumo marškiniai ir balta, juoda, kartais raudona varlytė. Batai - juodi, lakuotos odos; kojinės - tik juodos.