Judita Leitaitė:Turiu pajausti, kaip dainuodama atrodysiu - kokį drabužį vilkėsiu...

Dainuojant Juditai Leitaitei, būsenų kaita kuria gyvenimo džiaugsmą ir sielvartą. Amžina mįslė: kaip tai pasiekiama? Kada garso grožio paslaptis nurungia realybės logiką?

Gal atsakys pati Judita... Dainuojanti tiek gilios, prasmingos, taurios ir netgi gedulingos muzikos, pati būdama tokių metų, kai dar retai galvojama apie realųjį išėjimą į nebūtį ar amžinybę. Ir dainuojanti tą muziką nepaprastai giliai, prasmingai, visa siela paskęsdama jos pojūčiuose ir skandindama juose klausytoją. Beje, tokia muzika ir gali skambėti tik taip atliekama... Kitaip - geriau jos iš viso negirdėti.

Norėdama visiškai atskleisti kūrinio esmę, turi jaustis absoliučiai laisva, turi niekas netrukdyti. Aš viską dainuoju mintinai. Aš mokausi tol, kol manęs niekas netrikdo, kol galiu paskęsti muzikos vyksmo dvasioje. Aš gyvenu jos pasaulyje ir nieko kito nematau, apie nieką negalvoju... Muzika tampa mano kūnu ir krauju, apsigyvena manyje.

Bet dainuoji labai sudėtingų būsenų muziką. Kas padeda ją suvokti?

Gerai atsimenu, kai mokiausi Ravelio "Kadiš", Brahmso "Keturias rūsčias dainas" ar Mahlerio "Mirusių vaikų dainas"... Sėdu pirmiausia prie kūrinio teksto. Žinau kiekvieną tų kūrinių žodį. Ką ten žinau - aš tiesiog išmokstu mintinai! Kaip eilėraštį! Po to nagrinėju melodiją. Skambesį, intonacijų, intervalų sekas, jų ryšį su žodžio būsenos intonacija. Kai prirūksta mano pačios sugebėjimų prie fortepijono, pasikviečiu pianistą - kad jis man padėtų susivokti skambesių harmonijoje ir dermėje. Man tai be galo svarbu. Suvokti kūrinio būsenų atspalvius. Aš turiu įsivaizduoti, kaip tas kūrinys skambės, ką reikš. Netgi turiu pamatyti, kaip aš atrodysiu - kokį drabužį vilkėsiu... Man tai taip pat labai svarbu: turiu pajusti savo įvaizdį. Kartais netgi specialų rūbą siūdinuosi... Jokių įrašų neklausau. Įrašas mane domina tik tuomet, kai jau pati bent kelis sykius būnu sudainavusi tą ar kitą kūrinį klausytojui. Tuomet jau smalsumas nugali: o kaip dainuoja kiti? Kaip kiti tą kūrinį įsivaizduoja? O iki tol gyvenu sau tos muzikos įkvėptame pasaulyje, be kurio nė neįsivaizduoju interpretuojamo kūrinio gyvenimo. Aš dainuoju, aš įsivaizduoju, aš girdžiu tą muziką. Aš tiesiog pajuntu ekstazę, beveik visuomet pasibaigiančią mano pačios ašaromis. Tai faktas. Aš susergu ta muzika. Tiesiog elementariai - susergu... Ir tuomet jau žinau, kad tą muziką aš mokėsiu pateikti klausytojui. Beje, yra vienas kūrinys, apie kurį jau žinojau ir juo gyvenau, dar net nesimokydama dainavimo. Tai Massenet Šarlotos arija "Ašaros" iš operos "Verteris". Melodijos vedimas, harmonija man sukeldavo net haliucinacijas - pati valandų valandomis ją grodavau... Ta pasiekta būsena man maloni. Tiesiog džiaugiuosi ją išgyvendama. Aš maudausi toje muzikoje. Po tokių išgyvenimų panašiai mano dainuojamą muziką išgyvena ir mano klausytojai. Kartą teko dainuoti Ravelio "Kadiš" žydų muzikos festivalio koncerte. Žmonės - tikri žydai - ėjo su ašaromis prie manęs ir dėkojo už patirtus jausmus, kurių, sakėsi, nepatyrę net žydų kilmės solistams dainuojant... Tos ašaros klausytojo akyse man labai brangios... Kai tikrai geri koncertai "įvyksta", aš nebejaučiu, kur prasideda klausytojas, kompozitorius, o kur - aš pati... Tuomet jau tik suvoki save kaip didelį kūrybos procesą, kuris be aplinkos, - nusiteikusios aplinkos! - būtų neįmanomas... Gyvenime esu daug santūresnė nei scenoje. Bet jeigu bent vienas žmogus pasakytų, kad aš scenoje vaidinu, viską darau specialiai - aš specialiai tikrai nieko nedarau. Ir suvaidinti taip negalėčiau. Scenoje aš leidžiu sau gyventi laisvai... Ir man taip išeina… Mane veda muzika... Ir gyvenu aš netgi per repeticijas. Štai su Vilniaus kvartetu repetavome prieš CD įrašus Filharmonijoje - aš pradedu gyventi, kiti taip pat... Susigriebiam - taigi mūsų niekas neklauso: "juoda" repeticija vyksta! Nemoku geros muzikos dainuoti, tarsi kokio vokalizo užduotis vykdydama. Scena - mano gyvenimas. O į tikrąjį gyvenimą nenoriu jokio žiūrovo įsileisti. Čia jau privalau likti viena pati su savo aistromis ir išgyvenimais...

Jau supratau, kad scena tau - šventovė, į kurią eini pasirengusi ne tik siela, bet ir kūnu… Kiek spintoje turi scenai skirtų suknelių?

Tokias, su kuriomis ne gėda būtų išeiti, gal kokias keturias ar penkias. Bet to, ką matau vaizduotėje ir ko labai labai trokštu, dar neturiu. Iš tiesų man labai svarbu, kaip artistas atrodo. Ir aš tikrai pajuntu tą pirmąją nuotaiką, kurią sukelia klausytojams mano išvaizda.

O kas siuva tavo originaliąsias sukneles?

Turiu tokią moterį, kuri taip pat serga... Serga scenos liga! Jos pavardė - Raisa Valiukevič. Kažkada ji dirbo teatro dirbtuvėse. Tai štai - mes vienodos: ji taip pat mato mano sukneles. Jas sapnuoja ir netgi pavadina! Kiekviena jos sukurta suknelė - tarsi kūdikis išnešiota ir pagimdyta. Tai jos kūrinys! Ji eis per visą miestą, ieškodama papuošaliukų kažkokiai detalei, kurią matė ar sapnavo. Aš jos netgi neprašau - pati sugalvoja ir padaro. Ji žino mano skonį, žino, kas man tinka ir ko aš nenoriu. O kokius mano suknelėms vardus duoda: "Žaliasis narcizas", "Princesė", "Baltosios lelijos", "Juodoji rožė"... Ir visa tai dažnai tiesiog "pagamina" iš įvairių anksčiau buvusių visai kitokių detalių. Pažintis su Raisa prasidėjo, kai paprašiau perdirbti aštuonias dovanų iš Amerikos gautas sukneles (buvo tokie laikai, kai labai daug siuntinių Lietuvą iš Amerikos pasiekdavo). Suknelės nebuvo naujos, tačiau mano siuvėja "įsigudrino" iš jų padaryti keturias visiškai naujas ir nepaprastai originalias. O juk dainuoju labai daug. Būna dieniniai koncertai vaikams, iškilmingi vyriausybės posėdžiai ar tiesiog tenka dainuoti prie švediško stalo... Turiu iš anksto numatyti būsimą situaciją. Juk pagal drabužį pasitinka, ir į tai nereaguoti negali. Drabužio pasirinkimą lemia ir nuotaika, o kadangi esu gan impulsyvi, tad dažniausiai į koncertą vežuosi dvi sukneles - kad galėčiau tinkamai jaustis taip, kaip to reikalaus mano nuotaika. Svarbu ir tai, kad drabužis nesilamdytų, neužimtų daug vietos. Aš ne tik privalau, bet ir noriu gerai atrodyti, noriu patikti savo žiūrovui. O kad patikčiau jam, pirmiausia privalau patikti sau.

Ar nesusidaro savotiškas štampas: tą muziką dainuosiu su tokia suknele, šitą - su šita ir pan. O gal atvirkščiai - drabužio pasirinkimą lemia tai, nes ką tik šiame mieste koncertuota ir privalu vilktis kitą?

Kartais net užsirašau, ką kur vilkėjau. Ne taip seniai daug operečių fragmentų dainavau su Eduardu Kaniava. Sykį paeksperimentavau: kol jis savąsias arijas dainavo, keičiau savuosius apdarus (net keturias sukneles spėjau "pademonstruoti" klausytojams). Pastebėjau, kad publika jau net laukti pradėjo: kokiu drabužiu aš vilkėsiu. Operečių muzika lengvesnė, tad sau galiu leisti ir moteriškesnę iškirptę, ir plevenančią skraistę, pirštinaites ar vėduoklę. Prancūzų lyrikos ar vokiečių dainų taip vilkėdama tikrai nedainuočiau.

O gal tarp visų suknelių yra kuri nors "ypatinga"?

Turiu savo mėgstamiausią suknelę, su kuria galiu dainuoti bet kokį repertuarą. Ji juoda ir prie jos dera bet kurio stiliaus aksesuarai. Tai suknelė visiems atvejams. Galiu labai blogai jaustis, o ši suknelė man visuomet suteikia pasitikėjimą, tarytum "išgydo"… "Juodąja princese" ją vadinu. Apskritai akimirkos, kai rengiuosi, grimuojuosi, šukuojuosi prieš koncertą, mane iš esmės pakeičia. Tampu visai kitu žmogumi. Koncentruojuosi ir ruošiuosi didžiam įvykiui - išėjimui į sceną. Kartais net stebiuosi: kiek bedainuotum - tai kiekvieną sykį įvykis. Ir nesvarbu, ar tai mažo miestelio, ar sostinės scena…

Kuluaruose dažnai ypatingo dėmesio susilaukia Juditos Leitaitės aksesuarai: tai plevenanti skraistė, tai prabangus kailių manto, tai romantiškas apsiaustas…

Aš gaunu daug dovanų. Kartais tai būna palaidinė ar audinio atraiža. Štai auksu tviskanti suknelė. Raisa pavadino ją "Kaprizingąja". Ta "auksinė" atraiža mano spintoje išgulėjo apie 30 metų. Ją įsigijo dar mano amžinatilsį mama. Pati mirė, taip ir nespėjusi nieko pasisiūdinti. Aš tokiam audiniui ilgai buvau per jauna. Be to, ir audinio išbaigtai suknelei neužteko. Raisa suderino "auksą" su juodu atlasu - ir įsigijau prabangią suknelę. Puikiai ją vilkėdama jaučiuosi! Tačiau su ja galiu dainuoti tik "lengvą" muziką.

Daug tokių "smulkmenėlių" kaupiu, laukdama tinkamos progos pritaikyti.

Neseniai nutiko tiesiog stebuklingas nuotykis. Dar prieš ketverius metus koncertuodama Vokietijoje matavausi nuostabią man nepaprastai patikusią suknią. Žinoma, įsigyti aš jos negalėjau. Tačiau parduotuvės šeimininkei pasiūlius, pasimatavau ir net nusifotografavau - kad Raisa žinotų, ko noriu. Bet tinkamo matytam modeliui audinio Lietuvoje neradau. Taip ir palaidojau savo svajonę.

Tačiau pastarąją vasarą dainavau Palangoje, Gintaro muziejuje. Tarp klausytojų buvo grupė lietuvių iš Amerikos. Matyt, aš jiems patikau, nes po koncerto viena viešnia iš Los Andželo - ponia Ramunė - priėjo prie manęs ir pasiūlė man padovanoti koncertinę suknelę. Sausio pirmąją visai netikėtai (jau net ir pamiršusi tą susitikimą buvau) gaunu siuntinį iš Amerikos. Jame - lygiai tokia pati mano svajonių suknelė, kokią matavausi Vokietijoje…

Visą gyvenimą tikėjau stebuklais.

Kuriant programą iš Marlen Dietrich ir Editos Piaff dainų, atsirasti iš esmės pasikeitusiam sceniniam įvaizdžiui man padėjo dizaineris Juozas Statkevičius. Aš jam be galo dėkinga.

Pirmą kartą gyvenime mane matavo valandą. Paprastesnio drabužio tikriausiai sugalvoti neįmanoma. Tačiau tai tobulas paprastumas.

O daugiau scenos suknelių gimimo istorijų yra?

"Laukinė orchidėja". Tai purpurinė, popiežiaus spalvos suknelė. Audinį seniai laikiau spintoje. Kažkodėl jis manęs nedomino. Pernai nuvežiau Raisai. O ji - po savojo gimtadienio: ant stalo puikavosi nuostabios orchidėjos. Taip ir gimė be galo kruopštaus, juvelyriško darbo pareikalavę 12 orchidėjos žiedų. Tai viena prabangiausių mano suknelių. Taigi ją ir pavadinome "Laukinės orchidėjos" vardu.

Aš domiuosi, kaip rengiasi kiti. Stebiu ir mokausi - tiek iš atradimų, tiek iš klaidų. Nepaprastą pamoką išgyvenau jaunystėje - tąsyk dainavo mano bičiulė. Išėjo į sceną vilkėdama labai efektingą auksu žėrinčią suknią. Tačiau pirmąjį susižavėjimą netruko pakeisti nusivylimas: į tviskantį audinį žiūrint bemat pavargo akys, o apdaro spindesys užgožė artistės veidą… O dainavo tuomet puikiai - bet išvaizda pražudė.

Juozas Statkevičius rodė albumą - kaip įvairiais laikais rengėsi artistės. Nepaprastai prabangu, skoninga, gražu.

Apie Mają Pliseckają, skaitydama knygoje "Aš, Maja Pliseckaja", net kelis kartus perskaičiau epizodą apie drabužį, plevenantį nuo menkiausio jos judesio. Tokie "kerai" man labai patinka… Juk esu jausminga ir dažnai emocijos scenoje mane užvaldo taip, kad nepajuntu, kai pradedu kilnoti rankas, jau tuomet negalvodama, kaip atrodau. Tokioms ekstazės akimirkoms privalau būti pasiruošusi, todėl taip mėgstu skraistes, šalikėlius, apsiaustus. Pakeli ranką - o lengvas, plevenantis audinys suteikia skambančiai muzikai papildomų emocijų.

Neseniai viešėjai Pietų Afrikos Respublikoje. Ar scenos drabužis labai skyrėsi nuo Vilniuje dėvimo?

Ne! Dainuoju atsirinkdama iš tų pačių savo kelių suknelių ir Vilniuje, ir Rokiškyje, ir Norvegijoje ar Pietų Afrikos Respublikoje. Pastarojoje dainavau su savo "Juodąja princese". Dažnai klausytojai mano, kad koncerto metu kelis kartus persirengiu. Tačiau iš tiesų aš tik keičiu aksesuarus. Štai ir Afrikoje - lietuvių liaudies dainas ir A.Šenderovo "Keturis S.Gedos eilėraščius" pirmojoje dalyje dainavau užsimetusi baltą švarkelį, o antrojoje, dainuodama "Sulamitos giesmes", pasidabinau Raisos sukurtu juodu apsiaustu. Jis ne tik romantiškas, bet ir tiesiog santūrus. 

Turiu vieną neginčytiną taisyklę: nuo pirmojo žingsnio į sceną patenku į visai kitą, nerealų pasaulį ir privalau visa savo esybe gerbti publiką. Ne tik dainavimu, bet ir išvaizda…