Juozas Statkevičius: Teatras prasideda nuo grimerinės
Nuolatinis "aukštuomenės kronikų" herojus drabužių dizaineris Juozas Statkevičius melomanams labiau žinomas kaip baletų "Medėja", "Vasarvidžio nakties sapnas", "Karmen" (spektaklis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre su Krsystofu Pastoru ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre - su Anželika Cholina), "Moterų dainos", operos "Salomėja" (Rygos nacionalinė opera) kostiumų autorius…
- Kokia kostiumų, scenografijos funkcija bei įtaka šiuolaikiniam teatrui, ypač operai, kai vis labiau populiarėja įvairūs koncertiniai atlikimo variantai?
- Jau praėjo tie laikai, kai scenos kostiumai būdavo visiškai nepastebimi; tuomet svarbiausias veikiantis asmuo buvo režisierius, po to - scenografas, o kostiumai, kad apie juos parašytų, turėjo būti arba nepaprastai geri, arba labai blogi. Scenografija - nors ir trys kėdės scenoje - jau menas, o kostiumai nieko nereiškia… Kostiumas padeda aktoriui, dainininkui atskleisti personažo charakterį, sukuria tam tikrą atmosferą. Be galo svarbu yra ir drabužis, ir grimas, ir šukuosena - į tai pas mus ilgai buvo žiūrima pro pirštus, neva mes ir taip dvasingi.
Vilkėdami tinkamą drabužį dainininkai, šokėjai ir aktoriai daug laisviau jaučiasi, geriau atrodo ir daugiau ugnies gali atiduoti žiūrovui. Geri kostiumai, tinkama scenografija sukuria intrigą, o kai yra intriga, visada atsiranda emocijos. Vadinasi, vėl laimi salėje sėdintys.
Be abejo, prasto baleto, operos ar dramos spektaklio neišgelbės nė kostiumai, todėl jei mane kviečia vien dėl pavardės, kuri "ištemptų" netikusį pastatymą, kaina būna triguba. Nes tokiu atveju žiūrovas eis žiūrėti mano madų kolekcijos, o ne spektaklio. Per sezoną aš darau aštuonis spektaklius ir man tai patinka. Ir tai jaučia artistai. Atsimenu, kai su A.Cholina statėme "Medėją", ne visos balerinos buvo prasidūrusios ausis, o aš visoms buvau nupirkęs auskarus. Kitą dieną visos atėjo su skylėmis ausyse! Artistai ypač nori būti gražūs, nes jie daug jautresni, žmonės, neabejingi grožiui ir estetikai.
Be to, būkime atviri, operos besiklausantys žiūrovai ne visada suvokia dainavimo subtilybes, kartais jie tik žiūri į sceną ir muzikos turinys veikia juos vizualiai. Balsas ir vaizdas turėtų sudaryti visumą. Deja, vizualiajai daliai dažnai skiriama per mažai dėmesio.
Pamenu, kai prieš dešimt metų atėjau dirbti į Dramos teatrą, grimo kambaryje nebuvo nei juodų šešėlių, nei pudros, nei šepetukų. O dabar tai viena geriausių grimerinių Lietuvoje, kur gali grimuotis ir televizijos žmonės, ir operos artistai. Netgi Operos teatro grimerinė prastesnė: ten veidrodžiai sukabinti nuo grimo kambarių iki scenos, o pačiose grimerinėsė jų nėra. Ir profesionalios kosmetikos jie įsigijo neseniai.
Labai geri grimo kambariai Rygos operoje. Bet šituos dalykus "išjudina" tokie pakvaišę entuziastai kaip aš, galintys visą dieną lakstyti dėl kokio šešėlio ar lūpų dažų. Toks yra ir Rygos operos direktorius Andris Žagaras: po "Karmen" premjeros jis atlekia pas mane ir klausia, koks plaukų lakas buvo naudotas, kad šokėjų galvos taip blizga. Pasakiau firmą, bet jis nežinojo, kad laką reikia purkšti labai iš arti, norint kad jis sudarytų blizgančią plėvelę. Jis nupirko tris dėžes to lako ir baisiai piktinosi, kad Rygoje jis blizga mažiau nei Vilniuje. Teko išduoti profesinę paslaptį… Tai pavyzdys, kaip žmonės rūpinasi net tokiomis smulkmenomis - tada ir galutinis rezultatas būna geras. Aš taip pat visada stengiuosi prižiūrėti savo spektaklius: kiekvieną kartą kostiumus reikia ar pataisyti, ar pavalyti. Matydami, kad kažkas dėl jų stengiasi, atlekia į sceną purkšti plaukų, iki paskutinės minutės nerimsta, kad jie atrodytų kaip saldainiukai, aktoriai, šokėjai, dainininkai spinduliuoja teigiamą energiją, kurią akumuliuoja salė.
- Kodėl jūs, žiniasklaidos ir tautinio elito išlepintas drabužių dizaineris, ėmėtės kurti teatrui - juk pinigai čia nėra dideli, o išgarsėti galima tik gana specifiniame mėgėjų sluoksnyje?
- Dabar man moka tiek, kiek paprašau. Kartais net aktoriai spaudžia statytojus, norėdami dirbti su manimi. O dėl brangumo - "Moterų dainų" kostiumai daugiau kaip trisdešimčiai personažų, šukuosenos, grimas kainavo apie keturis tūkstančius litų. Dar tiek pat - mano honoraras. Man finansiškai labiau apsimoka vieną paltą pasiūti… Tačiau darbas teatre - nuolatinės kūrybinės treniruotės. Teatre galima įgyvendinti visas savo idėjas, sumanymus, kurie netiktų net madų demonstravimams. Be to, madų demonstravimus pamato tik nedaugelis žmonių, tų, kurie gali nusipirkti mano modelius, o teatre tavo darbai atviri visiems. Gražūs kostiumai, geras spektaklis užkrečia. Abejingų nelieka. Anšlagas salėse rodo, kad žmonėms patinka, ką aš darau. Kaip ir man pačiam: gyvenimas teatras, o mes - aktoriai.
- Jūsų spektakliuose - ir operos, ir baleto scenoje, ir Anželikos Cholinos "Moterų dainose" ar "Karmen" - kostiumai stebėtinai dera prie muzikos, neužgožia jos skambėjimo, o greičiau papildo tam tikrais vizualiniais niuansais. Kaip jums tai pavyksta? Kokį poveikį jums turi muzika?
- Intuicija arba yra, arba ne. Aš net neskaitau pjesių, vis tiek siužetai žinomi. Turiu susidaręs savo vaizdinį, matau aktorius, žinau, ką jie darys scenoje, žinau, kokia režisieriaus koncepcija. Visa tai sudėjus ir atsiranda kostiumai. Neturiu kada šimtą kartų klausytis muzikos. Pasižiūri ir galvoje tarsi mygtukas spusteli - žinau ką daryti. Esu įsitikinęs: arba dirbi, arba vaidini didelį menininką. Man nebūdinga vaizduoti, jog šiandien neturiu įkvėpimo, todėl ir nedirbsiu. Vienu metu galiu kurti 3-4 spektaklius: pavyzdžiui, Versalyje gegužės 29 d. kūriau kostiumus barokiniam baletui, o birželio 5-ąją jau buvo "Salomėjos" premjera.
Dirbau Prancūzijoje, Rygoje, dabar turiu kvietimą į Talino nacionalinę operą, kur netrukus bus parodytas Jurijaus Smorigino baletas "Ana Karenina". O mūsų Operos teatre visada jaučiuosi kaip nemokša studentas. Viskas atsimuša į finansus ir į prastą vadybą. Ir dar - užsieniečiams lengva ranka galima sumokėti 20 000 dolerių, o mūsiškiams ir 1000 atrodo per daug…
- Kiek istorinės, susijusios su siužetu jūsų kuriamų kostiumų detalės?
- Iš esmės viskas pasaulyje jau yra padaryta. Belieka tik interpretuoti. Aišku, kostiumo istoriją būtina išmanyti, bet pats kostiumas negali būti grynai istorinis. Jį būtina pagyvinti neįprasta tai istorinei epochai spalva ar kokia šiuolaikiška detale. Galų gale šiandien negalime gauti šilko ar vilnos, kuri buvo naudojama prieš šimtą metų. Šiuolaikiškos medžiagos leidžia išspręsti labai daug problemų - pavyzdžiui, vienas malonumas siūti baleto kostiumus iš modernių, tamprių audinių.
Beje, teatre labai praverčia drabužių dizainerio patirtis. Mano eskizai itin konkretūs, pagal juos lengva dirbti siuvėjams, konstruktoriams. Jei kostiumas pasiūtas neatsakingai, aktorius jausis kaip maiše, o visi aktoriai nori atrodyti gražiai, patraukliai, įdomiai.
- Ką labiausiai vertinate dirbdamas su įvairiais režisieriais?
- Pasitikėjimą. Nors dabar dėl to problemų nebekyla, manęs nekontroliuoja, nes žino, kad nors biudžetas 4000 litų, personažai atrodys kaip už penkiasdešimt tūkstančių. "Moterų dainų" suknelės yra iš pigiausių medžiagų, tačiau tinkamai priderintos detalės, gera šukuosena - ir rezultatas puikus. Teatras - apgaulė. Brangios medžiagos čia niekada nepasiteisins: geriausias atlasas atrodys kaip skarmalai, o pamušalinis audinys - kaip brangus atlasas, jei jį pamuši tiuliu ar pan.
- Koks jūsų darbas jums pačiam labiausiai patikęs?
- "Salomėja" Rygos teatre. Rygoje net atsirado kolekcininkų, pirkusių mano eskizus po 300 dolerių. Niekada negalvojau, kad taip gali būti. Rygos teatre labai dėkinga erdvė, direktorių A.Žagarą pažįstu nuo Rygos mados festivalių laikų. Tada jis man sakė: "Kada nors sukursi man kostiumus operai". Bet nei jis tuomet buvo direktorius, nei aš - tuo, kas esu dabar.
Apskritai kas padaryta - padaryta ir stengiuosi į praeitį nesigręžioti. Neskirstau spektaklių į mėgstamus ir nemėgstamus. Tiesiog yra darbas, kurį turi profesionaliai atlikti nuo pradžios iki galo. Niekam nerūpi, patinka tau ar ne. Jei man kas nors iš tikrųjų nepatinka, aš nesiimu to darbo.
- Kūrėte dvi fatališkas moteris - Karmen ir Salomėją. Kuo jos panašios ir kuo skiriasi?
- Abi jos yra moterys - tuo ir panašios. Tačiau skirtingi jų charakteriai. Tai neeilinės moterys, kaip ir Heda Gabler, Elektra, jeigu jau apie jas kuriami tokie siužetai. Savo apranga jos taip pat turėtų išsiskirti - to ir siekiau savo kostiumais, nors, antra vertus, yra standartai, klišės, nuo kurių nelabai gali pabėgti, nes esi priklausomas nuo režisieriaus.
- Ką galėtumėt pasakyti apie dainininkes, kurios, eidamos į sceną, rengiasi kaip pačios išmano?
- Lietuviškas bruožas - nežinai kada sustoti. Kukliau vilkinti primadona gali atrodyti įspūdingesnė nei paskendusi plunksnose… (Beje, jei jau plunksnos, tai jų turi būti tiek, kad žiūrovams atviptų žandikaulis.) Labai mėgstu dainininkę Sigutę Stonytę, neseniai kūriau naująjį Juditos Leitaitės scenos įvaizdį - naująją M.Dietrich ir E.Piaf dainų programą ji atlieka vilkėdama "maža juoda" suknele.
Svarbiausia yra geras koncertas. Kartais būna net žavinga, kai matai, kad gera dainininkė ar muzikantė visai neturi skonio. Bet tai atleistina dėl jos talento. Svarbu, kad būtų geras balsas. Na, ir nepamiršti kartkartėmis pažiūrėt į pasą ir į veidrodį. Bet tai aktualu ne vien dainininkėms...
Dainininkės paprastai būna labai pilnos, saugo balsą, joms reikia atramos, jėgos ir tas riebalų sluoksnis reikalingas gyvybiškai. Bet kai jos prasižioja, pamiršti, kaip jos atrodo. O pavyzdys ir idealas - Maria Callas - elegantiška, dainavusi ne tik balsu, bet ir širdimi.