MILLENIUM ROKO MUZIKOJE
Artėjant 2000-iesiems, daugeliui muzikantų norisi sukurti kažką reikšmingesnio, prasmingesnio, nei buvo sukūrę iki šiol, įamžinti save šiame šimtmetyje kažkuo tuo, kas neįprasta ar negirdėta, ką išgirdęs eilinis klausytojas pasakytų: "Taip, tai dvidešimtojo amžiaus klasika". Galbūt todėl diskų pavadinimuose dominuoja žodžiai "millenium", "best of XX-th century" ir pan., perleidžiami iš tikrųjų klasikiniais tapę diskai naująja, skaitmeniniu būdu "išvalyta" kokybe, bent trumpam atsikuria įvairūs projektai bei garsios grupės, kad dar spėtų šiame amžiuje ištarti savo "paskutinį žodį". Šį kartą pažvelkime į dvi naujienas, pasirodžiusias mano kolekcijoje, kurios, manau, vertos didesnio "Muzikos barų" skaitytojų dėmesio.
1. THE SCIENCE GROUP "A Mere Coincidence" ReR SCIENCE 1
Šis diskas sudomins tuos, kurie domėjosi legendinės bei kultinės (garsūs ir skambūs, bet teisingi epitetai) grupės "Henry Cow" kūryba, kam patinka jos lyderių Fredo Fritho ar Chriso Cutlerio kūryba. Pasak anglų muzikos kritikos, tai vienas geriausių kada nors pasirodžiusių eksperimentinio roko albumų (nors terminas "rokas" čia tinka labai sąlygiškai), o jo kaltininkai - tie patys "Henry Cow" lyderiai bei jiems talkinantys akademinės muzikos kompozitorius iš buvusios Jugoslavijos Stevenas Tickmayeris, amerikiečių bosistas Bobas Drake'as, grojęs grupėse "Hail" bei "5 UU's", ir viena iš originaliausių šio dešimtmečio vokalisčių Amy Denio.
Diske gausu "laužytų ritmų", sinkopuotų rifų, sudėtingų vokalinių linijų. Visas muzikinis audinys labai "tirštas", todėl klausytis šios muzikos pakankamai sunku, bet labai įdomu. Čia gali girdėti akademinės, džiazo bei moderniojo roko samplaiką. Pats S.Tickmayeris teigia, jog jį šiai muzikai įkvėpė žymusis Estijos kompozitorius Arvo Pärtas, ir tai juntama kai kurių disko kompozicijų sakralinėje nuotaikoje. Ch.Cutleriui "A Mere Coincidence" ("Aiškus sutapimas") - konceptualus diskas, nagrinėjantis mokslines teorijas, paslaptingus kvantinės fizikos dėsnius, "juodąsias skyles" bei galaktikų formavimąsi. Tai lyg savotiškas žvilgsnis į ateinantį amžių, savotiškos muzikinės nelinksmos pranašystės, kurios, tikėkimės, neišsipildys. Ši koncepcija labai primena "art" roko pradžią, kai ateitį "spėliojo" "King Crimson", "Emerson, Lake And Palmer", "Gong", "Magma", "Can" ir kt. Beje, šių grupių gerbėjams, jei jie ilgainiui nepradėjo klausytis "Modern Talking", šis albumas taip pat turėtų palikti gerą įspūdį - grupės instrumentalistų meistriškumu abejoti nereikia, o toks balsas kaip Amy Denio papuoštų ne vienos grupės sudėtį.
2. METALLICA "S & M" VERTIGO 542 216-2
Be jokios abejonės (manau, dėl to niekas ir neabejoja), "Metallica" - viena iš geriausių visų laikų roko grupių. Tai pripažįsta ir senieji hipiai (pvz., Yoko Ono), ir popmuzikos gerbėjai, ir tie, kas klauso džiazo ar akademinės muzikos. Vienas iš jų - San Francisko simfoninio orkestro dirigentas Michaelas Kamenas, dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ryžęsis "surūkyti taikos pypkę" su roko muzikantais ir sujungti du pasaulius, kurie iki šiol ypatingo draugiškumo vienas kitam nejautė, - roką ir akademinę muziką. Šį albumą ypač rekomenduočiau pasiklausyti tiems, kurie kaltino roko muzikantus diletantiškumu, atlikimo neprofesionalumu, aranžuočių skurdumu, nors nereikėtų į šį diską žiūrėti ir per daug rimtai. Vis dėlto tai - XX amžiaus labai profesionali, "sutvarkyta", simfonizuota, bet... popmuzika.
"Metallica" nariai niekad neslėpė savo susižavėjimo Igorio Stravinskio bei Richardo Wagnerio muzika. Tai labai jaučiama albume "S & M". Nuotaika "vagneriška", ritmai - "stravinskiški". Galbūt ir nelabai deramai parašysiu, bet vienas iš pačių ankstyviausių "metalinės" muzikos stiliaus "thrash" pavyzdžių - I.Stravinskio "Šventasis pavasaris". Ne be reikalo išmestas iš "Metallica" gitaristas D.Mustaine'as guodėsi: "Aš nesuprantu, ką jie ten groja - roką ar Stravinskį". Tikrai nenoriu teigti, kad grupės muzika tolygi žymiajam kompozitoriui, bet groti "thrash" taip, kaip tai daro "Metallica", reikia ne vienerių metų individualių pratybų bei kolektyvinių repeticijų.
Grįžkim prie "S & M". Tai savotiška grupės muzikinė biografija. Į šį diską pateko tai, ką "Metallica" turi vertingiausia - nuo "Master Of Puppets" iki žymiosios, jau roko klasika tapusios baladės "Nothing Else Matters". Vienas vienintelis kūrinys, priklausantis ne "Metallica", - Ennio Morricone'o "The Ecstasy Of Gold", pradedantis albumą ir puikiai atitinkantis nuotaiką, vyrausiančią vėliau. Didžiausias disko pliusas yra tai, kad čia groja "Metallica" su San Francisko orkestru, o ne atvirkščiai. Niekad nesupratau žmonių, kurie gali klausytis, kaip Londono simfoninis orkestras atlieka, pavyzdžiui, "Pink Floyd" ar "Queen". Kaip sako rusai - "ni ryba, ni miaso". Albume "S & M" galima girdėti tikrą "Metallica", tikrą "thrash" muziką, "paskanintą" galingu ir turtingu simfoninio orkestro skambesiu. Tarpusavyje roko grupė ir orkestras puikiai sutaria, matyt, ne vieną valandą teko praleisti bendrose repeticijose. Nemanau, kad diskas patiks tiems, kas klausosi vien tik simfoninės muzikos - ekspresijos, galingo skambesio vis dėlto čia kur kas daugiau nei klasikinėje akademinėje muzikoje. Rokas yra rokas. Tačiau kad ir kaip būtų, "Metallica" tikrai skambiai bei trankiai užtrenkia dvidešimtojo amžiaus roko vartus. Žiūrėsim, kas bus kitame... Ar iš tikrųjų "Rock'N'Roll Is Dead"?