NAUJOSIOS MUZIKOS LINK. 2000-IEJI NAUJOSIOS MUZIKOS METAI

Net taip retai ir neįprastai - keičiantis visiems keturiems kalendorinių metų skaičiams - naujoji muzika anaiptol kurių nors keturių savo parametrų nekeičia ir neatrodo, kad galėtų tai lengvai padaryti. Tačiau Naujieji 2000-ieji - ar jie iš tikrųjų žymėtų XXI amžiaus pradžią, ar būtų tik paskutiniai XX amžiaus metai - palikime šį ginčą nuošalyje - turi puikią progą pateikti daugybę naujų kūrinių premjerų, taip pat ir plačiau nušviesti ne vieno XX amžiaus meistro kūrybą, nes ne vieno jų jubiliejai šiemet minimi.

1

2000-iesiems metams įvairiose šalyse, kuriose naujų muzikos kūrinių premjeros vertinamos kaip ypač iškilūs ne vien muzikinio, bet ir viso kultūrinio gyvenimo reiškiniai, buvo pasinaudota proga specialiai užsakyti ir atlikti naujus muzikos kūrinius ir tiems kompozitoriams, kurių su šiais neįprastai "apvaliais" ir dėl to daug ką ypač hipnotizuojančiais metais nesieja jokios jubiliejinės sąsajos. Tiesiog tai dažniausiai tie kompozitoriai, kurių nauji kūriniai yra pageidaujami, laukiami ir neretai itin entuziastingai sutinkami žymiausiose pasaulio koncertų salėse.

Nors diskusiją, ar 2000-ieji yra naujojo tūkstantmečio pradžia, ar ne, ko gero, bus laimėję tie, kurie linkę ją nukelti dar vieneriems metams, tačiau ne vienas specialiai užsakytas, o šio žurnalo numerio pasirodymo metu turbūt jau ir atliktas naujosios muzikos kūrinys skirtas "naujojo tūkstantmečio atėjimui". Didžiosios žmonijos dalies priimto kalendoriaus skaičių magija daro įtaką, nors šiuo metu musulmonams 1420-ieji, o hebrajams 5760-ieji metai. Bet tikra ar tik įsivaizduojama tūkstantmečių sandūra - tikrai ne pats blogiausias pretekstas užsakyti sukurti naujus kūrinius ne vienam žymiam dabarties kompozitoriui. Juo labiau, kad apsižiūrėjus po metų bus galima naujų kūrinių užsakyti ir vėl arba vieną kitą, itin sėkmingą, pakartoti.

Lygiai prieš vidurnaktį gruodžio 31-ąją Tūkstantmečio rūmuose Grinviče įvyko naujo nedidelio 7 minučių trukmės Johno Tavenero kūrinio A New Beginning (Nauja pradžia) premjera. Kūrinį atliko Anglijos nacionalinės operos orkestras ir choras, dirigavo Paulas Danielas, o tuoj po jo nuskambėjo Big Beno (Didžiojo Beno) varpai, skelbiantys naujojo tūkstantmečio pradžią. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo pats kompozitorius, Anglijos karalienė ir 10 tūkstančių iškilmių dalyvių bei dvasininkų. Viename pirmųjų Naujųjų metų koncertų Šv. Pauliaus katedroje Londone sausio 4 dieną pirmąjį kartą nuskambėjo kitas Johno Tavenero kūrinys Fall and Resurrection (Nuodėmė ir Prisikėlimas), atliekamas orkestro "City of London Sinfonia", kurio viceprezidentu tapo kompozitorius, "BBC Singers" ir Šv. Pauliaus katedros chorų bei solistų Patricia Rozario, Stepheno Richardsono ir Michaelo Chance'o. Koncertą filmavo BBC televizija, netrukus bus išleisti jo kompaktinis diskas bei vaizdo įrašas. Ir tai ne paskutinis naujas Johno Tavenero kūrinys, nuskambėsiantis metų sandūroje bei pirmąjį Naujųjų metų mėnesį. Sausį įvyksiančiam Vinipego festivaliui jis sukūrė kūrinį In Memory... (Atminti...), kurį atliks Eislerio dainininkai bei Vinipego simfoninis orkestras. Sausio 2 dieną toje pačioje Šv. Pauliaus katedroje pirmą kartą nuskambėjo katedros užsakymu sukurto kito žymaus britų kompozitoriaus Peterio Maxwello Davieso kūrinys chorui, vargonams ir varinių pučiamųjų ansambliui Jubilate Deo.

Iš anksčiau įvykusių premjerų galima būtų paminėti Walto Disney'aus kompanijos Michaelui Torke'i užsakytą chorinę simfoniją Four Seasons (Keturi metų laikai). Jos teksto autorius Philipas Littellas tarsi apžvelgia pastaruosius penkis dešimtmečius, vedusius į naująjį tūkstantmetį. Valandos trukmės kūrinį keturiems solistams, mišriam ir vaikų chorams bei orkestrui atliko Niujorko filharmonijos simfoninis orkestras, diriguojamas Kurto Masuro dar praėjusių metų spalio 8-ąją.

Taip pat tūkstantmečio pabaigai buvo skirta speciali BBC televizijos laidų serija "Sounding the Millenium", kuriai BBC2 televizijos programa specialų kūrinį užsakė kompozitoriui Markui-Anthony'ui Turnage'ui. Sukurtasis veikalas About Time (Apie laiką) "Švietimo amžiaus" orkestrui ir Birmingamo šiuolaikinės muzikos grupei, diriguojant Serui Simonui Rattle'ui, buvo atliktas Ely katedroje gruodžio 12 dieną. Jame kompozitorius puikiai panaudoja ypatingas katedros erdvės akustines savybes: abu ansambliai suderinti 430 ir 440 Hz dažniais, šitaip išgaudami ypatingą ir neįprastą skambėjimą.

2

Tačiau turbūt pats stambiausias kūrinys, susijęs su neįprastąja kalendorine data, buvo užsakytas kompozitoriui Philipui Glassui, o jo premjera įvyko dar anksčiau - Zalcburgo festivalyje 1999-ųjų rugpjūčio 28 dieną, kaip vienas paskutinių festivalį baigiančių didelių koncertų. Anot kritiko Marko Swedo, "Zalcburgas norėjo kažko tokio paties milžiniško masto kaip Beethoveno Devintoji. Glassas pateikė kai ką dar grandioziškesnio: epinę 101 minutės trukmės 800 puslapių partitūrą" penkiems solistams vokalistams, dideliam mišriam chorui, vaikų chorui ir 95 muzikantų orkestrui - iš viso dvylikos dalių kūrinį, pavadintą Simfonija Nr. 5 (Chorinė): Requiem, Bardo ir Nirmanakaya. Kūrinio tekstus iš įvairių klasikinių šaltinių surinko ir parengė Philipas Glassas, Jamesas Parksas Mortonas ir Kusumita P.Pedersenas. Tekstas aprėpia pasaulio sukūrimą, žemiškąjį gyvenimą ir rojų, o baigiasi paskyrimu ateičiai. Į amžių sandūrą jame žvelgiama kaip į tiltą tarp praeities, kurią atskleidžia Requiem sudarančios pirmosios devynios dalys iki Mirties momento, dabarties, atstovaujamos tarsi tarpinės dalies Bardo, ir kulminaciją pasiekia paskutinėje dalyje Nirmanakaya, tarsi pranašaujančioje informacinės, šviečiamosios veiklos ateitį. Premjerą atliko Vienos radijo simfoninis orkestras, choras "Orfeón Donostiarra" iš San Sebastjano (Ispanija), Vengrijos radijo vaikų choras ir solistai Dawn Upshaw (sopranas), Lorraine Hunt (mecosopranas), Michaelas Schade (tenoras), Ericas Owensas (baritonas) ir Franzas-Josefas Seligas (bosas), dirigavo Dennisas Russellas Daviesas. Netrukus po to (rugsėjo 11) šis kūrinys nuskambėjo Flandrijos muzikos festivalyje Gente, Belgijoje, o šiais, 2000-aisiais, sausio 29-ąją, bus atliktas Perto tarptautiniame menų festivalyje Perte, Australijoje, sausio 30 Bunkamuros sodo salėje Tokijuje, ir šių metų rudenį - Bruklino muzikos akademijoje Niujorke. Taip pat rudenį firma "Nonesuch" planuoja išleisti šio kūrinio įrašą. Markas Swedas laikraštyje "The Los Angeles Times" taip rašė apie šio Glasso kūrinio premjerą Zalcburge: "Tai puikus, jausmus sukeliantis kūrinys, ir giliai sujaudinta, didingumo įkvėpta publika, užpildžiusi Didžiąją festivalio salę, kone pamišo. Vargu ar tai pirmas kartas, kai Glassas sutinkamas griausmingomis ovacijomis, tačiau kai jis buvo nuolat kviečiamas į sceną, kai žmonės nenuilstamai plojo ir trypė kojomis (ignoruodami saujelę negarsiai reiškiančių nepritarimą), atsisakydami palikti tvankų karštą teatrą, kompozitorius iš pradžių atrodė suglumęs, po to laimingas, o po to dar labiau apstulbęs".

3

Aišku, čia paminėta tik labai nedidelė dalis naujų kūrinių premjerų. Jų, sukurtų mažiau žinomų kompozitorių ir taip plačiai nereklamuojamų, neabejotinai yra gerokai daugiau. Kartu 2000-aisiais, kaip, beje, ir bet kuriais kitais metais, pasinaudojama proga priminti įvairius XX a. muzikos kūrėjų jubiliejus. Ir ne tik kompozitorių - 200 metų jubiliejų švenčia ir didelė pasaulyje žinoma muzikos leidykla "Edition Peters". Tik įsisteigusi ji leido jaunąjį Beethoveną, vėliau Brahmsą, Griegą ir Lisztą. Jos kataloge randame tokius reikšmingus XX a. kūrėjų veikalus, kaip Richardo Strausso simfonines poemas, absoliučiai visus Johno Cage'o ir ankstyvuosius Mortono Feldmano kūrinius, kitų garsių dabarties meistrų - George'o Crumbo, Mauricio Kagelio, Briano Ferneyhough kūrybą. Jubiliejų, ko gero, nėra verta praleisti negirdomis, ir tai puikiai supranta visi, kas susiję su muzikos renginių organizavimu, ne vien tik didžiosios leidyklos, leidžiančios naująją muziką. Kaip teigia "Universal Edition", "daugelis koncertų organizatorių vertina tokias progas kaip stimulą portretiniam koncertui ar net koncertų, skirtų kompozitoriaus garbei, seriją. Kad ir koks būtų požiūris į tokią argumentaciją - abejojančių jos konceptualia verte tikrai yra - svarbūs gimtadieniai gali sutelkti publikos dėmesį. Sukaktys tai pat gali tapti akstinu pervertinti kompozitoriaus kūrybą. Šiaip ar taip, gimtadieniai ir jubiliejai suteikia leidėjui mielą ir malonią progą pagerbti įvairius kompozitorius išskirtiniu būdu".

Iš žymių XX a. kompozitorių 2000-aisiais metais bus minimos Aarono Coplando, Ernsto Kreneko, George'o Antheilo ir Kurto Weillio 100-osios gimimo metinės. Pastarasis, kurio šiais pačiais metais pažymimos ir 50-osios mirties metinės, ypač sunkiai "klasifikuojamas": kaip paniekinamai pareiškė T.W.Adorno, jis buvo muzikinio režisieriaus, "sunkiai atitinkančio "kompozitoriaus" koncepciją apskritai", tipas. Kurtas Weillis buvo, ko gero, vienas pirmųjų ir reikšmingiausių XX a. kompozitorių, metęs iššūkį tradiciniams estetiniams apribojimams ir todėl neretai minimas kaip vienas "labiausiai problemiškų". Kaip jį apibūdina Kimas Kowalke, Weillis buvo "tuo pačiu metu "rimtas" ir "populiarus", "aukštas" ir "žemas", europietis ir amerikietis, jo kūrybinis palikimas lygiai tiek pat įvairus, kiek ir žanriškai hibridiškas. Įvairumas keičia vieningumą kaip pagrindinis stilistinės vienovės matas; jo daugiaaspektė karjera demonstruoja, jog modernizmas tebuvo vienas iš daugelio gyvybingų muzikos kelių dvidešimtajame amžiuje".

2000-aisiais bus minimi ir daugelio kitų kompozitorių jubiliejai, kaip antai: Samuelio Barberio 90-osios, Dave'o Brubecko 80-osios, Pierre'o Boulezo, Luciano Berio, Guntherio Schullerio ir Mikio Teodorakio 75-osios, Toru Takemitsu ir Cristóbalio Halffterio 70-osios, Arvo Pärto ir Giya Kanchelio 65-osios, taip pat ir daugelis daugelis kitų, mums gal mažiau žinomų kompozitorių, jubiliejų, neminint to, jog neretai pažymimos ne tik 50-mečio, bet labiau išgarsėjusių kompozitorių net ir 40-ties metų sukaktys, nėra praleidžiamos ir įvairios kiek anksčiau gyvenusių ir kūrusių meistrų mirties datos. Palyginti su ankstesnėmis epochomis, XX a. neabejotinai vienas turtingiausių muzikos įvairove, kryptimis, pačių margiausių stilių tikrai puikiais muzikos kūriniais. O įvairių jubiliejinių datų proga bandoma pasinaudoti galimybe dar kartą priminti ne vieną įtakingą, o kai kada galbūt nepelnytai primirštą kompozitorių ir plačiau bei nuodugniau pristatyti jo kūrybą ar naujų kūrinių premjeras. Viena iš tokių ypatingesnių premjerų, ko gero, gali tapti ispanų kompozitoriaus Cristóbalio Halffterio operos Don Quixote (Don Kichotas) premjera Madride, Real teatre, 2000 metų vasario 23-iąją. Halffteris dar jaunystėje pareiškė norįs "sujungti šiuolaikinės Europos muzikos laimėjimus su grynai ispaniška muzika, kad pasiektų universalumo". Tai pirmoji kovo 24-ąją savo septyniasdešimtmetį švęsiančio kompozitoriaus opera, kurioje ši jo kūrybinė nuostata turi progą dar kartą būti visiškai įkūnyta. O kad jos premjera gali tapti viena reikšmingų operų premjerų, liudija ir girdėtos jos ištraukos 1998 metų rudenį "Wien Modern" festivalyje. Halffterio kūrinys, pavadintas La del alba seria, paantrašte Koncertinė pjesė iš operos Don Kichotas solistams, chorui ir orkestrui, diriguojamas autoriaus, turėjo didelį ir pelnytą pasisekimą. Jis išsiskyrė laisvu operavimu pačia įvairiausia muzikine medžiaga, neprisirišus prie kokios nors vienos technologijos ar griežtai determinuotos stilistinės krypties, bet kartu pasižymėjo dideliu stilistiniu vieningumu ir stipria dramatine įtaiga - tai neabejotinas sėkmės laidas įkūnijant visą operą teatro scenoje.

Tokių XX a. antrosios pusės "žvaigždžių" kaip Pierre'as Boulezas ar Luciano Berio tarsi ir nereikėtų plačiau pristatyti. Abu, nors ir geri kolegos bei bičiuliai, atspindi gerokai skirtingus kompozitoriaus tipus. Boulezas savo kūriniuose tarsi žvelgia į kiekvienos kompozicinės detalės vidų, lyg bandydamas nustatyti visas jos galimas reikšmes santykyje su kitais kūrinio elementais, o iš paties kūrinio reikalauja besąlygiško pateisinimo. Berio niekada nesistengė priklausyti kokiam nors konkrečiam judėjimui, jo muzikoje balsai, natos, garsai išgyvena nuolatinę kaitą, peržengia visas žinomas taisykles ir ribas. Dar vienas Berio pomėgis - perkurti senesnių kompozitorių - Boccherini'o, Mozarto, Schuberto, Mendelssohno, Hindemitho, Strausso, Weillio - kūrinius. Tiesa, abu - ir Boulezas, ir Berio - pasižymi vienu bendru bruožu: jie nuolatos kuria naujas savo kūrinių versijas ar redakcijas. Boulezą tam labiausiai skatina nepaprastai stiprus atsakomybės jausmas, kad visa, kas padaryta, pasiektų pilnutinę savo įmanomą potenciją; Berio žiūri į savo kūrybą kaip į nuolat besivystantį ir besikeičiantį ginčą su dabartimi bet kuriuo laiko momentu, tarsi siekdamas sutraukyti egzistuojančias fiksuotas formas ir išplėsti neabejotinai ribotus garsinės medžiagos egzistavimo matmenis.

Neabejotina, kad 2000-ieji pateiks daug puikių ir netikėtų susitikimų su naujausiąja muzika. Tam yra visos prielaidos: įdomi, intriguojanti ir žavinti XX a. muzika, išradingi koncertų, festivalių bei kitų muzikinių renginių organizatoriai ir, svarbiausia, ištikimi klausytojai, kurių naujoji muzika iš esmės niekad nestokojo, o jų skaičius tik nuolat auga. Virsmas į 2000-uosius naujosios muzikos gyvavimui ar galimiems pokyčiams, ko gero, tegali būti vien formalus pretekstas.