Papildyti muziką
Pažvelgus į Petrą Geniušą, sunku tapatinti jį su jau pasiekta artisto karjera: profesorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Pats artistas (vien pianistu jo vadinti niekaip negaliu) sakosi daug apie tai negalvojąs - tiesiog norįs išlikti gyvu: ir žmogumi, ir artistu. Pripažįstantis savo laimę, nes "gyvenime hobby ir profesija sutampa", pianistas net ir šiandien kiek nerimauja, kad dažnai jo įvaizdis aplinkiniams pasirodo per daug lengvabūdiškas, vėjavaikiškas, lyg ir nerimtas. Tiesa, įsigilinus į artisto kuriamą meną, gali atrasti ir visai kitą menininką - be galo kruopštų, tiesiog pedantiškai iki smulkmenų apmąstantį interpretuojamus kūrinius ir sugebantį prasiskverbti į jų sukūrimo aplinkybių esmę ne vien savo menine intuicija. Pats Petras įsitikinęs, kad tik toks jo - interpretatoriaus požiūris į amatą pajėgus šiandien sudominti savąjį laiką tausojantį klausytoją.
Tačiau visgi išorinis Petro Geniušo bohemiškumas lemia išankstines nuostatas jo atžvilgiu. "Gal ne man vienam taip: kiekvieno kiek rimčiau dirbančio įvaizdis skiriasi nuo realybės", - samprotauja pianistas. Ir… kviečia jaunystės dienų bičiulę dailininkę Sandrą Straukaitę padėti jam formuoti artistinį įvaizdį - ne tik gyvenime, bet ir scenoje.
Petras man dažnai pasakodavo apie jo fantazijose gimusį laisvą, nevaržantį judesių scenos rūbą, primenantį suknelę. Žinoma, vilkėtų jį tik tam tikrą muziką skambindamas, - unikalaus šiandien Petro Geniušo dėvimo frako gimimo istoriją prisimena Sandra. - Tačiau man pavyko Petrą įtikinti, kad pirmiausia reikia pasisiūdinti scenai tinkantį švarką.
Petro muzikavimą labai mėgstu. Tai nestandartinis, originaliai mąstantis artistas, kuriam scenoje svarbu viskas - savitai muzikuodamas, jis ir savo išvaizda nori praturtinti muzikos dvasią, gal net papildyti tą skambėjimą. Petras mėgsta ekstravaganciją. Jis nebijo šokiruoti. Tarp kitko - net nešokiruoja, kad ir kaip originaliai vilkėtų.
Mąstydama apie fraką Petrui, visų pirma stengiausi išlaikyti pagrindines klasikinio kirpimo taisykles - nugaroje išsaugoti tradiciniais tapę frako elementai. Tik ilgis, klosčių platumas (patogu atsisėsti prie instrumento) kiek primena jo taip norėtą "suknelę". O priekinėje frako dalyje išlaikiau švarko elementus, pagrindinį dėmesį sutelkdama ties apykakle. Mums patiems ji primena lyg ir smuiko raktą. Tai, kad kiti įžiūri žaibą taip pat logiška - man rūpėjo apykaklės forma išreikšti Petro spontaniškumą, nenuspėjamą charakterį.
Originalus frako modelis reikalauja ir nestandartinių marškinių. Iš pradžių mes galvojome, kad tai turėtų būti net ne balti, o raudoni ar žali marškiniai. Bet kol kas tokių neradome, tad apsistojome ties baltais marškinėliais. Šiaip jau manau, kad gali tikti ir marškiniai stačia apykakle, gal net ir varlytė (taip tinkanti Petrui!).
Petras pasakoja, kad dažnai jam koncertuojant publika nustemba, kad tai ne tik muzikavimas, bet dar ir mados demonstravimo akcija. Panašių frakų užsienyje jau nori ne tik jo bičiuliai pianistai, bet ir dirigentai. Pats Petras juokaudamas kartais net pykteli, kad publika labiau žavisi jo fraku, nei muzikavimu. Bet aš manau, kad man tiesiog pavyko pajausti ir žmogaus, ir artisto esmę.
O ar įmanoma būtų sukurti scenos rūbą artistui, negirdėjus jo muzikavimo?
Aš tikrai negalėčiau. Būtina ne tik artisto klausytis, bet stebėti jį ir žinoti, kaip jis elgiasi, kokie judesiai jam būdingi. Gal todėl taip lengvai ir kūriau sceninį kostiumą Petrui, kad nuo jaunų dienų gerai jį pažįstu ir stengiuosi nepraleisti jo koncertų.
Sandra, jūs - viena iš tų "raudonųjų būtybių", kadaise taip šokiravusių Lietuvos nacionalinės filharmonijos publiką. Kaip šiandien vertinate anų dienų drastišką poelgį?
Tai buvo tarytum meninė akcija. Mums rūpėjo prie tokių reiškinių Lietuvoje dar nepratusios publikos reakcija. Ir tuo reagavimu likome patenkinti… O tai, kad mūsų sumanyta akcija sutapo su spalvinga Ravelio muzika - vykęs atsitiktinumas, o - kaip žinia - atsitiktinumai hepeninguose labai svarbūs!
Petras Geniušas ir kasdieniniame gyvenime vilki Sandros Straukaitės kurtais rūbais. Megztinis su "akimis" kapišone (su juo tampama tarsi kokio kukuksklano atstovu) pelno jam sėkmę vakarėliuose Londone. Tinka jam ir liemenė, kuria kompleksų nejaučiantys užsieniečiai neslėpdami emocijų žavisi. Nestandartinio ilgio (iki klubų) ji dar labiau pabrėžia artistišką P.Geniušo prigimtį. Sandra tikisi įgyvendinti ir pianisto išsvajotą sceninį "suknelės" rūbą, gal kiek priminsiantį Rytų kraštuose dėvimų apdarų tradicijas.
Beje, "Muzikos barų" skaitytojai su Sandros Straukaitės darbais muzikos sferose supažindinami jau ne pirmą kartą. Net su dviem žurnalo viršeliais dailininkė betarpiškai susijusi: vasario numeryje jos sukurtu rūbu (messianiškas moters - paukščio įvaizdis) vilki pianistė Živilė Karkauskaitė, o birželio numerio viršelio nuotrauka - Petras Geniušas - dailininkės laisvalaikio kūryba.