Prancūzijoje paskelbta geriausia šimtmečio muzika

Baigiantis XX amžiui, sunku nepasiduoti bandymui išskirti geriausius iš geriausiųjų. 46 menininkai - išimtinai muzikai interpretuotojai - išrinko 10 šimtmečio šedevrų:

Baletas "Šventasis pavasaris" (Igoris Stravinskis)
Opera "Vocekas" (Alban Berg)
Opera "Pelėjas ir Melisanda" (Claude Debussy)
Muzika styginiams, mušamiesiems ir čelestai (Bela Bartok)
Devintoji simfonija (Gustav Mahler)
"Pasaulio pabaigos kvartetas" (Olivier Messiaen)
Baletas "Dafnis ir Chloja" (Maurice Ravel)
Koncertas smuikui ir orkestrui "Angelui atminti" (Alban Berg)
Opera "Rožės kavalierius" (Richard Strauss)
Simfonija "Turangalila" (Olivier Messiaen)

Stulbinantis rezultatas! Nors balsuojančių prancūzų buvo mažiau nei užsieniečių (22 ir 24), prancūzų muzikai skirtos net keturios pozicijos iš dešimties. Sąraše nėra nė vieno kūrinio, sukurto po 1950 metų. Sunkiai paaiškinamas faktas, kad į dešimtuką nepateko D.Šostakovičiaus, L.Janačeko, A.Schönbergo, J.Sibeliaus muzika. Iš dalies tai galėjo lemti balsų pasiskirstymas tarp to paties autoriaus kelių kūrinių. Pavyzdžiui, D.Šostakovičius paminėtas tiek pat kartų kaip ir I.Stravinskis, tačiau minimi skirtingi jo kūriniai (opera "Ledi Makbet", kvartetai). Beveik visiškai užmirštas - tik 1 balsas! - M.Ravelio "Bolero", kuris XX a. yra pelnęs dažniausiai atliekamo kūrinio titulą.

Triuškinanti balsų dauguma atiteko I.Stravinskio "Šventajam pavasariui", sukurtam 1913-aisiais "Champs-Elysees" teatrui. Radikalus šios muzikos modernizmas savo liepsna kaitina ir mūsų amžiaus pabaigą. Jeigu būtų renkamas tik vienas amžiaus šedevras, be jokios abejonės, būtų išrinktas "Šventasis pavasaris"!

***

Prancūzų klasikinės muzikos žurnalas "Muzikos pasaulis" publikavo nemaža straipsnių, atsakančių į klausimą, ar egzistuoja prancūzų muzika. Žymūs kompozitoriai ir atlikėjai argumentavo savo nuomonę.

"Ar egzistuoja prancūzų muzika?"

"Ne!" Nėra kūrybos apskritai, yra tik talentingi ar genialūs autoriai. Be abejo, tarp skirtingų autorių kūrybos galima pastebėti panašių bruožų, tačiau jų rasime ir tarp vokiečio Wagnerio bei prancūzo Debussy. Jei jau primygtinai norėtume rasti bendrą prancūzišką kultūros rodiklį, tai reikėtų ieškoti skambesio spalvų srityje. Geriausi prancūzų kompozitoriai pirmiausiai išsiskyrė kaip puikūs koloristai.

Pierre Boulez

"Taip ir ne!" Net jeigu Debussy ir Ravelio muzikos kalba labai skiriasi, tarp jų abiejų kur kas daugiau bendrumų nei, tarkime, tarp vieno iš jų ir Brucknerio. Kalbant apie prancūzų muziką, būtina pažymėti baleto žanrą. Tačiau jis visiškai nebūdingas H.Berliozui. Jeigu vis tiek ieškosime prancūzams būdingų savybių, tai kalbėkime apie aiškumą, pusiausvyros paieškas… Tačiau argi galėtume tai aiškiai apibrėžti?

Louis Langree

"Taip". Klausydami Debussy preliudų ir kai kurių Couperino pjesių, atsiduriame tame pačiame universume. Vadinasi, prancūzų genijus egzistuoja ir yra paveldimas iš vienos epochos į kitą. Mane stebina vienintelis dalykas: kaip sumaniai prancūzai sugebėjo pasinaudoti kitataučių muzika (ypač - italų). Lully, Gluckas, Meyerbeeris, Halevy, Massenet… Prancūzų tradicija - visa, kas geriausia, pasisavinti ir paversti savomis taisyklėmis.

Marc Minkowski

"Taip". Tačiau neigiama prasme: visame pasaulyje prancūzų muzika tapatinama su nuoboduliu ir manieringumu. Ji ribojama vieno laikotarpio - XIX a. pabaigos-XX a. pradžios ir vieno stiliaus - salonų muzikos. Visiškai užmirštama, kad nuo Couperino iki Boulezo, neapeinant ir Rameau, Debussy, Ravelio, Faure ir Berliozo, ji saugo šalies, kurioje gimė (o kartu ir pasisavino visus stilius bei tendencijas) įvaizdį. Tai ne dainuojančių jaunų mergelių choras, tai - atviriausias ir pakiliausias iš pasaulių.

Jean-Marc Luisad