Šluotražio neperlauši
Šventinės linksmybės jau išsikvėpė. Paskutiniai jų atodūsiai sutapo su Trimis karaliais. Jaunimas, tiesa, pradėjo švęsti jau prieš šventes, bet seniai - kol išsilingavo, žiūrėk, ir tie Karaliai atėjo (tik dovanas nešė kažkur pro šalį…). Beje, "seniai" - nesmagus žodelis, todėl gerb. Muzikų sąjungos prezidentas pavadino mus "senjorais". Ir skambu, ir kažkaip "muzikališka", ir gimtuosius meksikietiškus serialus primena…
Taigi šventinės savaitės pabaigoje (sausio 7 d.) Muzikų sąjungos prezidentas sukvietė arčiau Vilniaus gyvenančius sąjungos narius, peržengusius pensinio amžiaus slenkstį (ačiū Dievui, jis nuolatos tolsta. Gal kai kuriems ir visai nebeteks šio nemalonaus žingsnio žengti), bei kai kuriuos aktyvistus į šimtmečio pabaigos vakaronę.
Ačiū, kad pakvietė! Manau, jog visi tie "stiliuose" ir kitur aprašyti aukštuomenės baliai nė iš tolo negali lygintis su šiuo pasibuvimu. Visų pirma dėl orų prognozės nenumatyto ypatingo atšilimo - stačiai puikios atmosferos! Tiesa, anuose baliuose nebuvau, nežinau, kokie vėjai ten vyravo, bet, moteriška nuojauta vadovaudamasi, šį tą galiu numanyti. Vienas iš aukštuomenės padangėse tvyrojusių debesėlių galėjo būti "lyginamasis pavydas": "Ak, toji tiek iš nugaros išsikirpusi, anoji - dar daugiau iš priekio! O aš - tik per vidurį nuoga…", "Toji - su Pogrebnojaus rūbeliais, anoji - su Statkevičiaus, o aš - viso labo tik su suknele iš madų salono…" O mūsų - senjorų ir senjorių pasibuvime - nė vienos išsikirpusios! Nei iš priekio, nei iš nugaros, nei per vidurį. Gal pagalvosit - "o ką jau ten bepamatysi?" Nesakykit, nesakykit… Buvusios mūsų operos primadonos dar puikiai atrodo! Nebuvo šiame vakarėlyje justi ir to, kas žmones skiria: pinigai, luominė priklausomybė, užimamos pareigos, o tik tai, kas juos jungia - bendra profesija (kartu ir bendri siekiai), jaunystės prisiminimai, susirūpinimas dabartine kultūros būkle. Tautos kultūros, kuriai kiekvienas visomis išgalėmis ir Dievo duotu talentu, kad ir kokia būtų situacija, tarnavo. Susizgribau berašanti būtuoju laiku, o juk vakaronėje dalyvavo daug orių žmonių, tebeplušančių kultūros baruose. Juk žinia, kad meno ir mokslo vaidilos - ilgaamžiai. Ir dėl to idiliškai surašyto "pinigų luomo pareigybių" skirstymo nebuvimo. Buvo, buvo, kaip nebuvo!.. Bet tai nuostabu, kad ir tie, kurie savo talentu ir sėkmingo likimo dėka pelnė turtą, ir tie, kurie verčiasi šiandien tik iš pensijos, tame vakare buvo lygūs - tik moksladraugiai, kolegos, bendražygiai. Toji bendrumo dvasia tarsi patvirtino liaudies išmintį: "…po vieną virbą atskirai lengvai perlauši. O pamėgink surištą šluotražį!" Tokie tad pasijutome tvirti ir kupini vilties. O kad tos vilties būtų daugiau, vakaro rengėjai senjorus palinksminti pakvietė Muzikos akademijos studentus. Jų pavardes tai jau tikrai išvardysiu. Senjorų nevardiju sąmoningai - kas žino, išvardysiu ne visus, ne tuos, ne ta eilės tvarka - ir mano išgirtosios idilės kaip nebūta. Juk senjorai irgi žmonės, ir visa, kas žmogiška, jiems nesvetima… Pasakysiu tik tiek, kad tą vakarą šauniai kartu vakarojo ir garsių dirigentų Domarkų, Sondeckių šeimų atstovai, ir eiliniai jonaičiai petraičiai. Taigi studentai, sėkmingai linksminę muzikos veteranus, tai Muzikos akademijos Solinio dainavimo katedros studentai Vilma Kurpytė, Kristina Zmailaitė, Povilas Narijauskas, Edmundas Seilius ir pianistė Milena Uscilienė.
Gabus jaunimėlis. Kol patys kada nors bus pakviesti kaip senjorai į tokią vakaronę, prabėgs dar pusė amžiaus (nė neatsitokės - kaip greitai…). Linkiu, kad ir tada būtų kas pakviečia. Ta proga dar kartą ačiū veikliajam Muzikų sąjungos prezidentui prof. Rimvydui Žigaičiui, dar ir apdovanojusiam mus atminimo dovanėle - 1999-ųjų unikalaus koncerto "Muzikų paradas" įrašo kasete.
Laimingų 2000-ųjų!
Senjorų vakaronės dalyvių vardu (nors ir neįgaliota) Irena Mikšytė