Tarp Aldonos Dvarionaitės natų

2000 Nr. 1–2 (264–265), Audronė Žigaitytė, Tadeuszas Skutnikas

"Ar gali vėlyvojo rudens vaisiaus skonį pajusti ir įvertinti ankstyvą pavasarį?" - pradėdamas pasakojimą apie Aldoną Dvarionaitę retoriniu klausimu, prieš koncertą kreipėsi muzikologas Edmundas Gedgaudas į susirinkusius Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro klube.

Žavėdamiesi pirmuosius žingsnius muzikoje žengiančiųjų virtuozine technika, retai prabylame apie meninę brandą. O per dažną žavėjimąsi sportiniais elementais mene ir apskritai pamirštame, dėl ko jis - menas - egzistuoja. Ankstyvųjų vaisių privalgę iki soties, nė nenujaučiam, kokias vertybes slepia vėlyvieji…

Sausio 21-oji. Šis vakaras išskirtinis.

Aldona Dvarionaitė skyrė jį brangiems žmonėms ir… sau. Tris romantinius koncertus - Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį c-moll, Ferenczo Liszto Antrąjį A-dur ir Balio Dvariono Pirmąjį g-moll drauge su Roberto Šerveniko diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ji skambino prisimindama ženkliausius gyvenimo įvykius.

Rachmaninovo Antrasis - vienas iš mėgstamiausių jos koncertų - Lietuvoje dar neskambintas. Taigi jai - vakaro premjera. Su Liszto Antruoju kadaise debiutuota su orkestru ir dar - diriguojant tėveliui Baliui Dvarionui. Brangiausias - jai skirtas tėvo koncertas. Šiai muzikai gimstant, ji buvo šalia, matė ir juto kiekvieną intonacijos virptelėjimą, žino, kiek kūrėjo meilės ir išmonės slypi tarp šių natų. Gal todėl šį kartą vakaras ir kulminaciją pasiekė skambant lietuviškai muzikai! Taip netradiciškai, netikėtai ir dėl to skaudžiai… Kas dar be Aldonos Dvarionaitės skambina šią nepaprastų dvasinių gelmių muziką? Kiek kartų per metus, dešimt ar dvidešimt metų ji skambėjo? Ir kiek dar tokios puikios lietuviškos muzikos tūno archyvų lentynose? Dulkių nusėstos, pamirštos, nereikalingos.

"Jeigu myli - kalbėk, kartok tą tūkstančius kartų. Neslėpk savyje. Rodyk, - visą vakarą tarytum leitmotyvas pasąmonėje iškyla ponios Aldonos interviu lenkų spaudoje fragmentas. - Atsiverk. Nebijok atsivėrimo. Būk šiltas, karštas, kaitrus..."

Ar galima mylėti ne taip? Ar galima kaltinti įsimylėjėlį, kad jis neteisingai reiškia savuosius jausmus? Žinoma, ne. Nes kad ir kiek klaidų tuose atsivėrimuose būtų, ta kaitra ištirpdo jausmų ledokšnius.

Ji - karalienė. Tokia buvo visuomet. Bet šiandien… Šiandien ji vilki drabužį. Specialiai jai sukurtą mylinčių rankų. Buvo mąstyta apie ją, Aldoną. Įžvelgiant, kokiu žingsniu į sceną eina ji, kaip ji sėdasi prie fortepijono. Šią akimirką turi likti santūrus grožis - jokios smulkmenos, jokie pašaliniai efektai negali trukdyti. Tik Aldona ir muzika. O paskui ji atsistos. Ir tuomet jau sulig kiekvienu jos judesiu atsivers vis daugiau apdaro įmantrybių. "Ciklomeno" spalva (sako, dailininkai vis dar neranda geresnio pavadinimo šiam atspalviui) ir juoda, susiliejanti su "juodvarnio spalvos" (ir vėl skolinuos iš lenkų) plaukais ir fortepijonu, tampančiu neatsiejama visumos dalimi… Tai meilės triumfas! Pianistės ir dailininkės. Aldonos Dvarionaitės ir Vilijos Daugirdaitės. 

Prieš keletą metų Aldona Dvarionaitė skambino motinos pianistės Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės 90-čiui skirtą rečitalį. Tąsyk sąmoningai vilkėjo motinos jaunystės koncertine suknele. Paryžiuje, žymių to meto dizainerių siūdintą. Prieš koncertą dar juokavo, neva bijanti, kad jos jausmų antplūdžio audroje staigių judesių gali neatlaikyti trapus prancūziškas audinys. Po koncerto susižavėję gėrėjomės prancūzų dizainerio skoniu itin subtiliomis detalėmis išpuošti klasikinį juodą drabužį. Ir dar - stebėjomės, kaip jis gali atskleisti žmogaus esmę.

Ar pajėgūs tai žodžiai?

Apie A.Dvarionaitę be galo sunku rašyti. Nedaugelis šito ir imasi. Tad itin smalsu vartyti tai, kas jau prašyta. Ypač svetur. Žymusis lenkų muzikologas Bohdanas Pociejus jau du dešimtmečius stebi pianistės veiklą ir negaili puikių žodžių. O štai neseniai, ruošiantis naujausios A.Dvarionaitės kompaktinės plokštelės pristatymui, Lenkų laikraštyje "Dziennik Baltycki" buvo išspausdintas jos portretas. Pažvelkime iš arčiau, kaip mūsų romantikę pianistę mato svetur.

***

Lenkijos garso įrašų studija Futurex classics išleido naują Aldonos Dvarionaitės kompaktinę plokštelę. Programoje - Frédérico Chopino kūriniai fortepijonui:

Balladė g-moll op. 23 Nr. 1

Preliudai e-moll op. 28 Nr. 4; h-moll op. 28 Nr. 6; Des-dur op. 28 Nr. 15; g-moll op. 28 Nr. 22

Etiudas c-moll op. 10 Nr. 2

Noktiurnas Des-dur op. 27 Nr. 2

Valsai Es-dur op. 18; a-moll op. 34 Nr. 3; Des-dur op. 64 Nr. 1;

cis-moll op. 64 Nr. 2; As-dur op. 69 Nr. 1

Polonezas fis-moll op. 44

Aldonos grojimas mane labiausiai žavi ta romantine pilnatve, kurios nepasiekia kiti šiandien gyvenantys pianistai. Randu ją senųjų meistrų - Horowitzo, Richterio įrašuose. Tai sielos ir kūno, dvasios ir materijos unija. Jausmų intensyvumo ir metafizinės perspektyvos, vaizduotės ir minties, improvizacijos ir disciplinos jungtys… Šis grojimas perteikia kiekvieną menkiausią niuansą - kalbėsenos, ritmo, melodijos, sąskambių, spalvų. Plokštelė su visais šiais lobiais man nėra netikėta. Galiu pasakyti, kad jos laukiau, tikėdamasis, jog Aldona šiandien taip gros. Nuo to momento, kai pirmą kartą (9-ojo dešimtmečio pradžioje) ją išgirdau grojant per atmintinus muzikinius susitikimus Sandomiro Baranove, ji savo interpretacijos meną tobulina, žengdama keliu, skirtu tik didžiausiems menininkams.

  Bohdan Pociej

Gyvenimo pasija

Aldona Dvarionaitė groja Chopiną. Kaip groja? Yra tik ji, fortepijonas ir Chopinas. Nieko daugiau. Žodžiais šį susitikimą galima priartinti, pavyzdžiui, taip.

Iš pirmo įspūdžio

Pirmas palyginimas: krištolinės kalnų versmės skaidra. Kaskada. Vandens teškėjimas. Bet versmė - tai šaltis, o jos grojimas skleidžia šilumą. Tad antras palyginimas: vakaro laužas. Tamsa aplinkui. Įsižiūrime į liepsną. Plazda, mirga ugningi liežuviai, spraga degantys žagarai.

Taip mėgėjiškai, visai nemoksliškai, taip nemeniškai, gero skonio nepaisant, taip neprotingai, tik juslingai galima būtų perteikti pirmuosius įspūdžius, susitikus su ponios Aldonos grojama Chopino muzika. Tačiau kad tai neatrodytų veršiškas džiūgavimas, tegul prabyla profesionalas. Vienas lenkų muzikos kritikos tūzų Bohdanas Pociejus kalba apie ją šitaip: "Nežinau, ar šiandien kas nors panašiai groja Chopiną: taip galingai ir su tokia vidine jėga, su taip išplėtota dramaturgija, tokiom turtingom detalėm - faktūros ir skambesio spalvos niuansais, sujungtais į vientisą formos organizmą. Bent jau aš tarp šiandien gyvenančių man žinomų pianistų nematau ir negirdžiu panašiai raiškios individualybės, taip sugestyviai intensyvios. Palyginimo galėčiau ieškoti tik tarp didžiųjų, jau nebegyvenančių: Horowitzas, Richteris… Gal panašiai kažkada Chopiną grojo Lisztas?"

Kaip tad atsitiko, kad tokio masto artistė gyvena čia, šalia mūsų, jau trisdešimt metų, o mes - toji kultūros konsumentų dauguma - praktiškai nieko apie ją negirdėjom? Na, kažką ten, viena ausim. "Nemo propheta in patris sua", - sako priežodis ir žino, ką sako.

Iš pirmo žvilgsnio

Yra lipšnių moterų, kurias spontaniškai bučiuojam į skruostą. Arba į abu. Yra prašmatnių ir laikančių distanciją damų, kurioms daugiausiai galime pabučiuoti ranką. Aldona Dvarionaitė, be jokios abejonės, priklauso damoms, keliančioms pagarbą. Netgi jos rankos mūsų lūpos negalėtų paliesti. Pirštinėta.

Truputį demoniška. Turi kerėtojos bruožų. Nuo pirmo žvilgsnio šiurpulys nubėga per nugarą. Pamatai jos akyse vėtyklę. Atskiria grūdus nuo pelų. Todėl ir šiurpuliukas, kad gali būti "atvėtytas", visam laikui likti tarp pelų.

Juodvarniškas plaukų juodis. Žemas, vyriškas balsas. Tai gal nuo cigarečių. Ir dar išgeria jūrą kavos, na, gal tik Gdansko įlanką arba jos Palangai artimesnes Kuršių marias. Palanga…

Kas ją į čia, pas mus, atviliojo? Atsako vienu žodžiu: širdis. Ir, matydama akyse klausimą, papildo: įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Ką tokį? Savo vyrą Jerzy Korzeniowskį, dailininką.

O aš jau maniau, kad "meilė iš pirmo žvilgsnio" - tai literatūra ir dar senamadiška, kažkokia romantiška… Netrukus įsitikinau, kad ponia Aldona visai ne literatūra, kad tai ištisai romantinė natūra. Tas pirmojo įspūdžio demoniškumas tarsi išsisklaido. Naktis pilkėja, pakyla rūkas, išsisklaido dūmai (laužo arba cigaretės). Bet ne iki galo! Kerėtoja nepabūnama, kerėtoja esama.

Žodis po žodžio

Jinai, lietuvė, duoda man pamoką - ir pavyzdį - kaip gražiai vartoti lenkišką žodį.

- Mano mėgstamas lenkų kalbos žodis - żarliwość. Niekada jo negirdėjau su kuo nors besikalbėdama, o juk tai toks gražus žodis! Żarliwość, nuo żar (kaitros), aptinkamas tik lenkų kalboj. Ar jūs kasdienėj kalboj girdėjot tą žodį? Taigi, būtent. Gėda nevartoti šitokio žodžio. Lenkai! Kalbos vis skurdesnės. Žmonės išsiverčia su keliom dešimtim žodžių. Tai kuriems galams buvo visa toji poezija, literatūra? Kam tūkstančiai žodžių, taip lengvai atiduodamų užmarščiai? Tai ne taurus skurdas, tai pasigailėtina ubagystė! Atleiskit šį audringą proveržį, bet niekas man nepasakys, kad kalbu skurdžia lenkų kalba. Vartoju daugiau žodžių negu kai kurie lenkai.

Ak! Išplūstas - vienas už visus, nors lenkiškai kalbu ne per blogiausiai - atsargiai tiriu, ar nepapiktinsiu tuo, kad mūsų susitikimo aprašymui jau turiu žodį. Pasija. Stiprus, emocionalus, metaforiškas, metafizinis ir muzikinis žodis. Pasija… sveria žodį ir aiškiai matau tris taškus po pasijos. Lyg lašėtų iš nesandaraus čiaupo. Ką gi, turi su juo sutikti. Aš nelinkęs nusileisti. Tai puikus žodis.

Iš širdies

Širdis, siela… nemadingi žodžiai. Nes nemadingi yra jausmai. Nes jausmai yra gėdingi. Nes būti nemadingam yra gėda. O ji nesigėdija. Blogiau! Ji jausmingumu didžiuojasi. Apie ją dargi kalba, esą siejanti dvi profesijas. Muziko ir gydytojo. Jausmų. Muzikoterapeuto, kas skamba neįprastai. Tvirtina, jog žmonių jausmai išvėsta. Žmonės jausmų nebenori, nebenori iš viso ką nors jausti. Neturi laiko jausmams reikšti. O po ilgesnio laiko net ir panorėjęs nebegali, nebesugebi. Jausmai išnyko, laužas užgeso.

- Epidemija, jausmų maras? - įsiterpiu. - Man liūdna, - sako. - Savo visą gyvenimą pastačiau iš jausmų, nes juos laikau didžiausia žmogaus vertybe. Gimiau romantikė ir šito negaliu pakeisti. Nesibaidau šito ir nesigėdiju. Jausmuose glūdi jėga! Nesijaučiu dėl jų silpnesnė už kitus. "Mano" yra romantinė muzika. Chopinas, Brahmsas, Lisztas, Schumannas, Rachmaninovas. Mane liūdina, - sako, - kai emociškai atsiveriu ir tai, ką perteikiu tarp natų, adresato nepasiekia, atšoka lyg žirniai nuo sienos. Bet dažniau jaučiu ryšį, kontaktuoju. Man labiau kelia nerimą tai, kiek yra daroma, kad klausytojas emociškai nereaguotų, nesijaudintų. Ir, kol gyva, tam priešinsiuos, apeliuosiu į jausmus. Tai skamba grėsmingai.

Nuo visokio blogio

Vėl krinta į tą savo emocinį transą. Kalba greitai, kategoriškai, garsiai. Balsu, kuriam nepasipriešinsi. Kalba apie meilę, jausmų perteikimą, apie nuolatinį komunikavimą, tūkstanteriopą. Jeigu myli (še tau!) - kalbėk, kartok tą tūkstančius kartų. Neslėpk savyje. Rodyk. Atsiverk. Nebijok atsivėrimo. Būk šiltas, karštas, kaitrus. Nes jausmų sferoj vis šalčiau. Artėja ledynmetis. Mus apima vidinis ir tarpusavio šaltis.

Patyliukais sau galvoju: kaip ji turi nemėgti Hanso Christiano Anderseno pasakos apie Sniego karalaitę! Gavau tokią emocijų pamoką, jog pasijutau esąs mokinukas jausmų mokykloj.

- Esu prieš agresiją. Tapyboj, skulptūroj, muzikoj. Gyvenime. Prieš žiaurumą, prieš mirtį. Jos ir taip daug aplinkui. Vertinu gyvenimą, esu prieš mirties propagavimą. Kiekvienam lemta mirti. Memento mori. Tad džiaukimės gyvenimu! Jo grožiu. Nes mes pernelyg dažnai propaguojame gyvenimo bjaurastį.

- O štai, ko žmonės dar gėdijasi. Paremti gėrį, nusigręžti nuo blogio. Inertiškai leidžia, kad į juos būtų kemšami žiaurumai, prievarta, kraujas, smurtas, užpuldinėjimai, žudymai (bandau įterpti mūsų nemirtingąjį "lavonas pagyvina laikraštį", bet nesiklauso, toliau tratina), katastrofos, karas, sprogimai, visokios nelaimės! Visos tos gyvenimo šlykštynės. Ir leidžiasi kemšami prieš miegą. Taigi net mūsų sapnus valdo žiaurumai ir prievarta. Net naktį nepailsim nuo to, kas mus niokoja. Keliamės išsekinti kaip ir guldami.

Ir kaip čia ginčytis?

Tarp kitko

Tokios buvo mūsų kalbos, ginčai anom dienom… Ir būtent tokias emocijas, pajautas, nuotaikas, pažiūras, žodžiu - savo gyvenimo pasiją perteikia mums tarp Chopino, Brahmso, Liszto, Schumanno, Skriabino, Rachmaninovo natų Aldona Dvarionaitė.

- Gal vieną dieną konstatuosiu, kad nebeturime moralinės teisės atlikinėti tą muziką, jeigu nebesugebam jausti… Chopinas! Jeigu jūs atklijuosit natas nuo jausmų, kas liks? Karikatūra, skudurinė lėlė, manekenas. Gluosnis, tas garsusis Chopino gluosnis, viduj bus išskaptuotas, gąsdinamai tuščias.

Ne, neturi pretenzijų, kad jau keliolika metų ji lyg ir neegzistuoja trimiesčio (Gdansko, Sopoto, Gdynės) muzikinėj terpėj. Egzistuoja Lenkijoj, Lietuvoj, pasaulyje. O čia? Kai kas mano, kad numirė. Tos plokštelės dėka "prisikelia".

- Pasija… Pasija. Pasija! Taip, tai geras žodis, - mesteli tarp kitko, nueidama. Sudie!

Tai reiškia - su Dievu!

            Tadeuszas Skutnikas, "Dziennik Baltycki", 1999 m. lapkričio 26, Gdanskas

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!