XIX amžiaus Pelenės istorija

Jos Rozina, Violeta, Margarita vienodai žavėjosi Amerikos "naujoji buržuazija" ir Senojo pasaulio monarchai, jos honorarai stebino savo dydžiu, o balsas - tobulu ir tyru grožiu. Edouardas Manet apie Claude'ą Monet sakė: "Jis buvo tik akis". Adelina Patti, viena elegantiškiausių savo epochos dainininkių, buvo tik balsas. Tobulas balsas. Kaip primadona ji garsėjo daugiau kaip keturiasdešimt metų ir lig šiolei jos niekas nepranoko. Adelina Patti buvo scenos legenda, pirmoji primadona, kurios balsas išliko įrašytose plokštelėse - būdama 62 metų ji įdainavo Kerubino arijetę iš Mozarto "Figaro vedybų"! Pasaka apie tai, kaip mergaitė iš žemiausių visuomenės sluoksnių tapo milijoniere, markize ir pilies valdove, atitiko naivų tos epochos optimizmą, kai šventai buvo tikima, jog visuomenės progresas neišvengiamas, o liberali kapitalistinė visuomenė kiekvienam suteikia lygias galimybes…

Atrodė, kad įnoringa lemtis nepaliko Adelai Chuanai Marijai Patti jokios ateities pasirinkimo galimybės. 1843 metų vasario 10-ąją Madride gimusi mergaitė - ketvirtas kūdikis dramatinių dainininkų - italo tenoro Salvatorės Patti ir ispanės Katerinos šeimoje - buvo ne tik džiaugsmas. Adelinos motina, garsėjusi italų scenoje Barilos vardu, susilaukusi paskutinio vaiko, visiškai prarado balsą. "Adelina pasiėmė iš manęs viską", - sakydavo artistė, visam laikui atsisveikinusi su teatru.

Tačiau gamta nekenčia tuštumos: atėmusi balsą iš motinos, ji suteikė genialų talentą dukrai.

Šeimoje, kur visi ir viskas buvo susiję su muzika, Adelina negalėjo likti abejinga garsų harmonijai. Tačiau net daug mačiusius aktorius Patti stebino jų pagrandukės talentas. Adelinos nereikėjo pratinti pamilti operos. Kiekvieną vakarą teatre ji gerte gerdavo melodijas, o naktimis, kai visi užmigdavo, slapčia atsikeldavo ir užsidegusi naktinę lemputę pati sau "vaidino operą": pasidabinusi tėvo paltu ir sena motinos skrybėle su plunksnomis, ji buvo ir dainininkė, ir žiūrovė vienu metu, pati save apdovanodavo aplodismentais ir vainikuodavo vainikais, supintais iš senų laikraščių skiaučių.

Skurdžiai besiverčianti šeima iš Madrido buvo priversta persikelti į Ameriką ir būtent "neribotų galimybių šalyje" 1850 metais jaunoji dainininkė pirmą kartą išėjo į sceną.

Jausdamasi tikra artiste, septynerių metų Adelina griežtai atsisakė pasirodyti scenoje su lėle rankose - to norėjo koncerto rengėjai, tikėjęsi tokiu reginiu sujaudinti amerikiečius klausytojus.

Anksti pasireiškusį Patti užsispyrimą savo kailiu ne kartą teko patirti antrepreneriams, scenos partneriams, teatro tarnautojams. Kartais jos vaidingumas padėdavo karjerai, bet dažniausiai būdavo naudingas šmaikštuoliams, kūrusiems anekdotus apie nepakenčiamą scenos dievaitę. Adelina buvo tokia kaprizinga, kad vienintelis mokytojas, jos sesers vyras Morice'as Strakoschas niekada neklausdavo, ar Patti šiandien nusiteikusi mokytis. Norėdamas išvengti ginčų, gudrus pedagogas sėsdavo prie instrumento ir imdavo skambinti operą, kurią reikėdavo išmokti. Po kurio laiko repeticijų kambario durys atsiverdavo ir ant slenksčio pasirodydavo mokinė, energingai kartodama ką tik Strakoscho paskambintą ištrauką. Laimei, jos muzikinė atmintis pasirodė esanti fenomenali: tris ar keturis kartus pasiklausiusi, Adelina galėdavo tiksliai pakartoti savo partiją.

Be balso ir puikių muzikinių gabumų, gamta apdovanojo Patti reta ištverme. Tėvai, aišku, suprato, kad dažni mažosios dainininkės pasirodymai gali pakenkti jos balsui, bet kitos galimybės bent kiek palengvinti skurdą nebuvo ir per ketverius metus Adelina surengė daugiau kaip tris šimtus koncertų įvairiuose Pietų ir Šiaurės Amerikos miestuose.

Šiose kelionėse ją lydėjo patys tikriausi nuotykiai: kai devynerių metų artistė koncertavo Santjage, Čilę sukrėtė stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs visą miestą; prie Kubos krantų ji vos nežuvo per štormą. Sakoma, kad mažoji Adelina kataklizmų akivaizdoje išlikdavo rami ir stebėtinai tvirtos sielos. Puerto Rike, kur užsienio artistai - nematyti svečiai, klausytojai, sužavėti sidabrinio Patti balso, nusprendė, jog scenoje - nežemiška būtybė ir praminė Adeliną "mažąja burtininke".

Šiuolaikiniam žmogui didžiausią nuostabą kelia tai, kad, dirbdama tokiomis sąlygomis (faktiškai mergaitė kildavo į sceną kas ketvirtą dieną), Patti išsaugojo savo nepakartojamą balsą. 1855-aisiais "angelo sargo" Strakoscho pastangomis Adelina liovėsi koncertavusi ir ėmė rengtis operos dainininkės karjerai. Per ketverius metus ji išmoko devyniolika partijų. Mokytojas išaiškino mergaitei visą atsakomybę - buvusiam vunderkindui nelengva grįžti į sceną. Talentingi vaikai išaugę dažnai virsdavo pilkomis vidutinybėmis, todėl Patti turėjo veržte įsiveržti į sceną, priblokšti varžoves savo gabumais - kaip kažkada mažoji Adelina pranoko bendraamžius.

1859 m. lapkričio 24-oji - svarbi data atlikimo meno istorijoje. Tądien Niujorko muzikos akademijos auditorija buvo naujos operos žvaigždės gimimo liudytoja: Patti debiutavo Gaetano Donizetti "Liučija di Lamermur" - viena sudėtingiausių moters partijų. Reto grožio balsas ir nepakartojama technika sukėlė aplodismentų audrą. Jau pirmąjį sezoną dainininkė labai sėkmingai dainavo keturiolika operų, gastroliavo didžiuosiuose Amerikos miestuose.

Tačiau XIX a. menininkui neužteko "laukinių Vakarų" pripažinimo - padori artistė, norėdama įtvirtinti savo vardą, privalėjo pelnyti Europos klausytojų susižavėjimą. Senajame pasaulyje Patti ketino rimtai kovoti dėl pirmosios pasaulio dainininkės vardo. Situacija buvo palanki įžūliai debiutantei, ketinusiai užimti operos Olimpą: vienintelė dainininkė, galėjusi varžytis su Adelina dėl teisės valdyti klasikinio dainavimo gerbėjų širdis - Bosio - mirė eidama trisdešimt trečiuosius metus.

1861 metų gegužės 14 dieną Patti debiutavo Londono Covent Gardeno teatre Aminos vaidmeniu Vincenzo Bellini operoje "Somnambula". Šis pirmasis triumfas, atrodo, taip pribloškė dainininkę, kad Anglija tapo didžiąja Patti meile. Miglų gaubiamo Albiono krante Adelina praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, o 1890-ųjų pabaigoje Patti visam laikui apsigyveno Anglijoje.

Tačiau labiausiai egzaltuotų gerbėjų Patti įgijo Paryžiuje. Į šį miestą ji pirmą kartą atvažiavo 1862 metais. Juodaakė, grakšti Adelina tapo prancūzų numylėtine, poetai jos garbei kūrė odes, apie jos įpročius ir manieras buvo kalbama visuose aukštuomenės salonuose.

Devyniolikametei mergaitei buvo sunku atsispirti pataikavimui ir garbinimui. Išlepinta susižavėjimo Patti net liovėsi lankiusi repeticijas, vietoje savęs siųsdama impresarijų Strakoschą. Vargšas Morice'as turėjo dainuoti Rozinos, Liučijos ar Somnambulos meilės duetus. Buvo nelengva įkalbėti artistę pasirodyti nors vienoje repeticijoje - ji sutikdavo nebent įkalbinėjama išmokti naują operą. Apie primadonos tironiškus polinkius pradėti pasakoti anekdotai.

Daug paskalų sklandė ir apie pernelyg didelę Patti meilę prabangai. Ji sutikdavo koncertuoti tik už pasakiškus honorarus ir tik su tais statytojais, kurie rengdavo ją fantastiškai brangiais kostiumais, pasiūtais pagal naujausią madą. Kartais begalinė aistra pinigams brangiai atsieidavo dainininkei. Po koncerto kviestiniame vakare Paryžiuje namų šeimininkas atsilygindamas padovanojo dainininkei nuostabų briliantinį žiedą. Papuošalas buvo neįkainojamas, tačiau Patti, padėkojusi už dovaną, drįso pridėti: "Honorarą, matyt, pamiršote". Įsižeidęs šeimininkas pasiuntė į dainininkės namus tarną, įdavęs jam kitą, kur kas kuklesnį, papuošalą ir raštelį su atsiprašymu, kad jis apgailestaująs dėl "nesusipratimo" ir kuo nuolankiausiai prašąs grąžinti briliantų žiedą, kadangi šis buvęs skirtas visai kitam žmogui…

Kad Adelina Patti puikiai susidoroja su primadonos vaidmeniu, galėjo įsitikini ir Paryžiaus "Grand opera" direktorius. Norėdamas, jog dainininkė pasirodytų jo teatre, jis nuvyko į Patti pilį Velse. Prasidėjo derybos ir galiausiai dainininkė pareiškė pranešianti apie savo sprendimą ir, kai direktorius išvyksiąs, iškelsianti virš pilies vėliavą. Kitą dieną operos direktorius atsisveikino, karieta vis tolo nuo pilies, bokštai horizonte vis mažėjo ir vargšas prašytojas jau buvo pasiruošęs palaidoti savo viltis. Staiga virš pilies ant stiebo suplevėsavo vėliava - primadona išreiškė savo aukščiausiąjį sutikimą.

Impresarijus J.Ch.Meplsohnas savo memuaruose prisimena, kaip jis ir Patti pasirašė sutartį, pagal kurią dainininkė turėjo dalyvauti Bostono operos teatro "Traviatos" pastatyme. Honoraro suma buvo negirdėta - 5000 dolerių. Net Callas iš "Metropolitan Opera" direktoriaus pavyko išsireikalauti tik 3000 dolerių už vakarą! Po pietų Patti pasiuntinys atėjo paimti honoraro. Meplsohnas prisipažino, kad iki visos kontrakte numatytos sumos jam trūksta dar 1000 dolerių. Pranešęs naujieną primadonai patikėtinis grįžo su tokiu nuosprendžiu: Patti nusprendė nesodinsianti Meplsohno į kalėjimą, nors ir turinti tokią teisę. Negana to, ji maloniai sutinkanti paimti 4000 dolerių, pasiruošianti spektakliui ir apsirengusi Violetos kostiumu lauks, kaip toliau klostysis įvykiai. Bet batelių nesiausianti - kol negaus likusios honoraro dalies.

Meplsohnui nieko kito neliko, kaip nekantriai trypčioti prie teatro kasos. Surinkęs 800 dolerių, įteikė pinigus pasiuntiniui, tas kiek kojos neša nubėgo pas Patti. Grįžęs pranešė svarbią naujieną - dainininkė jau apsiavė vieną batelį! Antrasis atsidūrė savo vietoje tik po to, kai buvo įteikti likę 200 dolerių. Tuomet madam Patti - įsikūnijęs meilumas - išėjo į sceną, ir opera, kuri tuo metu jau buvo prasidėjusi, buvo sėkmingai sudainuota iki paskutinės natos.

Patti greitai priprato prie prabangos ir vertino ją kaip savaime suprantamą duoklę savo menui. Vienas to meto laikraštis, aprašęs dainininkės gastroles Sankt Peterburge, paliko mums liudijimą apie jos įpročius. Pačiame geriausiame viešbutyje Patti užėmė "dvidešimties prabangiai apstatytų kambarių anfiladą, jos apartamentai papuošti gėlėmis ir egzotiškais augalais, paauksuotuose narveliuose tupintys paukščiai laukia savo garsiosios varžovės". Dainininkės papuošalų vertė - gryna smulkmena - 80 000 frankų. Kai operos žvaigždė pasirodė scenoje, iš imperatoriškosios ložės, kurioje sėdėjo caras su žmona, pasipylė gėlių lietus - dvaro žokėjų klubas už jas sumokėjo 6000 rublių. Po dainininkės benefiso laiptai, vedę į jos kambarį viešbutyje, virto tikru gėlynu; šeši generolai, pasitikę ją, iškėlę krėsle, papuoštame gėlėmis, skambant orkestrui, triumfuojančią įnešė į apartamentus.

Briliantinės segės, apyrankės ir žiedai, kuriuos kaip pagarbos ir palankumo ženklą jai dovanodavo visuomenės galingieji, buvo vertinami 200 000 aukso frankų. Patti supo privatūs detektyvai, pasamdyti saugoti šį neįkainojamą turtą.

Kaip dažnai būna, svaiginantis triumfas nepadėjo Adelinai tobulinti savo meistriškumo. Ir netrukus tarp susižavėjimo kupinų ditirambų ėmė rastis nusivylusių rimtų kritikų replikų. Vienoje iš recenzijų, analizuojančioje Patti dainuotą Rozinos partiją "Sevilijos kirpėjuje", kritikas pažymi, kad dainininkė atliko partiją su daugybe papuošimų, visiškai neatitinkančių Rossini muzikos dvasios. "Norom nenorom kalbama tik apie Adeliną Patti, apie jos grakštumą, jaunystę, nuostabų balsą, stebėtiną instinktą, neribotą azartą ir galiausiai… apie jos išlepinto vaiko miną. Vaiko, kuriam būtų gana naudinga pasiklausyti, ką sako objektyvūs teisėjai. Kitaip jai vargu ar pavyks pasiekti savo meno apogėjų".

Kad ir kaip būtų keista, į pagalbą Patti atėjo jos beribė garbėtroška. Ji sugebėjo prisiversti dirbti ir, pasiekusi kūrybinę brandą, atsisakė ankstesnių prastų įpročių. Patti lėtai, bet be perstojo augo, tapo asmenybe, neleido nežabotai prigimčiai ir blogiems polinkiams paimti viršaus ir pražudyti jos unikalaus talento.

Gana daug vietos prireiktų norint išvardyti visus jos triumfo eitynių punktus. Londonas, Paryžius, Berlynas, Viena, Amerika, paskui vėl Europa, Peterburgas ir Maskva, Florencija ir Turinas. Tiesa, Italijoje ji buvo reta viešnia - ne dėl to, kad būtų bijojusi konkurencijos, tiesiog jos finansinis apetitas buvo per didelis skurdžiai šaliai.

Šykštus pagyrimų Verdi užrašo Patti padėkos atviruką - "Mano vienintelei tikrajai Džildai". Prie jos prisideda Meyerbeeris, Oberas, Toma, Gounod, specialiai jai parašęs operą "Mireilė". Iš Mozarto ji dainavo Susaną ir Cerliną - pastarasis vaidmuo buvo Patti scenos meistriškumo viršūnė.

Didelė sėkmė lydėjo Adeliną Rusijoje. Jaunas, tuomet pradedantis kompozitorius Piotras Čaikovskis klausėsi dainininkės Didžiajame teatre. Ji dainavo Roziną. Išliko eilutės, kurias didysis kompozitorius skyrė Patti: "Kerintis jos balso grožis ir jos tyros lakštingalos trelės, pasakiškas jos koloratūros lengvumas - tai kažkas nežemiška. Taip, būtent nežemiška…"

Aštuonerius metus, metai iš metų, Peterburgas ir Maskva mėgavosi klausydamiesi Patti. 1873-1877 m. Levas Tolstojus rašė "Aną Kareniną". Viename knygos skyriuje jis siunčia heroję į teatrą pasiklausyti operos, kurioje dainuoja Patti... Adelina tikriausiai Tolstojaus neskaitė, nors ir mokėjo prancūzų, anglų, ispanų, italų kalbas. Mokytis dar ir rusų kalbos nebuvo jokio reikalo: Rusijoje dainininkę supę žmonės paprastai galėjo bendrauti kuria nors iš minėtųjų kalbų. Be to, amžininkų liudijimu, Patti dvasiniai poreikiai apsiribojo opera: anot jų, Adelina niekuomet nesidomėjo niekuo, kas domina žmoniją - nei mokslu, nei politika, nei religija, net grožine literatūra. Knyga buvo itin reta jos interjero puošmena. Kartą gavusi dovanų įdomų romaną, po kelių dienų dainininkė grąžino jį siuntėjui: "Visa, kas čia parašyta, tikras melas, - rašė ji, - atsiminkite, aš jau išaugau iš vaiko amžiaus!"

Tiesa, įdomu pažymėti, kad ir pats Tolstojus nebuvo matęs Patti scenoje, jis tiesiog aprašė jos spektaklių atmosferą, remdamasis teatralų pasakojimais.

Populiarumo garsiajai dainininkei pridėjo gandai apie jos meilės ryšius: pasakojama, kad jai buvo neabejingas Velso princas, vėliau tapęs karaliumi Eduardu VII. Bet romantiškos istorijos, kurių pagrindiniai veikėjai - karūnuotos personos, visada sudarė nemenką primadonų romantiškosios aureolės dalį, tokią, kokią norėjo matyti naujoji turtinga buržuazija, dar neišlepinta Holivudo ir masinių iliustruotų žurnalų. O iš tikrųjų Patti meilės istorijos kur kas kuklesnės, nei linkusi manyti viešoji nuomonė. Jos tikrasis "aš" niekuo nepriminė demoniškos moters, skandalingos istorijos, kurių herojė ji buvo, gerokai žemiškesnės. Kaip ir jose verdančios aistros. Dar jaunystėje Londone Patti buvo susižadėjusi su vieno Milano komersanto sūnumi. Jo pavydas - net spektaklio partneriams! - visiškai atitiko klasikinės operos dvasią, tačiau nuolatos keliamos scenos ne tik glostė jaunosios žvaigždės savimeilę, bet ir gerokai vargino. Dviprasmiška situacija išsisprendė paprastai: kai tik aistringasis Otelas subankrutavo, Patti visiems laikams išbraukė jį iš savo širdies.

Baden Badene (sakoma, kad būtent į šį kurortą Patti lydėjo Velso princas) atsirado naujas jaunikis: markizas de Ko. Adelinos širdis ištirpo - drauge su markizės titulu ji turėjo progos gauti sėkmingos aktorės karjeros garantą. Tereikėjo įveikti būsimosios anytos, hercogienės de Valmi, pasipriešinimą - senoji aristokratė visiškai nesižavėjo sūnaus išrinktąja ir paniekinamai vadino ją komediante. Delikačiam reikalui tarpininkavo pati imperatorė Eugenija ir 1868-aisiais Klafamo redemptorių koplyčioje įvyko puošni vestuvių ceremonija. Liudytojai buvo Mančesterio hercogas, princas de la Turas d'Overnė, Prancūzijos pasiuntinys Londone. Adelina maudėsi rūmų šlovės spinduliuose. Tačiau net įsimylėjusi primadona neprarado realybės jausmo: pagal vestuvių sutartį Patti turtas, tuomet vertintas 300-400 tūkst. frankų, liko jos neliečiama nuosavybė.

Keletą metų viskas klostėsi kaip romane, dainuojanti markizė pelnė triumfą po triumfo garsiausiose pasaulio salėse, markizas sekė paskui savo žmoną kaip ištikimas palydovas. Netikėtai Patti suliepsnojo nesuvaldoma aistra vienam savo kolegai - tenorui Ernestui Niccoliniui - iš tiesų jis buvo austras, pavarde Nicolas, ir penkių vaikų tėvas. Pradžioje Patti visiškai negalėjo pakęsti Niccolinio, bjaurėjosi jo manieromis ir nesibaigiančiais meilės skandalais. Bet nuo neapykantos iki meilės - vienas žingsnis ir galiausiai Patti paaukojo savo santuoką ir rūmų prabangą žmogui, kuris net nebuvo geras artistas. Neištikimybė tapo sensacija: markizas de Ko pareikalavo skyrybų; jos atsiėjo Adelinai 250 000 frankų.

Dar kurį laiką ši istorija davė peno užkulisių gandų nešiotojams, bet primadonos šlovė buvo tokia nepajudinama, kad iš esmės niekas negalėjo pakenkti dainininkės padėčiai visuomenėje.

1889 metais Niccolinis mirė. Neprilygstamoji Adelina iš širdies jį apraudojo, tiesa, tai nesutrukdė jai, jau pradėjusiai šeštąjį dešimtmetį, ištekėti už dvidešimt trejų metų švedo Rolfo Sederstriomo, pagal kilmę barono, pagal profesiją - masažisto.

1904-aisiais imperatoriškosios šeimos prašymu Patti vėl atvažiavo į Peterburgą dalyvauti labdaros koncerte. Šešiasdešimt dvejų metų artistę publika pasitiko su meile, bet ir su tam tikru atsargumu. Ji laikėsi savo vyro rankos ir šalia jo atrodė kaip besijauninanti senutė dažytais rudais plaukais. Bet vos pasigirdus pirmiesiems akordams, klausytojai buvo priblokšti skambaus, sidabrinio balso.

Patti ilgaamžiškumas scenoje - nedirbtinis, negrįstas buvusiais nuopelnais - buvo fenomenalus. Jos sceninė veikla truko 60 metų. Verdi pavadino Patti "išimtimi mene". Amžininkai vertino Patti balsą, nors ir nepasižymėjusį ypatinga jėga, kaip unikalų savo minkštumu, šviežumu, lankstumu. Gražus tembras tiesiog hipnotizuodavo klausytojus. Patti diapazonas - nuo mažosios oktavos si iki trečiosios fa. Geriausiais metais jai niekada nereikėdavo "prasidainuoti" - nuo pirmųjų frazių jos menas atsiskleisdavo visa savo jėga.

1914 metų spalio 20 dieną Adelina Patti atsisveikino su publika koncertu, kurio lėšos buvo skirtos Raudonajam Kryžiui paremti. Griaudėjo Pirmasis pasaulinis karas ir garsioji dainininkė scenoje atrodė kaip atklydusi iš praėjusio XIX amžiaus, amžiaus, buvusio jos šlovės liudytoju. Paskutinis Patti scenoje dainuotas kūrinys buvo paprastutė angliška dainelė "Home, sweet home".

Patti mirė 1919-ųjų rugsėjo 27 dieną. Paskutiniai jos gyvenimo metai prabėgo prabangiuose namuose Velse. Kai dainininkė išvažiuodavo pasivažinėti savo ekipažu, kaimo vaikai sustodavo iš abiejų kelio pusių ir šaukdavo: "Poniai Patti - amžina garbė". Savo pilies salėse ji sustatydavo šiuolaikinius muzikos instrumentus ir plepėdavo su papūgomis keturiomis kalbomis. Neogotikinio stiliaus pilies pažiba tapo privatus teatras, kuriame buvo įrengtos vietos dviem šimtams žiūrovų. Uždanga vaizdavo alegorinę Patti figūrą - princesę Semiramidę puikiame vežime.

Adelina Patti buvo paskutinė iš didžiųjų operos primadonų, už kurios liko ištisa belkanto epocha. Žinoma, ir po jos buvo dainininkių, tobulai įvaldžiusių balso galimybes ir techniką, galinčių varžytis su Adelina vokalo sugebėjimais. Tačiau teisėtu Patti paveldėtoju tapo ne moteris, o vyras - tenoras Enrico Caruso. Nuo šiol operos karalystėje valdžios skeptras iš primadonos rankų ilgam atiteko Jo Didenybei Tenorui.