550 metų krikščioniška muzika Lietuvoje

1938 Nr. 5, Konradas Kaveckas

550 metų krikščionybės įvedimo jubiliejus kiekvienam iš inūsų primena ir lietuviškosios bažnytinės giesmės ir muzikos raidą. Reikia manyti, kad šventos giesmės jau buvo giedamos Lietuvoje nuo pat krikščionybės pradžios. Vincentas Pol savo pastabose apie bažnytinį giedojimą pažymi, kad „Įvedus krikščionybę Lietuvoje, dvasininkija negalėjo atpratinti žmonių nuo giedojimo himno Perkūno garbei: ta melodija taip labai išplatinta, visų mylima buvo, kad kunigai galutinai turėjo ją palikti, pakeitę tik tekstą, čia kalbama apie „žemaitišką“ giesmės „Šventas Dieve“ melodiją, kuri J. Naujalio užrašyta dorinėje (modus I, Dorius) skalėje. V. Pol toliau pažymi, kad ši melodija „greitai išsiplatino po Lenkiją ir Baltgudiją“.

Kiek šis V. Polio tvirtinimas yra istorine tikrove pagrįstas, sunku pasakyti. Bet iš kitos pusės, muzikoje ir mūsų tautosakoje rasime ne vieną pavyzdį, kai ta pačia melodija keli ar net keliolika tekstų yra giedami. Į bažnytinės muzikos pradžią šiek tiek šviesos įneša ir J. Žilevičius, sakydamas, kad „Lietuviai, būdami dar stabmeldžiai, tur būt bus turėję kulto reikalams skirtų giesmių, bet, priėmę krikščionybę, jie ilgai turėjo tenkintis „Kierlesza“ (iš graikų „Kyrie eleison“), kurį lenkai atsinešė į Lietuvą. Iš tikrųjų, net patys lenkai per 300 metų po krikščionybės įvedimo tenkinosi „Kierlesza“, kurį jie procesijų metu giedodavo“.

Šios dvi nuomonės, nors ir skirtingos, bet iš tikrųjų, papildo viena kitą, nes tikriausiai lietuviai pagonys ne taip lengvai galėjo atsižadėti savo lietuviškųjų melodijų, todėl jų ne viena buvo pritaikyta naujiems tekstams, iš kitos pusės, ir Bažnyčia iš savo didelio lobyno ne tik „Kierlsza“, bet ir eilę kitų bažnytinių melodijų pertiekė Lietuvai. Tai geriausiai įrodo ir Mažvydo 1547 m. Karaliaučiuje išleistas „Catechismvsa prastyšzadei, Mokslas skaitima raschta yr giesmes dėl kriksczia- nistes bei dėl berneliu iaunu nauiey suguldytas“.

T. Brazys savo studijoje „Mažvydo Giesmių melodijų kilmė ir jų santykiai su lietuvių tautos muzika“ aiškiai nusako, kad tų giesmių melodijos yra komponuotos grigališkojo choralo motyvais ir daugelis jųjų paimta tiesiog iš Katalikų Bažnyčios gradualų ir antifonalų. Net ir pats Mažvydas tai nurodo: „Ta giesme gedok kaip latiniskai giedoma ira“. Iš viso, reikia manyti, kad su krikščionybe grigališkosios melodijos buvo plačiai žinomos Lietuvoje, jei Mažvydas net jų gaidų neįdėjo.

Mažvydo giesmių knygose yra apie 100 melodijų. Jos visos pritaikytos dvasiško turinio giesmėms ir skiriamos protestantų pamaldoms.

XVII šimtmečio antroje pusėje Lietuvos bažnyčiose randame vargonus ir kitokių muzikos instrumentų: triūbų, valtornių, būgnų.

Grįžtant į lietuvių bažnytinės muzikos kūrybą, reikia pasakyti, jog ji pradeda reikštis kun. A. Strazdelio (1763—1833) giesmėmis: Pulkim ant kelių, Prieš taip didį Sakramentą, Angoj Tavo, Dieve, stoviu.

Toliau vyskupai M. Valančius ir A. Baranauskas, lankydami parapijas, mokė giesmininkus naujų giesmių. A. Baranauskas jų ne vieną yra parašęs ir gaidas sudėstęs.

1886 m. pasirodo iš spaudos Kauno Katedros vargonininko J. Kalvaičio lietuviškos mišios chorui su vargonų pritarimu. Atskirų giesmių parašė ir Mykolas Račas ir išspausdina 1899 m. ir 1900 m. „Tėvynės Sarge“. 1899 m. „Tėvynės Sargas“ kaip priedą išleido giesmynėlį.

Daugiausia bažnytinei muzikai Lietuvoje nusipelnė J. Naujalis (1869—1934). Išėjęs muzikos mokslus Varšuvoje, grįžo Lietuvon ir nuo 1890 iki 1891 m. vargoninkavo Vabalninke. Nuvykęs į pirmąją vietą ir neturėdamas tinkamų natų chorui, parašė lietuviškas mišias „Priesz Sostą Tavo puolame su wiera“. Šių mišių tekstas yra verstas A. Jakšto-Dambrausko. Pirmą kartą šiam tekstui muziką komponavo aukščiau minėtas J. Kalvaitis. J. Naujalio kompozicija toli prašoka J. Kalvaitį ne tik savo bažnytiškumu, melodingumu, bet ir rašymo technika. Gaila, kad J. Naujalio lietuviškosios mišios iki šiol tebėra rankraštyje. Pataisius jų tekstą, jos visai tiktų giedoti ir šiandieną.

Reikia pažymėti, kad tuo laiku mūsų bažnytinė muzika tebuvo labai menka. Bažnyčiose per mišias skambėjo pasaulinės nuotaikos muzika ir lenkiškos giesmės. Ir didžiausias lenkinimas vyko per bažnyčias. J. Naujalis pradeda rinkti medžiagą „Lietuviškam bažnytiniam giesmynui“ ir „Giesmynėliui“, kuriuos savo lėšomis 1906 m. išleido. Kliūčių buvo nemaža, nes be materialinių buvo ir kitokių, pvz., net aprobato vietinėje vyskupijoje negauta, nes netiko naujoviška A. Jakšto rašyba ir kalba, kurioje nebuvo „macnų ir nesmertelnų“. Reikėjo jos prašyti Varnijos Vyskupą Rytprūsiuose.

Giesmynu ir 1907 m. išleistuoju „Giesmynėliu“ Naujalis bažnytinei muzikai labai daug nusipelno: pirmiausia parūpindamas lietuviškų giesmių ir jas subalsuodamas mišriems ir lygiems balsams, be to, šis giesmynas daug prisidėjo prie lietuviškos giesmės grožio ir jos suvienodinimo.

J. Naujalis padėjo tvirtus pagrindus bažnytinei muzikai Lietuvoje. Jis parašė eilę motetų, responsorijų, mišių. Pastarosios formos veikalus išspausdina žymios užsienio firmos: Taip, sakysime, Fr. Pustetas Regensburge išleido 2 mišias šv. Leonardo ir šv. Kazimiero garbei; be to, Kirchenmusik — Verlag von L. Schwann Dūsseldorfe išspausdino Missa in honorem B. M. V. sub titulo Auxilium Christianorum. 1901 m.

Kaune autoriaus lėšomis išleista Tres Cantus Sacri ir gedulingos mišios d-moll ir Es dur.

Ypatingai J. Naujalis atsidėjo muzikiniam švietimui. Jis mokė bemaž visos Lietuvos vargonininkus, pirma privačiai ir slaptai, o 1913 m. Kauno vicegubernatorius patvirtino jo įkurtos muzikos mokyklos vargonininkams įstatus. 1934 m. pirmajam Tautiniam Lietuvos Eucharistiniam Kongresui parašė „Kristaus Žaizdų mišias“.

Česlovas Sasnauskas (1869—1916) įamžino savo vardą, sukurdamas „Requiem“, „Skubėk prie Kryžiaus“, „Marija, Marija“, eilę motetų, Miserere.

Mikalojus Konstantas Čiurlionis (1875—1911) sukūrė „De profundis“, Psalmę, „Neliūskime“ ir kt.

Kun. Teodoras Brazys praturtino lietuviškų giesmių lobyną, parašydamas 3 mišias ir eilę motetų vyrų chorui.

Minėtinas čia ir plačiai žinomų mūsų tėvynėje lietuviškų mišių „Prieš Tavo altorių“ autorius St. Šimkus.

Taip pat neužmirštinas ir A. Kačanauskas, parašęs „Maldą už Tėvynę“, ir eilė kitų.

Prisimenant mūsų bažnytinę muziką, tenka pageidauti tik vieno, kad visi esantieji rankraščiuose ir nespausdinti kūriniai, k. a. J. Naujalio, Č. Sasnausko, T. Brazio ir kitų, kuogreičiausiai išvystų pasaulio šviesą.

Traviata