Krikščionių senovės ir viduramžių choralas

1938 Nr. 5, Teodoras Brazys

I

 

Naujojo įstatymo šventieji raštai, bažnyčios tėvai ir rašytojai liudija, jog šventos giesmės buvo senovės pirmųjų krikščionių pamaldose vartojamos. Šalia paveldėtų iš sinagogos psalmių atsirado nauji krikščionių giesmių kūriniai, vadinamieji himnai, Dievo ir šventųjų garbei skiriami. Trijų amžių persekiojimai nemaža kenkė krikščionių giedojimui išsivystyti. Bažnyčiai 313 m. laisvės įgijus, jos giedojimas ima žydėti. Ketvirtame amžiuje katalikų bažnyčia turėjo keturias vyriausias liturgijas, būtent, Sirijos, Aleksandrijos, Galijos ir Rymo liturgijas. Pastaroji yra grigališkojo giedojimo istorijai svarbiausia, nes ji jau nuo V amžiaus buvo įvesta ir ten, kur lig tol Galijos liturgija buvo vartojama. Vadinamasis Sacramentarium Leoninum paduoda mums seniausiąją Rymo liturgiją, būtent, ligi popiežiaus Leono I (-461) laikų. Be to, turime iš popiežiaus Gelazijo I (-496) vadinamąjį Sacramentarium Gelesianum. Popiežius šv. Celestinas (-432) liepė, kad 150 Dovydo psalmių, visos savaitės dienoms padalytos, būtų dviejų chorų prieš šv. mišias pakaitomis giedamos. Tuo būdu padaryta tvarkingoms brevijoriaus pamaldoms pradžia. Rytų bei vakarų bažnyčių tėvai labai rūpinosi šventais giedojimais ir giesmėmis. Jųjų įžymiausieji yra šv. Ignas Antijochietis, Atanazas, Bazilius, Efremas Sirietis ir Ambraziejus Medijolanietis (-397). Be diakono Efremo, garsiausio Sirijos mokytojo, minėtini dar šie himnų kūrėjai: šv. Grigalius Nazianzietis, Sofronijus Jeruzalietis, Romanus Hilaras, Augustinas, Prudencijus, Celijus, Sedulijus, Klaudijus Mamertas, Enodijus ir Venancijus Fortūnatas. Vyriausias liturginio giedojimo šaltinis buvo Sirija, josios krikščioniško gyvenimo centras Antijochija, kur jau III amžiuje liturginiai chorai klestėjo. Iš čia bėgo srovės Bizantijon ir Medijolanan, kur šv. Ambraziejus savo himnais ir antifonomis liturginį giedojimą aukštai pakėlė. Jo pėdomis sekdamas, popiežiaus Damazo I laikais, gal būt, apie 380 m., antofininį dviejų chorų psalmių ir himnų giedojimą priėmė Rymas, o vėliau ir kitos lotyniškos bažnyčios. Pagaliau liturginė tvarka ir bažnytinis giedojimas buvo ateičiai pavyzdingai suorganizuotas. Popiežius šv. Grigalius I Didysis (-604), pasak senovės padavimo, bažnytinius giedojimus sutvarkęs, surinko juos vadinama jame Antiphonarium authenticum, kuris dar IX amžiuje buvo Ryme randamas. Iš šio šaltinio yra kilusios visos viduramžio giedojimų knygos, kurių įvairiuose kraštuose ir įvairių amžių didelis skaičius ligi šių laikų išliko. Greta su rymiška liturgija išsiplatina visur ir grigališkasai giedojimas. Be to, nemaža nuopelnų turi šv. Grigalius, sutvarkęs Ryme jau esančią mokyklą, vadinamąją scola cantorum, geriems giesmininkams ir giedojimų mokytojams išauklėti. Ši mokykla turėjo didžiausią reikšmę grigališkojo choralo aukštame meno laipsnyje išlaikymui bei toliausiam išplatinimui ne tik VII, VIII ir IX amžiuose, bet dar ir vėliau. Viduramžiuose grigališkasai choralas buvo visų globojamas: bažnytinė ir pasaulinė valdžios ėjo šiuo atžvilgiu lenktynių, katedrų ir vienuolynų bažnyčios buvo jo vyriausios prieglaudos, o ir kitose bažnyčiose jis turėjo nemaža pagarbos. Mokyklose buvo choralas būtinas, kaip ir kiti mokslo dalykai. Anglijoje pirmąją choralo sėklą pasėjo šv. Grigaliaus I 596 m. pasiųstas apaštalas šv. Augustinas ir jo palydovai. Canteburyje jų įsteigta giedojimo mokykla turėjo visame krašte nemažą įtaką. Minėtinas ir popiežiaus Vitalio 669 m. pasiųstas įžymus choralo žinovas Teodoras, Canteburio arkivyskupas. Jo įpėdinis Benediktas Biskopas 679 m. grįždamas iš Rymo pasiėmė su savimi giesmininką – kantorių Joną, kuris mokė Canteburio vienuolius ir kitus, grigališkojo choralo išmokti čion atvykusius. Daug pasidarbavo šiuo atžvilgiu Yorko vyskupas šv. Vilfridas; jo sostinės giedojimo mokykla turėjo taip pat nemažą reikšmę. Antrasis vyskupų susirinkimas Cloveshoe'jė 747 m. savo įstatymais bei nutarimais galutinai įvedė Anglijos Bažnyčion grigališkąjį giedojimą ir Rymo liturgiją.

Ispanijos kraštan choralas, matyt, gana anksti yra atėjęs.

Vokietijos žemėms grigališkąjį choralą bei rymišką liturgiją atnešė 716 m. drauge su evangelijos šviesa vienuolis Vinfridas ir šv. Bonifacas. Frankų kraštan choralas padarė pirmuosius žingsnius karaliaus Pipino rūpesčiu. Jam prašant, popiežius Povilas I apie 760 m. atsiuntė giesmininką kantorių Simoną ir Antiphonarium bei Responsoriale. Į tolesnės Frankų žemes choralui praplatinti šv. Chrodogangas įsteigė Metzo mieste giedojimo mokyklą, kuri ligi XII amžiui klestėjo. Taip pat nemažą reikšmę turėjo Roueno, Chartreso ir Soissono mokyklos. Tačiau grigališkajam choralui frankų bei vokiečių žemėse įsivyrauti daugiausia padėjo Karoliaus Didžiojo (768—814) triūsas bei energija. Jis, norėdamas, kad jo valdomuose kraštuose choralas ne tik giliausiai savo šaknis leistų, bet ir plačiausiai išsišakotų, tarptų bei žydėtų, leisdavo tam tikrus savo ir bažnytinių sinodų įstatymus, steigė giedojimo mokyklas ir stengėsi joms gauti tinkamų mokytojų. Tam tikslui jis pasiuntė Ryman du klieriku, kuriuodu sugrįžę moko grigališkojo choralo: vienas jo sostinėje, o antras vėliau Metze. Popiežiaus Hadriano siunčiami, 784 m. atvyko du giesmininkai, Teodoras ir Benediktas, kuriuodu mokė Metze ir Soissonse. Pagaliau tas pats popiežius Hadrianas 790 m. atsiuntė kantorius Petrą ir Romaną su tikriausiais grigališkojo choralo nuorašais. Petras mokė Metze, o Romanas, likęs St. Gallene, įsteigė čionai labai įtakingą choralo mokyklą. Šalia šių dviejų garsių Metzo ir St. Galleno mokyklų minėtina truputį vėliau įsteigta Reichenaue. Be to, daugybė katedrų ir vienuolynų turėjo savo atskiras vaikų mokyklas geriems giesmininkams auklėti. Kiekvieną dieną ir valandą tūkstantyse bažnyčių skambėjo Dievo garbei grigališkojo choralo melodijos. Mokyklos ypačiai rūpindavosi geru choralo giedojimu, o teoriniam mokslui vartodavo tradicinius paaiškinimus žodžiais ir iš dalies vadinamaisiais tonarijais, arba melodinėmis formulėmis, tono rūšies bendrą išvaizdą nurodančiais. Imtasi naujų kompozicijų kurti, o kai kur ir moksliškai choralą nagrinėti, ralą nagrinėti. Grigališkojo choralo melodijos, sudėstytos lig 950 metų, dar visai apsiaustos senovės dvasia: paprastumu, naturalumu bei giliu jausmingumu jos stovi iš dalies aukščiau, nekaip laikotarpio nuo 950 iki 1400 metų kūriniai. Pastarųjų laikų žymiausieji pavyzdžiai yra Šv. Trejybės ir Dievo Kūno švenčių melodijos. Šiaipjau nedaug šio periodo giedojimų bažnyčioje dabar bevartojama.

Traviata