Muzikos tautiniai ir valstybiniai uždaviniai

Iš reakcijos prieš individualizmą ir prieš antagonistišką visuomenės susiskaldymą socialinėmis ir ideologinėmis grupėmis iškilo kolektyvizmas, nacionalizmas. Kai kuriose šalyse individas dabar traktuojamas tik kaip sudėtinis tautos ir valstybės elementas; jis yra įpareigotas ir verčiamas savo mintis, jausmus, valią ir veiksmus pirmiausia skirti visumai, jai kūnu, siela, turtu ir krauju tarnauti, o individo laisvė išnyksta neribotoje valstybės ir jos vadų galioje. Nacionalizmas kai kur pereina savo ribas, virsta šovinizmu ir imperializmu ir gresia kitoms tautoms ir valstybėms. Ilgainiui, tur būt, srovės išsilygins, kraštutinumai mažės, ir gal valstybėse įsigyvens sintetinė socialinė forma, būtent, socialinis individualizmas, nes individai tik tobuloje valstybėje gali išplėtoti asmenybę ir individualinę veiklą, o iš kitos pusės — individų šviesumas, veiklumas, asmenybių išsivystymas yra ir tobulos valstybės pagrindas. Tuo tarpu betgi, kai kurių didelių tautų nepaprasto aktyvumo, šovinizmo ir imperializmo akivaizdoje, tebeplinta kolektyvistinės ir nacionalistinės tendencijos, ir tautos bei valstybės stengiasi atskirų individų ir socialinių grupių jėgas, o taip pat kultūrinius veiksnius vis daugiau palenkti visumos, būtent, tautos bei valstybės, tarnybai. Tad ir menui, kurio socialinė reikšmė vis labiau vertinama, uždedamos priedermės tautai ir valstybei, o kai kur net kategoriškai reikalaujama, kad jis tarnautų taip pat tam tikroms socialinėms ir politinėms ideologijoms.

Menas gali tarnauti tautai ir valstybei netiesiogiai, kaip kultūrinis veiksnys, ugdydamas žmogaus dvasios galias, turtindamas ir skaidrindamas jausminį gyvenimą, keldamas pozityvias nuotaikas, žadindamas tautinę dvasią (tautiškasis menas), ir tiesiogiai — skleisdamas tautines ir valstybines idėjas, reikšdamas tam tikras ideologijas, kreipdamas tam tikra linkme žmonių jausmus. Menas kai kada gali būti tautai ir valstybei ir neigiamas veiksnys, kai jis pasyvina dvasią, kai žadindamas žemuosius geidulius silpnina valią, kai kelia negatyvias nuotaikas ir skleidžia priešingas tautos ir valstybės tikslams idėjas.

Pripažindami šitokią meno veikimo galią, turime sutikti, kad valstybė negali būti abejinga savo šalies meno gyvenimui, ji suinteresuota, kad menas kiltų ir plėtotųsi ir taip pat, kad meno kryptys būtų teigiamos tautos ir valstybės atžvilgiu. Čia tat iškyla painūs klausimai: kokios meno kryptys yra teigiamos, kas yra meno tautiškumo esmė, kiek valstybė gali įsikišti į meno gyvenimą, kiek kuris menas gali tarnauti tam tikroms ideologijoms ir t.t. Tie klausimai yra labai sunkiai sprendžiami, ir kai kuriose šalyse mėginimai griežtai pakreipti meną pageidaujama linkme ir priversti tarnauti ideologijoms yra parodę neigiamą veikimą meno kūrybos.

Svarstant muzikos tautinius ir valstybinius uždavinius susiduriama taip pat su ypač sunkiais muzikos išraiškos galios bei jos ribų ir su tautiškos muzikos klausimais.

Ar muzika gali ir tiesiogiai tarnauti kurioms ideologijoms ar kuriai politikai? Į šį klausimą galima lengvai atsakyti teigiamai, kai turima galvoje sujungta su kitais menais muzika, kaip antai, vokalinė, operos, baleto, dramos muzika. Jei, pavyzdžiui, dainos ar dramos žodžiais arba vyksmu scenoje išreiškiamos, keliamos kurios socialinės ar politinės idėjos, tai muzika, perduodama, pagilindama ir papildydama jausminį teksto turinį arba iliustruodama vyksmą scenoje, patarnauja ir toms idėjoms, dažnai daugiau, negu tų veikalų poezinės ir kitos priemonės. Iš dalies gali ir viena muzika, būtent, programinė muzika, tarnauti ideologijoms, vaizduodama, iškeldama kuriai ideologijai svarbius įvykius, tam tikras idėjas ir t.t. Ir programinė muzika, tiesa, negali atvaizduoti taip aiškiai įvykių, daiktų, idėjų, kad klausytojas, ir nežinodamas iš anksto (bent iš kompozicijos pavadinimo) veikalo programos, t. y., vaizduojamojo objekto, juos tiksliai suprastų iš pačios muzikos. Tik tokius daiktus arba vyksmus, kurie pasireiškia garsais, galima garsų pamėgdžiojimais ir gana aiškiai atvaizduoti, tačiau kuo toliau bus nueinama į natūrinių garsų pamėgdžiojimą, tuo mažiau tokia muzika bebus menas ir tuo mažesnė bebus jos vertė. Šiaipjau programinė muzika, sukeldama tam tikrų jausmų ir nuotaikų vaizduojamiems tautai ir valstybei reikšmingiems įvykiams, daiktams ir t.t., gali tiesiogiai kelti patriotizmą, pamėgimą kurių idėjų ir t.t. — Grynoji, arba absoliutinė, muzika, kuri neišreiškia ir nevaizduoja jokių intelektinės srities objektų, negali žinoma, tarnauti nė jokioms ideologijoms. Dėl to betgi absoliutinės muzikos reikšmė tautai ir valstybei nėra menkesnė. Kurdama gryną grožį, išreikšdama ir veikdama emocinį gyvenimą ligi švelniausių sielos vibravimų ir ligi giliausių psichinių fenomenų, nebeišreiškiamų jokiomis sąvokomis ir nebeprieinamų jokiam kitam menui, absoliutinė muzika yra aukštas kultūrinis veiksnys, svarbus tautai ir valstybei, ypač, kai ta muzika yra tautiška, teigianti gyvenimą, tonizuojanti dvasią.

Tautiška muzika, kurioje pasireiškia gyva, evolvuojanti, bet savo esmėje nekintanti tautos siela; kurioje iškyla būdingas tautos jėgų gyvenimas; kurioje, pagaliau, būdingai atsispindi einamojo laiko tautos išgyvenimai ir kuri žadina naujus, gilesnius ir intensyvesnius tautinius išgyvenimus, — yra galingas tautinis veiksnys.

Bet tautoms, neseniai pradėjusioms kurti savo muzikinę kultūrą, tautiškos muzikos sąmoningas kūrimas sudaro sunkią problemą, nes sunku išaiškinti, kurios žymės rodo tos ar kitos tautos muzikos tautiškumą. Natūraliai tad nusikreipiama į liaudies dainas. Štai ir lietuvių liaudis, išlaikiusi savo kalbą, dar grynesnes nuo svetimos įtakos išlaikė savo dainas. Liaudies dainose, be abejo, žymiai atsispindi tautos siela. Bet kompozitoriai, užuot ieškoję liaudies dainose, kaip ir apskritai folklore, visame tautos mene, istorijoje ir visame tautos gyvenime, nuolat veikiančios, vystančios, bet savo esmėje nekintančios tautos sielos, užuot stengęsis pajusti, suvokti jos kūrybos kelius ir kurti naują meną, atitinkantį dabartinį tautos gyvenimą, šių laikų dvasią ir naujuosius tautos kelius, jie dažnai tik pamėgdžioja senąjį tautos palikimą, jį net mechaniškai apdirbinėja, perdirbinėja, ištisas liaudies dainų melodijas arba motyvus įterpia savo kompozicijose, norėdami padaryti jas lietuviškas. Toks komponavimas betgi nėra tikra kūryba, ir kompozitoriaus skolinimasis liaudies muzikos savo kompozicijoms meno atžvilgiu nėra nė kiek geresnis už skolinimąsi komponuojant bet kurio kito kompozitoriaus muzikos. Todėl tokioms kompozicijoms dažnai trūksta gyvybės, juntamas jų dirbtinumas. — Taip pat sunku nustatyti naujos tautiškosios muzikos žymes pagal senas liaudies dainas. Mes, pavyzdžiui, daugumą liaudies dainų turime iš tų laikų, kai nebuvo nei lietuvių muzikos kultūros, nei lietuvių literatūros. Į tas liaudies dainas todėl nepateko nei poetų sukurtų eilių (kaip, pavyzdžiui, vokiečiuose Herderio, Goethės ir kitų dar anksčiau), nei profesionalų muzikų sukomponuotų melodijų. Sodiečių ar iš jų kilusių ir nuo jų gyvenimo nenutolusių žmonių sukurtos dainos galėjo būti tik liriškos, kaip ir kitų panašiose sąlygose gyvenančių tautų liaudies dainos, o politinė nelaisvė, baudžiava, sunkus gyvenimas darė jas elegiškas (elegiškumas gali būti ir esminė kurios tautos dainų žymė, bet dėl lietuvių galima abejoti, nes štai Mažojoje Lietuvoje, kur baudžiava buvo seniau panaikinta, kur žmonės jau buvo susitaikę su savo likimu ir gyveno materiališkai palyginti neblogai, dainavo giedresnes ir linksmesnes dainas). Bet senovės lietuvių profesionalai liaudies dainiai, vaidilos, kanklininkai, be abejo, bus dainavę ne tik lirines, bet ir epines dainas. Tenka manyti, kad epinių dainų melodijos nebuvo tokios elegiškos, kaip vėlesnių laikų lirinių dainų. Ir apskritai, gal laisvi, drąsūs, karingi senovės lietuviai bus optimistiškiau ir linksmiau dainavę. Taigi, mūsų liaudies dainų liriškumas ir elegiškumas svarbiausiai yra būdingi tik tam tikrai epochai. Liriškumas, tur būt, liks ir naujoms liaudies dainoms viena būdingųjų žymių, nors dabar atsiranda daugiau ir epinių dainų, bet dabartinėje lietuvių muzikoje didžiųjų formų veikaluose jis negali būti laikomas lietuviškumo žyme. Liriškumas didelėje muzikos formoje turi, be to, savyje prieštaravimą (kaip ir liriškas epinis veikalas). Kas palinkęs į liriškamą, todėl turėtų geriau komponuoti mažos formos liriškus dalykus (kaip komponavo Griegas, Čaikovskis ir kiti tautiški ir netautiški kompozitoriai). Šitos rūšies kompozicijose būtų galima iškelti lietuvišką liriškumą. — Smulkiau išgvildenti, kas sudaro muzikos lietuviškumą ir apskritai muzikos tautiškumą, yra atskiros didesnės studijos dalykas ir į šio rašinio rėmus neįeina.

Kuriamoji muzika, kad ji būtų labiau vertinga tautai ir valstybei, neturi būti atsijusi nuo tautos ir valstybės gyvenimo. Mūsų jausminis gyvenimas neišsilieja dabar tik liriškomis nuotaikomis, nes mūsų jausmus veikia ne tik mūsų gamta, asmeninis gyvenimas, bet taip pat tautos ir valstybės reikalai. Negi, pavyzdžiui, Dariaus Girėno, Vaitkaus žygiai, laisvės kovos, naujoji tautinė ir valstybinė kūryba, kritiškieji valstybės momentai mus tik liriškai elegiškai nuteikia ir negi tokie išgyvenimai išreiškiami liriška muzika. Negyvename taip pat užsidarę tik savo gyvenimu, esame susirišę su visu pasauliu, ir pasaulio įvykiai veikia ir mūsų jausmus. Pagaliau, mūsų dvasiai nesvetimos ir didžiosios žmogaus ir visatos problemos.

Muzikos charakteris, jos keliamos nuotaikos tautai ir valstybei taip pat svarbu. Štai kodėl, pavyzdžiui, Sovietų Rusijoje buvo pasisakyta prieš sentimentalius, dvasią pasyvinančius romansus, nors ir savus, o mėgiama heroiška Beethoveno, Wagnerio ir gyvybinga, optimistiška Bacho muzika, nors svetima. Tik aišku, dar daugiau, negu charakteris ir nuotaika, svarbu meninė muzikos vertė, kitaip jos veikimas bus neilgas ir ugdančios reikšmės ji neturės.

Numanu, kad šiais lakais, kai menas nebėra tik privatus dalykas, kai jis yra svarbus tautai ir valstybei veiksnys, svarbu taip pat meno gyvenimo organizacija, kūrybinių jėgų sutelkimas ir išnaudojimas, sistemingas naujų jėgų parengimas, meno veikimo išplėtimas. Šituo atžvilgiu mes, lietuviai, esame dar labai atsilikę. Ką mes turime muzikoje vertingesnio, tai esame pasiekę dėl savo muzikalinių gabumų, dėl geros medžiagos, bet dėl blogos organizacijos esame ir daug ką pražudę. Mūsų muzikuose viešpatauja blogos rūšies individualizmas, daugelio mūsų muzikų tautinių ir valstybinių priedermių jautimas yra menkas. Todėl pas mus šalia kūrybos įvyksta istoriškų griovimų, izoliuojamos jėgos, trukdomas kitų veikimas. Šitaip tvarkydamiesi, mes esame paskutiniu laiku kai kuriose muzikos srityse net atgal pažengę. Pavyzdžiui, mes prieš 6—8 metus buvome savais instrumentistais turtingesni, negu dabar. Kai Vytauto Didžiojo metais uždarius Klaipėdos Muzikos Mokyklą ir likvidavus jos orkestrą dalis Klaipėdos Muzikos Mokyklos išaugintų instrumentistų orkestrantų per dideles kovas buvo priimta į Valstybinio Teatro orkestrą, kur ji lig šiol sudaro geriausią jo elementą, kita dalis instrumentistų, jų tarpe net stipresnių už kai kuriuos priimtuosius, nuėjo dirbti kito muzikos ir ne muzikos darbo. Kitas jų nemetė savo instrumento, dirbo šiek tiek toliau ir po daugelio metų galėjo būti, pavyzdžiui, iš kokio laiškanešio pareigų vėl pašauktas į orkestrą, bet daugelis savo specialybę apleido, kiti net savo instrumentus pardavė. Tuo būdu netekome nemaža instrumentistų, ir šiandien, trūkstant orkestrantų, reikia jų naujų kviestis iš užsienio.

Organizuotai veiklai valstybiniu mastu reikalinga ir bendra muzikų organizacija, kuri, žinoma, palieka savo nariams individualinę laisvę meno kūrybos dalykuose. Kur yra bendri reikalai, kai rengiama kas valstybiniu mastu, turi visi muzikai dirbti bendrai, nepaisydami pažiūrų skirtumų. Reikia suprasti, kad to reikalauja šių laikų gyvenimas ir kad dabartinis pakrikimas, susiskaldymas ir antagonizmas nebetoleruotini. Tvirčiau susiorganizavus muzikams, darniau veikiant, galima bus susilaukti tikslingesnės ir didesnės valstybės paramos, ir mūsų muzika galės tada taip pat sėkmingiau vykdyti savo tautinius ir valstybinius uždavinius.