Reformuotosios vidurinės mokyklos muzikos programa

I

Reformuojant mokyklų sistemą, reformuojamos ir visų dalykų programos.

Atsitiktinai vienas kitas mokytojas privataus pobūdžio pasikalbėjimuose pareiškia vienokią ar kitokią nuomonę dėl reformuotosios muzikos dalyko programos kai kurių punktų. Bet plačiau, jei neskaitysime daugiau išsiaiškinamojo pobūdžio komentarų muzikos mokytojų kursų metu Klaipėdoje 1936 metais, tuo klausimu niekas dar iki šiol nepasisaka Nors naujoji programa dar tebėra projektas, bet praktiškai jau dveji mokslo metai pagal ją dirbama. Tad manau, kad, per tą laiką su ja susipažinus ir dalį (I — II kl.) praktikoje išbandžius, šį dalyką jau būtų galima pagrindinai aptarti.

Senoji (berods, J. Žilevičiaus 1926 m. parengta) programa buvo daugiau teorinė. Tiesa, muzikos mokslo požiūriu, ji buvo išsami, bet pedagoginiu — nebuvo tinkama. Tos programos vienpusiškumas, švietimo vadovybės kontrolės, vadovėlio ir mokslo priemonių stoka buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių muzikinis auklėjimas vidurinėse mokyklose buvo nepatenkinamai įgyvendinamas. Ne daugelis mokytojų ryžosi tą programą savaip persiredaguoti ir planingai, kiek aplinkybės leido, įvykdyti. Daugelis aiškinosi ją paraidžiui arba visiškai jokių normų nesilaikė; mokė taip, kaip jam atrodė būsiant patogiau — kaip pats kadaise buvo mokęsis. Rezultatas liūdnokas: apie 10.000 busimųjų visuomenės darbininkų paliko be pakankamo muzikinio auklėjimo, be pagrindinių muzikos pažinimo žinių. Duok, Dieve, kad tai praeitų be žymesnių pasekmių muzikos kultūros keliui Lietuvoje. Iškaltieji bemoliai ir gamos seniai išbyrėjo, tik praktiškiau galvojantiems liko neaiškus klausimas, „kuriems galams ta muzika?...“. Juk muzika panaši į religiją, kur neužtenka žinoti dogmos, bet reikia išmokti jausti.

Programa yra darbo normų medžiaga. Kiekvienas mokytojas ja grindžia savo klasių darbo planą. Bet muzikos mokytojai negalėjo išsidirbti ir laikytis pastovesnio darbo plano dėl to, kad mokiniai įvairiose mokyklose labai ne vienodai buvo parengiami. Nekalbant jau apie pačių mokytojų vienokius ar kitokius dalyko interpretavimo palinkimus ir terminų painiavas, kasmet trečiosiose ir ketvirtosiose klasėse turėjome po keletą arba net po keliolika mokinių, kurie anksčiau muzikos visiškai nebuvo mokęsis. Vieniems — kurie mokėsi — kai kada teko ir pataisų duoti, kitų — kurie nesimokė — turėjome neatestuoti... Su naująja programa gavome Šviet. M-jos muzikos dalyko pripažinimą — patikrinamuosius egzaminus be išeitų dalykų pažymėjimų stojantiems į vyresnes klases. Chorų varžybos ir skeptiškiausius muzikos atžvilgiu gimnazijų direktorius bei inspektorius įpareigojo tam dalykui skirti savo moralinę paramą. Lieka išsiaiškinti naująją muzikos ir dainavimo programą, aptarti jos įgyvendinimą, įsitaisyti būtinąsias priemones ir pakreipti muzikinio auklėjimo darbą reformuotu keliu.

II

Programa gali būti trejopa: a) teorinė, b) praktinė ir c) mišri. Geresnė bus toji, kuri labiau atitiks užsibrėžtą tikslą ir turimas sąlygas. Mūsų tikslą, manau, būsiant: muzikališkai estetiškai išauklėti busimąją inteligentų kartą. Sąlygos: po dvi privalomas savaitines pamokas penkiose klasėse ir choras (orkestras — ad libitum).

Grynoji teorija, praktikuojama specialinėse muzikos mokyklose šalia praktinio mokslo, vidurinėms bendrojo mokslinimo mokykloms — patyrėme — netinka. Plati praktinė programa, kuri dažnai praktikuojama kitose valstybėse, mums, neturintiems anų šeimos .muzikinio auklėjimo tradicijų ir trūkstant techninių sąlygų — taip pat netinka. Tad lieka mišrioji — bendras muzikinis lavinimas — kiek tik galima pritaikant ją mokinių protiniam subrendimui ir kitiems lygia greta einamiems mokslo dalykams.

Vienoje klasėje per mokslo metus (skaitant po 2 sav. pam.) turime apie 60 faktiškų darbo pamokų, o per visas penkias klases apie 300. Jeigu pusę jų skirsime teoriniams dalykams, kitą pusę dainavimo pratyboms, turėsime maždaug po 150 darbo pamokų kiekvienai sričiai. Tokios normos, turint galvoje klasės darbą, visiškai nėra didelės, bet vis dėlto vidutiniškam pagrindinių muzikos mokslo ir solfedžiavimo principų pažinimui pakankamos. Vidutinis mokinių amžius I — V ref. kl. 13 — 18 metų. Tokio amžiaus vaikai protu jau tiek subrendę, kad tinkamai pateikiamą muzikos mokslo medžiagą gali suprasti. Prieš smulkiau — klasėmis — aptardami programos detales, turime atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, kad dėl nepakankamo pradžios mokytojų muzikinio pasiruošimo ir dėl nebuvimo mūsuose šeimos muzikinio auklėjimo tradicijų, tur būt, dar ilgai į pirmąją vidurinės mokyklos klasę mokiniai ateis muzikaliai beveik neparuošti. Vėliau, sunkėjant muzikos mokslo dėstomiems dalykams, lygia greta stiprės mokinių muzikalumas ir protinis pajėgumas.

III

Reformuotoji muzikos ir dainavimo programa vidurinėms mokykloms yra mišraus tipo. Ji suredaguota gana detaliai: kiekvienai klasei skyrium nustatomi teoriniai, praktiniai dalykai ir kiekvienam trimestrui rašomieji darbai. Toks smulkus programos turinys daugelį gąsdina, esą jis panašus į specialinių muzikos mokyklų programą. Bet, iš kitos pusės žiūrint, šitoks smulkus programos turinio suskirstymas, atsimenant iki šiol muzikos mokymo praktikoje viešpatavusį chaosą, yra tikslingas. Mokytojas, pagal programą nuosekliai dėstydamas muzikos kursą, ,,nebepamirš“ mokiniams paaiškinti kai kurių reikšmingų muzikos mokslo „smulkmenų“. Praktinė programos dalis su teorine susijusi. Mokytojas turi laisvas rankas susiskirstydamas klasės darbo planą trimestrais su pratybomis (praktika) elgtis taip, kaip jam parankiau, bet negali sukeisti numatytų trimestrams kontrolinių rašomųjų darbų. Šis varžymas yra labai prasmingas: be jokių normų mokytojams darbo planą individualiai susiskirstant, vidury mokslo metų iš vienos kiton mokyklon persikelią mokiniai (o tokių kasmet būna) su kai kuriais dėstomais dalyko punktais apsilenktų.

Dažniausiai reformuotajai muzikos programai išgirstamas priekaištas, kad ji dėl per didelio smulkmeniškumo sujaukta. Mažorinių gamų formulė (prie c-dur gamos) aiškintina pirmoje klasėje, iki trijų tonacijos ženklų gamos — antroje, kitos vėl trečioje klasėje. Šalia jų panašiai ištęsiami ir kiti dalykai. Žinoma, mokytojui parankiau būtų paeiliui išaiškinti visas mažorines gamas, paskui minorines, atskirai intervalus ir t.t., bet tokiu metodu dirbdami mes vėl nuklimptume į teorijos abstrakcijas, vėl nuoseklus muzikinis auklėjimas virstų vien mokymu kalimu. Reformuotosios programos mechaniško mokymosi reikalingų dalykų proporcingas išdėstymas yra esminis naujosios programos bruožas. Jis leidžia tuos sausuosius dalykus supraktinti ir, kiekvienoje klasėje prie jų grįžtant, gerai įsąmoninti. Juk tos visokiausios gamos, intervalai, solfedžiavimo pratybos ir kt. nėra muzikos mokymo tikslas, o tik priemonės muzikos tonų giminingumams, tonacijoms, melodinei linijai ir kitoms muzikos meno sąvokoms suprasti.

Bendrais bruožais peržvelgiant reformuotąją vid. mok. muzikos ir dainavimo programą krinta į akis šitokios linijos:

I kl. — pagrindiniai muzikos mokslo ir meno pažinimo bruožai.

II kl. — susiorientavimas tonacijoje ir platoka vokalizacijos pratyba.

III kl. — tolimesnė dalis II kl. ugdytos orientacijos tonacijoje ir lyg baigimas muzikos teorijos, tik be minorinių tonacijų. Atsimintina, kad su šia klase baigiamas progimnazijos kursas.

IV kl. — tonacijų prasmė praplečiama minorinėmis tonacijomis ir susipažįstama su svarbesniais muzikos enciklopedijos dalykais (harmonija, kontrapunktas, formos). Šios klasės praktinė dalis, turint galvoje berniukų balso mutacijos periodą (15 met. amžiaus), iki minimumo susiaurinta.

V kl. — instrumentinės muzikos formos, bendrosios ir tautinės muzikos istorijos bruožai. Praktinė šios klasės dalis daugiau „teorinio“ pobūdžio: balso aparato pažinimas. Be abejo, čia turima galvoje opus pomutacinis periodas, bet šalia to visiškai mutacijos krizę persirgusiems — privalomas dainavimas chore.

Reformuotoje muzikos ir dainavimo programoje yra viena didelė staigmena: choras numatomas iš I—VII kl. mokinių, bet privalomas dainavimas chore tik V-os kl. mokiniams. Kai kas yra linkę šį programos skyrių aiškinti kaip korektūros klaidą — turį būti V—VII kl. privalomas   choras. Norima chorą aiškinti tokia pat prasme, kaip ir iki šiol: IV—VIII kl. mokiniai teprivalo dainuoti chore. Tiesa, reformuotosios programos projekte choro programos vietoje numatytos tik kelios pastabos dėl giesmių, alsavimo, balso valdymo, tarties pratybų reikalingumo ir audicijų tvarkymo. Šitokius patariamuosius metmenis, kokie yra reformuotosios muzikos ir dainavimo vidur, mokyklų choro programos projekto skyriuje, tenka suprasti taip, kad choro darbas paliekamas laisvai mokytojo iniciatyvai, kad jis ne privalomo rėžimo rėmuose užbrėžiamas, bet norimas pakreipti dainos pamėgimą ugdančios organizacijos linkme.

IV

Suglaustai reziumuojant šias reformuotosios vidurinių mokyklų muzikos ir dainavimo programos projekto pastabas, tenka daryti šias išvadas:

1. Reformuotoje mokykloje muzikos dalyko mokymas kreipiamas bendrojo muzikinio auklėjimo linkme.

2. Iš ligi šiol praktikuotų muzikos mokymo metodų ir darbo priemonių labai daug kas atsimeta; tenka viską naujai prisitaikyti ne tik nąujojoj programoj išvardintiems dalykams, bet ir joje vyraujančiai dvasiai įgyvendinti.

Todėl apibrėžimų pobūdžio konspektinius užrašus teks keisti populiariu aiškinamuoju vadovėliu, improvizuotus lentoje ar žodžiais diktuojant persirašomus solfedžiavimo pratimus — sistemingais, aiškinamąjį dalyką iliustruojančiais solfedžiavimo pratybų sąsiuviniais ir sutrefaretėjusius pamokų klausinėjimus — apgalvotais, pamokančiais, mokinių iniciatyvą skatinančiais uždaviniais. Choro darbo ir audicijų planingas pravedimas yra visiškai nauja, rūpestingo aptarimo reikalinga tema. Reformuotosios vidur. mokyklų muzikos ir dainavimo programos projektas priimtinas, bet su naujosios programos tinkamu įgyvendinimu surišti klausimai nedelsiant turėtų būti išsiaiškinti ir aptarti specialioje vidurinių mokyklų muzikos mokytojų konferencijoje, kurią, su Švietimo Ministerijos pritarimu, sušaukti ir pravesti pasirūpintų Lietuvių Muzikų Draugijos muzikos mokytojų sekcijos vadovybė.