Religinių giesmių tautiškumo klausimu (550 metų nuo krikščionybės įvedimo sukakties proga)

1938 Nr. 5, Zenonas Slavinskas

Gyvename tokį metą, kuriuo tautinės kultūros dalykai kaskart darosi vis aktualesni ir laukia paspartinami. Tačiau šalia kultūrinės pažangos nemažiau mums turi rūpėti ir jos savitumas. Šis kultūrinis savitumas turi būti vykdomas visose srityse, taigi neaplenkiant nė religinių liaudies giedojimų. Todėl švenčiant krikščionybės įvedimo Lietuvoje 550 metų sukaktį pravartu prisiminti, jog ir lietuviškų giesmių srityje yra daug kas taisytina, jog ir čia yra darbo, jeigu kas jo imtųsi, paskatintas kad ir šio straipsnio ar sukakties proga priimtų kokių nutarimų (rezoliucijų).

Juk ne paslaptis, kad nemažas procentas lietuviškai giedamų religinių giesmių yra nelietuviškos, atneštos iš svetur. Net J. Naujalio (A. Jakšto) naujai išleistame ,,Giesminėlyje“ šalia vertingų ir gražių giesmių randame ir tokių, kurių melodijos savo muzikos ypatumais nėra lietuviškos (kai kurios net giedamos Lenkijoj ir kitur). O nuo jų, nors ir įprastų ir įsigyvenusių, vis dėlto metas būtų atsikratyti, ir reiktų palikti tik tas, kurios pasirodytų tikrai lietuviškos. Ir iš tikrųjų, jeigu tautinio atgimimo metu kovojome dėl lietuviško žodžio teisės namie ir bažnyčioje, jeigu šen ten pasigirsta nepasitenkinimas importu religinių paveikslų (neskoningų „abrozdėlių“) su svetimų tautų veido, rūbų ar charakterio išraiškomis, jeigu nurodoma, kad reikią ir religiniams atvaizdams duoti savo krašto bruožų, tai tuo labiau būtina ieškoti tautinių bruožų mūsų giesmių melodijose ir pasirūpinti, kad tų giesmių charakteris bei forma (stilius) būtų lietuviški. Tiesa, turime kun. A. Strazdelio „Pulkim ant kelių“, vieną Č. Sasnausko, kitą J. Naujalio „Mariją, Mariją...“, turime iš St. Šimkaus mišių rinkinėlio gražių giesmių (plg„ „Prieš Tavo altorių“, „Jau užbaigėm auką šventą“ ir kt.), turime nemaža T. Brazio, M. K. Čiurlionies, J. Gruodžio, J. Naujalio, K. Kavecko ir kitų vertingai sukomponuotų giesmių, tačiau iš jų ne visi dalykai įkandami eiliniam kaimo giedotojui, ne visi dalykai tinka giedoti unisonu (dėl savo polifoniškumo) ir tuo būdu negali apimti ir, be abejo, neapims visų religinio giedojimo atvejų, ypač kaimo gyvenime, taip įvairių ir turtingų. Taigi metas peržiūrėti bei patikrinti žmonių giedamas giesmes ir šalinti iš jų visa, kas mūsų krašto dvasiai yra svetima, kas yra nepriimtina ir netinkama lietuviškam maldos stiliui. Šios idėjos įkūnijimas turėtų būti vykdomas keleriopa kryptimi: kuriant naujas giesmes individualiai ir atsiremiant į liaudies kūrybą. Ir ne tik atsiremiant. Daugelis lietuvių liaudies giesmių turėtų būti iškeltos viešumon. Religinių liaudies giesmių, ypač jų melodijų, esama gana įvairių, reikia tik jas rinkti. Čia daugiausia tektų atsižvelgti į jų melodijas, nes tam tikros giesmių dalies tekstas stiliaus atžvilgiu yra gana silpnas. Beveik visoje Lietuvoje, kaip žinome, buvo naudojamasi „Kantičkomis“ (ypač „Giesmių knyga“ su vysk. M. Valančiaus pratarmės žodžiu), „Aukso Altorium“, „Šaltiniu“... Naudodamiesi šių knygų giesmių tekstais, giesmininkai vengė ką pakeisti. Jeigu spausdintasis tekstas ir sukliudė laisvai pasireikšti žmonių kūrybai, tai gaidų atžvilgiu čia būta daugiau laisvumo. Todėl kas kraštas, tai ir melodija. Žemaičių giesmių melodijos ir giedojimo būdas skiriasi nuo dzūkų, šių nuo aukštaičių rytiečių ir pan. Taigi metas užrašinėti religines liaudies giesmes, jas studijuoti ir lyginti su kaimyninių tautų, ypač su lenkų atitinkamomis giesmių melodijomis. Tai būtų viena šios idėjos įkūnijimo pusė. Kita, kaip jau buvo sakyta, būtų lietuviškų religinių giesmių teksto ir melodijų individuali kūryba.

Lietuvių liaudies giesmių savitumui pavaizduoti čia patiekiu du pavyzdžius iš Lietuvių Tautosakos Archyvo (LTA).

Pirmasis pavyzdys („Plaukia debesėliai“) yra iš baudžiavos laikų. Bažnyčioje jos negiedodavę, tik namuose, kad išmelstų „kunigystos nuėmimą“ (baudžiavos panaikinimą). Dainininkė (giesmininkė) ją išmokusi iš savo bobutės, kuri nei skaityti, nei rašyti nemokėjusi, o spaudos uždraudimo gadynėje knygų, taigi ir spausdinto giesmių teksto, nebuvo. Todėl reikėję ne tik melodiją, bet ir giesmės žodžius patiems giesmininkams sudėti.

III, IV ir V posmai giedotini pagal I posmo melodiją.

Antrasis pavyzdys „Eiti (su) Povilu ir šv. Petru“ duodamas tarmiškai (dzūkiškai). Šios giesmės melodijos ne visi variantai pateikiami ir tuo būdu tolimesni posmai kai kur gali neatitikti melodijos. Šią giesmę giedodavę vakarais, dažniausiai verpiant. Bažnyčioje ir šios negiedodavę, kantičkose ir maldaknygėse nėsą.

Pažvelgę į abu pavyzdžius, matome, jog jų tekstai ir melodijos turi nemaža tautinių kūrybos bruožų ir tuo būdu yra daug artimesnės mūsų tautos dvasiai.

Traviata