Dainos ir politika

1938 Nr. 4, Zenonas Slavinskas

Neseniai pakliuvo į rankas Vilniaus krašto liaudies dainų rinkinėlis (Piesni ludowe ziemi Wilenskiej i Nowogrodskiej) su gaidomis, išleistas Vilniaus Liaudies Teatrų ir Chorų Sąjungos (Wydawnictwo Wilenskiego Związku Teatrow i Chorovv Ludowych), kuriame pasistengta, kaip matysime, derinti šiaip jau gyvenime, rodos, skirtingas sritis — dainas ir... politiką. Tad, nors ir pavėluotai (dainininkas išleistas 1935 m.), vis dėlto tenka iškelti jame padarytieji netikslumai, kad ateityje, ypač užmezgus diplomatinius santykius su lenkais, būtų vengiama panašių klaidų.

Leidinyje šalia 16 lenkiškų, 25 gudiškų dainų randame ir 9 lietuviškas dainas (jų tarpe vieną šokio melodiją — suktinį), taigi atrodytų, jog lietuviai čia neužmiršti. Tačiau, susipažinę su leidinio melodijomis ir jų paskirstymu pagal tautybę (leidinyje dainos suskirstytos į skyrius su antraštėmis: lietuvių, gudų dainos...), pamatysime, jog kaip visur, taip ir čia, neįstengta išvengti tendencingumo, neįstengta išsilaikyti „sine irae et studio“, kur tik susiduriama su tuo, kas lietuviška. Todėl nieko nuostabaus, jeigu šio nedidelio dainų rinkinėlio puslapiuose rasime lietuvių melodijų, „okupuotų“ lenkiškiems tekstams, niekas nenustebs, kad lietuviškam Vilniui atstovauja, palyginti, mažesnis lietuviškų dainų skaičius, negu lenkų ir gudų, ir kad tam tikras folkloristiškos tvarkos pakeitimas taikomas išimtinai tik lietuvių dainoms. Tad suprantama, kodėl leidinio redaktorė nedavė lietuvių dainoms metrikos (kilmės, užrašymo vietos), tuo tarpu kai lenkų ir gudų dainoms ją pateikė su visomis smulkmenomis. Argi metrikos nenurodymu būtų buvęs reikalas vengti pasisakyti, jog tose ar kitose Vilniaus krašto vietovėse gyvena tik vieni lietuviai, ir kad ne tik gyvena, kalba, bet ir dainuoja lietuviškas dainas, jog kraštas yra etnografiškai lietuviškas. Redaktorė, pasirinkdama lietuviškas dainas iš tų St. Šimkaus dainynų (leidinyje nurodoma, kad dainos „Wedlug špiewnika St. Šimkusa“), kuriuose nenurodytos dainų užrašymo vietovės, stebina mus, kuriuo būdu nepažymėtos kilmės dainos galėjo virsti Vilniaus krašto dainomis. Lygiai nesuprantama, kodėl nepasinaudota čia pat Vilniuje po ranka esančia lietuvių dainų medžiaga ir šaltiniais. Žinia, jog yra valdinių (oficialinių) ir privačių lenkų įstaigų (pvz., „Institut d‘ Ėthnologie a 1‘ Universitė Wilno“ ir kt.), kurios tyrinėja ir net fonografu užrašinėja Vilniaus krašto dainas, jog yra tūkstančiai senųjų lietuvių, kurie čia pat vietoje tebedainuoja puikiausias ir originaliausias lietuviškas dainas, jog yra Lietuvių Mokslo Draugija, jog pagaliau yra išleistas kun. P. Bieliausko dainų rinkinys („Varguolių dainos“, Vilnius 1936 m.). Pasirinkti kilmės atžvilgiu autentiškų dainų, rodos, buvo iš ko.

Lenkų dainų skyrelyje, kaip jau buvo minėta, randame dainų ir su lietuviškomis melodijomis. Pvz. ,,W gaiku zielonym“ nr. 2 yra nežymus varijantas lietuvių melodijos, dainuojamos su tekstu „Per girią girelę saulutė tekėjo, oi Dievuli mano, saulutė tekėjo“. Jeigu leidinio sudarytoja, ieškodama lietuviškų dainų, vartė St. Šimkaus dainynus, tai be didelio vargo galėjo rasti šią melodiją ankstyvesniuose ir vėlyvesniuose dainų rinkiniuose (plg. paskutinį leidinį „Lietuvių liaudies dainos“, Švietimo M-jos leidimas, Kaimas 1937 m„ III sąs. 23). Apie šios melodijos lietuviškumą nėra reikalo šioje vietoje plačiau kalbėti, nes ji savo charakteriu, struktūra, kadencijomis, specifiniu liriškumu ir kitais stiliaus ypatumais perdėm yra lietuviška. Kuris gi tekstas, lenkiškas ar lietuviškas, šiai melodijai yra artimesnis, geriau pasakys lenkiško dainos teksto pora ištraukų: „Mamunia, mamunia, ja mamy nie boja, ja za mamy synem, jak za murem stoja; synowa, synovva, nie otwieraj gęby, jak pochwycę kamien to wybiję zęby...“ (psl. 26), lietuviškai išvertus: „Motule, motule, aš močiutės nebijau, aš už motulės sūnaus, kaip už sienos stoviu; martele, martele, neaušink burnos, nes pagriebęs akmenį, išmušiu dantis“ ... Tas pat ir su dainų nr. nr. 4, 7, 10, 12, 15 lenkiškumu, čia tik jų tekstai tėra lenkiški ir pritaikyti lietuviškoms melodijoms. Nėra reikalo rodytis, kokiu migracijos ar difuzionizmo teorijų šalininku arba priešininku, kad suprastumei, jog nėra kultūrų be įtakos ir pasiskolinimų. Tačiau melodijų lietuviškumas, dėl kurio mums čia yra tekę išsitarti, kiekvienam lietuviui yra suprantamas ir aiškus. Tatai galima įsitikinti, palyginus lenkų dainų rinkinius, pvz., O. Kolbergo, St. Mierczynskio, M. Mioduszewskio, J. Rogero ir kt., su lietuvių A. Sabaliausko, T. Brazio, St. Šimkaus ir kt. dainų rinkiniais.

Dainų tautiškumo painiavos užtinkamos ne vien tik recenzuojamame dainų rinkinyje, jų esama ir kituose leidiniuose. Štai rimto lenkų mokslininko Dr. J. Reiso knygoje „Formy muzyczne“ II leidimas, Leipzigas, 1929, psl. 33, yra įdėta populiari lietuvių dainos „Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas, kaip žalią rūtelę“ melodija. Čia ji pateikiama, kaip charakteringos lenkų melodijos pavyzdys. Nesigilinant šį kartą į šios melodijos tautiškumą bei priklausymą tai ar kitai tautai, tenka nurodyti, jog 1890-1900 m. ši melodija lenkams buvo lietuviška, tačiau dabar — lenkiška... Plg. prof. dr. Baudouin de Courtenay „Dwie melodje do tej samei piešni litewskiej“. Zb. Wiad. do Antropologiji Kr. Dz., III t. XIV, Krakow 1890, ir skyrium psl. 4. Čia tam pačiam tekstui duodamos dvi melodijos („Sėjau rūtą...“), kurių vienas varijantas yra plačiai lietuvių dainuojamas, o kitas paimtas iš „Varpo“ nr. 2, psl. 32. Tą pačią melodiją, nors ir kitiems žodžiams, randame ir kun. A. Juškevičiaus „Melodje ludowe litewskie“ rinkinyje (1318 nr.), kurį 1900 m. yra išleidęs Krokuvos Universitetas ir kuri yra redagavę Z. Noskowskis ir minėtas J. B. de Courtenay. Apie šios melodijos lenkiškumą šie redaktoriai nėra davę jokių pastebėjimų ir paliko lietuviško dainų rinkinio melodijų tarpe.

Grįždami prie recenzuojamojo dainų rinkinėlio, galime dar pastebėti, jog įžangos žodyje būtinai reikėjo nurodyti ir lietuvių įtaką Vilniaus krašto lenkų ir gudų dainoms. Tokią lietuviškų melodijų įtaką pastebime gudų dainoje: „Oi dola, to nedola“ nr. 35. (kopija lietuvių „Žalioj lankoj dobilynėj, ten mergelė jaučius ganė, dobile, dobile, dobilėli žaliasai!“), „Oi pry Dunaju“ nr. 22, „Jurja“ ir kt. Lietuviškos kultūroms įtaką šiuo atveju dar daugiau patvirtina tai, kad daugelis šių dainų yra užrašytos Vilniaus ir Trakų apskrityse. Juk ir 1887 m. buvo rašoma, kad „Vilniaus gubernijoje apie Onikštą, Švenčionių apskrityje, šen ir ten Gardino gub. klesti liaudies poezijos žiedai (kwiaty) — lietuviškos dainos (Kibort. Probki piosnek litewskich. „Wisla“ I, Warszawa. psl. 78). Galima šia proga čia paminėti, kad lenkiškų ir gudiškų dainų tekstai ne kartą pamini Lietuvos vietoves ar gyventojus, pvz., gudai dainuoja: „Paszlem my da Kouna lada moja...“ (M. Fedorovvski. Lud Bialoruski na Rusi Litewkiej, I, psl. 316 - 7); recenzuojamame rinkinėlyje randame: „Jedzie jedzie pan przez litewski lan“ (psl. 29) ir kt.

Jeigu lietuvių kalba yra turėjusi įtakos gudų kalbai, tai, be abejo, ir lietuvių melodijos galėjo turėti įtakos gudų melodijoms (plg. E. Karskij: K voprosu o vlijaniji litowskago i latyšskago jazykov na bieloruskoje nariečije. Russkij filologičeskij viestnik, 1903, nr. 1, 2, Varšava, XLIX; J. Karlovičių ir kt.

Žinoma, tuo čia nenorima pasakyti, kad lietuviai nebūtų buvę veikiami kaimyninių kultūrų ir kad lietuvių kultūra yra be įtakos. Tos įtakos lietuviai nesigina neturį, tačiau savos kultūros savitumą visuomet stengsis ginti bei išrodyti.

Vertindami rinkinėlį kitais atžvilgiais, pastebėsime, kad jis skoningai išleistas. Melodijų užrašymas ir lietuviškų tekstų vertimas į lenkų kalbą atlikti vykusiai. Jeigu melodijų atrinkimas būtų buvęs tinkamas, tai šiam leidiniui daug ko prikišti nebūtų galima. Tačiau, kol neturime pakankamai tos rūšies moksliškų tyrinėjimų, tol tenka visokius grupavimus pagal tautiškumą daryti atsargiai, ypač Vilniaus krašte, kur tautiniai klausimai yra opūs ir painūs.

Turint galvoje, kad šis dainų rinkinėlis, kaip sakoma jo įžangoje, yra skiriamas praktikos reikalui ir platesniems dainininkų sluoksniams, tenka apgailestauti, kad kai kurių melodijų neapgalvotas priskyrimas vienai kuriai tautai gali klaidinti viešąją nuomonę ir kelti nereikalingą didžiavimąsi tos tautos melodijų universaliu „tautiškumu“, kitiems nieko nepaliekant. Objektingo mokslo kelias ir sudarymas sąlygų patiems lietuviams tirti Vilniaus krašte lietuvių folklorą ir etnografiją būtų geriausias būdas išvengti panašių klaidų.

Traviata