Mūsų instrumentalinės muzikos ir instrumentistų klausimai

1938 Nr. 4, Matas Buivydas

Bendrai imant, kiekviena muzikos sritis yra svarbi, ir vienos kurios srities meniniai laimėjimai ir iškilimas savaime veikia kitas muzikos sritis ir kelia visą muzikos kultūrą. Mūsų laikais betgi simfoninė muzika visame kultūringajame pasaulyje yra tas veiksnys, kuriuo matuojamas tautų ar valstybių muzikos kultūros lygis. Sunku dabar įsivaizduoti aukštus pasiekimus muzikos mene, laikant simfoninę muziką antraeilio meno padėtyje.

Pas mus instrumentalinė muzika, ypač orkestrinė simfoninė ir glaudžiai su ja susijusi kamerinė muzika, šviesesniosios visuomenės sluoksniuose jau pradeda rasti daugiau simpatijos ir pritarimo. Mums šiuo metu iš instrumentalinės muzikos aktualesni yra simfoninės muzikos reikalai, todėl, čia paliesdamas mūsų muzikus instrumentistus ir jų parengimą, turiu galvoje daugiau simfoninės muzikos sritį.

Aiškesniam vaizdui susidaryti nurodysiu keliais skaičiais dabar turimus ir reikalingus ateičiai parengti simfoninams orkestrams instrumentistus. Vienam geram visos sudėties orkestrui sudaryti reikia apie 80 kvalifikuotų instrumentistų. Operos ir radiofono orkestrai, kartu paėmus, maždaug šį skaičių ir sudaro. Kaune pastaruoju metu kartkartėmis rengiami koncertai, sujungiant tuos du orkestrus. Klaipėdoje, atsižvelgiant to krašto kultūrinių reikalų ir mūsų tautos prestižo, anksčiau ar vėliau reikės atgaivinti simfoninį orkestrą ir operą. Aišku, kad ir ten reikalinga ne mažiau, kaip 50 gerų instrumentistų, kurie galėtų patenkinti miesto ir krašto muzikos meno reikalavimus. Pagaliau jau visiškai yra pribrendęs laikas rimtai pagalvoti apie filharmonijos ar Kauno miesto atskirą simfoninį orkestrą, kuris galėtų netrukdomas kitomis pareigomis planingai rengti simfoninius koncertus tiek Kaune, tiek visoje provincijoje. Vasaros metu toks orkestras savo koncertais mūsų pajūrio kurortuose be savų vasarotojų patrauktų daugiau turistų iš svetur, Nukreipus visas pastangas ta linkme, gal ilgainiui šią didelę spragą pavyktų užpildyti radiofono orkestrui, tačiau, jei radiofonui būtinai reikia savo klausytojus .aprūpinti populiaria ir lengva muzika, tai didelį ir rimtą simfoninį orkestrą vargiai ar pasisektų išugdyti.

Kaip matome, instrumentistų skaičius būtiniausiems instrumentalinės muzikos reikalams turi pasiekti ne mažiau kaip 150 žmonių.

Norint pasidaryti kvalifikuotu orkestrantu, reikia be bendrojo išsimokslinimo ir 6—7 metų intensyvių studijų konservatorijose dar įsigyti orkestrinės praktikos. Jau 1924 m. tai buvo suprasta ir buvo įsteigtas simfoninio orkestro skyrius prie Klaipėdos Muzikos Mokyklos. Deja, išleidus pirmąją laidą, tos mokyklos veikla buvo sustabdyta. Ši laida gerai paruoštų instrumentistų su nemaža orkestrine praktika, nors jos didelė dalis buvo pašaukta užimti vakuojančias muzikos mokytojų vietas, turėjo operos ir simfoninės muzikos atsigaivinimui ir atsijauninimui lemiamos įtakos. Gerų instrumentistų yra išleidusi ir Kauno Konservatorija, nors platesnių užsimojimų toje srityje neturėjo. Tačiau po 20 metų mūsų nepriklausomybės turime nuliūsti, negalėdami priskaityti nė 50 baigtų muzikų instrumentistų, kurie muzikos mokslus būtų išėję mūsų mokyklose ir dirbtų simfoniniuose orkestruose. Juk visą kitą, didesnę orkestrantų dalį iki šiol tebesudaro išsimokslinę kitur, dar tebestudijuoją ar visai studijas nutraukę mūsų Konservatorijoje, įsigiję savo instrumento mokslo ir praktikos kariuomenės orkestruose arba lengvosios muzikos orkestrėliuose ir, pagaliau, svetimšaliai muzikai. Niekas neturėtų daryti nė mažiausio priekaišto tai margai, įvairaus išsimokslinimo daugumai. Didelė dalis jų buvo pirmieji pionieriai mūsų operoje ir simfonijoje. Pagal savo išgales jie neša iki šiol sunkias pareigas, dažnai gaudami užtarnautų pagyrimų. Tačiau reikia ir apie pažangą ateičiai pagalvoti. Kokios ateities laukia ši sritis, turint tokį lėtą instrumentistų prieauglio paruošimo tempą. Nemanau, kad čia vien mokymo metodai būtų kalti. Ne paslaptis juk, kad seniau ginčijamais metodais išmokslinti žmones šiandien gerai veda beveik visas pučiamųjų instrumentų klases mūsų Konservatorijoje. Mano manymu, reikia tiesiau nukreipti visus kelius ta linkme. Gabumai ir talentai ne visuomet atrandami tik pasiturinčiuose, galinčiuose savo lėšomis mokytis. Todėl reikia sudaryti sąlygas, kad muzikos mokslas būtų ne tik kiekvienam prieinamas, bet ir patraukiantis, nes didelę atranką gabių ir darbščių žmonių bus galima sudaryti tada, kada tautos jaunimas bus suinteresuotas veržtis prie muzikos mokslo. Bene geriausias ir išbandytas būdas tokiom sąlygom sudaryti būtų įsteigti didesnį skaičių stipendijų, kad ir nedidelėmis sumomis. Duodant minimumą pragyvenimui ir mokslą, tokiems studijozams ir reikalavimus galima būtų griežtesnius statyti. Nebereikėtų tada Konservatorijos mokytojams sėdėti ir laukti ištisas valandas ateinant mokinių į pamokas, o dažnai, jų visai nesulaukus, ir patiems išeiti. Nors ir rūpinamasi Konservatorijos vadovybės, kad pamokos nebūtų praleidžiamos, bet kiek prasimokę ir uždarbiaują savo pragyvenimui rečiau beatsiduoda nuoširdžiai tolimesnėms studijoms. Nesigilinsiu čia į dabartinį stipendijų paskirstymą Konservatorijoj, kurių skaičius yra per mažas didesniems užsimojimams, tačiau instrumentistai ir dabartinėse sąlygose turėtų būti daugiau šelpiami. Šiame reikale stipendijos tai ne dovana, bet ilgametinė paskola, kuri sugrįš valstybei su procentais gerai parengtų muzikų pavidalu. Stipendininkai, visiškai atsidavę savo studijoms, per trumpesnį laiką atneštų garantuotus vaisius muzikos kultūrai.

Platesniems užsimojimams šioje srityje patikrinti turėtų būti atkreiptas didesnis dėmesys ir į išmokslintų instrumentistų pastovesnį medžiaginį aprūpinimą. Valstybės meno įstaigose dirbantiems menininkams, kaip ir visiems valstybės tarnautojams, yra įstatymais numatytos atlyginimo normos sulig jų kvalifikacijomis ir užimama vieta, tačiau kai kurios tų įstaigų labai mažai taiko tas normas, o kai kada ir visai jų nesilaiko. Instrumentistai tokius nenormalumus pergyvena gana sunkiai. Daugumui jų kiekvieno sezono gale tenka nervintis ir derėtis dėl savo atlyginimo. Arba, panorėjo įstaigos vadovybė ir nubraukė keliasdešimt litų ateinančiam sezonui, visiškai neprisilaikydama jokių kategorinų normų, kurias per ilgesnį laiką instrumentistas buvo išsitarnavęs. Tokiai padėčiai esant, nevienas jau yra atsisakęs nuo šių sunkių pareigų ir pasiieškojęs sau darbo kitoje muzikos srityje, nors ir gerai suprasdamas, kad kaip instrumentistas po ilgesnės darbo pertraukos vargiai kada bebus naudingas. Mano manymu, darbingumui ir pažangai paskatinti galima atrasti ir kitų priemonių. Viena geriausių priemonių tam galėtų būti nuoširdus parėmimas pačių instrumentistų iniciatyvos, leidžiant jiems organizuoti kamerinius ansamblius. Šios rūšies muzika, kuri Lietuvoje tebėra vos jaučiamoje užuomazgoje, reikalauja iš instrumentistų be pasiaukojimo ir darbo meilės dar intensyvaus tobulinimosi instrumento technikoje ir intonacijoje. Darbingumas ir pažanga bus laiduoti, jeigu jie išplauks iš pačių instrumentistų savigarbos, todėl jų savigarbą reikia ugdyti.

Trumpai palietęs kamerinę muziką, negaliu neprisiminti mūsų jaunųjų instrumentistų iniciatyvos, kur daug kartų yra pasireiškusi organizuojant kamerinius ansamblius. Moralinės paramos tačiau labai maža tesusilaukė, o apie kitokią paramą netenka ir kalbėti. Atvirkščiai: kai kurios meno vadovybės įžiūrėdavo per didelį atsitraukimą nuo tiesioginių pareigų.

Visų muzikos sričių augimas ir tobulėjimas daug priklauso nuo bendrosios muzikos politikos ir nuo pažiūrų tų sferų, kurios vadovauja muzikos darbui arba aktyviai prie jo prisideda. Ir spauda galėtų būti didesnis ramstis ir jvertintojas instrumentistų gerų pastangų. Reikia atsižvelgti, ką pergyvena ir kokią atsakomybę turi kiekvienas orkestro dalyvis dideliuose simfoniniuose koncertuose. Fleitistas ar fagotistas ir daug kitų bendrame ansamblyje dažnai turi išsiskirsti solinėmis frazėmis ir melodijomis. Nenukrypdamas nuo ansamblio, savo individualine interpretacija instrumentistas parado savo techniką, toną, kantileną, muzikalumą ir kultūrą. Po tokių koncertų neretai pasiskaitome recenzijas, kur aprašinėjama veikalo atsiradimo istorija, dirigento subtilūs ir emocingi mostai ir užbaigiama maždaug visuomet vienodais nusilenkimais tiems asmenims, kurių pastangomis tas koncertas įvyko. Didžiausias pasiryžimas įeiti į orkestro vidaus gyvenimą, tai recenzento konstatavimas, kad orkestras skambėjo gerai arba galėjo skambėti geriau, jei orkestrantai būtų geriau pagavę dirigento nuotaiką. Nenoriu čia pasakyti, kad vien panegirikomis gali būti teikiama pagarba dirbantiems žmonėms.

Ar manoma kada sušelpti kiek daugiau instrumentistų siunčiant muzikos žinių pagilinti į užsienį, tuo tarpu nėra tekę patirti. Kitos muzikos sritys tomis pašalpomis plačiau pasinaudoja. Bet apie tai kitą kartą. Iškeltomis čia mintimis ir pastabomis nenorėjau būti pamokslininku mūsų muzikos gyvenimo vadovams, tik, kaip ir kiti, norėdamas geresnės ateities mūsų muzikos menui ir ieškodamas jo kai kurių negalavimų priežasčių, išdrįsau pagal savo nusimanymą pasiūlyti racionalesnių būdų ateičiai ir pastebėti kelias šalintinas kliūtis, kurios daugiau ar mažiau trukdo mūsų muzikos kultūros augimą, atsimindamas ir tai, kad valstybės iždas geriems ir tikriems užsimojimams nėra šykštus.

Traviata