Rajoninių dainų dienų repertuaro paruošimas
Šių metų rajoninių dainų dienų repertuaras gana platus ir sudėtingas. Jam paruošti teks nemaža darbo padėti. Jis stato ir ypatingų meninių reikalavimų. Visa tai teikia gražią progą choro vadovui nuoširdžiai ir planingai padirbėti su savo dainininkų būriu.
Pirmiausia tenka paminėti bendruosius darbo dalykus. Apskritai Lietuvoje praktikuojama chorus mokyti daugiausia kalimo būdu. Vokiečiai šį metodą tiesiog vadina ,,Vogelmethode“, arba paukščio metodu, kada atskiros partijos mokomos iš klausos, t. y., eilę kartų pakartojus, įsimenama, panašiai, kaip kai kurie paukščiai: varnėnas, šarka arba papūga, pramokomi vieną kitą žodį tarti. Užsieny plačiai vartojamas mokymas iš gaidų: pradžioje dainininkas turi išeiti atitinkamą muzikos teorijos ir solfedžio kursą, apsipažįsta su balso technika ir tik tuomet pradeda praktiškąjį choro darbą. Mūsų sąlygomis tinkamiausias būtų mišrasis mokymo metodas. Mokant iš klausos atskiras partijas ir ypač per bendras choro pratybas reikia skirti nors dalelę laiko ir teoretiniam dainininkų prusinimui. Tokiu mišriu būdu dirbant, laiką tinkamai ir planingai naudojant, galima gražių rezultatų susilaukti. Atskirų balsų apmokymas turi didžiausią reikšmę visam choro sąskambio meniškam apipavidalinimui. Todėl, norėdami šį pagrindinį darbą tinkamai ir našiai atlikti, pirmiausia mokykime atskirus balsus atskirose pratybose, t. y., sopranams skirkime atskirą valandą, altams — taip pat ir t.t. Niekados nemokykime viso choro iš karto. Tai yra tik savęs ir kitų kankinimas. Skaitykimės ir su elementariniais higienos reikalavimais: nepagailėkime pravėdinti pratybų kambario. Juk dainavimas, tai plaučių ir kvėpavimo organų gimnastika. Tik gryname ore darbas gali našiai eiti. Tuo labiau neužmirškime apsidrausti ir nuo rūkymo. Šiam malonumui atlikti galima skirti pertraukėlę, tik su sąlyga, kad išeitų kitur parūkyti iš pratybų salės.
Pradedant atskirų dainos partijų mokyti, pirmiausia tenka vienu kitu sakiniu supažindinti su dainuojamu veikalu. Bet atsiminkime, kad kuo trumpiausiai, be išvedžiojimų ir didelių aiškinimų. Pratybose laikas labai brangus ir darbas turi degte degti. Ir patys choro dalyviai per daug kalbančių chorvedžių nemėgsta. Pirmą kartą tenka ir chorvedžiui balso melodiją išvesti ir ne visą, bet trumpą motyvą, vieno kito takto. Nes jeigu visą perdainuosim tai choro dalyvis vis tiek neįsimins ir be reikalo tik laiką praleisime. Čia tenka prisiminti pasakėlė apie du sodininkus, kurie pasišovė padaryti puošnius takelius. Vienas paskubomis nužymėtąjį savo takelį kasė bėginėdamas iš vieno galo į kitą, o antrasis nuosekliai, neaplenkdamas nei vienos žolelytės, rausė savąjį taką. Ir pasirodė, jog antrasis, nuosekliai pėdą už pėdos varydamas, greičiau savo darbą padarė ir jis buvo daug vertingesnis už pirmojo darbą, kuris tik bebėginėdamas pavargo ir jo darbas nebuvo tinkamai išbaigtas.
Todėl dažnai labai daug galime per atskiras pratybas išdainuoti, bet nieko neišmokti. O išmokstama, tik nuosekliai atskirais motyvais dainuojant ir tuos motyvus palaipsniui jungiant į viso veikalo visumą.
Ir šis mechaniškas darbas turi būti choro vedėjo sąmoningai vedamas. Pirmiausia reikia akylai sekti, kad visi dainininkai kartu dirbtų. Žinoma, jokių pasišnibždėjimų ir į šalis blaškymosi. Tik chorvedžio akis budi ne tik gaidų eilės, bet ir choro dalyvių išsijautimo. Lengvesnes vietas užtenka vieną kitą kartą perdainuoti, sunkesnėms ilgiau skiriama laiko. Ypačiai tenka kreipti dėmesį į chromatiškąsias arba moduliuojančias vietas. Čia tenka ypatingų priemonių griebtis. Pavyzdžiui, iš sunkesnio motyvo darome atskiras sekvencijas, lavinimus ir juos giedame nuo žemiausio balso skalės laipsnio iki aukščiausio. Iš to yra dviguba nauda. Sunkiąją vietą gerai išmokstame ir kartu, kaip profesionalai dainininkai, per visą skalę savo balsą palaviname. Galutiniam įsiminimui panaudokime solo apmokymą. Kiekvienas dainininkas tą patį motyvą skyrium padainuoja. Tai yra labai svarbus dalykas kiekvieno dainininko savarankiškumui įgyti. Dažnai pasitaiko, kad mūsų chorai remiasi vienu kitu stipriu dainininku. Visi kiti tik iš paskos jį seka. Bet jeigu per atskiras balso pratybas nepatingėsime pareikalauti po vieną padainuoti, tai ir silpniausieji nejučiomis sustiprės. Laiko taupumui solo pasidainavimus galima tokiu būdu praktikuoti. Kada visas dainos balsas išmokytas, dainuojame estafetės būdu: kiekvienas gieda po taktą arba du be sustojimo iki kaimyno įstojimo. Kiekvienoje askiro balso pratyboje duokime nors truputį solo padainuoti, tuomet labiau pažinsime ir savo choro dalyvių meniškąjį pajėgumą ir jo balsą.
Atskirose pratybose reikia ypatingai žiūrėti trijų dalykų:
1) aiškios tarsenos,
2) tikslios melodijos ir
3) pagrindinių niuansų.
Dažnai mes neskiriame a nuo o, ė nuo e arba nuo ie. Leidžiame net tarmiškumams pasireikšti. Kada dainuojame, laikykimės bendrinės kalbos ir jos tarties. Ne tik balsių, bet ir priebalsių aiškus tarimas visą dainavimą dar labiau papuošia. Juk mūsų kalba priklauso savo skambumu prie ypatingai muzikalių kalbų. Lietuviškosios kalbos skambumas drąsiai prilygsta italų kalbai, kuri nuo seno pirmauja dainos pasaulyje. Pabandykime aiškiau tarti nosinius priebalsius n, m. Kreipkime dėmesį, kad dainuojant skambėtų ne „Į kovą audrigą“, bet į kovą audringą“. Apie tikslų melodijos išmokymą jau aukščiau kalbėjome. Tolimesniame darbe tenka kreipti dėmesį ir į pagrindinius niuansus: ypačiai į gražų frazavimą. Liaudies dainų pabaigos turi būti švelniai nutęsiamos. Be to, kad kiekvienas muzikos sakinys būtų gaiviai dainuojamas, reikia tyliau pradėjus leisti iki vidurio garsui augti, o nuo pusės eiti palaipsniui tylyn ligi pabaigos.
Neužmirškime nei aiškių kirčiuotų vietų: ypačiai J. Žilevičiaus „Laisvės dainos“ pradžioje arba J. Banaičio subalsuotoje liaudies dainoje „Už jūrių marių“ ir kitose panašaus ūpo dainose.
Tik gerai išmokę atskiras partijas, tesiimkime chorą sujungti į bendrą sąskambį.
Šiam reikalui kviečiame į bendras choro pratybas. Pirmiausia tenka trumpai pakartoti atskiras partijas ir po to pradedame balsus jungti. Geriausiai pradėti nuo vidurinių arba žemiausių balsų: basai, po to basai ir tenorai, toliaus pridedame altus ir pagaliau pasiekiame viso sąskambio, įjungdami ir vadovaujančius balsus — sopranus, nes jie dažniausiai veda pagrindinę melodiją, ypač liaudies dainose. Čia tenka atkreipti dėmesį į sąskambio lygumą, kad pritarimas nestelbtų pagrindinės melodijos, tik būdingesnieji motyvai, jeigu tokie yra dainoje, k. a. imitacijos arba pagrindinės temos pravedimas kituose balsuose — teišskiriama iš bendrojo sąskambio. Ypatingai kreipkime dėmesį, kad visi balsai kartu kartu pradėtų ir kartu, neatsilikdami vieni nuo kitų, dainuotų. Dažniausiai mėgsta iš paskos eiti basai su altais, ir tuomet išeina sinkopuota harmonija. Tai įvyksta dėl dviejų priežasčių: žemesnieji balsai neturi to lankstumo, kaip aukštesnieji, be to, patys choro vadovai iš „fantazijos“ mėgsta nekartu akordą skambtelti, dažniausiai kairė ranka vėluoja ir išeina raišas skambinimas. Todėl tenka šias ydas iš pat pradžių šalinti. Su laiku taip susigyvenama su šiais blogais įpročiais, kad sunku esti net nuo jų išsivaduoti, o choras pavirsta blogais pneumatiškais vargonais, kurie gerokai pavėluoja atsiliepti j kiekvieną paspaudimą. Kiekvieną kartą prieš pradedant dainuoti budriu žvilgsniu tenka apžvelgti visą chorą, ar pasiruošę dainuoti. Tik tokiu būdu pasiekiama susidainavimo ir sąskambio darnumo.
Kiekviena daina turi savų būdingų muzikos bruožų. Choro vedėjas turi tai iš anksto atspėti ir choro sąskambyje įkūnyti. Tai pasireiškia skirtinga slinktimi, dinamika arba dainos nuotaika. Tai turi atsispindėti ir dainininkų veiduose. Dažnai tenka stebėti, kad linksmos nuotaikos dainą nedainuotų rūškanais veidais. Juk veido išraiška atsiliepia ir balso skambesiui. Mes puikiausiai galime pajusti, kaip žmogus nusiteikęs dainuoja arba kalba ir jo nematydami. Jeigu šypsosi, tai balsas šviesesnis, skambesnis, nes geriau rezonuoja, blogai nusiteikus ir balsas įgauna gilesnio, tamsesnio skambesio.
Žinoma, dainininkų mimika turi būti neperdėta, saikinga, nuoširdi; kitaip bus parodija.
Giedriai nuotaikai priklauso J. Gruodžio subalsuotoji „Šią naktelę“. Tai plačių laukų daina. Tokia pat J. Gaubo konono būdu įmantriai sudėstyta liaudies daina „Žalioj girelėj“ ir iš dalies K. Banaičio „Už jūrių marių“, nes šios dainos antroji dalis tenka dainuoti žaismingai ir lengvai, šiek tiek greitesniu tempu. Be to, tenka pabaigoje, paskutiniuose taktuose, truputį iškelti melodingą tenorą. Tai savotiškas gražus ornamentėlis, išplaukiąs iš subalsuotosios liaudies dainos, lyg jos atbalsis. Švelniu žaismingumu dvelkia St. Šimkaus subalsuotoji „Žolelė žydėjo“, kuri ypač gerai skamba negarsiai dainuojant. Tiktai piano dainuojant galima pasiekti lygaus sąskambio, nes basų žemos gaidos neleidžia išvystyti jiems didesnio garso. Be to, reikia kreipti dėmesį ir į vyrų balsų imitacijas, kurios turi būti ryškėliau pabrėžiamos ir girdimos. Taip pat K. Banaičio „Augo girelėj“ neužmirškime parodyti imitacijų ir ypač pagrindinės melodijos, kuri gale dainos pakartojant antrąją dalį pereina į tenorus. Jie neturi būti stelbiami viso choro pritarimo.
J. Štarkos harmonizuotoji „Verkia mergelė“ — aiškiai liūdnos nuotaikos daina. Čia taip pat tinka švelnus piano, be to, neužmirškime pradžioje gerai išlyginti moterų balsų sąskambį. Likusios dvi bendrojo choro originalios kūrybos dainos, būtent J. Žilevičiaus „Laisvės daina“ ir D. Andrulio „Mes su rūtom“, yra himno pobūdžio, todėl joms dera tvirtas ir ryškus choro dainavimas, neužmirštant iš dalies ir frazavimo. Pirmojoje tenka kreipti dėmesį į gale esantį chromatiškąjį perėjjmą pas tenorus: „plasnokim rytojun saulėtais barais“.
Nors trumpai paseksime ir atskirų chorų repertuarą. J. Tallat-Kelpšos „Mano dainoje“ patartina vidurinę dalį diriguoti iš dviejų ir ją lengvai, žaismingai dainuoti, kad įvairuotų su dramatiškąja pradžia ir pabaiga. T. Brazio „Tu berželi“ nedainuokime per greitai. Atsiminkime, kad tai laisvai dėstyta liaudies daina ir liūdnos nuotaikos daina, todėl tinka lėčiau dainuoti. Neužmirškime išnaudoti dramatiško pakilimo „Ir nulaužė pačią viršūnėlę“. Čia tinka ryškus marcato su mažu sulėtinimu. J. Naujalio „Vasaros naktys“ sudaro ypatingų sunkumų pabaigoje: „Ko čia taip liūdna“. Ypačiai tenka kreipti dėmesį į sopranų melodiją, kad aiškiai būtų dainuojamos chromatiškosios vietos. J. Gruodžio dainoje „Žiema“ neužimirškime išnaudoti gražių piano su staccato efektų: „viskas miega“. St. Šimkaus „Tu pasakyki man, saulužėle“ reikalauja ypatingai grakštaus dainavimo, bet ir ritmingo atlikimo. Tenka kreipti dėmesį į imituojančių motyvų pasirodymus įvairiuose balsuose. Be to, gerokai susidomėkime vyrų choro tiksliu įstojimu „Ar šiaurės vėjas ją gal išgujo“. J. Gruodžio laisvai dėstytoji daina „Aš ne gert atėjau“ turi būti saikingai ir nuoširdžiai traktuojama, be brutalaus atspalvio. Tik tuomet jos žavumą pajusime. St. Šimkaus „Ežerėlis“ jau iš pat pradžių teikia siurprizą savo septakordine pradžia. Bet jos nereikia bijoti, su laiku choras įpranta ir pradeda taip drąsiai, kaip ir paprasčiausią triskambį. J. Kačinsko „Plovėjas“ — sunkiausias antroje daly. Čia tenka stipriai padirbėti, kad dainininkai greit ir aiškiai tartų žodžius ir lanksčiai visa tai išdainuotų. Tai priklauso ir nuo tikslaus lūpų dėjimo. Be to, vyrų choras „don“ ir „dan“ dainuodamas turi ypatingai aiškiai „n“ ir „m“ pabrėžti, o balsė „o“ ir „a“ tariama trumpai.
Kiekvienas mūsų, jeigu nuoširdžiai padirbės, tikrai nugalės visus čia suminėtus dainų sunkumus. Nuo to priklausys ir šių metų rajoninių dainų dienų ir ypač Kaune įvyksiančio lietuvių dainos ir muzikos festivalio meniniai laimėjimai. O dvidešimtais nepriklausomojo gyvenimo metais laikas ir mums, choro vadovams, tvirčiau paspausti mostą ir plačiau atverti dainininkų krūtines.