Senovės muzika — choralo pirmatakė

1938 Nr. 4, Teodoras Brazys

Katalikų bažnyčia visuomet turėjo savo liturginį giedojimą, ir nemaža grigališkojo choralo melodijų yra iš pirmųjų amžių, taigi, teisingai sakoma, kad bažnyčios giedojimas, jos choralas yra taip senas, kaip pati bažnyčia. Jojo pagrindas ir pirmatakė yra senovės klasiškoji muzika. Taigi priešklasiškąją senovės muziką trumpai tepaminėsime. Visa tai, ką mes žinome apie kinų, japonų, indų, asiriečių, babiloniečių, arabų ir egiptiečių muziką, remiasi vėlesnėmis graikų rašytojų žiniomis ir spėliojimais iš naujesnių kelionių aprašymų bei tyrinėjimų. Šių tautų pasakojimais muzikos pradžia esanti dieviška, o harmonijos trūkumas jų muzikoje yra joms visoms bendras. Deja, jų muzikos užrašų neturime. Lieka mums remtis tik Atharvos vedos rečitacija, atliekama indų profesinių rečitatorių. Kadangi brahmanai vedos visuomet ištikimai mokėsi tiktai iš klausos iš savo mokytojų, tai šis tolydinis padavimas, gal būt, ir laiduoja šios rečitacijos, kuri primena paprasčiausią choralo rečitaciją, žilą senovę. Šiaip ar taip, tiek tiktai galima pasakyti, kad kai kurių šių tautų (kaip antai kinų, arabų) teorinis muzikos mokslas turėjo gana aukštai stovėti. Tačiau apie tai, kokia jų muzika buvo, kaip ji skambėjo, nei senovės pasakos, nei lyginamasis etnologijos arba kalbų mokslas mums nieko nesako. Tvirtinama, kad visų senovės tautų muzika turinti penkiose įvairiose oktavose penkių tonų skalę (gamą) be pustonio ir tritonio, taip pat be didžiosios septimos ir sumažintosios kvintos. Tačiau naujaisiais fonografo užrašais jų tonų sistemoje bei skalėse yra daugiau įvairumo, nekaip lig šiol buvo manoma. Pavyzdžiui, siamiečių ir japonų Salendro sistemoje skalė dalijama į septynias ir penkias lygias dalis. Kai kurios tautos turinčios labai komplikuotą ritmą ir griežtai nustatyto takto nepažįstančios. Čia vėl randame grigališkojo choralo ritmikos panašumą. Graikai ir jų mokiniai romėnai, turėdami nemaža gana naudingos ir šiais laikais išskaitomos muzikos literatūros, duoda mums daug tikslesnių ir aiškesnių žinių, kurios, liesdamos senovės krikščionių giedojimą ir tuo pačiu vakarų Europos muziką, yra mums labai svarbios ir reikšmingos. „Jau pirmaisiais krikščionių amžiais, sako Ambrosas, matome elementus, kaip dvi sroves, iš Palestinos ir Heliados suplaukiančius ir susiliejančius. Iš žydų šventosios muzikos ima krikščionių muzika šventumą, o iš graikų tonų meno — formą, išvaizdą, grožį“. Tačiau anais laikais tai griežtai išrodyti nebuvo galima, nes apie senovės žydų melodijas jokių padavimų neturime, taigi sunku pasakyti, kiek senovės sinagogos melodijų krikščioniškame giedojime atrasime, o apie graikų ir bažnyčios muzikos santykius tuomet dar per maža buvo žinių. Šiandien šis dalykas pakitėjo: be daugybės įvairių mokslininkų muzikos teorijos ir istorijos raštų, kaip antai: Pitagoro, Aristokseno, Eklektiko, labiausiai Klaudijo Ptolomėjaus, Boethio ir k., turime pastaraisiais laikais atrastų brangių senovės muzikos liekanų, kurios neabejotinai liudija, kad senovės krikščionių giedojimas yra senovės graikų ir romėnų muzikos šaka. Iš tikrųjų, senovės chorale randame graikų bei romėnų terminologiją, senovės graikų muzikos sistemą ir tonų rūšis, net jų senovės melodijų motyvų.

Svarbesniosios graikų muzikos liekanos yra: dorinės tonų rūšies Demetro himnas, Pindaro Pitijos odės pirmojo pusiaposmio melodija, trys Mesomedo himnai Mūzos, Helio ir Nemezės garbei, penki maži dalykėliai instrumentams, kitaros (kanklių) mokyklos palaidus lapeliai ir vienas dalykėlis pirštų pratimams. Be to, pastaraisiais laikais Mažojoje Azijoje paliai Tralles miestą rasta ant Seikelio epitafijos skolionas, pokylio daina, ir paskelbta taip pat naujai rasti Euripido Oresto choro dainos ir delfinių himnų atskiros dalelės. Kadangi graikai melodijoms gana tiksliai pažymėti vartodavo tam tikrą raidėmis nustatytą būdą, tai jų muzikos liekanos buvo galima išversti, t. y. perrašyti šių dienų natų rašyba. Minėtas Seikelio skolionas gyvai primena Verbų sekmadienio antifonos „Hosanna filio David“ melodiją. Panašių reiškinių randame ir kituose graikų himnuose ir melodijose. Negausų graikų senovės melodijų rinkinį visai galėtų pavaduoti daugybė tebesančių gyvų lietuvių liaudies dainų, kurios, kaip mano veikalėlyje „Apie lietuvių liaudies melodijas“ išrodyta, turi bendrą su graikais senovės muzikos sistemą. Pavyzdžiui imkime liaudies dainelę, užrašytą Varėnos parapijos Antakalnio sodžiuje, ir sekmadienio mišparų antrąją antifoną.

Šių dviejų senovės dorinės (dabarties friginės) tonų rūšies kadencijų tapatybė ir melodijų panašumas visai aiškūs. Šitokių dalykų rasime lietuvių liaudies dainose nemaža. Gal būt nesuklysime sakydami, kad grigališkojo choralo psalmių tonai, seniausios Sanctus, Agnus Dei, Responsorium brevi ir k. melodijos sudėstyti panašiai, kaip Plutarcho išgirtieji Terpandro ir Olimpo rečitaciniai kulto himnai. Šv. Ambraziejaus himnų metrika bei melodijos labai artimos graikų senovės muzikos lytims. Taip pat kai kurie paviršiniai choralo dalykai atrodo paskolinti iš senovės graikų muzikos. Krikščionių giedojimui gimstant, graikų kitarodika klestėjo. Kitara (kanklės) buvo vartojama preliudijoms ir postliudijoms arba giedojimui pritarti. Kadangi krikščionių giedojimams kitara ir ktais instrumentais pritarti anais laikais griežtai buvo neleidžiama, o psalmių giedojimas visgi reikalavo direktyvos, tai antifonos intonacija, psalmių tonų rūšį nurodydama, kitaros preliudijas ir postliudijas pavaduodavo. Himnų ir antifonų melodijose randame melodinių motyvų, kurie taip pat, kaip ir graikų senovės muzikoje, šen ir ten pasikartoja. Tai neabejotinai išrodo, jog senovės kompozitoriai operuodavo tam tikrais padavimo pateiktais motyvais, kurių nemaža pateko ir krikščionių muzikon. Be to, čia matome, jog senovės graikų, romėnų ir krikščionių muzikai elgdavosi pagal tam tikrus nustatytus dėsnius ir lytis, pagal vadinamąjį voqos. Senovės paduoti melodiniai tipai sudarydavo pagrindinius elementus, kurie muzikos kūriniuose įvairiausiai išsivystydavo, panašiai kaip mums žinomais leitmotyvų, variacijos ir imitacijos dėsniais. Grigališkasai choralas yra šiuo atžvilgiu puikiausias pavyzdys. Taigi, senovės krikščionių lotyniškas bažnytinis giedojimas išrodomas esąs graikų ir romėnų senovės muzikos šaka. Jaunoji krikščionių bažnyčia nepaniekino amžiais įsivyravusios pagoniškos melodijų tradicijos, kurios liaudis laikėsi, bet į pagonišką formą įdėjo krikščionišką turinį. Buvo tai iš daugelio kelių ne tik laimingiausias, bet ir paprasčiausias natūralus kelias naujoms tautoms į naują religiją atvesti.

Traviata